Liepos 20–26 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ps 9, 8–10. 14–21; Ps 82; Ps 101; Ps 146; Pat 10, 4; Pat 13, 23. 25; Pat 30, 7–9.

Įsimintina eilutė: „Ginkite silpnuosius ir našlaičius, saugokite vargdienių ir beturčių teises! Gelbėkite silpnuosius ir beturčius, gelbėkite juos iš nedorėlių nagų!“ (Ps 82, 3–4)

Psalmės ir Patarlės vaizduoja gyvenimo patyrimą su Dievu bendruose gyvenimo dalykuose, ne tik garbinimo ir kitokios religinės veiklos metu. Nors Patarlių knygoje yra daug praktinės išminties – nuo santykių ir šeimos iki darbštumo ir valdžios, Psalmės – tai giesmių rinkinys, apimantis įvairius jausmus ir dvasinius patyrimus nuo raudų iki džiaugsmingo gyriaus ir pan. Aišku, kad mūsų tikėjimas turėtų nulemti skirtumą kiekvienai mūsų gyvenimo pusei ir patyrimui, nes Dievui rūpi kiekviena mūsų gyvenimo pusė.

Tuo tarpu apmąstant gyvenimą šiame puolusiame pasaulyje sunku nepaisyti netinkamo elgesio, kuris paliečia žmogiškąją būseną. Tiesą sakant, neteisingumas pakartotinai apibūdinamas kaip kažkas, kas mūsų Viešpačiui rūpi ir ką Jis siekia išnaikinti. Jis yra nusivylusiųjų viltis.

Nors mes galime tik trumpai prisiliesti prie to, ką šios knygos pasakoja šia tema, galbūt ji įkvėps jus tarnauti vargšams, engiamiems ir pamirštiems, kurie yra aplink mus ir kuriems mes esame įpareigoti pagelbėti, aktyviau.

PSALMĖS – ENGIAMŲJŲ VILTIES GIESMĖS

Jau minėjome, Dievas mato ir girdi nelaimių bei bėdų ištiktus žmones. Dažniausia psalmėse girdime raudas tų žmonių, kurie pasitiki Dievu, bet nemato teisingumo. Gali atrodyti, kad užtikrinimą dėl Dievo gerumo, teisingumo ir galios užgožia neteisybė ir priespauda, kurias patiria ar pastebi giedantieji šias psalmes.

Tačiau jos vis dar giedamos. Nei giedančiųjų gyvenimas, nei jų tikėjimas nebuvo užgožti. Vis dar yra vilties; o Dievas turi imtis veiksmų kol nevėlu, kol blogis nenugalėjo, kol engiamieji nesunaikinti blogio naštos. Tokiu būdu rašiusieji psalmes stengiasi sujungti properšą tarp jų įsitikinimų ir gyvenimo tragedijų.

Perskaitykite Ps 9, 8–10. 14–21. Ar galite įsivaizduoti Dovydo, rašiusio psalmes, aplinkybes? Ar galite pajusti įtampą tarp jo tikėjimo Dievo gerumu ir jo esamo patyrimo? Kaip jūs, ištikti sunkių išmėginimų, kovojote dėl tikėjimo Dievu?

Visose psalmėse kartojasi atsakymas į šį įtampą keliantį klausimą – gero ir teisingo Dievo teismo viltis ir pažadas. Nedorieji ir neteisingumas dabar gali atrodyti pergalingi, bet Dievas teis piktadarius ir neteisius. Jie bus nubausti, o tie, kuriems jie sukėlė skausmą ir kuriuos engė, bus atkurti ir atnaujinti.

Knygoje „Reflections on the Psalms“ Klaivas Luisas (C. S. Lewis) iš esmės stebisi susijaudinimu ir ilgesiu dėl Dievo teismo, kuris pakartotinai minimas psalmėse. Stebėdamasis, kad šiandien daugelis skaitančiųjų Raštą mano, jog teismo dera bijoti, jis apmąsto pirminį žydų požiūrį ir rašo: „Pagaliau bus išgirsti tūkstančiai žmonių, netekusių savo nuosavybės, nors teisybė yra jų pusėje. Aišku, jie nebijo teismo. Jie žino, kad jų byla yra nenuginčijama – jei tik ji būtų išgirsta. Kai Dievas ateis teisti, pagaliau ji bus išgirsta“ (C. S. Lewis, Reflections on the Psalms (New York: Harcourt, Brace and Company, 1958), 11 p.).

Psalmėse mes matome viltį engiamiems, net ir dabar, net esant dabartiniams kentėjimams ir nusivylimams.

Dėl kokių priežasčių teismą turime vertinti teigiamai, užuot jo bijoję?

„DIEVE, DARYK KAŽKĄ!“

Perskaitykite Psalmę 82. Kokia čia yra žinia mums?

Nepaisant Dievo jiems duotų įsakų ir taisyklių, tam tikru metu jos istorijoje Izraelio tautai nepavyko įgyvendinti šio sumanymo. Ji pernelyg lengvai tapo kaip kitos tautos, gyvenančios pagal neteisingumo ir priespaudos šabloną. Vadovai ir teisėjai rūpinosi tik savimi, o jų malonę buvo galima įsigyti už kyšį. Be juos ginančių teismų paprasti žmonės ir ypač vargšai buvo išnaudojami.

Psalmė 82 yra reakcija į tokias aplinkybes. Ji apibūdina Dievo vaidmenį kaip Aukščiausio Teisėjo, ir joje nusakomos aplinkybės, kuriomis Jis teisia vadovus ir netgi žmonių teisėjus. Ši Psalmė pabrėžia, kad atliekantieji šiuos vaidmenis visuomenėje „yra paskirti veikti kaip teisėjai“ (E. G. White, Prophets and Kings, 198 p.). Jie užima savo poziciją ir atlieka savo darbą kaip Dievo atstovai ir pavaldiniai. Psalmisto nuomone, Dievo teisingumas yra pavyzdys, kaip turi veikti žemiškas teisingumas, taip pat pateikiamas matas, pagal kurį toks teisingumas ar neteisybė – ir tie, kurie juos vykdo – bus teisiami.

Psalmė baigiama konkrečiu raginimu Dievui veikti (Ps 82, 8), įsikišti ir sustabdyti tautoje paplitusį neteisingumą. Kaip ir daugelis psalmių, ši suteikia balsą nebyliems ir engiamiems, tiems, kurių balsus nutildo neteisingos sistemos, kuriose jie gyvena ir dirba.

Psalmė 82 kreipiasi į Dievą kaip visatos ir visų tautų Aukščiausiąjį Teisėją ir suverenų Valdovą. Nėra aukštesnio teismo ar valdžios, kuriai tokį skundą galima pateikti. Patikinimas pasigirsta tada, kai žemiškieji teismai negirdi ir nepaiso vargšų ir engiamųjų raudų, kaip čia dažnai nutinka, vis dėlto išlieka galimybė prašyti pagalbos.

Tam tikru metu mūsų gyvenime mes galime tapti neteisybės aukomis, tačiau kitu atveju mes galime būti tie, kurie elgiamės neteisingai arba naudojamės neteisybe. Tokiuose tekstuose kaip Psalmė 82 mes galime įžvelgti išmintį, ar būtume engiami, ar engtume patys. Dievas taip pat susirūpinęs dėl neteisingų teisėjų, apibūdinant juos kaip savo vaikus ir norint, kad jie apsispręstų gyventi geriau (žr. Ps 82, 6). Taigi yra viltis net ir tiems, kurie yra nederamoje priespaudos pusėje, jei jie leis juos pakeisti.

KARALIAUS PAŽADAI

Perskaitykite Psalmę 101. Nors parašyta vadovams, kokį svarbų mokymą galime čia įžvelgti sau, kokią beužimtume poziciją gyvenime?

Psalmė 101 yra skirta vadovams. Manoma, kad šias eilutes Dovydas užrašė pirmaisiais savo kaip Izraelio karaliaus metais. Jos netgi galėjo būti pritaikytos iš įžadų, kuriuos jis davė tuo metu, kai tapo karaliumi. Savo kaip kario patyrimais Sauliaus kariuomenėje, o vėliau kaip bėglys nuo jo, jis asmeniškai suprato, kaip iš kelio iškrypęs karalius gali pakenkti tautai ir jo šeimai. Dovydas apsisprendė būti kitokiu vadovu.

Tik nedaugelis iš mūsų gali tapti politiniais ar tautiniais vadovais, tačiau visi atliekame vaidmenis gyvenime, kai mums tenka galimybė daryti įtaką ir drąsinti kitus. Tai gali vykti mūsų darbiniame gyvenime, bendruomenės įsitraukime, šeimoje ar bažnyčioje. E. Vait komentuoja apie vieną iš šių su vadovavimu susijusių aplinkybių: „Dovydo įžadai, užrašyti Psalmėje 101, turėtų būti įžadai visų tų, kuriems tenka atsakomybė saugoti įtaką namams“ (Counsels to Parents, Teachers, and Students, 119 p.).

Atsiradus galimybei turėtume būti pasirengę pasiūlyti ir laikytis šių principų tiems, kurie užima vadovo pozicijas mūsų atžvilgiu. Ir visi mes, mūsų vadovavime ir įtakos vietoje, turime galimybę taikyti Dovydo vadovavimo principus, kad galėtume būti palaiminimas kitiems.

Dovydui pradžia yra Dievo šlovinimas už Jo ištikimybę ir teisingumą (Ps 101, 1), kas tapo pamatu viskam, ko Dovydas siekė laikytis vadovaudamas. Jis stengėsi mokytis ir pritaikyti tas pačias savybes savo gyvenime ir darbe. Norėdamas tai padaryti, jis privalėjo atsispirti pagundoms dėl piktnaudžiavimo, korupcijos ir nesąžiningumo, visi šie yra ypatingi spąstai tiems, kurie užima valdžios ir vadovavimo pozicijas.

Suvokdamas, kad geri patarėjai yra itin svarbūs padedant jam teisingai elgtis, Dovydas pasižada ieškoti patikimų patarėjų ir paskirti sąžiningus tarnautojus. Jo vadovavimą turėjo paženklinti teisingumas ir gailestingumas, net ir tarp tų, kurie dirbo su juo ir jam.

Galbūt mes negalėsime turėti patarėjų ir tarnautojų, bet kaip mes galime pripildyti mūsų gyvenimą įtakomis, kurios padėtų mums gyventi ir vadovauti (kur galime) teisingumu ir gailestingumu dėl tų, kuriems to reikia?

VAIKŠČIOTI SU VIEŠPAČIU

 Einant prie Psalmių knygos pabaigos, šlovinimas auga ir dažnėja. Paskutinės penkios Psalmės prasideda paprastu ir tiesioginiu paliepimu: „Šlovinkite Viešpatį!“, – bet pirmoji iš šių – Psalmė 146 – ypatingą dėmesį skiria Dievo susirūpinimui vargšais ir engiamais kaip pagrindinei tokio šlovinimo priežasčiai.

Perskaitykite Psalmę 146. Kokia čia žinia mums? Ką Dievas sako, ypač Ps 146, 5–9?

Kaip Dievas yra šio pasaulio kūrėjas (žr. Ps 146, 6), taip ši Psalmė apibūdina tęstinį Dievo kaip teisėjo, parūpintojo, išvaduotojo, gydytojo, pagalbininko ir gynėjo darbą pasaulyje – tokia pagalba buvo skirta žmonėms, kai jiems to konkrečiai reikėjo. Tai įkvepianti vizija apie tai, ką Dievas daro ir ką nori daryti mūsų gyvenime, mūsų bendruomenėse ir mūsų pasaulyje.

Kartais mes galvojame apie rūpinimąsi skurstančiaisiais kaip kažką, ką turėtume daryti, nes taip liepė Dievas. Tačiau Psalmė 146 sako, kad Dievas tai jau daro, ir mes esame kviečiami prie Jo prisijungti. Darbuodamiesi prieš skurdą, priespaudą ir ligas, mes iš tikrųjų darbuojamės su Dievu ir siekiame Jo tikslų. Kokia yra didesnė privilegija negu bendradarbiauti su Dievu, įgyvendinant tokią įkvepiančią psalmę, Ps 146?

Tačiau mums taip pat tenka ir nauda. Krikščionys dažnai kalba apie Dievo paieškas ir norą palaikyti glaudesnius santykius su Juo. Vis dėlto tokie tekstai, kaip, pavyzdžiui, Ps 146, 7–9 ir daug kitų visame Rašte, rodo mums, kad vienas būdas atrasti Dievą yra prisijungti prie to, ką Jis daro. Taigi, jei Jis stengiasi pakelti vargšus, sergančius ir engiamus, kaip ir sako Psalmė 146, mes taip pat turėtume darbuotis su Juo. „Kristus atėjo į šią žemę vaikščioti ir darbuotis tarp vargšų ir kenčiančių. Jiems teko didžioji dalis Jo dėmesio. Ir šiandien, savo vaikuose, Jis aplanko vargšus ir turinčiuosius poreikių, palengvindamas sielvartą ir kančias. Pašalinus kančias ir poreikius neturėtume progos suprasti Dievo gailestingumo ir meilės, nepažintume atjaučiančio, suprantančio Dangiškojo Tėvo. Evangelijos maloningumo pusė neišryškėja labiau nei tuo metu, kai ji atkeliauja į labiausiai skurstančias ir nepasiturinčias vietoves“ (E. White, Testimonies for the Church, vol. 7, 226 p.).

Koks buvo jūsų patyrimas, kaip tampate artimesni Dievui tarnaudami kitiems?

PATARLIŲ KNYGA: GAILESTINGUMAS VARGSTANTIEMS

Išminties posakių rinkinys, Patarlių knyga paliečia įvairias temas ir gyvenimo patyrimus. Tarp jų yra apmąstymai apie skurdą, turtus, pasitenkinimą, teisingumą ir neteisybę, kartais iš skirtingų pusių. Gyvenimas ne visada yra paprastas ir aiškus, o Patarlių knyga įspėja mus dėl skirtingų aplinkybių ir sprendimų, kurie daro įtaką gyvenimui, net ir tarp tų, kurie yra ištikimi Dievui.

Perskaitykite ir palyginkite Pat 10, 4; 13, 23. 25; 14, 31; 15, 15–16; 19, 15. 17; 30, 7–9. Ką šie tekstai sako, kas susiję su turtu, skurdu ir pagalba tiems, kuriems jos reikia?

Patarlių knyga pabrėžia Dievo susirūpinimą ir dėmesį neturtingiems ir pažeidžiamiems. Kartais žmonės skursta dėl aplinkybių, nederamų sprendimų ar išnaudojimo, tačiau, neatsižvelgiant į jų aplinkybių priežastis, Viešpats vis dar apibūdinamas kaip jų Kūrėjas (žr. Pat 22, 2) ir Gynėjas (žr. Pat 22, 22–23). Šių žmonių nedera engti ar išnaudoti, nepaisant jų klaidų.

Nors Patarlių knyga moko geresnio gyvenimo renkantis išmintį ir paklusnumą Dievui, turtai ne visada yra Dievo palaiminimo rezultatas. Ištikimybė Dievui visada laikoma svarbesne ir galiausiai labiau naudinga nei medžiaginė nauda: „Geriau turėti mažai, bet įgyta sąžiningai, negu didelių neteisėtų pajamų“ (Pat 16, 8).

Kitas susirūpinimas Patarlių knygoje yra sąžiningumas ir dorumas versle, valdžioje ir teisingumo vykdymas (žr. Pat 14, 5. 25; 16, 11–13; 17, 15; 20, 23; 21, 28; 28, 14–16). Patarlių knygoje rūpestis išreiškiamas ne tik dėl žmonių gyvybės, joje mokoma, kaip visa visuomenė turėtų funkcionuoti visų labui, ypač tų, kuriems reikia apsaugos. Mums vėl primenama, kad geriausiu atveju valdantieji vadovauja su Dievo pagalba (žr. Pat 8, 15–16), ir jie turėtų elgtis kaip Jo malonės ir gailestingumo atstovai turintiems poreikių.

Visiems lengva gailėti atsidūrusiųjų blogose aplinkybėse. Tačiau ar galime šį liūdesį pakeisti veiksmais?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 611–619 p.; C. S. Lewis, Reflections on the Psalms, 15–22 p.

„Dovydo psalmėse atsispindi daugybė išgyvenimų – nuo kaltės suvokimo ir savęs pasmerkimo iki giliausio tikėjimo ir tobuliausio bendravimo su Dievu. Jo gyvenimo istorija liudija, jog nuodėmė užtraukia tik gėdą ir sielvartą, tačiau Dievo meilės ir gailestingumo gelmės yra neišmatuojamos, o tikėjimas pakelia atgailaujančią sielą, suteikdamas jai teisę būti Dievo vaiku. Iš visų patikinimų, kurie pateikiami Dievo Žodyje, šis yra vienas stipriausių Dievo ištikimybės, teisingumo ir sandoros gailestingumo paliudijimas“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 618 p.).

Kalbant apie išmintį Patarlių knygoje: „Tai principai, nuo kurių priklauso visuomenės gerovė – ir pasaulietinių, ir religinių bendrijų. Būtent šie pricipai apsaugo nuosavybę ir gyvybę. Už viską, kas įgalina pasitikėjimą ir bendradarbiavimą, pasaulis turi būti dėkingas Dievo Įstatymui, kuris išdėstytas Jo Žodyje ir kurio vis dar dažnai neryškias ir išsitrynusias linijas galima atsekti žmonių širdyse“ (E. Vait, Ugdymas, 158 p.).