Rugpjūčio 19–25 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Gal 4, 12–20; 1 Kor 11, 1; Fil 3, 17; 1 Kor 9, 19–23; 2 Kor 4, 7–12.

Įsimintina eilutė: „Tapkite tokie kaip aš, nes ir aš esu tapęs toks kaip jūs. Maldauju jus, broliai! Jūs nesate manęs įžeidę.“ (Gal 4, 12)

Tyrinėjome, kad Paulius su galatais kalbėjo be užuolankų. Kieta jo kalba tiesiog atspindėjo įkvėptą aistrą, jaučiamą dėl apaštalo įsteigtos bažnyčios dvasinės gerovės. Be to, kad palietė itin reikšmingą teologinį klausimą, plačiąja prasme Laiškas galatams parodo, kokį svarbų vaidmenį atlieka teisinga doktrina. Jei tai, ką mes tikime, nebūtų svarbu, jei doktrinų teisingumas nebūtų itin reikšmingas, kodėl tuomet Paulius laiške būtų toks užsidegęs ir nepalenkiamas? Žinoma, tai, ką tikime, yra labai svarbu, ypač dėl Evangelijos klausimo.

Gal 4, 12–20 Paulius toliau dėsto, nors ir pakeitęs metodą, bent jau truputį. Paulius pateikė daug išsamių ir teologiškai svarių argumentų, įtikinėdamas galatus, kad jie klydo, o dabar apaštalas ragina juos asmeniškiau, kaip ganytojas. Skirtingai nei netikri mokytojai, kuriems galatai ne itin rūpėjo, Paulius parodo tikrą nerimą, rūpestį, viltį ir meilę savo aikštingai kaimenei. Jis ne tik dėstė teisingą teologiją; jis ieškojo būdo tarnauti tiems, kuriuos mylėjo.

PAULIAUS ŠIRDIS

Perskaitykite Gal 4, 12–20. Ką Paulius norėjo pasakyti šiose eilutėse?

Pirmas susirūpinimo, slegiančio Pauliaus širdį, požymis – jo asmeninis paraginimas 12 eilutėje. Pastarasis seka iškart po Paulius primygtinio prašymo: tapkite tokie, kaip aš. Žodis maldauju (gr. – deomai) yra pavartotas ir kitose Rašto vietose (žr. 2 Kor 5, 20; 8, 4; 10, 2).

Paulius buvo susirūpinęs ne tik dėl teologijos ir doktrinų. Jis buvo širdimi prisirišęs prie tų žmonių, kurie atėjo pas Kristų per jo tarnystę. Jis save laikė ne tik draugu, bet dvasiniu tėvu, o jie buvo jo vaikai. Ir net daugiau, savo rūpestį galatais Paulius lygina su gimdymo skausmais (Gal 4, 19). Paulius manė, jog ankstesnio triūso pakako, kad galatai būtų saugiai „išnešioti“, kai jis įsteigė bažnyčią. Bet dabar, kai galatai nukrypo nuo tiesos, nerimaudamas dėl jų dvasinės būklės Paulius iš naujo patyrė gimdymo skausmus.

Kokį tikslą Paulius buvo numatęs galatams? Kokį rezultatą jis norėjo pamatyti? Gal 4, 19.

Iš pradžių apibūdinęs galatus kaip kūdikius įsčiose, Paulius dabar kalba apie juos, tarytum jie patys laukėsi. Žodis išryškės buvo vartojamas medicinoje. Juo buvo apibūdinamas embriono vystymasis. Šia metafora Paulius nusako tai, ką reiškia būti krikščionimis, ir individualiai, ir bažnyčiai bendrai. Norint būti Kristaus mokiniu, nepakanka tik išpažinti tikėjimą; pastarasis skatina iš esmės keistis ir panašėti į Kristų. Paulius „nesiekė, kad galatai šiek tiek pasikeistų. Žiūrėdamas į galatus, apaštalas norėjo matyti Kristų, t.y. esminius pokyčius.“ (Leon Morris, Galatians (Downers Grove, Ill.: InterVarsity Press, 1996), 142 p.)

Ar pastebite, kaip Kristaus charakteris apsireiškia jūsų gyvenime? Kokiose srityse jūs vis dar turite patobulėti?

IŠŠŪKIS TAPTI…

Perskaitykite 1 Kor 11, 1; Fil 3, 17; 2 Tes 3, 7–9; Apd 26, 28–29. Kaip Pauliaus mintys šiuose tekstuose atsispindi ir Gal 4, 12? Kaip mums suprasti jų reikšmę?

Kelis kartus savo laiškuose Paulius skatino krikščionis sekti jo pavyzdžiu. Kiekvienoje situacijoje apaštalas pateikė save kaip autoritetą. 2 Tes 3, 7–9 Paulius pateikė save kaip pavyzdį ir mokė, kad tesalonikiečiai turėtų dirbti ir nebūti našta kitiems. 1 Kor 11, 1 apaštalas ragino korintiečius sekti jo pavyzdžiu ir pirmiausia rūpintis kitų gerove. Pauliaus susirūpinimas Laiške galatams atrodo kiek kitoks.

Gal 4, 12 Paulius neprašė galatų sekti jo pavyzdžiu, bet – tapti tokiais, kaip jis, ir neapsimetinėti, nevaidinti. Kodėl? Problema Galatijoje buvo ne neetiškas elgesys ar bedieviška gyvensena, kaip Korinto bažnyčioje. Galatijoje iškilo pačios krikščionybės esmės klausimas. Gal 4, 12 užrašyti žodžiai tiksliai atitinka Pauliaus kreipimąsi į Agripą Apd 26, 29: „Duok, Dieve, kad ar tuojau, ar ne tuojau ne tik tu, bet ir visi, šiandien girdėję mane kalbant, taptų tokie, kaip aš, tik be šitų pančių!“ Kitaip tariant, Paulius nurodo į jo krikščionišką patyrimą, t.y. tikėjimą Kristumi, ką Jis padarė, o ne savo darbais. Galatai labiau vertino savo elgesį, nei tapatybę Kristuje.

Nors Paulius konkrečiai nerašė, kaip galatams tapti tokiais, kaip jis, kontekstas rodo, kad šiuo pareiškimu apaštalas nemėgino aprėpti visas gyvenimo sritis. Kadangi Pauliui nerimą kėlė į Įstatymą orientuotas galatų tikėjimas, apaštalas tikrai turėjo omenyje Jėzuje Kristuje atrastą nuostabią meilę, džiaugsmą, laisvę ir išganymo užtikrinimą. Atsižvelgiant į tai, Paulius išmoko visa laikyti sąšlavomis (Fil 3, 5–9) ir troško, kad galatų patyrimas būtų toks pat.

Ar šiandien žinote sektinų pavyzdžių (be Jėzaus)? Jei taip, kokios to asmens savybės yra pavyzdys jums, ir kaip galite geriau jas atskleisti savo gyvenime?

AŠ TAPAU TOKS, KAIP JŪS

Perskaitykite 1 Kor 9, 19–23. Kaip šios eilutės gali padėti geriau suprasti Pauliaus mintį antroje Gal 4, 12 dalyje? (Taip pat žr. Apd 17, 16–34; 1 Kor 8, 8–13; Gal 2, 11–14)

Galatams 4, 12 gali pasirodyti neaiški. Kodėl galatai turėtų tapti tokie kaip Paulius, jeigu jis jau buvo tapęs toks, kaip jie?

Ankstesnėje dalyje tyrinėjome, kad Paulius norėjo, jog galatai taptų panašūs į jį tikėjimu ir pasikliovimu Kristaus krauju. Apaštalo komentaras apie panašumą į galatus buvo priminimas, kad jis buvo žydas, nors tapo pagoniu, t.y. be Įstatymo, kad galėtų laimėti pagonis Evangelija. Kadangi Paulius buvo nuostabus misionierius pagonims, jis žinojo, kaip skelbti Evangeliją tiek žydams, tiek pagonims. Be to, pasak 1 Kor 9, 19–23, nors Evangelija yra tik viena, Pauliaus metodas ją skelbti skyrėsi priklausomai nuo žmonių, kuriuos jis stengėsi laimėti.

„Paulius buvo pradininkas to, ką mes šiandien vadiname derinimu su tam tikru kontekstu, kai Evangeliją reikia pristatyti taip, kad ji būtų suprantama konkretaus konteksto žmonėms.“ (Timothy George, The New American Commentary: Galatians (Nashville, Tenn.: Broadman & Holman Publishers, 1994), 321 p.)

Pauliaus komentaras 1 Kor 9, 21 rodo, kad derinant Evangeliją konkrečioms aplinkybėms yra tam tikros ribos. Pavyzdžiui, nors apaštalas mini, kad skelbiantysis Evangeliją turi laisvę rinktis, kaip jis užmegs ryšį su žydais ar pagonimis, ši laisvė nesuteikia teisės gyventi be Įstatymo, nes krikščionys yra pavaldūs Kristaus Įstatymui.

Nors derinti Evangeliją prie konkrečių aplinkybių ne visada lengva, kadangi galime atskirti Evangelijos esmę nuo kultūros, t.y. derinti ją prie konkrečių aplinkybių nepakeičiant turinio, mes taip pat turėtume tapti tokie, kaip Paulius.“ (Timothy George, Galatians, 321, 322 p.)

Paprasta eiti į kompromisą, ar ne? Kartais, kuo ilgiau žmogus išpažįsta krikščionybę, tuo lengviau jam eiti į kompromisą. Kodėl taip gali būti? Pasižiūrėkite į save, sąžiningai. Kiek kompromiso yra jūsų gyvenime, ir kaip jūs pateisinate tai? Kaip jūs galite tai pakeisti, ten kur reikia tai padaryti?

TADA IR DABAR

Pauliaus santykiai su galatais ne visada buvo tokie sudėtingi ir šalti. Iš tikrųjų, prisimindamas laiką, kai jis pirmą kartą paskelbė Evangeliją Galatijoje, Paulius entuziastingai kalbėjo, kaip galatai juo rūpinosi. Kas atsitiko?

Koks įvykis, atrodo, paskatino Paulių skelbti Evangeliją Galatijoje? Gal 4, 13.

Matyt, pirminiu Pauliaus sumanymu nebuvo Evangelijos skelbimas Galatijoje. Kelionėje ištikus ligai, apaštalas buvo arba priverstas ilgiau likti Galatijoje, arba keliauti į Galatiją, kad pagytų. Pauliaus ligos priežastis nežinoma. Kai kurie sako, kad jis sirgo maliarija; kiti, nurodydami į tai, kad galatai buvo pasiruošę išsilupti akis ir atiduoti jas apaštalui, teigia, kad Paulius kentėjo nuo akių ligos. Jo ligą taip pat galima susieti su dygliu kūne, kurį jis minėjo 2 Kor 12, 7–9.

Nepaisant to, kuo Paulius sirgo, tai buvo taip nemalonu, kad tapo išbandymu galatams. Pasaulyje, kuriame liga dažnai buvo laikoma Dievo nemalone (Jn 9, 1–2; Lk 13, 1–4), Pauliaus negalavimas galatams lengvai galėjo tapti dingstimi atmesti tiek jį, tiek jo laišką. Tačiau jie nuoširdžiai džiaugėsi Pauliumi. Kodėl? Kadangi jų širdis šildė Kristaus kryžiaus žinia (Gal 3, 1) ir Šventosios Dvasios patikinimas. Dėl kokios priežasties jie pakeistų savo požiūrį?

Kodėl Dievas leido, kad Paulius kentėtų? Kaip Paulius galėjo tarnauti kitiems, turėdamas asmeninių problemų? Rom 8, 28; 2 Kor 4, 7–12; 12, 7–10.

Pauliaus liga išties buvo rimta, ir jis lengvai galėjo dėl to kaltinti Dievą arba tiesiog liautis skelbti Evangeliją, tačiau apaštalas nedarė nei vieno, nei kito. Užuot leidęs aplinkybėms įveikti jį, Paulius pasinaudojo jomis kaip galimybe labiau pasikliauti Dievo malone. „Ne kartą Dievas panaudojo ligas, persekiojimus, skurdą ir net stichines nelaimes bei nepaaiškinamas tragedijas kaip priemonę Jo gailestingumui ir malonei parodyti bei skelbti Evangeliją.“ (Timothy George, „Galatians“, 323 p.)

Kaip galite išmokti pasinaudoti sunkumais ir kančia, kad labiau pasikliautumėte Viešpačiu? (Kokias kitas galimybes turite?)

TIESOS SAKYMAS

Perskaitykite Gal 4, 16. Kokią galingą mintį Paulius čia užrašė? Kaip asmeniškai galėjote patirti kažką panašaus? (Taip pat žr. Jn 3, 19; Mt 26, 64–65; Jer 36, 17–23)

Posakis sakyti tiesą dažnai turi neigiamą reikšmę, ypač mūsų laikais, kai pastarąjį galima laikyti kietu, lyginti kitiems posakiams, pavyzdžiui, visos priemonės geros, taktikai – visiškai negailėti priešų, išdėstant faktus, kad ir kokie nemalonūs ar nepageidaujami jie galėtų būti. Jei ne Pauliaus komentarai Gal 4, 12–20 (taip pat Gal 6, 9–10) ir kituose laiškuose, klaidingai atrodytų, kad apaštalo uolumas skelbti Evangeliją nusvėrė bet kokią meilės išraišką. Nors Paulius buvo susirūpinęs dėl to, kad galatai žinotų tikrą Evangeliją (žr. Gal 2, 5. 14), tai sąlygojo jo meilė jiems. Kas nepatyrė asmeniškai, kaip skausminga bausti ar sakyti tiesą tiems, kurie – dėl neaiškių priežasčių – nenori jos girdėti! Mes tai darome todėl, kad mums rūpi žmogus. Ne todėl, kad norime įskaudinti, nors kartais mūsų žodžiai sukelia skausmą ar net pyktį, pasipiktinimą. Tačiau vis tiek tai darome, nes žinome, kad žmogus turi tai išgirsti, nepaisant, kad jis to nenorėtų.

Ką Gal 4, 17–20 Paulius sako apie tuos, kurie yra nusiteikę priešiškai? Kam dar jis metė iššūkį, be jų teologijos?

Priešingai nei Paulius, rizikavęs užsitraukti galatų įtūžį dėl jo Evangelijos, apaštalo priešininkai aktyviai pataikavo galatams ne iš meilės, bet iš savanaudiškų paskatų. Neaišku, ką Paulius turėjo omenyje, sakydamas, kad jo priešininkai norėtų jus atitraukti. Galbūt tai galima sieti su pastangomis atitraukti galatus nuo Evangelijos privilegijų, kol jie nesileis apipjaustomi.

Pagalvokite apie įvykį, kai jūsų žodžiai, nors teisingi ir būtini, privertė kažką ant jūsų pykti. Ko pasimokėte iš tokio patyrimo, kas galėtų padėti kitą kartą, kai teks daryti kažką panašaus?

Tolesniam tyrinėjimui: „Galatijos Bažnyčiose Evangelijos žinią gožė atviri, neslepiami klaidžiamoksliai. Atgyvenusios judaizmo apeigos visiškai atmetė Kristų, tikrąjį tikėjimo šaltinį. Apaštalas suprato, kad, jeigu nori išgelbėti Galatijos tikinčiuosius nuo pavojingos jiems gresiančios įtakos, turi imtis ryžtingiausių priemonių ir kuo griežčiausiai juos perspėti. Kiekvienas Kristaus tarnautojas turi išmokti šią svarbią pamoką – savo darbą jis turi pritaikyti prie tų, kuriems siekia pasitarauti, situacijos. Švelnumas, kantrybė, ryžtas ir tvirtumas – viskas yra vienodai svarbu; tačiau tai dar reikia tinkamai paskirstyti. Bendravimas su skirtingomis žmonių klasėmis įvairiomis aplinkybėmis ir sąlygomis – tai darbas, reikalaujantis išminties bei Dievo Dvasios apšviesto bei pašventinto proto. […] Tų, kurie savo gyvenime buvo pažinę Dievo jėgą, Paulius maldavo grįžti prie pirmosios meilės Evangelijos tiesai. Nenuginčijamais argumentais jis išdėstė jiems jų privilegiją tapti laisvais vyrais ir moterimis Kristuje, per kurio atperkančią malonę visi Jam atsidavusieji bus aprengti Jo teisumo rūbu. Paulius laikėsi nuomonės, kad kiekvienas išgelbėtasis tyri įgyti tikrą asmeninę patirtį Dievo reikaluose. Apaštalo karšti raginimo žodžiai neliko be atsako. Šventoji Dvasia galingai veikė, ir daugelis nuklydusiųjų grįžo prie tikėjimo Evangelija. Nuo tol jie buvo laisvi, nes juos išvadavo Kristus.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 286, 287, 288 p.)

Klausimai aptarimui:

Apsvarstykite kančią ir kaip Dievas gali ją panaudoti. Kaip mes tvarkomės su aplinkybėmis, kai, atrodo, kančia nedavė nieko gero?

Pagalvokite apie Kristų mumyse. Ką tai reiškia praktiškai? Kaip galima žinoti, ar Jis gyvena mumyse? Kaip nepasiduoti nevilčiai, jei tai neįvyksta greitai arba taip, kaip to buvo tikėtasi?

Santrauka: Pateikęs daug išsamių ir teologiškai sudėtingų argumentų, Paulius dabar asmeniškiau ir emocionaliau kreipėsi į galatus. Jis meldė jų klausyti jo patarimo, primindamas kadaise palaikytus santykius ir tikrą meilę bei rūpestį, kurį jis jautė galatams kaip dvasinis jų tėvas.