Birželio 26 – liepos 2 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 2, 1–3; Jer 45, 1–5; Iš 20, 11; 2 Sam 7, 12; Mk 6, 30–32; Pr 4, 1–17.

Įsimintina eilutė: „Trokštu ir ilgiuosi Viešpaties Šventyklos kiemų; mano kūnas ir širdis gieda iš džiaugsmo gyvajam Dievui.“ (Ps 84, 3)

Tik, tak. Stabiliai ir negailestingai tiksėjo laikrodis. Vos dvi valandos iki sabatos pradžios. Marija atsiduso apžvelgdama mažą butą. Vaikų žaislai vis dar mėtėsi po visą svetainę; virtuvėje buvo netvarka; jaunėlė Sara gulėjo lovoje karščiuodama; juk rytoj ji turėjo tarnauti sveikindama atvykstančius į bažnyčią, o tai reiškia, kad reikėjo išvykti iš namų 30 minučių anksčiau. Norėčiau ryt atrasti ramybę, – ilgesingai mąstė Marija.

Tuo pačiu metu kitoje miesto pusėje Marijos vyras Džošas (Josh) laukė eilėje sumokėti už savaitinius pirkinius. Eismas vėl buvo siaubingas. Eilės prie kasos buvo ilgos. Atrodė, kad visi apsipirkinėjo tuo pačiu metu. Man reikia šiek tiek pailsėti, negali taip tęstis, sunkiai sau atsiduso Džošas. Šiame gyvenime turi būti dar kažkas.

Mūsų gyvenimą reguliuoja piko valandos, darbo valandos, apsilankymai pas gydytoją, „Skype“ pokalbiai, apsipirkimas ir susirinkimai mokykloje. Nesvarbu, ar mes naudojamės viešuoju transportu, ar važiuojame paspirtuku, ar vairuojame mikroautobusą, vežiodami šeimą, nuolatinė sąveika su mus supančiu pasauliu grasina užgožti tai, kas iš tikrųjų svarbu.

Kaip atrasti atgaivą tokiame šurmulyje?

I. IŠSEKĘ IR NUVARGĘ

1. Perskaitykite Pr 2, 1–3. Kodėl Dievas sukūrė dieną poilsiui, kol dar niekas nebuvo pavargęs?

Dar prieš žmonijai įpuolant į mūsų pačių sau primestą įtemptą gyvenseną, Dievas nustatė žymeklį – gyvą būdą, kad būtų lengviau atminti. Ši diena būtų laikas stabtelėjimui ir sąmoningam mėgavimuisi gyvenimu; diena tik būti, bet nedirbti, diena, kai ypatingai atmenama žolės, oro, laukinės gamtos, vandens, žmonių dovana, o svarbiausia – kiekvienos geros dovanos Kūrėjas.

Tai nebuvo vienkartinis kvietimas, nebegaliojęs kartu su išvarymu iš Edeno. Dievas norėjo užtikrinti, kad kvietimas atsilaikytų prieš laiko išbandymą, ir todėl nuo pat pradžių Jis įaudė sabatos poilsį į patį laiko audinį. Visada bus kvietimas kas septintą dieną vėl ir vėl ramiai džiaugtis kūrinija.

Galima pagalvoti, kad dėl visų darbą lengvinančių prietaisų turėtume būti mažiau fiziškai pavargę nei žmonės prieš du šimtus metų. Bet iš tikrųjų atrodo, kad poilsio trūksta net šiandien. Net akimirkos, kai nedirbame, praleidžiamos siautulingai veiklai. Visada atrodo, kad mes kažkaip atsiliekame; kad ir kiek mums pavyktų nuveikti, visuomet yra daugiau darbo.

Tyrimai taip pat rodo, kad mes miegame mažiau, todėl daugelis žmonių priklausomi nuo kofeino. Nors turime greitesnius mobiliuosius telefonus, greitesnius kompiuterius, spartesnį interneto ryšį, atrodo, kad vis tiek nepakanka laiko.

2. Ko moko šios eilutės, kodėl mums poilsis yra svarbus? Mk 6, 31; Ps 4, 9; Iš 23, 12; Įst 5, 14; Mt 11, 28.

Mus sukūręs Dievas žinojo, kad mums reikės fizinio poilsio. Jis nustatė ciklus laikui – naktį ir sabatą, kad užtikrintų mums fizinio poilsio galimybę. Jėzaus pripažinimas mūsų gyvenimo Viešpačiu reiškia ir rimtą atsakomybę skirti laiko pailsėti. Juk sabatos įsakymas nėra tik pasiūlymas. Tai įsakymas!

O jūsų pačių nerami būtis? Ką galite padaryti, kad geriau patirtumėte tiek fizinę, tiek dvasinę atgaivą, kaip Dievas to nori?

II. BE JĖGŲ

Miego trūkumas ir išsekimas dėl fizinio pervargimo yra tikros problemos. Vis dėlto nerimą kelia tai, kai jaučiamės „išsekę“ emociškai. Ir, žinoma, kai prie emocinių išbandymų prisideda miego stoka, galime itin nusiminti.

Jeremijo raštininkas Baruchas turėjo dažnai taip jaustis per neramius Jeruzalei metus, prieš chaosą, kančią ir sumaištį, kurie ištiks miestą po to, kai babiloniečiai jį sugriaus.

3. Perskaitykite Jer 45, 1–5. Užrašykite trumpą Barucho emocinės sveikatos diagnozę.

Ar įsivaizduojate, kaip jaustumėtės, jei Dievas siųstų jums asmeniškai konkrečiai pritaikytą žinią? Baruchas sulaukė žinios tiesiai iš Dievo sosto kabineto (Jer 45, 2). Parašyta, kad tai įvyko „ketvirtais Judo karaliaus Jošijo sūnaus Jehojakimo metais“, 605 m. arba 604 m. prieš Kristų. Jer 45, 3 yra gera santrauka, kaip žmonės jaučiasi išsekę.

Iš viso to, ką Šventasis Raštas sako apie šį laikotarpį, akivaizdu, kad Barucho skundai nebuvo paviršutiniškos raudos. Jis turėjo rimtų priežasčių jaustis nusivylęs ir emociškai nuvargęs. Vyko daugybė blogų dalykų, ir jų turėjo padaugėti.

4. Kaip Dievas reaguoja į Barucho skausmus? Perskaitykite Jer 45, 4–5.

Dievo atsakas į tikrąjį Barucho skausmą mums primena tai, jog Dievo neviltis ir skausmas turėjo būti daug didesni nei Barucho. Jis pastatė Jeruzalę; Jis ketino ją nugriauti; Jis pasodino Izraelį kaip vynuogyną (Iz 5, 1–7); Jis ketino jį nuniokoti ir ištremti. To Viešpats nenorėjo savo tautai, bet tai turėjo įvykti dėl jų maišto prieš Jį.

Bet Barucho tunelio gale buvo šviesa. Dievas išsaugos Barucho gyvybę, net sunaikinimo, tremties ir netekties metu.

Dar kartą perskaitykite Dievo žodžius Baruchui. Kokią bendrą žinią galime juose įžvelgti sau? Tai yra, ką ši žinia sako apie Dievo rūpestingumą, nepaisant mūsų aplinkybių?

III. Poilsio apibrėžimas Senajame Testamente

Be abejo, mums visiems reikia poilsio, todėl ši tema aptinkama visame Rašte. Nors Dievas mus sukūrė veiklai, ta veikla turi būti pertraukta poilsio.

Pavyzdžiui, Hebrajų Senajame Testamente yra keletas terminų, nusakančių poilsį. Dievo poilsio naujai sukurtos septintosios dienos aprašyme Pr 2, 2–3 vartojamas veiksmažodis „šabat“ – „nutraukti darbą, ilsėtis, atostogauti“, kuris yra daiktavardžio „šabas, sabata“ forma. Tas pats veiksmažodis yra vartojamas Iš 5, 5 priežastine forma ir verčiamas kaip „užtikrinantis kam nors poilsį“ nuo darbo. Piktas faraonas kaltino Mozę, kad jis verčia „atleisti juos nuo lažo“.

Ketvirtojo įsakymo nuoroda į Dievo poilsį septintos dienos – sabatos metu išreiškiama hebrajų kalbos žodžiu „nuakh“ (Iš 20, 11; Įst 5, 14). Šis veiksmažodis Job 3, 13 išverstas kaip „ilsėčiausi“ arba, vaizdingiau tariant, „poilsiaučiau“, nurodant į Sandoros Skrynią Sk 10, 36; 2 Kar 2, 15 pažymima, kad Elijo dvasia „pasilieka“ su Eliziejumi.

Kita svarbi žodinė forma yra „šakat“ – „patirti ramybę, palengvėjimą, nutilti“. Ji pavartota Joz 11, 23, kur aprašyta, kad karas krašto nebevargino po to, kai Jozuė jį užkariavo. Jozuės ir Teisėjų knygose šis terminas dažnai reiškia „taiką“.

Veiksmažodis „raga“ taip pat vartojamas poilsiui nusakyti. Įspėjimuose dėl nepaklusnumo Pakartoto Įstatymo knygoje Dievas Izraeliui sako, kad tremtyje jis neras ramybės (Įst 28, 65). Tas pats veiksmažodis taip pat yra priežastinės formos Jer 50, 34, nusakant nesugebėjimą užtikrini ramybę.

5. Perskaitykite Įst 31, 16 ir 2 Sam 7, 12. Apie kokį poilsį čia kalbama?

Abejose eilutėse vartojama šnekamoji veiksmažodžio „šakab“ išraiška, pažodžiui reiškianti „atsigulimą, miegą“. Sandoroje su Dovydu Dievas pažada būsimam Izraelio karaliui: „Kai pasibaigs tavo dienos ir tu atsigulsi su savo protėviais, Aš iškelsiu po tavęs palikuonį“ (2 Sam 7, 12).

Ilgas (čia neišsamus) įvairių hebrajų kalbos veiksmažodžių, nusakančių poilsį, sąrašas padeda mums suprasti, kad teologinė poilsio samprata nėra susijusi su vienu ar dviem konkrečiais žodžiais. Mes ilsimės individualiai ir kartu. Poilsis veikia mus fiziškai, socialiai, emociškai ir neapsiriboja vien sabata.

Mirtis tikrai yra priešas ir vieną dieną ji bus sunaikinta. Kad ir kaip gedime ir ilgimės mirusiųjų, kodėl guodžia žinojimas, jog bent jau kol kas jie ilsisi?

IV. POILSIS NAUJAJAME TESTAMENTE

Veiksmažodinė poilsis forma, dažnai randama Naujajame Testamente, yra „anapauō“ – „ilsėtis, atsipalaiduoti, atsigaivinti“. Ji pavartota viename geriausiai žinomų Jėzaus pareiškimų apie poilsį, Mt 11, 28: „Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; Aš jus atgaivinsiu!“ Tai gali reikšti fizinį poilsį (Mt 26, 45). Paskutiniame sveikinime korintiečiams Paulius išreiškia džiaugsmą dėl atvykusių draugų, kurie atgaivino jo dvasią (1 Kor 16, 18).

Kitas veiksmažodis, vartojamas poilsiui nusakyti, yra hēsyčazō. Juo nusakoma, kaip mokiniai ilsėjosi sabatą, kai Jėzus ilsėjosi kape (Lk 23, 56). Tačiau jis taip pat vartojamas apibūdinant ramų gyvenimą (1 Tes 4, 11) ir gali nurodyti, kad kažkas neturi prieštaravimų ir todėl nusiramina (Apd 11, 18).

Laiške hebrajams Hbr 4, 4 aprašant Dievo poilsį po kūrimo darbų septintą dieną, vartojamas graikų kalbos veiksmažodis katapauō – „baigti, nurimti, ilsėtis“, atkartojant vartojimą Septuagintoje, Senojo Testamento vertime. Įdomu tai, kad daugiausia šis veiksmažodis vartojamas Naujajame Testamente Hebrajams 4.

6. Perskaitykite Mk 6, 30–32. Kodėl Jėzus liepė savo mokiniams eiti vieniems į negyvenamą vietą ir pailsėti, atsižvelgiant į tuo metu turimas misijos galimybes? Galvodami apie šį klausimą, žvelkite į platesnį Morkaus 6 kontekstą.

„Eikite sau vieni… ir truputį pailsėkite“ (Mk 6, 31) nėra kvietimas. Šie žodžiai yra liepiamosios nuosakos, tai yra įsakymas. Jėzui rūpėjo Jo mokiniai ir jų fizinė bei emocinė savijauta. Jie buvo ką tik grįžę iš ilgos misijos, į kurią Jėzus juos siuntė po du (Mk 6, 7). Mk 6, 30 aprašomas susijaudinusių mokinių sugrįžimas. Jų širdis turėjo būti kupina įspūdžių. Jie norėjo pasidalyti savo pergalėmis ir nesėkmėmis su Jėzumi; vis dėlto Jėzus pirmiausia liepia jiems pailsėti. Morkus paaiškina: „Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti“ (Mk 6, 31). Būti per daug užimtiems Dievo reikalais yra tikras iššūkis ir mokiniams. Jėzus mums primena, kad turime saugoti savo sveikatą ir emocinę savijautą planuodami poilsį.

Kaip galima padėti ir palengvinti vietinės bendruomenės pastoriaus, vyresniojo ar kito pažįstamo asmens, kuris gali būti išsekęs tarnaudamas Viešpačiui, darbą? Ką galėtumėte padaryti, kad išreikštumėte dėkingumą ir padėtumėte šiam asmeniui pailsėti?

V. NERAMUS KLAJŪNAS

7. Perskaitykite Pr 4, 1–12. Kas padarė Kainą „neramiu klajūnu“ (Pr 4, 12) žemėje?

Rašte nėra aiškiai pasakyta, kodėl Dievas maloniai žvelgė į Abelį ir jo atnašą, bet ne į Kainą ir jo atnašą (Pr 4, 4–5). Tačiau mes žinome, kodėl. „Kainas kreipėsi į Dievą, murmėdamas ir širdyje netikėdamas žadėtąja auka ir būtinybe aukoti gyvulį. Jo auka nereiškė atgailos už nuodėmes. Jis manė, kaip ir daugelis dabar, kad tiksliai laikytis Dievo nurodyto gelbėjimo plano, reikalaujančio visiškai patikėti žadėtojo Išgelbėtojo atpirkimu, reikštų pripažinti savo silpnumą. Taigi nusprendė būti savarankiškas. Jis pristatė savo paties vertybes.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 50)

Dievui pasakius, kad Kainas bus „klajūnas“ žemėje, nereiškia, kad tokiu jį padarė Dievas; veikiau taip nutiko dėl jo nuodėmingo elgesio ir nepaklusnumo. Neradęs atgaivos Dieve, Kainas suprato, kad negali jos rasti kitur, bent jau tikros atgaivos.

Hebrajų kalbos žodis, išverstas „maloniai pažvelgė“ (Pr 4, 4), taip pat gali reikšti – „atidžiai pažvelgė, atidžiai apsvarstė“. Kruopštus ir artimas Dievo žvilgsnis yra ne tiek į atnašą, kiek į atnašautojo nusistatymą. Kaino žemės derliaus atnašos nepriėmimas nėra savavališka kaprizingo Dievo reakcija. Atvirkščiai, nepriėmimas nusako procesą, kai atidžiai apsvarstomas ir pasveriamas atnašautojo charakteris, nusistatymas ir paskata. Tai geras tiriančiojo teismo pavyzdys.

8. Perskaitykite Pr 4, 13–17 ir aprašykite Kaino reakciją į Dievo teismą.

Mums bandant bėgti nuo Dievo Artumo, tampame neramūs. Dangaus malonės ilgesį stengiamės užpildyti daiktais, žmonių santykiais ar pernelyg užimtu gyvenimu. Kainas pradėjo dinastiją ir statė miestą. Tai puikūs pasiekimai, kalbantys apie ryžtą ir jėgas, tačiau jei tai bus bedievė dinastija ir maištingas miestas, pastangos galiausiai nieko neduos.

Net jei galų gale kenčiame mūsų nuodėmių padarinius, kaip dažnai nutinka, kaip mes galime išmokti priimti atleidimą už jas per kryžių?

Tolesniam tyrinėjimui: „Rabinų požiūriu, religijos esmė – visada būti pasinėrusiems į veiklą. Išorinėmis apeigomis jie demonstruodavo savo ypatingą pasišventimą. Taip jų sielos atsiskyrė nuo Dievo, ir jie tapo sau pakankami. Tas pats pavojus vis dar egzistuoja. Kai veiklos darosi vis daugiau ir žmonės sėkmingai atlieka Dievo darbus, kyla pavojus imti pasitikėti žmogiškais planais bei metodais. Pradedama mažiau melstis, silpsta tikėjimas. Kaip ir mokiniams mums gresia prarasti priklausomybę nuo Dievo ir gelbėtoja laikyti savo veiklą. Mes turime niekuomet nenuleisti akių nuo Jėzaus ir suvokti, kad darbą atlieka Jo galybė. Nors mes turime uoliai darbuotis dėl pražuvusiųjų išgelbėjimo, reikia skirti laiko mąstymui, maldai Dievo Žodžiui tyrinėti. Tik daug meldžiantis atliktas darbas ir pašventintas Kristaus nuopelnų galiausiai pasirodys buvęs veiksmingas.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 330)

Klausimai aptarimui:

1. Nuolatinis spaudimas visada viską atlikti gerai, būti prieinamu (fiziškai ar virtualiai) visą laiką ir bandyti įgyvendinti idealus, kurie nėra nei realistiški, nei Dievo duoti, gali sukelti žmonėms ligas – emocines, fizines ir dvasines. Kaip jūsų bažnyčia gali tapti svetinga vieta išsekusiems, pavargusiems žmonėms, trokštantiems poilsio?

2. Ar gali būti, kad esame per daug užsiėmę, netgi darydami gerus dalykus dėl Dievo? Pagalvokite apie Jėzų ir Jo mokinius Mk 6, 30–32 ir klasėje aptarkite šio pasakojimo pritaikomumą.

3. 1899 m. buvo pasiektas greičio rekordas. Kažkas iš tikrųjų automobiliu važiavo 39,24 mylių per valandą greičiu ir apie tai papasakojo! Šiandien, žinoma, automobiliai važiuoja daug greičiau. Mūsų mobiliųjų telefonų procesorių greitis yra daug spartesnis nei greičiausių didelių ankstesnės kartos kompiuterių. O kelionės lėktuvu yra greitesnės nei anksčiau, ir kas? Esmė ta, kad beveik viskas, ką darome šiandien, daroma greičiau nei anksčiau, ir, vis dėlto, kas? Mes vis dar jaučiamės skubinami ir nepakankamai pailsime. Ką tai turėtų mums pasakyti apie žmogaus prigimtį ir kodėl Dievas poilsį padarė itin svarbų, nes tai yra vienas iš Jo įsakymų? 4. Įsigilinkite į tai, kad dar Edene prieš nuodėmę buvo nustatytas sabatos poilsis. Be įdomios teologinės šios tiesos reikšmės, ką tai turėtų mums pasakyti apie poilsio būtinybę net ir tobulame pasaulyje, kuriame nebuvo nuodėmės?