Rugpjūčio 31 – rugsėjo 6 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Rom 8, 20–23; Jn 3, 16–17; Mt 9, 36; Ef 2, 8–10; 1 Jn 3, 16–17; Apr 14, 6–7.

 Įsimintina eilutė: „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų. Mes esame Jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti“ (Ef 2, 8–10).

Mums prakalbus apie Dievo įsakus, reikalavimus ar nurodymus, mes rizikuojame arba net susiduriame su pagunda galvoti, kad tai, ką mes darome, gali kažkaip pelnyti arba prisidėti prie mūsų išgelbėjimo ar kitaip įgyti Dievo malonę. Tačiau Raštas mums nuolat sako, kad mes esame nusidėjėliai, išgelbėti Dievo malone per Jėzų ir Jo pavaduojančią mirtį už mus ant kryžiaus. Ką mes apskritai galėtume prie to kažką pridėti? Arba, kaip rašė E. Vait: „Jei surinktumėte viską, kas yra gera ir šventa, ir kilnu, ir malonu žmoguje, tada pateiktumėte tai Dievo angelams kaip nuopelną žmogaus sielos išgelbėjimui, tai būtų atmesta kaip išdavystė“ (Faith and Works, 24 p.).

Taigi taip pat net mūsų gailestingumo darbai turintiems poreikių neturėtų būti laikomi Įstatymo raidės prisilaikymu. Priešingai, augant mūsų išganymo supratimui ir branginimui, ryšys tarp Dievo meilės ir Jo rūpestingumo vargšams ir engiamiems pereis mums, Jo meilės gavėjams. Mes gavome, todėl mes duodame. Mums pamačius, kaip Dievas pamilo mus, mes taip pat pamatome, kaip Jis myli kitus ir ragina mus taip pat mylėti.

DIEVAS TAIP PAMILO…

Jn 3, 16 parašyta: „Dievas taip pamilo pasaulį“… Graikų kalboje čia pavartotas žodis – kosmos, nusakantis „sukurtą pasaulį, darnią būtį“ (The SDA Bible Commentary, 5 t., 929 p.). Ši eilutė susijusi su žmonijos išgelbėjimu, tačiau išganymo planas paveikia visą kūriniją.

Perskaitykite Rom 8, 20–23. Ko tai moko apie platesnius išgelbėjimo plano klausimus?

Žinoma, vienu lygiu išgelbėjimas yra susijęs su kiekvienu iš mūsų, mūsų asmeniniuose santykiuose su Viešpačiu. Bet yra kažkas daugiau. Nuteisinimas tikrai nėra tik nuodėmių atleidimas. Idealiu atveju nuteisinimas turėtų būti ir tai, kaip, per Jėzų ir Šventosios Dvasios galia, Viešpats sukuria Dievo šeimą, kuri švenčia atleidimą ir išgelbėjimo užtikrinimą, be kita ko liudydama pasauliui savo gerais darbais.

Perskaitykite Jn 3, 16–17. Kaip 17 eilutė prisideda prie platesnio 16 eilutės supratimo?

Mes galime sutikti, kad Dievas myli ir kitus žmones, o ne tik mus. Jis myli tuos, kuriuos mylime mes, ir mes džiaugiamės tuo. Jis taip pat myli tuos, kuriuos mes stengiamės laimėti, ir šios tiesos pripažinimas dažnai yra mūsų paskata siekti juos laimėti. Bet Jis taip pat myli tuos, su kuriais mums nepatogu ar net kurių mes bijome. Dievas myli visus žmones, visur, net ir tuos, kurie mums galbūt nepatinka.

Kūrinija yra vienas iš būdų, kaip mes tą pamatome. Raštas nuosekliai moko, kad mus supantis pasaulis yra Dievo gerumo įrodymas: „Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 45). Net pats gyvenimas yra Dievo dovana, ir, neatsižvelgiant į asmens reakciją ar nusistatymą Dievo atžvilgiu, kiekvienas asmuo yra šios dovanos gavėjas.

Kaip pripažinimas, kad Dievas sukūrė ir myli kitus žmones, turėtų pakeisti mūsų požiūrį į kitus ir jų aplinkybes?

GAILESTINGUMAS IR ATSIVERTIMAS

Tarpusavyje susiję išgelbėjimo ir didžiosios kovos pasakojimai ragina mus pripažinti tiesą apie gyvenimą, kuri yra pamatinė mūsų supratimui apie mūsų pasaulį ir mus pačius, tai yra: mes ir mūsų pasaulis esame puolę, sugedę ir nuodėmingi. Mūsų pasaulis nėra toks, koks jis buvo sukurtas, ir nors mes vis dar esame sukurti pagal mūsų Dievo paveikslą, mes esame palaužto pasaulio dalis. Mūsų gyvenime esanti nuodėmė yra tos pačios prigimties kaip blogis, sukeliantis itin daug skausmo, priespaudos ir išnaudojimo visame pasaulyje.

Tad mums pridera jausti skausmą, nepatogumą, liūdesį ir mus supančio pasaulio tragediją. Turėtume būti robotai, kad nejaustume gyvenimo čia skausmo. Raudos Psalmių knygoje, Jeremijo ir kitų pranašų sielvartas, Jėzaus ašaros ir gailestingumas rodo tokios reakcijos į šį pasaulį ir jo blogį tikrumą, ypač tiems, kuriems velnias itin dažnai kenkia.

Perskaitykite Mt 9, 36; 14, 14; Lk 19, 41–42; Jn 11, 35. Kas kiekviename iš šių tekstų privertė Jėzų gailėti? Kaip mes galime turėti širdį, kuri yra sušvelninta mus supančio skausmo?

Taip pat turime prisiminti, kad nuodėmė ir blogis yra ne tik „kažkur ten“ ar kažkieno palūžimo rezultatas: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1, 8). Pranašų supratimu, nuodėmė buvo tragedija ne dėl to, kad kažkas nepakluso „taisyklėms“, bet todėl, kad nuodėmė sugriovė santykius tarp Dievo ir Jo tautos, taip pat todėl, kad mūsų nuodėmė kenkia kitiems žmonėms. Tai gali pasireikšti didesniu ar mažesniu mastu, bet tai tas pats blogis.

Savanaudiškumas, godumas, niekšybė, išankstinis nusistatymas, neišmanymas ir neatsargumas yra viso šio pasaulio blogio, neteisybės, skurdo ir priespaudos pagrindas. Savo nuodėmingumo pripažinimas yra pirmasis žingsnis sprendžiant šį blogį, taip pat pirmasis žingsnis leidžiant Dievo meilei užimti teisingą vietą mūsų širdyse: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1, 9).

Pasižiūrėkite į save (bet ne pernelyg atidžiai ir ilgai). Kaip jūs esate palūžę ir didesnės problemos dalis? Koks yra vienintelis atsakymas ir vienintelė vieta ieškoti?

MALONĖ IR GERI DARBAI

Apibendrinkite Ef 2, 8–10 savais žodžiais. Ką šios eilutės mums sako apie malonės ir gerų darbų santykį?

Raštas mums sako, kad mes taip pat buvome sukurti garbinti Dievą ir tarnauti kitiems. Mes galime tik mėginti įsivaizduoti ir suprasti, kokie būtų šie darbai nenuodėmingoje aplinkoje.

Dėl nuodėmės dabar mums pažįstamas tik palaužtas ir puolęs pasaulis. Laimei, mums Dievo malonė, išreikšta ir įvykdyta Jėzaus aukoje už pasaulio nuodėmes, atveria kelią atleidimui ir išgydymui. Taigi net šioje palūžusioje būtyje mūsų gyvenimas dar daugiau tampa Dievo kūriniu, o Dievas naudoja mus bendradarbiavimui su Juo stengiantis išgydyti ir panaikinti žalą kitų gyvenime (žr. Ef 2, 10). „Tie, kurie gauna, turi duoti kitiems. Iš visų pusių girdisi pagalbos prašymai. Dievas ragina žmones su džiaugsmu tarnauti savo artimui“ (E. Vait, The Ministry of Healing, 103 p.).

Vėlgi, mes neatliekame gerų darbų – rūpinamės vargšais, padedame engiamiems, pavalgydiname išalkusius – kad pelnytume išgelbėjimą ar užimtume padėtį Dievo akivaizdoje. Kristuje, tikėjimu mes užimame tokią padėtį Dievo akivaizdoje, kurios mums reikia. Greičiau mes pripažįstame save ir nusidėjėliais, ir nuodėmės aukomis, kurios vis dėlto yra Dievo mylimos ir atpirktos. Nors mes vis dar kovojame su savanaudiškumo ir godumo pagundomis, pasiaukojanti ir nuolanki Dievo malonė siūlo naują gyvenimą ir meilę, kuri pakeis mūsų gyvenimą.

Mums žvelgiant į Kryžių, mes matome didžią ir tobulą auką už mus ir suvokiame, kad negalime jos niekuo papildyti, ką ji mums siūlo Kristuje. Bet tai nereiškia, kad mes neturėtume daryti kažko, kas mums suteikta Kristuje. Priešingai, mes turime reaguoti, ir kaip geriau atsilieptume į mums parodytą meilę, jei ne meilės parodymu kitiems?

Perskaitykite 1 Jn 3, 16–17. Kaip šios eilutės itin stipriai išryškina tai, kokia turėtų būti mūsų reakcija į kryžių?

MŪSŲ BENDRAS ŽMOGIŠKUMAS

Tarnaudamas ir mokydamas Jėzus rėmė ryžtingą įtraukimą. Visus, kurie tyrai siekė Jo dėmesio – ar blogos reputacijos moterys, ar muitininkai, ar raupsuotieji, ar samariečiai, ar romėnų šimtininkai, ar religiniai vadovai, ar vaikai – Jis priimdavo su nuoširdžia šiluma ir rūpestingumu. Ankstyvoji bažnyčia tai turėjo suprasti keičiančiu būdu, įskaitant ir išgelbėjimo dovaną.

Ankstyviesiems tikintiesiems pamažu pripažįstant, kokia įtraukianti yra Evangelija, jie prie savo tikėjimo gerus darbus kitiems pridėjo ne tik kaip „malonų“ dalyką. Tai buvo esmė jų su Evangelija susijusiam supratimui, kaip jie ją patyrė Jėzaus gyvenime, tarnystėje ir mirtyje. Jiems susidūrus su iškilusiais klausimais, pirmiausia asmeniškai tokiems vadovams kaip Pauliui ir Petrui (žr., pvz., Apd 10, 9–20), tada kaip bažnyčiai Jeruzalės susirinkime (žr. Apd 15), jie pradėjo suvokti dramatišką perėjimą, kurį ši gera naujiena padėjo įnešti į jų supratimą apie Dievo meilę ir įtraukimą, ir kaip tai turėtų pasireikšti gyvenime tų, kurie teigia seką Jį.

Ko kiekvienas iš pateiktų tekstų mus moko apie mums bendrą žmogiškumą? Kaip kiekviena mintis turėtų paveikti mūsų nusistatymą kitų atžvilgiu? (Mal 2, 10; Apd 17, 26; Rom 3, 23; Gal 3, 28)

Gal 3, 28 yra praktiško Jėzaus pasakojimo apie gerąjį samarietį teologinė santrauka. Užuot ginčijęsi, kam mes esame įpareigoti tarnauti, tiesiog eikime ir tarnaukime, ir galbūt net būkime pasirengę tam, kad mums patarnaus tie, iš kurių mes to nesitikime. Bendras pasaulinės žmonių šeimos veiksnys suprantamas aukštesniu lygmeniu bendroje šeimoje tų, kuriuos sieja Evangelija, gelbstinti Dievo meilė, raginanti mus vienybei Jame: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia“ (1 Kor 12, 13).

AMŽINOJI EVANGELIJA

Keičiantis Evangelijos kvietimas ir raginimas „visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms“ (Apr 14, 6) nesiliovė per visą krikščionišką istoriją. Tačiau Apreiškimo knyga nusako atnaujintą šios žinios skelbimą – gerąją žinią apie Jėzų ir ką tai reiškia – paskutiniaisiais laikais.

Perskaitykite Apr 14, 6–7. Kaip pats bendriausias Evangelijos supratimas – dažniausiai apibendrinamas Jn 3, 16 – įtrauktas konkrečioje angelo žinioje 7 eilutėje?

Apr 14, 7 sutelkia tris pagrindinius veiksnius, kuriuos mes jau minėjome, susijusius su Dievo rūpesčiu dėl pikto, skurdo ir priespaudos per visą biblinį pasakojimą:

Teismas. Teismo skelbimas – teisingumo įvykdymo – kartojasi tiems, kurie yra engiami per visą istoriją. Laimei, Raštas Dievą nusako kaip Tą, kuris girdi kenčiančiųjų raudas. Kaip dažnai išreikšta Psalmėse, pavyzdžiui, tie, su kuriais neteisingai elgiamasi, teismą laiko gera žinia.

Garbinimas. Žydų pranašų raštai dažnai sieja garbinimą ir gerus darbus, ypač lyginant tvirtinančiųjų, kad jie yra Dievo tauta, garbinimą su jų padaryta skriauda ir žala. Pvz., Izaijo 58 Dievas aiškiai nurodė, kad garbinimas, kurio Jis trokšta, yra geri darbai ir rūpinimasis neturtingaisiais bei vargšais (žr. Iz 58, 6–7).

Sukūrimas. Tyrinėjome, jog viena iš pagrindinių Dievo raginimo teisingumui priežasčių yra bendra žmonijos šeima, kad visi esame sukurti pagal Jo atvaizdą ir esame Jo mylimi, kad mes visi esame brangūs Jo akyse ir kad niekas neturi būti išnaudojamas ar engiamas dėl neteisingos naudos ir godumo. Atrodo aišku, kad šis Evangelijos skelbimas paskutiniaisiais laikais yra platus ir toli siekiantis raginimas priimti išgelbėjimą, atpirkimą ir atkūrimą, kurių Dievas nori puolusiai žmonijai. Taigi net vyraujant tikro ir netikro garbinimo bei persekiojimo klausimams (žr. Apr 14, 8–12) Dievas turės žmonių, kurie pastovės už tai, kas teisinga, Dievo įsakymus ir Jėzaus tikėjimą net pikčiausio blogio akivaizdoje.

Kaip mes galime rasti būdų tarnauti vargšams tuo pačiu metu dalijantis su jais tiek viltimi, tiek perspėjimu, užrašytu trijų angelų žinioje?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 13–21 p.; The Ministry of Healing, 95–107 p.

„Dievas reiškia teises į visą pasaulį kaip į savo vynuogyną. Nors dabar jis yra užgrobėjo rankose, bet priklauso Dievui. Jis priklauso Jam, nes Dievas jį sukūrė, o vėliau išpirko. Už pasaulį buvo paaukota Kristaus auka. ‘Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų‘ (Jn 3, 16). Ta vienintelė dovana atvėrė kelią visoms kitoms žmonėms duodamoms dovanoms. Kiekvieną dieną pasaulis gauna Dievo palaiminimus. Kiekvienas lietaus lašas, kiekvienas šviesos spindulėlis siunčiamas mūsų nedėkingai žmonijai, kiekvienas lapelis ir žiedelis liudija Dievo kantrumą ir Jo didelę meilę“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 270 p.).

„Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo (Gal 3, 28). Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo (Ef 2, 13). Nors religiniai įsitikinimai skirtingi, bet kenčiančios žmonijos šauksmas turi būti išgirstas ir į jį turi būti atsakyta“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 351 p.). „Visur aplink yra vargingų, gundomų žmonių, kuriems reikia užuojautos žodžių ir naudingų darbų. Yra našlių, kurioms reikia užuojautos ir pagalbos. Yra našlaičių, kuriuos Kristus savo sekėjams liepė priimti kaip priklausiančius Dievui. Dažnai pro juos praeinama nekreipiant dėmesio. Jie gali būti apdriskę, nemandagūs ir iš pažiūros visai nepatrauklūs; tačiau jie yra Dievo nuosavybė. Jie nupirkti didele kaina, ir Jo akyse jie yra tokie pat brangūs, kaip ir mes. Jie yra didžiųjų Dievo namų nariai, ir krikščionys, kaip Jo prievaizdai, yra atsakingi už juos. Jų gyvybės, – pasakė Jis, – Aš pareikalausiu iš tavo rankų“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 352 p.).

Klausimai aptarimui:

Stengdamiesi daryti gerus darbus ir padėti kitiems, kaip mes galime atsispirti pagundai galvoti, kad tai kažkaip daro mus geresnius ir suteikia mums nuopelnų, kuriuos Dievas turėtų pripažinti?

Ar jūsų bažnyčia yra bendruomenė, kurioje „nėra skirtumų“, bet visi yra viena Kristuje? Kaip galima tobulėti šioje vietoje? Kaip jūsų bažnyčia priima kitus žmones?

Kaip mes galime užtikrinti tinkamą pusiausvyrą darydami gera tiems, kuriems to reikia, jei ne dėl kažkokios kitos priežasties, kaip tik dėl tos, kad jiems to reikia ir mes galime jiems padėti, tuo pat metu laimint juos ir supažindinant su Evangelijos tiesomis? Kaip mes galime išmokti daryti ir viena, ir kita, ir kodėl visada geriau daryti abu?

Santrauka: Dievo meilė, kaip išreikšta išganymo plane ir įgyvendinta Jėzaus gyvenime ir aukoje, suteikia mums atleidimą, gyvenimą ir viltį. Kaip šios malonės gavėjai, mes siekiame pasidalyti ja su kitais, o ne pelnyti išgelbėjimą, kadangi mes tam buvome sukurti ir atkurti. Taigi Evangelija pakeičia santykius ir skatina mus tarnauti, ypač tiems, kuriems to labiausiai reikia.