Lapkričio 23–29 d.

Šio savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ezr 1, 9–11; Dan 1, 1–2; Dan 5; Įst 30, 1–6; Ezr 8, 1–23; Neh 11, 1–2; 12, 1–26.

Įsimintina eilutė: „Vienijasi su savo garbingais giminėmis iškilminga priesaika, norėdami sekti Dievo Įstatymu, duotu per Dievo tarną Mozę, ištikimai laikydamiesi ir vykdydami visus Viešpaties, mūsų Viešpaties, įsakymus, įsakus ir įstatus“ (Neh 10, 30).

Mes paprastai praleidžiame giminės kartų ir ilgus sąrašus Rašte. Tačiau Viešpats juos įtraukė ne šiaip sau. Rašto Viešpats yra detalių Dievas. Jis pastebi smulkmenas, ir tai mus užtikrina, kad Jis niekada mūsų nepamiršta.

Šie keli genealogijos pavyzdžiai skelbia, kad Dievas žino viską apie mūsų šeimas, o sąrašai mums sako, kad Dievas rūpinasi netgi tuo, ką kiti gali laikyti „mažmožiu“. Jėzus sakė, kad Dievui rūpi žvirbliai ir kad netgi mūsų plaukai suskaičiuoti: „Argi ne penki žvirbliai parduodami už du skatikus? Tačiau nė vienas jų nėra Dievo užmirštas. Žinokite, kad net visi jūsų galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių“ (Lk 12, 6–7). Dievui, kuriam rūpi šios smulkmenos, rūpime ir mes, ir Jam žinomos netgi visos mums rūpimų dalykų smulkmenos.

Todėl mes galime visiškai pasikliauti, ugdyti pasitikėjimą ir būti užtikrinti dėl to, kad Viešpačiui rūpi kiekviena mūsų gyvenimo sritis. Nors tai, kaip ir pridera, mus guodžia, tai taip pat turėtų padėti mums suprasti, kad ir mes turime rūpintis kiekviena sritimi.

I. ISTORIJOS DIEVAS

1. Perskaitykite Ez 1, 9–11 ir Dan 1, 1–2. Kaip Danieliaus knygos tekstai padeda mums suprasti, apie ką kalbėjo Ezra?

Atkreipkite dėmesį, kaip Ezros knygoje pateikiamos detalės, o Danieliaus knygoje – bendras vaizdas. Tačiau kartu šie tekstai rodo, kad Viešpats valdo.

„Tautų istorija šiandien mums kalba. Kiekvienai tautai ir kiekvienam asmeniui Dievas savo didžiame plane paskyrė vietą. Šiandien žmonės ir tautos yra išmėginami svarstyklėmis To, kuris neklysta. Visi asmeniniu apsisprendimu nulemia savo likimą, ir Dievas stebi viską, kad pasiektų savo tikslą“ (E. G. White, Prophets and Kings, 536 p.).

2. Perskaitykite Danieliaus 5. Ko šis skyrius mus moko apie Belšacarui tekusį teismą?

Babilonas krito 539 m. spalio mėn., kai Medų – Persų kariuomenės karalius Kyras jį užėmė. Belšacaras, nepagrįstai pasikliaudamas savo sėkme, prabanga ir šlove, buvo toks pasipūtęs, kad naktį jis surengė ištaigingą puotą, kurios metu galų gale buvo nužudytas. Dievo ranka rašė ant rūmų sienos, kad jo dienos buvo suskaičiuotos ir ėjo į pabaigą. Nors jis žinojo apie galingo karaliaus Nebukadnecaro likimą ir atsivertimą, jis iš jo nepasimokė. Visada tragiška, kai neklausome Dievo įspėjimų ir nesilaikome Jo nurodymų.

Pranašas Danielius visada buvo šalia, bet jo neklausė. Mums nebejaučiant Dievo šventumo ir Jo buvimo gyvenime, mes einame keliu, kuriame yra sunkumų, bėdų ir tragedijų, kurios galiausiai baigiasi mirtimi.

Pakartojęs karaliui Nebukadnecaro istoriją, Danielius atsakė: „O tu, jo sūnau Belšacarai, netramdei savo širdies, nors visa tai žinojai!“ (Dan 5, 22) Kaip galime užtikrinti, kad mes, savo kontekste, nepadarytume tokios pat klaidos, kaip Belšacaras? Kaip kryžiaus tikrovė visada turi mus išlaikyti nuolankius Dievo akivaizdoje?

II. SAVO MIESTUOSE

3. Perskaitykite sąrašus Ezros 2 ir Nehemijo 7. Ką juose pastebite?

Pakartojimas Ezros 2 (sugrįžusiųjų iš nelaisvės Babilone su Zerubabeliu ir Jozue) ir Nehemijo 7 yra tikslingas. Vėlgi šie sąrašai mums gali pasirodyti nuobodūs, tačiau jie atskleidžia svarbią mintį, kad Dievui rūpi detalės, kurios mums gali atrodyti mažareikšmės.

Jeruzalės sienos dabar buvo baigtos, o tekstu norima parodyti, kad pirmoji sugrįžusiųjų karta, Ezros – Nehemijo karta, visi prisidėjo prie šio didelio pasiekimo, nors tokią sėkmę jiems užtikrino tik Dievas. Dabartinė karta statė ant ankstesniosios pasiekimų, nors užduotis buvo sudėtinga, kupina kliūčių ir nebuvo užbaigta taip greitai, kaip jie to norėjo.

Buvo įvertintas Ezros ir Nehemijo vadovavimas, bet tauta taip pat atliko savo darbą. Kiekviena grupė užsiėmė įvairiomis užduotimis įvairiais laikotarpiais, tačiau rezultatas yra įspūdingas. Pradžia (Ezros 2) yra susieta su pabaiga (Nehemijo 7), ir buvo ne tik pastatyta antroji Šventykla, bet ir Jeruzalė buvo atkurta ir įtvirtinta.

4. Perskaitykite Neh 7, 72. Ko ši eilutė mus moko apie tai, kaip jiems sekėsi noriai vykdyti Dievo valią?

„Visas Izraelis apsigyveno savo miestuose“.

Daugeliu atvejų visas sugrįžimas ir atstatymas buvo nuostabūs. Tauta, kurios miestas prieš daugelį metų buvo nuniokotas, Šventykla sugriauta, o kraštas nusiaubtas, dabar sugrįžo į tą patį kraštą, tą patį miestą ir viską atstatė, net Šventyklą. Tai turėjo prilygti stebuklui ir jiems, ir aplinkiniams. Tačiau visa tai buvo Dievo valia ir Jo pažadai.

Kas jūsų gyvenime dabar gali atrodyti beviltiška, bet jūs vis tiek pasikliaujate Viešpačiu, kad Jis jums padės?

III. KUR YRA KUNIGAI?

Neabejotina, kaip tyrinėjome ankstesnėje dalyje, žydų grįžimą iš Babilono lėmė nuostabus pranašystės įvykdymas.

Bet kaip ir dėl visko, kas susiję su žmonėmis, iškilo problemų. Ir viena iš didelių problemų buvo ta, kad, nepaisant visų nuostabių atkūrimo po tremties pažadų, daug žydų nenorėjo sugrįžti į savo protėvių kraštą. Tai yra, jie norėjo likti Babilone. Kodėl?

5. Perskaitykite Ezr 8, 1–15. Atkreipkite dėmesį konkrečiai į 15 eilutę. Koks čia buvo didelis rūpestis, ir kodėl tai būtų rūpestis tiems, kurie norėjo atkurti Izraelio tautą buvusioje tėvynėje?

Faktas, kad ne visi žydai Babilone, įskaitant kai kuriuos levitus, norėjo sugrįžti. Tai galėjo lemti keli veiksniai. Daugelis iš jų gimė ir užaugo naujame krašte, ir kito krašto jie nežinojo. Daugelis galbūt nenorėjo ryžtis ilgai ir neabejotinai pavojingai kelionei atgal į jiems nepažįstamą kraštą. Mums žinoma, kad, nepaisant iššūkių, galiausiai sugrįžo pakankamai levitų tarnauti Šventykloje (žr. V temos dalį).

„Tremties krašte likę žydai išbuvo beveik pusantro šimtmečio. Nipūro kasinėjimai atskleidė daugybę dokumentų, rodančių, kad Artakserkso I valdymo laikotarpiu šiame Mesopotamijos regione gyveno daug turtingų žydų. Todėl Ezrai ir vadovams galėjo būti sudėtinga įtikinti sugrįžti kuo daugiau jį lydėjusiųjų. Šie grįžtantys kolonistai senojoje tėvynėje galėjo tikėtis tik sunkaus novatoriško gyvenimo, kur daug mažiau patogumų nei Babilone. Atsižvelgiant į šias aplinkybes stebėtina, kad Ezrai pavyko įtikinti beveik 2 000 šeimų prisijungti prie savo brolių senojoje tėvynėje“ (The SDA Bible Commentary, vol. 3, 376 p.).

„Per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę“ (Apd 14, 22). Ką tai pasako apie išmėginimų ir sunkumų tikrovę tiems, kurie nori ištikimai tarnauti Viešpačiui?

IV. NUSIŽEMINO PRIEŠ DIEVĄ

6. Perskaitykite Įst 30, 1–6. Koks pažadas čia buvo duotas žydams? Ką šis pažadas, be kitų panašių pažadų, turėtų reikšti tokiems žmonėms kaip Ezra ir Nehemijas?

Ezra ir Nehemijas žinojo pranašystes. Jie žinojo, kad Dievas sugrąžins žmones iš nelaisvės. Nehemijo 9 tyrinėjome, kad jie suprato savo istoriją ir jų bėdų priežastis. Tuo pačiu metu jie žinojo apie Dievo malonę ir vedimą, nepaisant jų nuodėmių.

Taigi jie pasitikėjo Viešpačiu, kad Jis pavers sugrįžimą iš nelaisvės sėkme. Tačiau šie pažadai nereiškė, kad jiems neteks susidurti su daugeliu iššūkių. Didžią dalį šio ketvirčio mes tyrinėjome išmėginimus ir sunkumus, su kuriais jie susidūrė, net esant Dievo pažadams.

7. Perskaitykite Ezr 8, 16–23. Koks čia buvo iššūkis ir kaip jie į jį reagavo?

Nepaisant pažadų, Ezra žinojo, kokia pavojinga ši kelionė. Taigi pasninkavimas ir nusižeminimas prieš Dievą buvo jų priklausymo nuo Viešpaties dėl jų sėkmės pripažinimo būdai. Šiuo metu dėl daugybės jiems kylančių pavojų mintis paprašyti karaliaus pagalbos ir apsaugos Ezrai buvo bent jau kilusi. Bet galų gale jis nusprendė to nedaryti, priešingai nei Nehemijas (Neh 2, 9), sulaukęs palydos, kad jį apsaugotų. Akivaizdu, kad Ezra manė, jog jei jis būtų prašęs pagalbos, tai būtų atnešę Viešpačiui negarbę, nes jis jau sakė karaliui: „mūsų Dievo ranka gera visiems, kurie Jo ieško, bet Jo galybė ir rūstybė prieš visus, kurie Jį palieka“ (Ezr 8, 22). Šiuo atveju jiems tai išėjo į naudą, nes vėliau jis rašė (Ezr 8, 31), kad Viešpats saugojo juos ir jie saugiai pasiekė savo kelionės tikslą.

Žinoma, mes turime pasitikėti Dievu dėl visko. Tuo pačiu metu, kada mums dera kreiptis pagalbos į tuos, kurie nėra mūsų tikėjimo? Daugeliu atvejų, kodėl tai nėra nepriderama, bet galbūt net tinkama?

V. ŠVENTAJAME MIESTE

8. Perskaitykite Neh 11, 1–2. Kas vyksta šiose eilutėse? Kodėl reikėjo mesti burtą, kad būtų aišku, kas turėtų gyventi Jeruzalėje, užuot gyvenus kituose miestuose?

Ko moko Nehemijo 11? Reikėjo, kad po tremties į kraštą grįžę naujakuriai apsigyventų Jeruzalėje.

Matyt gyventi kaime buvo lengviau nei mieste. Žmonės turėjo savo žemę, paveldėtą iš protėvių. Jos atsisakyti ir gyventi Jeruzalėje reiškė aukojimąsi, ir daugelis galėjo pagrįstai manyti, kad jie bus atplėšti, jei jie tai padarys. Gyvenime atsirastų naujų iššūkių, o miesto gyvenimo būdas skiriasi nuo gyvenimo kaimo vietovėse. Persikėlimas į naują, nežinomą aplinką visada yra sudėtingas.

Ar nesudėtinga kraustytis į naują miestą ar šalį, kurioje reikia skelbti Evangeliją? Misija miestuose reikalauja valios imtis naujų nuotykių ir sunkumų.

„Mūsų darbuotojai neskelbia, kaip turėtų. Mūsų vadovai nepabudę darbams, kuriuos reikia atlikti. Kai aš galvoju apie tuos miestus, kuriuose buvo itin mažai padaryta, kuriuose yra daug tūkstančių, kuriuos reikia įspėti apie veikų Gelbėtojo atėjimą, aš jaučiu intensyvų norą pamatyti vyrus ir moteris einančius darbuotis Dvasios galia, kupinus Kristaus meilės žūstančioms sieloms“ (E. G. White, Testimonies for the Church, vol. 7. 40 p.).

Kodėl Neh 12, 1–26 yra ilgas kunigų ir levitų sąrašas? Koks yra ryšys tarp jų ir Jeruzalės sienos pašventinimo, aprašyto antroje to paties skyriaus dalyje (Neh 12, 27–47)?

Dievas nori, kad viskas būtų daroma atitinkamai. Pirmiausia reikia atsidavusių ir pasišventusių žmonių, kad būtų pasiekta didelių dalykų. Šios kunigų šeimos padėjo Nehemijui statyti sienas, kad Šventykloje būtų galima saugiai ir be įsikišimo iš išorės garbinti gyvąjį Dievą. Sienos buvo svarbios saugumui, tačiau be pasišventusių kunigų tikram garbinimui kiltų grėsmė. Todėl visi žmonės, vykdydami įvairias funkcijas, atliko savo vaidmenį.

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Kelias pas Kristų, 58–66 p.

„Yra žmonių, pažinusių atlaidžią Kristaus meilę, kurie tikrai trokšta tapti Dievo vaikais, bet supranta, kad jų charakteris yra netobulas, gyvenimas klaidingas, ir jie linkę abejoti, jog Šventoji Dvasia gali atnaujinti jų širdis. Tokiems aš pasakyčiau – neatsitraukite. Dažnai mums tenka nusilenkti ir verkti prie Kristaus kojų dėl savo klaidų ir trūkumų, tačiau nereikia prarasti drąsos. Net jei priešas mus nugalėjo, Dievas mūsų neapleidžia, neužmiršta, neatstumia. Ne, Kristus stovi Dievo dešinėje ir užtaria mus… Jis nori jus susigrąžinti, matyti jumyse atsispindintį savo paties skaistumą ir šventumą. Ir jei jūs atsiduosite Jam, tai Tas, kuris pradėjo jumyse gerąjį darbą, tęs jį iki Jėzaus Kristaus dienos. Melskitės karščiau, tikėkite stipriau. Nusivylę savo jėgomis, pasitikėkite mūsų Atpirkėjo galia. Šlovinkite Jį – mūsų sielų Gydytoją“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 65 p.).

Klausimai aptarimui:

1. Prisiminkite Danieliaus 2 ir kaip prieš tūkstančius metų Danielius tiksliai išpranašavo imperijų atsiradimą ir žlugimą, net tiksliai nusakydamas šiandieninės Europos susiskaldymą. Kaip mes galime išmokti guostis šiomis pranašystėmis, itin stipriai mums parodančiomis, net pasaulio chaose, kad Dievas žino viską, kas vyksta, kad Jis netgi išpranašauja?

2. Dievas apie mus žino viską. Tai guodžia ir leidžia mums jaustis saugiai ir užtikrintai, nes esame Jo globoje. „O dabar šitaip kalba Viešpats, kuris tave sukūrė, Jokūbai, kuris tave padarė, Izraeli: Nebijok, nes Aš išpirkau tave; pašaukiau tave vardu, ir tu esi Mano“ (Iz 43, 1). Kaip jūs galite užtikrinti kitus dėl Dievo buvimo ir rūpinimosi mumis, kai žmonės patiria emocines, santykių, socialines ar finansines krizes? 3. Apmąstykite IV dalies klausimą apie Ezros nenorą kreiptis į karalių pagalbos, dėl baimės, kad jo žodžiai, susiję su Dievo apsaugą, neatrodytų tušti. Pavyzdžiui, mes žinome, kad Dievas gydo. Ar tai reiškia, kad mes rodome tikėjimo Juo trūkumą, jei sirgdami einame pas gydytoją? Aptarkite šį klausimą klasėje.