Gruodžio 9–15 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Rom 10; 11.

Įsimintina eilutė: „Tad aš klausiu: ar Dievas atstūmė savo tautą?! Jokiu būdu! Juk ir aš izraelitas, iš Abraomo palikuonių, iš Benjamino genties“ (Rom 11, 1).

Šios savaitės tema apima Romiečiams 10 ir 11, ypatingą dėmesį sutelkiant 11 skyriui. Svarbu iki galo perskaityti abu skyrius, kad toliau sektume Pauliaus mąstymą.

Šie du skyriai buvo ir išlieka daugybės diskusijų centru. Tačiau jose visose viena mintis yra akivaizdi – tai Dievo meilė žmonijai ir Jo didelis troškimas pamatyti visą žmoniją išgelbėtą. Išgelbėjime nėra grupinio atmetimo. Romiečiams 10 labai aiškiai parašyta: „Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko“ (Rom 10, 12), visi yra nusidėjėliai ir visiems reikia Dievo malonės, kuri pasauliui suteikta per Jėzų Kristų. Ši malonė visiems skiriama ne pagal tautybę, kilmę ir ne Įstatymo darbais, bet tikėjimu Jėzų, kuris mirė kaip visų nusidėjėlių Pavaduotojas. Vaidmenys gali keistis, tačiau išganymo plano esmė nesikeičia niekada.

Paulius tęsia šią temą 11 skyriuje. Kaip buvo nurodyta anksčiau, svarbu suprasti, kad čia Paulius kalba apie išrinkimą ir pašaukimą, o ne apie išgelbėjimą; klausimas čia yra susijęs su vaidmeniu Dievo plane laimint pasaulį. Nė vienai grupei nebuvo atsakyta dėl išgelbėjimo. Toks klausimas niekada nekilo. Vietoj to, po kryžiaus ir po to, kai Evangelija buvo pristatyta pagonims, ypač per Paulių, ankstyvas tikinčiųjų judėjimas, ir tarp žydų, ir tarp graikų, prisiėmė evangelizavimo pasauliui atsakomybę.

KRISTUS IR ĮSTATYMAS

Perskaitykite Rom 10, 1–4. Atsižvelgiant į viską, ką tyrinėjome anksčiau, kokia čia žinia? Kaip mums šiandien gali grėsti pavojus siekti nusistatyti „savą teisumą“?

Įstatymo raidės prisilaikymas gali pasireikšti įvairiomis ir viena už kitą subtilesnėmis formomis. Žiūrintieji į save, į savo gerus darbus, į savo mitybą, į tai, kaip griežtai jie laikosi sabatos, į visus blogus dalykus, kurių jie nedaro, arba į gerus dalykus, kurių jie pasiekė, net iš geriausių ketinimų, pakliūva į Įstatymo raidės prisilaikymo spąstus. Kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką turime išlaikyti prieš save Dievo šventumą ir pastarąjį priešinti savo nuodėmingumui; tai patikimiausias būdas apsaugoti save nuo tokio mąstymo, kuris skatina žmones ieškoti „savo teisumo“, kuris prieštarauja Kristaus teisumui.

Rom 10, 4 yra svarbi eilutė, apimanti visos Pauliaus žinios romiečiams esmę. Pirma, mes turime žinoti kontekstą. Daug žydų „bandė nusistatyti savą teisumą“ (Rom 10, 3) (Rom 10, 5) ir siekė „teisumo iš Įstatymo“. Bet atėjus Mesijui buvo pristatytas tikrasis teisumas. Pastarasis buvo pasiūlytas visiems, kurie savo tikėjimą įtvirtins Kristuje. Jis buvo tas, į kurį nurodė senovės apeigų sistema.

Net jei čia į Įstatymo apibrėžimą įtrauktume Dešimt Įsakymų, tai nereiškia, kad Dešimt Dievo įsakymų buvo panaikinti. Moralinis Įstatymas nurodo į mūsų nuodėmes, kaltes, mūsų trūkumus ir tokiu būdu veda mus pas mūsų Gelbėtoją, nes mums reikia atleidimo, mums reikia teisumo, kurie yra tik Jėzuje. Šia prasme, Kristus yra Įstatymo pabaiga, nes Įstatymas veda mus pas Jį ir Jo teisumą. Čia graikų kalbos žodis „pabaiga“ – tai teloes, kurį taip pat galima išversti – „tikslas“. Kristus yra galutinis Įstatymo tikslas ta prasme, kad Įstatymas turi vesti mus pas Jėzų.

Įžvelgti, kad ši eilutė moko, jog Dešimt Dievo Įsakymų, o ypač ketvirtasis įsakymas (kurį šie žmonės iš tikrųjų turi omenyje) dabar nebegalioja, reiškia daryti išvadą, kuri nedera su didele dalimi Paulius ir Naujojo Testamento mokymo.

Ar kada pastebite, jog didžiuojatės tuo, kokie esate geri, ypač palyginus su kitais? Gal ir esate „geresni“, tačiau kas iš to? Lyginkite save su Kristumi, o tada pagalvokite apie tai, kokie išties esate „geri“.

MALONĖS IŠRINKTAS

Perskaitykite Rom 11, 1–7. Kokį paplitusį mokymą ši ištrauka paneigia aiškiai ir neatšaukiamai?

Pirmoje savo atsakymo į klausimą: „ar Dievas atstūmė savo tautą?“, – dalyje Paulius nurodo į malonės išrinktą likutį, kaip įrodymą, kad Dievas neatstūmė savo tautos. Išgelbėjimas yra skirtas visiems, kurie jį priima, ir žydams, ir pagonims.

Reikėtų prisiminti, kad ankstyvieji atsivertėliai į krikščionybę visi buvo žydai, pavyzdžiui, grupė, atsivertusi Sekminių dieną. Prireikė specialaus regėjimo ir stebuklo įtikinti Petrą, kad pagonys turėjo vienodas galimybes patekti į Kristaus malonę (Apd 10; palyginkite Apd 15, 7–9) ir kad Evangelija turėjo būti nešama ir jiems.

Perskaitykite Rom 11, 7–10. Ar Paulius sako, kad Dievas sąmoningai apakino dalį Jėzų atmetusių izraelitų išganymui? Kas negerai su šia mintimi?

Rom 11, 8–10, Paulius cituoja Senąjį Testamentą, kurį žydai pripažįsta autoritetu. Pauliaus pacituotose ištraukose Dievas parodomas kaip siunčiantis Izraeliui svaigulio dvasią, užkirtusią jiems kelią išgirsti ir regėti. Ar Dievas apakina žmones, kad jie nepamatytų šviesos, kuri vestų juos į išgelbėjimą? Niekada! Šios ištraukos turi būti suprantamos mūsų paaiškinto Romiečiams 9 kontekste. Paulius nekalba apie asmeninį išgelbėjimą, nes Dievas masiškai neatmeta jokios grupės išgelbėjimui. Čia klausimas, kaip ir visuomet, susijęs su vaidmeniu, kurį šie žmonės atlieka Jo darbe.

Kas yra negerai su mintimi, kad Dievas masiškai atmeta kažkokią žmonių grupę, kalbant apie išgelbėjimą? Kodėl tai prieštarauja visam Evangelijos mokymui, kuri iš esmės rodo, kad Kristus mirė išgelbėdamas visus žmones? Kaip, pavyzdžiui, žydų atveju ši mintis privedė prie tragiškų rezultatų?

PRIGIMTINĖ ŠAKA

Perskaitykite Rom 11, 11–15. Kokią didžią viltį Paulius pateikia šiose eilutėse?

Šiose eilutėse randame dvi lygiagrečias frazes: (1) „jų [izraelitų] visuma“ (Rom 11, 12) ir (2) „jų [izraelitų] priėmimas“ (Rom 11, 15). Paulius tikėjo, kad sumažėjimas ir atstūmimas turi būti tik laikini, kuriuos turėjo lydėti visuma ir priėmimas. Tai Pauliaus antras atsakymas į klausimą šio skyriaus pradžioje: „ar Dievas atstūmė savo tautą?“ Tai, kas atrodo kaip atstūmimas, sako jis, yra tik laikina situacija.

Perskaitykite Rom 11, 16–24. Ką Paulius sako mums čia?

Paulius prilygina ištikimą likutį Izraelyje tauriam alyvmedžiui, kurio kai kurios šakos buvo nulaužtos (netikintieji), pavyzdys, apaštalo panaudotas įrodyti, kad „Dievas neatstūmė savo tautos“ (Rom 11, 2), šaknis ir alyvmedis vis dar yra.

Į šį alyvmedį tikintieji pagonys buvo įskiepyti. Bet sultis ir gyvybę jie gauna iš šaknies ir kamieno, kurie simbolizuoja tikintį Izraelį.

Tai, kas nutiko tiems, kurie atmetė Jėzų, taip pat gali nutikti ir įtikėjusiems pagonims. Raštas nemoko, kad „kartą išgelbėtas žmogus yra išgelbėtas visam laikui“. Kaip išgelbėjimas yra pasiūlytas laisvai, taip pat laisvai jis gali būti ir atmestas. Nors mes turime būti atsargūs galvodami, kad kiekvieną kartą mums puolus mes netenkame išgelbėjimo arba kad mes nesame išgelbėti, jei nesame nepriekaištingi, turime vengti priešingybės, t.y. minties, kad kartą Dievo malonei mus apgaubus, nėra nieko, ką galėtume padaryti, nėra sprendimo, kurį priėmus iš mūsų būtų atimtas mums parūpintas išgelbėjimas. Galų gale, išgelbėti bus tik tie, kurie laikosi „Jo maloningumo“ (Rom 11, 22).

Joks tikintysis neturėtų girtis savo paties gerumu ar jaustis pranašesniu už kitus žmones. Mūsų išgelbėjimas nebuvo pelnytas; tai buvo dovana. Kryžiaus akivaizdoje, lyginant su Dievo šventumo matu, mes visi esame vienodi – nusidėjėliai, kuriems reikia dangaus malonės, nusidėjėliai, kuriems reikia šventumo, kuris gali būti mūsų tik per malonę. Mes neturime kuo pasigirti; girtis galime tik Jėzumi ir tuo, ką Jis padarė dėl mūsų, atėjęs į šį pasaulį žmogiškame kūne, iškentęs mūsų sielvartą, miręs už mūsų nuodėmes, parodęs mums pavyzdį, kaip gyventi ir pažadėjęs mums galią gyventi tokį gyvenimą. Visame tame, mes esame visiškai priklausomi nuo Jo, nes be Jo mes neturėtume jokios vilties, išskyrus tą, kurią siūlo šis pasaulis.

BUS IŠGELBĖTAS VISAS IZRAELIS

Perskaitykite Rom 11, 25–27. Apie kokius didžius įvykius Paulius čia pranašauja?

Krikščionys jau šimtmečius aptarinėja ir diskutuoja apie Rom 11, 25–27. Kai kurios mintys yra aiškios. Pradžiai, esmė čia tai, kad Dievas pirmas ištiesė ranką žydams. Paulius čia atsako į klausimą, iškeltą skyriaus pradžioje: „Ar Dievas atstūmė savo tautą?“ Apaštalo atsakymas, aišku, yra – ne, ir jis paaiškina, kad (1) užkietėjimas (graikiškai – porosis) yra tik dalinis ir (2) laikinas, „kol įeis pagonių visuma“.

Ką reiškia „pagonių visuma“? Daug kas šią frazę laiko Evangelijos, kurią turi išgirsti visas pasaulis, skelbimo įvykdymu. „Pagonių visuma“ įvyko tuomet, kai Evangelija buvo skelbiama visur. Izraelio tikėjimas, pasireiškęs Kristuje, yra visuotinis. Evangelija yra skelbiama visam pasauliui. Jėzaus atėjimas yra arti. Tad dabar daug žydų pradeda ateiti pas Jėzų.

Kita sudėtinga mintis tai – „bus išgelbėtas visas Izraelis“ (Rom 11, 26). Tai neturi būti suprasta, kad kiekvienas žydas kažkokiu dangaus paliepimu sulauks išgelbėjimo laikų pabaigoje. Raštas niekur nemoko universalizmo, nei visai žmonijai, nei tam tikrai jos daliai. Paulius tikėjosi „bent kai kuriuos išgelbėti“ (Rom 11, 14). Kai kurie priėmė Mesiją, o kai kurie Jį atmetė, kaip ir kitos žmonių grupės.

Komentuodama Romiečiams 11skyrių, E. Vait rašė: „Paskutiniame Evangelijos skelbimo etape“ […] daug žydų „tikėjimu priims Kristų kaip savo Atpirkėją“. (Apaštalų darbų 282 p.)

„Mūsų pasaulyje būtina atlikti didį darbą. Viešpats pareiškė, kad pagonys bus surinkti, ir ne tik jie, bet ir žydai. Tarp žydų yra daug tokių, kurie atsivers, ir per juos mes matysime Dievo išgelbėjimą plintant kaip žibinto šviesą. Žydų yra visur, ir juos turi pasiekti šių dienų tiesos šviesa. Tarp jų yra daug tokių, kurie ateis į šviesą ir kurie galingai skelbs Dievo Įstatymo nekintamumą“. („Evangelism“, 578 p.)

Skirkite laiko ir apmąstykite žydiškas krikščioniškojo tikėjimo šaknis. Kaip išrankus žydų tikėjimo tyrinėjimas gali padėti geriau suprasti krikščioniškąjį tikėjimą?

NUSIDĖJĖLIŲ IŠGELBĖJIMAS

Pauliaus meilė savo tautai aiškiai matyti Rom 11, 25–27. Kaip jam turėjo būti sunku, kad kai kurie jo tautiečiai kovojo prieš jį ir prieš Evangelijos tiesą. Tačiau net tokiomis aplinkybėmis apaštalas vis dar tikėjo, kad daugelis pamatys Jėzų kaip Mesiją.

Perskaitykite Rom 11, 28–36. Kaip Paulius parodo Dievo meilę ne tik žydams, bet visai žmonijai? Kaip apaštalas čia išreiškia nuostabią ir paslaptingą Dievo malonės galią?

Nors Rom 11, 28–36 tarp žydų ir pagonių yra kontrastas, viena mintis yra aiški: Dievo gailestingumas, meilė ir malonė yra išlieta nusidėjėliams. Dar iki pasaulio sukūrimo Dievo plano pamatas buvo išgelbėti žmoniją ir naudoti kitus žmones, net tautas, kaip įrankius savo dieviškajai valiai įvykdyti.

Atidžiai ir pamaldžiai perskaitykite Rom 11, 31. Kokią svarbią mintį mes turėtume įžvelgti šioje eilutėje apie mūsų liudijimą ne tik žydams, bet visiems žmonėms, su kuriais mes susiduriame?

Be abejo, jei per šimtmečius krikščionių bažnyčios elgesys su žydais būtų geresnis, daug daugiau galėjo ateiti pas jų Mesiją. Didysis atsimetimas pirmaisiais šimtmečiais po Kristaus ir ekstremalus krikščionybės supagonėjimas, įskaitant septintosios dienos – sabatos atmetimą sekmadienio naudai, tikrai nepalengvino gyvenimo žydams, kurie galėjo būti patraukti prie Jėzaus.

Todėl itin svarbu, kad visi krikščionys, suvokdami jiems Jėzuje suteiktą malonę, rodytų gailestingumą kitiems. Jei to nedarome, mes negalime būti krikščionys (žr. Mt 18, 23–36).

Ar yra kas nors, kam jūs turite parodyti gailestingumą, kurio galbūt žmogus nenusipelnė? Kodėl šiam žmogui neparodžius šio gailestingumo, kad ir kaip sunku tai galėtų būti? Argi ne tai Jėzus padarė dėl mūsų?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Apaštalų darbai, 60–62, 85–87, 351–352 p.; „Evangelism“, 573–577 p.; Rinktiniai raštai, 1 t., 155–156 p.

„Nors Izraelis kaip tauta žlugo, tarp jų liko maldingų žmonių, kurie dar galėjo būti išgelbėti. Gelbėtojo atėjimo metu buvo ištikimų vyrų ir moterų, kurie su džiaugsmu priėmė Jono Krikštytojo mokymą ir buvo paskatinti iš naujo patyrinėti pranašystes, kuriose kalbama apie Mesiją. Įkūrus ankstyvąją krikščionių Bažnyčią, ją sudarė tie ištikimieji žydai, kurie pripažino Jėzų iš Nazareto kaip Tą, kurio atėjimo jie laukė.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 279 p.)

„Tarpų žydų esama tokių, kurie, kaip Saulius iš Tarso, puikiai išmano Šventąjį Raštą ir su nuostabia jėga skelbs Dievo Įstatymo nekintamumą. […] Jo tarnams su tikėjimu darbuojantis dėl tų, kurie ilgai buvo ignoruojami ir nekenčiami, apsireikš Jo išgelbėjimas“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 283 p.).

„Paskutiniame Evangelijos skelbimo etape, kai dėl anksčiau ignoruotų žmonių grupių turės būti atliktas ypatingas darbas, Dievas tikisi, kad Jo pasiuntiniai itin daug dėmesio skirs žydams, gyvenantiems visuose žemės kampeliuose. Kai, aiškinant amžinąjį Jehovos tikslą, Senasis Testamentas bus siejamas su Naujuoju, daugeliui žydų išauš naujo sukūrimo aušra, sielos prisikėlimas. Matant Evangelijos Kristų pavaizduotą Senojo Testamento puslapiuose ir suvokus, kaip aiškiai Naujasis Testamentas paaiškina Senąjį, jų apmirę gebėjimai bus pažadinti ir jie atpažins Kristų, kaip pasaulio Išgelbėtoją. Daugelis tikėjimu priims Kristų kaip savo Atpirkėją.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 282 p.)

Klausimai aptarimui:

Kai paskutinėmis dienomis Dievo Įstatymui, ir ypač sabatai, teks ypatingas dėmesys, argi nepagrįsta manyti, kad žydai, kurių daugelis itin rimtai paiso Dešimties Dievo įsakymų, kaip ir adventistai, atliks savo vaidmenį padedant išaiškinti kai kuriuos klausimus pasaulio akivaizdoje? Galų gale, kalbant apie sabatos laikymąsi, adventistai, priešingai nei žydai, yra „naujieji vaikai kieme“. Aptarkite.

Iš visų bažnyčių, kodėl būtent adventistų bažnyčiai turėtų sektis laimėti žydus? Ką jūs ar jūsų vietinė bendruomenė gali padaryti siekiant laimėti žydus jūsų apylinkėje?

Ko mes galime pasimokyti iš daugelio klaidų senovės Izraelyje? Kaip mes galime išvengti kai kurių tų pačių dalykų šiandien?