Balandžio 11–17 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 4, 1–11; Mt 22, 37–40; Lk 24, 13–35. 44–45; Lk 4, 25–27; Apd 4, 24–26.

Įsimintina eilutė: „Bet Jėzus atsakė: Parašyta: ‘Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų‘“ (Mt 4, 4).

Deja, šiame postmoderniame amžiuje Raštas iš esmės buvo permąstytas per filosofijos prizmę, abejojant tiek jo įkvėpimu, tiek jo autoritetu. Tiesą sakant, Raštas laikomas tik žmonių, gyvenusių santykinai primityvioje kultūroje, idėjomis, kurie negalėtų suprasti pasaulio taip, kaip mes jį suprantame šiandien. Tuo pačiu metu antgamtinis elementas buvo arba sumenkintas, arba net pašalintas, paverčiant Raštą dokumentu, kuris, užuot parodęs Dievo požiūrį į žmogų, tapo su Dievu susijusiu žmogišku supratimu. Ir rezultatas yra toks, kad daugeliui Raštas tapo nebesvarbus darvinizmo ir šiuolaikinės filosofijos amžiuje.

Tačiau mes visiškai nepritariame šiai pozicijai. Vietoj to Naujajame Testamente mes galime pamatyti įkvėptą būdą kaip suprasti visą Raštą, tyrinėjant, kaip Jėzus ir apaštalai suprato Senąjį Testamentą, vienintelį Raštą, kurį jie anuomet turėjo. Kaip jie save siejo su aprašytais žmonėmis, vietomis ir įvykiais? Kokios buvo jų prielaidos ir aiškinimo metodai? Patyrinėkime juos ir jų supratimą, priešingai neįkvėptų žmonių klaidingam mąstymui, kurių prielaidos skatina tik skepticizmą ir abejojimą Dievo Žodžiu.

I. PARAŠYTA

Jėzaus krikštas, atliktas Jono Krikštytojo, žymi Gelbėtojo tarnystės pradžią, po kurio Jėzus buvo Dvasios nuvestas į Judėjos dykumą, kur Jį visiškai nusilpusį gundė šėtonas.

1. Perskaitykite Mt 4, 1–11. Kaip Jėzus apsigynė nuo šėtono gundymų dykumoje? Ko turėtume pasimokyti apie Raštą iš šio pasakojimo?

Gundomas apetitu, Jėzus atsakė: „Parašyta: ‘Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų‘“ (Mt 4, 4). Jėzus nurodo į gyvąjį Žodį ir jo galutinį, dieviškąjį šaltinį. Tokiu būdu Jis patvirtina Rašto autoritetą. Gundomas pasaulio karalystėmis ir šlove, Jėzus atsakė: „Juk parašyta: ‘Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!‘“ (Mt 4, 10; Lk 4, 8) Kristus mums primena, kad tikro garbinimo dėmesio centras yra Dievas, o ne kažkas kitas ir kad tikras garbinimas yra paklusnumas Jo Žodžiui. Galiausiai gundomas meile pasirodymui ir perdėtam pasitikėjimui, Jėzus atsako: „Taip pat parašyta: ‘Negundyk Viešpaties, savo Dievo‘“ (Mt 4, 7; taip pat Lk 4, 12). Visus tris kartus Jėzus atsakė: „Parašyta“. Tai reiškia, kad Jėzus ėjo tiesiai prie Dievo Žodžio, jog galėtų kovoti su šėtono išpuoliais ir apgaulėmis. Tai turėtų būti galinga pamoka mums visiems – Raštas, ir tik Raštas, yra vienintelis mūsų tikėjimo pagrindas ir pamatas.

Taip, Raštas, ir tik Raštas, buvo vienintelis Jėzaus gynybos būdas atremti priešo išpuolius. Jėzus yra Dievas, bet gindamasis nuo šėtono Jis visiškai pakluso Dievo Žodžiui.

Ne nuomonėms; ne įmantriems argumentams; ne asmeniniams priešiškumo žodžiams; tačiau paprastiems, bet giliems Rašto žodžiams. Kristui Raštas turi didžiausią autoritetą ir didžiausią galią. Tokiu būdu Jo tarnystė prasidėjo nuo tam tikro pamato ir toliau rėmėsi Rašto patikimumu.

Kaip mes galime išmokti būti tokie pat priklausomi nuo Dievo Žodžio ir paklusnūs?

II. JĖZUS IR ĮSTATYMAS

2. Perskaitykite Mt 5, 17–20; Mt 22, 29; Mt 23, 2–3. Ką Jėzus sako šiose eilutėse?

Jėzus mokė paklusti Dievo Žodžiui ir Įstatymui. Nėra užuominų apie tai, kad Jis abejojo Rašto autoritetu ar aktualumu. Priešingai, Jis nuolat jį vadino dangaus autoriteto šaltiniu. Sadukiejams Jėzus atsakė: „Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo galybės“ (Mt 22, 29). Jėzus mokė, kad vien tik intelektinių Rašto ir jo mokymo žinių nepakanka pažinti tiesai ir, svarbiausia, Viešpaties, kuris yra ši tiesa, pažinimui.

3. Ką Mt 22, 37–40 pasako apie Jėzaus požiūrį Įstatymą?

Šiame teiginyje Įstatymo aiškintojui Jėzus apibendrino Dešimt Dievo įsakymų, duotų Mozei beveik prieš 1500 m. Pažymėtinas Jėzaus dėmesys Senojo Testamento Įstatymui ir jo išaukštinimui. Daug krikščionių padarė neteisingą išvadą, kad čia pateikiamas naujas įstatymas, neva Senojo Testamento Įstatymas yra pakeičiamas Naujojo Testamento Evangelija. Tačiau neginčijama tai, kad Jėzus moko remdamasis Senojo Testamento Įstatymu. Kristus apreiškė ir atskleidė Įstatymą visapusiškiau, kad „šitais dviem įsakymais“ (apibendrindamas Dešimt įsakymų, jog pirmieji keturi dėmesį sutelkia į žmonių ir Dievo santykius, o kiti šeši – į žmonių tarpusavio santykius) „remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 40). Tokiu būdu Jėzus išaukština visą Senąjį Testamentą, sakydamas: „Įstatymas ir Pranašai“, – nes taip trumpiau nusakomas Įstatymas, Pranašai ir Raštai arba visos trys Senojo Testamento dalys.

„Jis nurodė Raštą kaip neginčijamą autoritetą, ir mes turime daryti tą patį. Biblija turi būti pateikiama kaip Didžiojo Dievo Žodis, kaip visų samprotavimų pabaiga ir viso tikėjimo pagrindas“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 24 p.).

Kokie (jei tokių yra) panašūs autoriteto šaltiniai (šeima, filosofija, kultūra) gali mesti iššūkį jūsų paklusnumui Dievo Žodžiui?

III. JĖZUS IR VISAS RAŠTAS

4. Perskaitykite Lk 24, 13–35. 44-45. Kaip Jėzus naudojo Raštus, mokydamas Evangelijos žinios?

Kristui mirus, Jo sekėjai buvo sutrikę ir abejojo. Kaip tai galėjo nutikti? Ką tai reiškė? Šiame Luko skyriuje matome, kad Jėzus jiems du kartus pasirodė, pirmiausia dviems pakeliui į Emausą, o vėliau kitiems. Dviem atskirais atvejais Jėzus paaiškino, kaip visos Senojo Testamento pranašystės buvo įvykdytos: „Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta“ (Lk 24, 27).

Vėlgi Lk 24, 44–45 Jis sako: „Ar ne tokie buvo Mano žodžiai […]: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie Mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse?“ „Tuomet Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus“.

Atkreipkite dėmesį į konkrečius žodžius Lk 24, 27 – „visuose Raštuose“. Tai dar kartą pabrėžiama kitoje eilutėje: „Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“ (Lk 24, 44). Tai aiškiai parodo, kad Jėzus – Žodis, tapęs kūnu (Jn 1, 1–3. 14), rėmėsi Šventojo Rašto autoritetu, kad paaiškintų, kaip šie dalykai buvo išpranašauti prieš šimtus metų. Kalbėdamas apie visą Raštą, Jėzus moko pavyzdžiu. Mokiniams išėjus skelbti Evangelijos žinios, jie taip pat turėjo pristatyti visą Raštą, kad padėtų suprasti ir įgalinti naujai įtikėjusius visame pasaulyje.

Taip pat atkreipkite dėmesį, kaip Jėzus Mt 28, 18–20 sako savo mokiniams (ir šiandien mums): „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“. Tačiau ši valdžia lieka įsišaknijusi Jo Tėve ir visoje Dievybėje, nes Jis jiems sakė: „eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Tada tai, kas svarbiausia: „mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“. Ko Jėzus moko ir įsako? Jo mokslas remiasi visais Raštais. Jis atėjo pranašiško žodžio autoritetu, ir, įvykdydamas Rašto pranašystes, Jis pakluso savo Tėvui.

Jei Jėzus priėmė visą Raštą, kodėl mes turime daryti tą patį? Vėlgi, kaip mes galime išmokti priimti visą Rašto autoritetą, net ir suprasdami, kad mums šiandien taikytina nebūtinai viskas? Paruoškite savo atsakymą pristatyti klasėje.

IV. JĖZUS IR RAŠTO KILMĖ BEI ISTORIJA

Jėzus mokė, kad Raštas yra Dievo Žodis ta prasme, kad tai, ką jis sako, yra sinonimiška tam, ką sako Dievas. Rašto kilmė yra Dieve, todėl jis yra galutinis autoritetas kiekvienai gyvenimo pusei. Dievas darbavosi per istoriją, kad per Raštą atskleistų savo valią žmonijai.

Pavyzdžiui, Mt 19, 4–5 Jėzus nurodo į Mozės užrašytą eilutę. Tačiau cituodamas šią eilutę Jėzus sako, kad iš pradžių žmones sutvėręs Kūrėjas tarė: „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną“. Užuot teigęs, kad taip sako Raštas, Jėzus mokė, kad taip pasakė iš pradžių žmones sutvėręs Kūrėjas, priskirdamas Kūrėjui Pradžios knygos autoriaus žodžius. Tiesą sakant, šio teiginio autoriumi yra laikomas Dievas, nors jį užrašė Mozė.

5. Perskaitykite pateiktas eilutes. Kaip Jėzus suprato istorinius Rašto įvykius ir asmenybes?

Mt 12, 3–4     Mk 10, 6–8     Lk 4, 25–27   Lk 11, 51

Mt 24,38                                                                                                               

Senojo Testamento asmenybes, vietas ir įvykius Jėzus nuolat laikė istorine tiesa. Jis nurodė į Pradžios 1 ir 2, Abelį, Pradžios 4, Dovydą, valgantį padėtinę duoną, ir Eliją kaip į istorines asmenybes. Jis pakartotinai kalbėjo apie senovės pranašų kančias (Mt 5, 12; Mt 13, 57; Mt 23, 34–36; Mk 6, 4). Įspėdamas Jėzus taip pat apibūdino Nojaus dienas: „Kaip dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įlipo į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus“ (Mt 24, 38–39). Visa tai rodo, kad Jėzus šį galingą Dievo teismo aktą laikė istoriniu įvykiu.

Kadangi pats Jėzus šias istorines asmenybes laikė tikrais žmonėmis, ką tai sako apie šėtono apgavystės galią, kai daug žmonių šiandien, netgi krikščionių, dažnai neigia jų buvimą? Kodėl mes niekada neturime įpulti į šias pinkles?

V. APAŠTALAI IR RAŠTAS

Rašiusieji Naująjį Testamentą Rašto paiso taip pat, kaip Jėzus. Doktrinų, etikos ir pranašysčių išsipildymo klausimais Senasis Testamentas jiems buvo autoritetingas Dievo Žodis. Šių žmonių žodžiuose ar elgesyje nėra nieko, kas ginčytų kažkurios Rašto dalies autoritetą ar tikrumą.

6. Ko šios eilutės mus moko apie tai, kaip apaštalai suprato Dievo Žodžio autoritetą?

Apd 4, 24–26                                                             

Apd 13, 32–36                                                                       

Rom 9, 17                                                                  

Gal 3, 8                                                                      

Atkreipkite dėmesį, kaip šiose eilutėse Raštas yra artimai susijęs su paties Dievo balsu. Apaštalų darbų 4, prieš mokiniams prisipildant Šventosios Dvasios, jie šlovina Dievą už Petro ir Jono išgelbėjimą. Šlovindami jie pripažįsta Dievą Kūrėju ir kad Jis kalbėjo per savo tarną Dovydą. Tai yra, Dovydo žodžiai yra Dievo žodžiai. Apd 13, 32–36 Dovydą cituoja Paulius, tačiau jo žodžiai priskiriami Dievui, nes 32 eilutėje parašyta: „protėviams duotąjį pažadą“.

Rom 9, 17, kur Dievą galima laikyti objektu, Paulius vartoja terminą „Raštas“, teigdamas: „Juk Raštas faraonui sako“, – kur iš tikrųjų būtų galima pasakyti: „Juk Dievas faraonui sako“. Taigi Gal 3, 8 vietoj žodžio „Dievas“ vartojamas – „Raštas“, parodantis, kaip Dievo Žodis yra glaudžiai susijęs su pačiu Dievu.

Tiesą sakant, rašiusieji Naująjį Testamentą vienodai remiasi Senuoju Testamentu kaip Dievo Žodžiu. Naujajame Testamente yra šimtai citatų iš Senojo Testamento. Vienas tyrinėtojas sudarė sąrašą 2 688 konkrečių nuorodų, 400 iš Izaijo knygos, 370 iš Psalmių, 220 iš Išėjimo ir kt. Jei prie šio sąrašo pridėtumėte nuorodas, temas ir mintis, jų skaičius labai padidėtų. Laiškuose gausu nuorodų į Senojo Testamento pranašystes, kurios dažnai pateikiamos fraze – „parašyta“ (Mt 2, 5; Mk 1, 2; 7, 6; Lk 2, 23; 3, 4; Rom 3, 4; 8, 36; 9, 33; 1 Kor 1, 19; Gal 4, 27; 1 Pt 1, 16). Visa tai patvirtina, kad Senojo Testamento Raštai yra pagrindas, kuriuo remiasi Jėzaus ir apaštalų mokymas.

Ko šie pavyzdžiai turėtų mus pamokyti, kiek pavojingos yra idėjos, menkinančios mūsų pasitikėjimą Šventojo Rašto autoritetu?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 53–59 p., 93–103 p.

„Žmonės laiko save protingesniais už Dievo Žodį, protingesniais net už Dievą; užuot tvirtai stovėję ant tvirčiausio pamato ir viską išbandę Dievo Žodžiu, jie šį Žodį mėgina savo mokslo bei gamtos idėjomis ir jei atrodo, kad šis Žodis nedera su jų mokslinėmis idėjomis, jis yra atmetamas kaip nevertas pasitikėjimo“ (E. Vait, „Signs of the Times“, March 27, 1884, 1 p.).

„Tie, kurie geriausiai susipažįsta su Dievo išmintimi ir tikslu, nurodytais Jo Žodyje, jie tampa protinės jėgos vyrais ir moterimis; ir jie gali tapti efektyviais darbininkais kartu su puikiu Mokytoju Jėzumi Kristumi… Kristus savo tautai davė tiesos žodžius, ir visi yra pašaukti atlikti konkretų vaidmenį, kad šie žodžiai būtų žinomi pasauliui… Be tiesos, be Žodžio nėra pašventinimo. Kaip svarbu, kad tai suprastų kiekvienas!“ (E. Vait, „Fundamentals of Christian Education“, 432 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Jei Jėzus, rašiusieji evangelijas ir Paulius Senąjį Testamentą laikė Dievo Žodžiu, ką tai turėtų mums pasakyti apie daugelio klaidingą šiandienį nusistatymą Rašto atžvilgiu ir kodėl turėtume atmesti tokius argumentus, kas jų bemokytų?

2. Štai keli šiandien tyrinėjančiųjų Raštą skepticizmo pavyzdžiai ir ką šiuolaikiniai mokslininkai neigia. Jie neigia pasaulio sukūrimą per šešias dienas ir priima milijardus metų evoliucijos. Jie neigia nenusidėjusį Adomą nepuolusiame pasaulyje. Jie neigia pasaulinį tvaną. Kai kurie neigia Abraomo buvimą. Kai kurie neigia Išėjimo knygą. Kai kurie neigia Jėzaus stebuklus, įskaitant net Jo prisikėlimą kūnu. Kai kurie neigia pranašystės idėją, kai pranašai nusako ateitį, kartais šimtmečius ar net tūkstantmečius iš anksto. Ką šios išvados turėtų mums pasakyti apie tai, kas nutinka, kai žmonės pradeda abejoti Rašto autoritetu ir autentiškumu? Taip pat, kaip galima padėti tokiems žmonėms aiškiai suprasti tiesą? 3. Atsakant į klausimą III dalies pabaigoje, kaip mes galime suprasti, kad visas Raštas yra įkvėptas, net tos dalys, kurios mums šiandien nebūtinai pritaikytinos?