Rugpjūčio 10–16 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 1, 46–55; 4, 16–21; 7, 18–23; Mt 12, 15–21; Mt 21, 12–16; Mk 11, 15–19; Iz 53, 3–6.

Įsimintina eilutė: „Viešpaties Dvasia ant Manęs, nes Jis patepė Mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“ (Lk 4, 18–19).

Tarp kitų Jo įsikūnijimo priežasčių, Jėzus atėjo parodyti mums, koks yra Dievas. Jis tai padarė savo mokymu, Auka ir savo gyvenimu; t.y., kaip Jis bendravo su paprastais žmonėmis. Daugelis Jo veiksmų iškart pakeitė kitų gyvenimą.

Ši Mesijo tarnystės pusė buvo paskelbta Senojo Testamento pranašų, Jėzaus motinos Marijos ir net paties Jėzaus, kai Jis apibrėžė savo misiją pirmame pamoksle (Lk 4). Be to, rašiusieji Evangeliją dažnai vartojo Senojo Testamento pranašų kalbą, kad paaiškintų Jėzaus darbus, kai užrašė Jo pasakojimą. Tokiu būdu Jėzaus gyvenimas buvo aiškiai matomas šių pranašų įpročiuose, įskaitant jų gailestingumą vargšams ir engiamiems.

Vis dėlto religiniai vadovai Jėzų laikė grėsme. Siaubingu neteisybės ir žiaurumo pasireiškimu, jie privertė Jėzų suimti, neteisingai teisti ir nukryžiuoti. Jėzuje Dievas žino, ką reiškia neteisybė, ir Jo mirtimi Jis parodė blogio siaubą. Tačiau prisikėlimu Jis pasiekė gyvenimą, gerumą ir išgelbėjimą.

MARIJOS GIESMĖ

Įsivaizduokite, Mariją pasiekė angelo Gabrieliaus žinia vos prieš kelias dienas. Jis pasakė jai, kad ji bus Jėzaus, Aukščiausiojo Sūnaus Motina. Ji niekam apie tai neprasitarė, bet išėjo aplankyti savo vyresnės giminaitės Elžbietos, kuri taip pat stebuklingai pastojusi laukėsi kūdikio. Elžbieta suprato Marijos žinią prieš jai prasitariant, ir jos kartu džiaugėsi Dievo pažadais ir gerumu.

Perskaitykite Lk 1, 46–55. Atkreipkite dėmesį į įvairiapusį garbinimą tarp to, kas buvo skirta tik jai – „nes didžių dalykų padarė man Visagalis“ (Lk 1, 49), ir bendrai. Kodėl Dievo šlovinimas ir garbinimas turi apimti ir asmeninius, ir bendrus dalykus?

Tai nuostabi giesmė, kuri puikiai derėtų tarp Psalmių ar žydų pranašų raštų. Marija yra apstulbinta stebuklo ir kupina dėkingumo Dievui. Ji akivaizdžiai matė, kad Dievas darbuojasi jos gyvenime, tačiau ji taip pat gerai supranta didesnius Dievo plano tikslus jos tautai ir žmonijai.

Tačiau Marijos supratimu, Dievas yra ne tik galingas ir vertas gyriaus, bet ir gailestingas ir, atrodo, ypač atkreipiantis dėmesį į nuolankiuosius, paniekintuosius ir vargšus. Angelas tik ką iškeliavo, pranešęs Marijai „gerąją naujieną“ dėl artėjančio gimdymo prieš jai užgiedant: „Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia“ (Lk 1, 52–53).

Pačioje Jėzaus gyvenimo žemėje istorijos pradžioje Jis pristatomas kaip Viešpats (žr. Lk 1, 43), bet kaip kitokios karalystės Valdovas. Kaip tą nusakė daugybė komentatorių, Dievo karalystė, kurią Jėzus atėjo įkurti ir įsteigti, turėtų būti „apversta karalystė“, lyginant su įprastų šio pasaulio karalysčių socialine tvarka. Mūsų turimuose Jėzaus karalystės aprašymuose, šio pasaulio galingieji ir turtingieji yra mažiausi, o vargšai ir engiamieji yra išlaisvinti, apdovanoti ir išaukštinti.

Jei bažnyčia turėtų būti Dievo karalystės išraiška, kaip bažnyčiai sekasi apreikšti „apverstą karalystę“, kurią nusakė Marija? Kaip kažkas panašaus galėtų būti apreikšta, tačiau sąžiningai elgiantis su turtingais ir galingais, kurie taip pat yra Kristaus meilės gavėjai?

JĖZAUS MISIJOS PAREIŠKIMAS

Nesvarbu, ar tai buvo numatytas skaitymas tai dienai, ar Jėzus tyčia parinko atitinkamas eilutes (Iz 61, 1–2) iš Jam paduoto skaityti Ritinio, ne atsitiktinumas, kad šios eilutės buvo Jo pirmojo viešo pamokslo tekstas. Taip pat ne atsitiktinumas tai, kad pasakojimas apie trumpą Jėzaus pamokslą Lk 4, 16–21: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21), – prasideda Luko aprašymu viešos Jėzaus tarnystės.

Atrodo, Jėzus tęsia Marijos giesmės „apverstos karalystės“ temą ir pradeda Ją įgyvendinti savo tarnystėje. Jėzus ir Lukas, pasakojantis apie Jėzų, naudojosi Izaijo pranašyste, kad paaiškintų, ką Jėzus darė ir ketino daryti, tačiau tai buvo dar vienas būdas išreikšti tam, apie ką Marija giedojo 30 metų anksčiau. Vargšai, kenčiantieji ir engiamieji sulaukia ypatingo dėmesio ir geros naujienos, kurią atnešė Jėzus.

Jėzus pritaikė šias Izaijo 61 skyriaus eilutes kaip savo misijos pateikimą. Jo tarnystė ir misija bus dvasinė ir praktinė, ir Jis parodė, kad dvasinė ir praktinė pusės yra ne tokios nutolusios, kaip mums kartais atrodo. Jėzui ir Jo mokiniams rūpintis žmonėmis fiziškai ir praktiškai prilygo bent jau rūpinimuisi jais dvasiškai.

Perskaitykite ir palyginkite Lk 4, 16–21 ir Lk 7, 18–23. Jūsų nuomone, kodėl Jėzus taip atsakė? Ką jūs atsakytumėte į panašius klausimus apie Jėzaus dieviškumą ir apie Jį kaip Mesiją?

Jėzui išsiuntus savo mokinius, jiems Jo duotas pavedimas taip pat buvo suderintas su šia misija. Nors jie skelbė, kad „prisiartino dangaus karalystė“ (Mt 10, 7), tolesni Jėzaus nurodymai Jo mokiniams buvo: „Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8) Jų tarnavimas Jo vardu turėjo atspindėti ir įgyvendinti Jėzaus tarnystės ir karalystės vertybes bei principus, į kurią Jis kvietė žmones. Mokiniai taip pat turėjo prisijungti prie Jėzaus Jo misijoje, kad pakylėtų paskutiniuosius, mažiausiuosius ir pražuvusiuosius.

Kaip mes užtikriname šio darbo pusiausvyrą su esminiu trijų angelų žinios skelbimu žūstančiam pasauliui? Kodėl viskas, ką darome, vienaip ar kitaip turi būti susieta su „turimos tiesos“ skelbimu?

JĖZUS GYDO

Evangelijos yra pagardintos pasakojimais apie Jėzaus stebuklus, ypač išgydymus. Kaip Izaijas pranašavo, Jis išgydė aklus ir išlaisvino tuos, kurie buvo įkalinti ligos, kartais po daugybės metų kančių (žr., pvz., Mk 5, 24–34; Jn 5, 1–15). Bet Jis padarė daugiau nei tik tai: Jis padarė taip, kad luošieji vėl vaikščiotų; Jis išgydė raupsuotuosius ne tik žodžiu, bet ir paliesdamas juos, nors jie buvo „nešvarūs“; Jis pasipriešino demonams, apsėdusiems žmonių protus ir kūnus; ir Jis net prikėlė mirusiuosius.

Mes galėtume tikėtis, kad šie stebuklai buvo skirti minių pritraukimui ir Jo galios įrodymui daugybei abejojančiųjų ir kritikų. Bet taip buvo ne visada. Vietoj to Jėzus dažnai liepdavo išgydytajam niekam apie tai nepasakoti. Kai atrodytų, kad išgydyti žmonės greičiausiai nesilaikytų šio paliepimo ir nelaikytų nuostabios žinios sau, Jėzus bandė parodyti, kad Jo stebuklai buvo susiję su kažkuo reikšmingesniu nei spektaklis. Galutinis tikslas, žinoma, buvo tas, kad žmonės gautų išgelbėjimą Jame.

Tačiau Jėzaus išgydymo stebuklai buvo Jo gailestingumo išraiška. Pvz., prieš 5 000 pamaitinimą, Matas pasakoja: „Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir Jis išgydė jų ligonius“ (Mt 14, 14). Jėzus jautė kenčiančiųjų skausmą, ir su sutiktais žmonėmis darė tai, ką galėjo, kad padėtų jiems ir juos pakylėtų.

Perskaitykite Izaijo pranašystę Mt 12, 15–21. Kaip Izaijas ir Matas nustato, kad Jėzaus kelių ar net kelių šimtų sergančiųjų išgydymas yra kažkas daugiau nei tik išgydymas?

„Kiekvienas Kristaus atliktas stebuklas buvo Jo dieviškumo ženklas. Jis darė būtent tą darbą, kuris buvo pranašaujamas kalbant apie Mesiją; tačiau fariziejus šie gailestingumo darbai žeidė. Žydų vyresnieji į žmonių kančias žvelgė su beširdišku abejingumu. Daugeliu atvejų jų savanaudiškumas ir priespauda sukeldavo ligas, kurias gydė Kristus. Taigi Jo stebuklai jiems buvo priekaištas“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 374 p.).

Jėzaus išgydymo stebuklai buvo gailestingumo ir teisingumo veiksmai. Tačiau visais atvejais jie nebuvo savitiksliai. Galiausiai viskas, ką Kristus darė, buvo skirta vesti žmones į amžinąjį gyvenimą (žr. Jn 17, 3).

ŠVENTYKLOS IŠVALYMAS

Mums skaitant pasakojimus apie Jėzų evangelijose, mus dažnai patraukia švelnaus Jėzaus vaizdiniai – Jo rūpinimasis ligoniais ir vaikais, Jo pasakojimai apie pražuvusiųjų ieškojimą ir Jo kalbos apie Dievo karalystę. Galbūt todėl kiti pasakojimai, kuriuose Jis elgiasi griežtai ir teismukai, ypač prieš anuometinius religinius vadovus ir kai kuriuos jų papročius, gali mus nustebinti.

Perskaitykite Mt 21, 12–16; Mk 11, 15–19; Lk 19, 45–48; Jn 2, 13–17. Kuo reikšminga tai, kad šie panašūs pasakojimai užrašyti visose evangelijose?

Nestebina tai, kad šis įvykis užrašytas visose evangelijose. Šis pasakojimas kupinas dramos, veiksmo ir aistros. Jėzus akivaizdžiai buvo susirūpinęs dėl šventyklos panaudojimo tokiu būdu ir tikro garbinimo pakeitimo aukojamų gyvulių pardavimu. Koks išniekinimas visko, ką šios aukos simbolizuoja, t.y. Jo pavaduojančią mirtį už pasaulio nuodėmes?

Toks tiesioginis veiksmas puikiai dera su žydų pranašų žinia. Ši mintis pateikiama visose evangelijose ar paties Jėzaus, ar rašiusiųjų evangelijas cituojant Izaiją, Jeremiją ar Psalmes, kad paaiškintų, kas vyksta šiame pasakojime. Žmonės pripažino Jėzų pranašu (žr. Mt 21, 11) ir atėjo pas Jį, kai Jis išgydė ir mokė šventykloje, išvaręs prekiautojus ir pinigų keitėjus. Šie žmonės rado išgijimą Jo prisilietime ir jų širdyse augančią viltį, jiems klausantis Jo mokslo.

Religiniai vadovai taip pat pripažino Jėzų pranašu, kaip tokį, kuris kėlė pavojų jų galiai ir jų socialinės tvarkos stabilumui, ir jie planavo nužudyti Jėzų taip, kaip ir jų pirmtakai šimtmečiais anksčiau žudė ankstesnius pranašus (žr. šį priešpriešinimą Lk 19, 47–48).

Kaip bažnyčios nariai, kaip mes galime atlikti savo vaidmenį, kad mūsų vietinės bendruomenės niekada nebūtų tokios vietos, kurioms reikėjo to, ko reikėjo šventyklai Kristaus dienomis? Kaip mes galime išvengti šių dvasinių pavojų? Iš tikrųjų, kokie gali būti kai kurie iš jų?

KRISTAUS KRYŽIUS

Guodžia tai, kad Dievas mato ir girdi vargšų ir engiamųjų raudas. Stulbina tai, kad Dievas Jėzuje patyrė ir ištvėrė blogiausią mūsų pasaulio nežmoniškumą, engimą ir neteisybę. Nepaisant Jėzaus gyvenimu ir tarnyste parodytų užuojautos ir gailestingumo, Jis mirė dėl neapykantos, pavydo ir neteisybės.

Nuo Jėzaus sielvartingų maldų Getsemanės sode iki Jo suėmimo, „teismo“, kankinimo, įžeidinėjimo, nukryžiavimo ir mirties, Jis patyrė varginančio skausmo, žiaurumo, blogio ir engiančios jėgos išbandymą. Visa tai išryškino nekaltumą, tyrumą ir gerumą To, kuris tą patyrė: „bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 7–8). Per išganymo istorijos prizmę mes matome Jėzaus Aukos mums grožį, bet mes neturėtume pamiršti kentėjimų ir neteisybės žiaurumo, kurį Jis patyrė.

Perskaitykite Iz 53, 3–6. Ką šios eilutės mums sako apie tai, kas nutiko Jėzui, nekaltajam kenčiant už kaltuosius? Kaip tai padeda mums suvokti, ką Jis patyrė vardan mūsų?

Jėzuje Dievas žino, ką reiškia būti blogio ir neteisybės auka. Nekalto žmogaus nužudymas yra smurtas; juolab Dievo nužudymas. Dievas taip susitapatino su mumis mūsų palaužtoje ir puolusioje būklėje, kad negalime abejoti Jo užuojauta, gailestingumu ir ištikimybe: „Mes juk turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, o, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį“ (Hbr 4, 15). Koks mūsų Dievo charakterio apreiškimas! Kaip mes galime pradėti apmąstyti gerąją naujieną apie Dievą, kurią atskleidžia kryžius?

Viskame, ką mes darome dėl Viešpaties, ypač ištiesiant ranką turintiesiems poreikių, kodėl mes visada privalome laikyti Jėzaus kaip mūsų pakaitalo mirtį – ne tik už mus, bet ir už tuos, kuriems mes padedame – mūsų misijos ir tikslo centru?

Tolesniam tyrinėjimui: E. G. White, Welfare Ministry, 117–124 p.; The Ministry of Healing, 29–50 p.; Su meile iš Dangaus, 540–552 p; 670–688 p.

„Dievas savo Žodžiu įtikinamai įrodė, kad nubaus Jo Įstatymo laužytojus. Tie, kurie susigundo viltimi, galvodami Jį esant per daug gailestingą, kad teisingai pasielgtų su nusidėjėliu, tepažvelgia į Golgotos kryžių. Skaistaus Dievo Sūnaus mirtis liudija, ‘kad atpildas už nuodėmę – mirtis“ (Rom 6, 23), o Dievo Įstatymo laužymas turi susilaukti teisingo atpildo. Kristus, kuris buvo be nuodėmės, prisiėmė žmogaus nuodėmę. Jis nešė kaltės už nusižengimą ir Tėvo veido slėpimo naštą, kol nesudužo Jo širdis ir nesužlugo Jo gyvenimas. Šios aukos reikėjo, kad nusidėjėliai galėtų būti atpirkti. Jokiu kitu būdu nebuvo galima išvaduoti žmogų nuo bausmės už nuodėmę. Bet kuris žmogus, atsisakantis pasinaudoti taip brangiai įsigytu atpirkimu, pats asmeniškai atsako už savo kaltę ir turi ištverti bausmę už Įstatymo laužymą“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, 467 p).

Klausimai aptarimui:

Perskaitykite pateiktą ištrauką iš E. Vait knygos Didžioji kova. Aptarkite neteisybės tikrovę – Kristus, nekaltas, kenčiantis už kaltuosius! Kodėl itin svarbu visada atminti šią esminę tiesą?

Jėzus niekada nepritarė politinei reformai, kad būtų sukurta „karalystė“, apie kurią Jis kalbėjo. Galų gale istorija kupina labai liūdnų pasakojimų apie žmones, kurie naudojo smurtą ir priespaudą, kad padėtų paniekintiems ir engiamiems. Dažnai viskas, kuo tai pasiekiama, tai vienos engiančios klasės pakeitimas kita. Nors krikščionys gali ir turėtų darbuotis su jėgomis, kurios gali padėti paniekintiems, kodėl jie visada privalo būti atsargūs naudodamiesi politika, kad pasiektų šiuos tikslus?

Pagalvokite, ką reiškė išgelbėjimo planas. Jėzus, teisus, kenčia už neteisius, o tai reiškia kiekvieną iš mūsų. Kodėl ši didi auka vardan mūsų padaro mus naujais žmonėmis Kristuje?

Santrauka: Evangelijose Jėzaus tarnystė pristatyta ir paaiškinta nurodant į Senojo Testamento pranašų darbą. Gera žinia vargšams, laisvė engiamiems ir išgydymas palaužtiems buvo skelbiami kaip Mesijo ženklai, ir tai Jėzus rodė per visą savo tarnystę. Vis dėlto mirdamas Jis patyrė neteisybę ir galiausiai nugalėjo didžiausią puolusio žmoniškumo ir nežmoniškumo blogį. Dėka Jo neteisėtos mirties vardan mūsų, mūsų nuodėmės gali būti atleistos, ir mes turime amžinojo gyvenimo pažadą.