Liepos 23–29 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 4, 16–19; 10, 25–37; Mt 5, 13; Iz 2, 8; Jn 4, 35–38; Mt 13, 3–9.

Įsimintina eilutė: „Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negalias“ (Mt 4, 23).

Robertas Luisas Stivensonas, labiausiai žinomas dėl savo nuotykių knygos „Lobių sala“, buvo paliegęs berniukas, negalėjęs nuolat lankyti mokyklos. Galiausiai jo tėvai pasamdė mokytoją, kuri berniuką mokytų, auklėtų ir padėtų jo asmeniniuose poreikiuose. Vieną vakarą, auklei atėjus pas berniuką prieš jam užmiegant, jis buvo išlipęs iš lovos ir prisispaudęs prie lango rankomis ir nosimi. Jo auklė griežtai pasakė jam grįžti į lovą, kol jis neperšalo.

Robertas jai tarė: „Ateikite prie lango ir pasižiūrėkite, į ką aš žiūriu“.

Auklė priėjo pasižiūrėti. Gatvėje vyras uždeginėjo žibintus. „Žiūrėk, – sakė Robertas, – žmogus bado skylutes tamsoje!“ (Margaret Davis, Fear Not! Is There Anything Too Hard for God? (Aspect Books), 332 p.)

Mes šiek tiek tyrinėjome, kas Senajame Testamente parašyta apie pagalbą turintiesiems poreikių. Dabar patyrinėsime, kas apie tai parašyta Naujajame Testamente, ir turbūt geriausia pradėti nuo Jėzaus? Vienas iš Jėzaus žinomų mokymų yra tai, kad mes esame „pasaulio šviesa“. (Mt 5, 14) Būdami šviesa, mes atspindime Jėzų, tikrąją pasaulio šviesą. (Jn 8, 12) Jėzaus mokymai, kuriuos Jis pateikė savo žemiškosios tarnystės laikotarpiu, galingai moko, kaip mes per Jį galime badyti skylutes tamsoje.

JĖZAUS MISIJA

Jėzus, jaunas rabinas iš Nazareto, išpopuliarėjo Galilėjoje. (Lk 4, 15) Jam kalbant „minios stebėjosi Jo mokslu, nes Jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią“. (Mt 7, 28–29) Vieną sabatą, įteikus Jam Izaijo knygos ritinį, Jėzus perskaitė pirmąsias dvi Izaijo 61 skyriaus eilutes, sustodamas sakinio viduryje prieš žodžius „mūsų Dievo atpildo dienos“. (Iz 61, 2)

Perskaitykite Lk 4, 16–19. Kur šie žodžiai užrašyti anksčiau? (žr. Iz 61, 1–2) Skaitydamas šias eilutes, ką Jėzus skelbė?

Tyrinėjome, žodžiai „Viešpaties malonės metų“ yra tapatinami su jubiliejaus metais (žr. Kunigų 25). Per šį apsilankymą Nazarete Jėzus citavo su Mesiju susijusią ištrauką iš Šventojo Rašto ir užtikrino savo klausytojus, kad „šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“. (Lk 4, 21) Šiame pamoksle Jis apsireiškė kaip Pateptasis, kuris neša Gerąją naujieną vargdieniams, belaisviams išvadavimą, akliesiems regėjimą, prislėgtiesiems išvadavimą ir jubiliejinį atnaujinimą. Šis sąrašas taip pat puikiai apibūdina Jo žemiškąją tarnystę, kurios dėmesys buvo sutelktas į mokymą, gydymą ir tarnavimą, ypač tiems, kuriems to reikia.

Kodėl Jėzus sustojo ir neužbaigė Iz 61, 2 eilutės?

Galbūt Jėzus nenorėjo, kad Jo tarnystė būtų siejama su vyraujančia samprata, jog Mesijas ateis vadovauti kariuomenei, nugalėti Izraelio engėjus ir juos padaryti pavaldžius Izraeliui. Tai buvo klaidinga samprata, kuri, deja, daugeliui Jėzaus tautiečių neleido suvokti, kas Jis išties buvo ir kokia iš tikrųjų buvo Jo tarnystė. Vietoj to, Jėzus dėmesį sutelkė į tai, ką Jis padarys dėl tų, kuriems reikėjo to, ką Jis turėjo jiems pasiūlyti čia ir dabar, nepriklausomai nuo politinių ano meto aplinkybių.

Ką tai, kad Jėzus paskelbė apie savo tarnystę tokiu būdu, turėtų pasakyti mums; t.y., ką mes čia turėtume įžvelgti sau, Jo čia pabrėžtame praktiniame darbe, kurį mes atliksime?

MYLĖTI SAVO ARTIMĄ

„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“. (Lk 10, 27)

Perskaitykite Lk 10, 25–37. Kokia čia mums užrašyta žinia dėl pagalbos turintiesiems poreikių klausimo?

Įstatymo mokytojas suprato, kad visi įsakymai reiškė mylėti Dievą viskuo, ką turi, ir mylėti savo artimą kaip save patį. Neatsakytas klausimas buvo: „O kas gi mano artimas?“

Atsižvelgiant į tai, kad Kristaus laikais buvo įsivyravusi idėja palankiai atsižvelgti į savuosius, t.y. artimus, o visus kitus, pavyzdžiui, pašaliečius, atstumti, todėl Įstatymo mokytojas siekė, kad Jėzus išaiškintų šį klausimą. Palyginimu Jėzus atskleidė visiškai kitą nusistatymą. Mūsų artimas yra bet kas, su kuo mes susiduriame, bet kas, turintis poreikių. Būti artimu reiškia patenkinti artimo poreikius. Kunigui ir levitui labiau rūpėjo susitepimas ir savo pareigų Dievui apsaugojimas. Koks patogus būdas naudotis savo religija kaip dingstimi nenumarinti savojo „aš“ ir nepadėti kažkam, kas, greičiausiai, niekada negalėtų kažkuo atsilyginti.

O samarietis priešingai, šiame pusgyviame „pašalietyje“ ir „prieše“ matė savo artimą, maloningai pasirūpindamas jo poreikiais, o ne savo. Esmė ta, kad užuot klausus: „O kas gi mano artimas?“, – turėtume klausti: „Kas bus artimas paniekintam ir engiamam?“ Nesvarbu, kas žmogus yra, turintysis poreikių yra tas, kuriam privalome padėti, taškas.

„Dievas nepripažįsta jokių tautybės, rasės ar socialinių skirtumų. Jis yra visos žmonijos Kūrėjas. Visi žmonės pagal sukūrimą ir atpirkimą priklauso vienai šeimai. Kristus atėjo sugriauti visas skiriančias sienas, atverti kiekvieną šventyklos dalį, kad sielos galėtų laisvai prieiti prie Dievo. Jo meilė yra tokia plati, tokia gili, tokia galinga, kad ji prasiskverbia visur“. (E. Vait, Paslėpti lobiai, 351 p.)

Kokie prietarai gali jums trukdyti būti tokiu artimu, kokiu jūs privalote būti?

VISAS RECEPTAS

„Jūs – žemės druska“. (Mt 5, 13)

Šioje eilutėje Jėzus kviečia savo sekėjus būti „druska“, kuri yra pokyčius lemiantis veiksnys. Bažnyčia yra „druskinė“, kurioje yra „žemės druska“. Su kuo turėtume maišyti šią „druską“? Ar tik su savimi, ar skirtingomis sudedamosiomis dalimis?

Atsakymą į šį klausimą suprasime geriau, jei į vieną kepimo skardą įdėsime tik druskos, o į kitą skardą įdėsime duonos tešlą kartu su viena iš sudedamųjų dalių – druska. Vienoje kepimo skardoje visas receptas būtų tik druska; vargiai skanus patiekalas, juolab valgomas. Antroje skardoje druska būtų dalis recepto, kurio sudėtyje yra skirtingos sudedamosios dalys. Tokiu būdu duonos kepalas virsta iš beskonio į skanų. Druska praverčia, susimaišiusi su skirtingomis sudedamosiomis dalimis. Tas pat pasakytina ir apie krikščionis. To neatsitiks, jei mes liksime patogiai bažnyčios „druskinėje“.

Taigi čia yra mintis, kurią derėtų pastebėti. Mes galime būti moralūs nerūkydami, negerdami, negirtaudami, nelošdami ar neužsiimdami nusikalstama veika. Visa tai yra svarbu. Bet klausimas yra ne tik tai, ar mes kažko nedarome. Greičiau, ką mes darome? Tai yra, ką mes darome, kad padėtume turintiesiems mūsų visuomenėje poreikių?

Dar kartą perskaitykite Mt 5, 13, dėmesį sutelkdami į likusią eilutės dalį. Kaip druska gali netekti sūrumo?

„Tačiau jeigu druska išsikvepia, jeigu tėra pamaldumo išpažinimas be meilės Kristui, nebelieka jėgų daryti gera. Gyvenimas nebegali daryti pasauliui gelbėjančios įtakos“. (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 408 p.)

Grįžkite prie recepto pavyzdžio. Kaip tyrinėjome, nėra gerai turėti tik druskos. Iš tiesų, per daug druskos gali būti toksiška. Druska turi būti maišoma su skirtingomis sudedamosiomis dalimis. Tad jei mes būsime tokie pat, kaip pasaulis, ar net „pranoksime“ pasaulį, mes neįnešime jokių svarbių pokyčių. Neturėsime ką pasiūlyti. Druska taps niekam nenaudinga. Ir, pasak Jėzaus, kas tada nutiks druskai?

Tačiau prisotinti Kristaus meilės skonio, mes trokšime tapti „savais“ su „pašaliečiais“, maišantis su kitais tam, kad taptume skirtumą lemiančiu veiksniu, taptume kažkuo, kas lems teigiamus pokyčius jų gyvenime ir vesime kitus į tai, kas iš tiesų gyvenime yra svarbu – išganymą Jėzuje.

Perskaitykite Įst 12, 30; 31, 20; Iz 2, 8. Dėl kokio pavojaus įspėja šios eilutės ir kaip mes galime apsisaugoti ir nepatekti į šiuos spąstus?

APIE ŽEMDIRBYSTĘ

Perskaitykite Jn 4, 35–38. Ką Jėzus čia sako mums apie skirtingus žingsnius, būtinus sielų laimėjimui?

Žemdirbio darbas yra daugialypis. Prieš gausią pjūtį privalu atlikti įvairiausius žemės ūkio darbus. (Mt 9, 35–38) Viešpaties pjūčiai reikalingi ne tik tie, kas nuima derlių. Ar įsivaizduojate pjūties metu ūkininką sakant savo darbininkams: „Prasidėjo pjūtis, tad pradėkime sėti?“ Pjauti derlių reikia tuo atveju, jei laukas buvo prižiūrimas visą laiką.

Žemdirbystė įtraukia dirvos paruošimą, nes ne visa dirva yra tinkama (perskaitykite Mt 13, 3–9). Ką jūsų bažnyčia gali padaryti jus supančioje bendruomenėje, kad paruoštų „kietą dirvą“, išrinktų „akmenis“ ir išravėtų „erškėčius“?

Darbininkai prieš pjūtį sunkiai triūsė ir kiti pasinaudojo jų puikiais darbo vaisiais. Kartais evangelizacinėse programose pjūtis pabrėžiama daugiau nei pasirengiamieji darbai. Taip netūrėtų būti. Dirva turi būti paruošta gerokai prieš evangelisto pasirodymą, kada jis pradeda skelbti, tikėdamasis pjūties.

Į žemės darbus turėtume žiūrėti kaip į procesą: dirvos patikrinimas, parengimas / kultivavimas, sėjimas, laistymas, tręšimas, kova su kenkėjais, laukimas, pjūtis ir derliaus išsaugojimas.

Pjūtis tėra viena iš proceso dalių. Bažnyčioje galėtų vykti dirvos patikrinimo procesas, pavyzdžiui, supančios bendruomenės poreikių ir demografijos įvertinimas, pokalbiai su bendruomenių vadovais. Tai gali būti dirvos parengimas / kultivavimo veikla, pavyzdžiui, supančios bendruomenės jaučiamų poreikių, kurie atsiskleidžia bendruomenės įvertinime, patenkinimas; sėjimas, pavyzdžiui, seminarai, Šventojo Rašto tyrinėjimas ir mažos grupės; ir meldimas lietaus, t.y. Šventosios Dvasios. Nedaug žmonių laimima Kristui tik vienu dalyku. Turime ugdyti žmones pasitelkiant kelių dalykų procesą, padidinant tikimybę, kad žmonės bus pasirengę pjūčiai. Jei mes pasikliausime tik pavieniais renginiais, mažai tikėtina, kad nauji daigai išliks iki pjūties.

Kokį vaidmenį jūs turėtumėte atlikti visame šiame sielų laimėjimo procese, priešingai jūsų šiuo metu atliekamam vaidmeniui, jei apskritai kažką atliekate?

BENDRUOMENIŲ STEIGIMAS

Perskaitykite Mt 10, 5–10. Kodėl Jėzus pasiuntė savo mokinius į aplinkinius miestus ir kaimus be jokių išteklių?

Atrodo keista, kad Jėzus mokiniams tiesiog liepė pradėti tarnystę su menkais ištekliais išsilaikymui. Matyt, Jėzus savo mokinius šiomis aplinkybėmis mokė priklausomybės nuo Dievo ir susidraugavimo per tarnavimą vietos gyventojams svarbos. Šie vietiniai gyventojai tai pakankamai brangintų, kad teiktų paramą jų tarnystei.

Vietinė pastoriaus Franko konferencija paprašė jį įsteigti bendruomenę toje didelio miesto dalyje, kurioje praktiškai nebuvo adventistų. Iš pradžių tam jis neturėjo skirto biudžeto. Ištyrinėjęs žemėlapį pastorius nustatė tos miesto dalies ribas ir pasidomėjo tenykščių žmonių demografija. Tada jis pasistatė savo automobilį judriausioje vietovėje ir lankė vietinius verslininkus ir įstaigas, klausinėdamas apie gyvenimą šioje miesto dalyje. Jis pabendravo su politikais, verslininkais ir socialinių įstaigų vadovais, klausinėdamas apie didžiausias šios apylinkės bendruomenės reikmes. Jis susidraugavo su keliais vietiniais gyventojais, kurie pakvietė jį prisijungti prie vietinio pilietinio klubo. Čia jis susipažino su dar kitais vadovais, kurie padėjo išsinuomoti vietinės presbiterionų bažnyčios priestatą. Pilietinio klubo nariai parūpino pinigų dažams ir valymo priemonių, būtinų priestato, kuris bus naudojamas bendruomenės reikmėms, remontui. Interviu su bendruomenių vadovais parodė, kad sveikata buvo svarbu šios vietovės bendruomenei. Tad pastorius Frankas subūrė savanorių, kurie priestate surengė įvairių sveikatos patikrinimo programų ir panašių susitikimų šios apylinkės gyventojams. Tie, kuriems programa buvo naudinga, sumokėjo kuklų mokestį, padėjusį apmokėti išlaidas. Netrukus buvo įsteigta Sabatos mokykla, kurioje kai kurie gyventojai pradėjo dalyvauti.

Pastorius Frankas greitai suvokė, kad vienas iš geriausių būdų bažnyčiai įsteigti – tai, pirmiausia, pradėti tarnystę, kuri tenkintų bendruomenės poreikius, ir tada per šią tarnystę išauginti bažnyčią. Ši tarnyste apylinkės bendruomeninei pagrįsta veikla lėmė daugiau nei 140 narių Septintosios dienos adventistų bažnyčios susiformavimą.

Šis pastoriaus Franko darbas parodo, kas gali įvykti, kai mes laikomės Jėzaus mokymo dėl mus supančios bendruomenės laimėjimo. Kaip Jėzus įgyvendino savo paties mokymus dėl tarnystės? Kitą savaitę mes pradėsime tyrinėti Kristaus tarnystės metodą, kuris „lems tikrą sėkmę laimint žmones“. (E. Vait, „The Ministry of Healing”, 143 p.)

Tolesniam tyrinėjimui: Perskaitykite kitus Jėzaus mokymus dėl jūsų paties ir jūsų bažnyčios vaidmens apylinkės bendruomenėje: Mt 7, 12; 23, 23; 25, 31–46; Mk 4, 1–34; 6, 1–13; Lk 6, 36; 11, 42; 12, 13–21; 14, 16–24; 16, 13; 18, 18–27; 19, 1–10; Jn 10, 10; 12, 8; 17, 13–18. E. Vait, Su meile iš Dangaus, 591–596 p.; „Signs of the Times“, „The Missionary’s Pattern”, kovo 19, 1894.

„Jei Bažnyčia nėra pasaulio šviesa, tuomet ji yra tamsa“. (E. Vait, „Signs of the Times“, rugsėjo 11, 1893) Tai galinga mintis. Pastaroji mums primena Jėzaus žodžius: „Kas ne su Manimi, tas prieš Mane, ir kas su Manimi nerenka, tas barsto“. (Mt 12, 30) Jėzus aiškiai pasakė, kad didžiojoje kovoje nėra neutralios pozicijos. Esame arba Kristaus, arba velnio pusėje. Gavus didžią šviesą ir su pastarąja nieko nedarant, išties reiškia būti prieš Jėzų. Mes esame pašaukti būti šviesa pasaulyje; jei mes nesame šviesa, tuomet mes – tamsa. Nors tiesioginis kontekstas yra kitoks, principas yra tas pats: „Taigi jei tavyje esanti šviesa tamsi, tai kokia baisi toji tamsa!“ (Mt 6, 23) Galbūt visa tai galima apibendrinti šiais žodžiais: „Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota.“ (Lk 12, 48)

Klausimai aptarimui:

Aptarkite, kaip mes turėtume elgtis pasaulyje siekdami užmegzti ryšius su aplinkiniais. Kaip mums čia užtikrinti tinkamą pusiausvyrą; tai yra, kaip mums būnant pasaulyje, siekiant daryti kitiems gera, tuo pačiu metu nesusitapatintume su pasauliu tiek, kad mes iš sprendimo nepasidarytume problemos dalimi?

Dažnai, jei mes dalyvaujame mus supančios bendruomenės gyvenime, susiduriame su politikos klausimu. Galų gale, daug mums rūpimų klausimų, susijusių su skurdu, švietimu, sveikatos priežiūra ir pan., yra dalis politinės diskusijos. Kaip mes galime išlikti atsargūs ir užtikrinti, kad neišvengiami susiskaldymai dėl politinių klausimų neužterštų tai, ką mes norime daryti? Tam tikras politinis dalyvavimas atrodo yra neišvengiamas, tad kaip mums užimti tokią pozicija, kad kiek įmanoma labiau atsiribotume nuo politinės trinties?

Arba, kita vertus, galbūt pasitaiko aplinkybių, kai turime būti politinėje erdvėje tam, kad geriausiai tarnautume mus supančiai bendruomenei? Jei taip, tuomet kokios tai aplinkybės ir kaip mums darbuotis, kad mes nepakenktume didžiajam Evangelijos priesakui?