Gegužės 28 – birželio 3 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Zch 9, 9; Mt 21, 1–46; Rom 4, 13–16; Apr 14, 7–12; Apd 6, 7; Mt 22, 1–15.

Įsimintina eilutė: „Ar niekada nesate skaitę Raštuose: Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia“ (Mt 21, 42).

Mt 20, 27–28 užrašyti Jėzaus pasakyti žodžiai: „ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas. Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir Savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“. Čia Jėzus, amžinasis Dievas, sukūręs visa, kas tik yra atsiradę, čia žemėje gyvenęs tarno gyvenimą, rūpinęsis žmonių poreikiais, sergančiaisiais, kurių daugelis vis dėlto Jį paniekino. Tokį savęs išsižadėjimą ir pasiaukojimą mes vargu ar galime suvokti!

Tačiau, kad ir kokia nesuvokiama yra Jo tarnystė, dar didesnę nuostabą kelia tai, kad Jis, amžinasis Dievas, dabar susidūrė su esminiu Jo atėjimo į žemę tikslu: „Savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“.

Šis savęs išsižadėjimas, pasiaukojimas netrukus pasieks savo kulminaciją slėpinyje, į kurį „geidžia pažvelgti net angelai“ (1 Pt 1, 12), ir tai yra kryžius.

Šią savaitę tyrinėsime keletą svarbiausių įvykių ir Jėzaus mokymų, Jam atėjus į Jeruzalę ne tam, kad taptų žemiškuoju karaliumi, kaip tikėjosi labai daug žmonių, bet kad dėl mūsų būtų paverstas „nuodėme, kad mes Jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21).

IŠPRANAŠAUTASIS ATĖJIMAS

Po 70 metų nelaisvės Babilone, žydai pradėjo grįžti į Jeruzalę. Jie nekantravo atstatyti savo šventyklą, bet padėjus pamatą, tie, kurie prisiminė didingą Saliamono šventyklą, suprato, kad ši antroji šventykla nė iš tolo neprilygs senajai. Tad jie „garsiai verkė“ (Ezr 3, 12).

Tauta sulaukė šiokio tokio netikėto padrąsinimo iš dviejų tarp jų stovėjusių vyrų: seno pranašo Agėjo ir jauno pranašo Zacharijo. Agėjas priminė tautai, kad tikrąją Saliamono šventyklos šlovę lėmė ne kažkokie Saliamono ar kito žmogaus nuopelnai. Tai nebuvo Saliamono šventykla. Tai buvo Dievo šventykla. Agėjas sakė: „Taip kalba Galybių VIEŠPATS: ‘Dar valandėlė laiko, ir Aš sudrebinsiu dangus ir žemę, jūrą ir sausumą. Visas tautas taip sudrebinsiu, kad visų tautų lobiai suplauks čia; pripildysiu šiuos Namus šlovės, – sako Galybių VIEŠPATS. – Mano yra sidabras ir Mano yra auksas, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis. – Šių naujųjų Namų šlovė bus didesnė negu senoji, – sako Galybių VIEŠPATS, – šioje vietoje Aš dovanosiu taiką, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis’“ (Ag 2, 6–9).

Viltis dar labiau padidėjo prabilus jaunam pranašui Zacharijui: „Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, Jis išaukštintas ir pergalingas, Jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio“ (Zch 9, 9).

Kaip šios nuostabios pranašystės pritaikytos Mt 21, 1–11, t.y. Jėzaus įžengimui į Jeruzalę?

„Karališkai įžygiuodamas į Jeruzalę Kristus laikėsi žydų papročio. Jis jojo ant to paties gyvūno, kaip Izraelio karaliai, – pranašystėje buvo pasakyta, jog būtent taip Mesijas įžygiuos į Savo karalystę. Vos tik Jis atsisėdo ant asiliuko, orą sudrebino pratisi triumfo šūksniai. Minia sveikino Jį kaip Mesiją, savo Karalių. Pagaliau Jėzus sulaukė pagarbos, kurios Jam niekas lig tol nerodė, o mokiniai priėmė tai kaip įrodymą, kad jų gražiausios viltys išsipildys, ir jie išvys Jį sėdint soste. Minios buvo įsitikinusios, kad jų išvadavimo valanda jau čia pat. Jos jau įsivaizdavo, kaip romėnų kariuomenės vejamos iš Jeruzalės, o Izraelis vėl tampa nepriklausoma tauta“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 524 p.).

Mes vėl ir vėl matome, kaip išsipildė Raštas, nors tuo metu žmonės to nesuprato. Kokias pamokas galime čia įžvelgti sau apie tai, kaip išankstinė nuomonė gali iškreipti tiesą?

JĖZUS ŠVENTYKLOJE

Nuo pirmųjų puolusios žmonijos dienų, gyvulių aukojimas buvo Dievo pasirinktoji priemonė mokyti pasaulį išganymo plano, išganymo malone per tikėjimą ateisiančiu Mesiju (žr. Rom 4, 13–16). Galingą šios tiesos pavyzdį galima rasti Pradžios 4, pasakojime ir tragedijoje apie Kainą ir Abelį, kurią, be kita ko (taip pat žr. Apr 14, 7–12), lėmė garbinimas. Taigi, Dievui pašaukus Izraelį, kaip Savo išrinktą tautą, kunigišką karalystę ir šventą tautą (Iš 19, 6), Jis taip pat įsteigė šventyklos apeigas kaip išsamesnį išganymo paaiškinimą. Nuo Padangtės dykumoje, per Saliamono šventyklą ir per šventyklą, pastatytą po sugrįžimo iš tremties Babilone, Evangelija buvo apreikšta šventyklos apeigų simboliais ir pavyzdžiais.

Tačiau, nepaisant jos dieviškųjų ištakų, šventykla ir jos apeigos buvo atliekamos puolusių žmonių ir, kaip beveik viskas, į ką žmonės įsitraukia, net čia, šventosiose apeigose prasidėjo sugedimas, apeigose, kurias Dievas buvo įsteigęs apreikšti Savo meilę ir malonę puolusiam pasauliui. Iki Jėzaus laikų viskas buvo taip iškraipyta kunigų (kuriems buvo patikėtos apeigos!) godumo, kad „žmonių akyse apeiginio aukojimo pamaldų šventumas didžia dalimi buvo sugriautas“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 541 p.).

Perskaitykite Mt 21, 12–17. Kokios pamokos čia užrašytos mums kaip Dievo garbintojams?

Kaip ir daugeliu kitų atvejų, Jėzus citavo Šventąjį Raštą, kad pateisintų Savo elgesį, tai dar vienas įrodymas, kad kaip Viešpaties sekėjai mes turime Šventąjį Raštą padaryti svarbiu visai mūsų pasaulėžiūrai ir moralinei sistemai. Be to, kad citavo Šventąjį Raštą, Jėzus taip pat stebuklingai išgydydavo aklus ir luošus. Visa tai dar galingiau ir labiau įtikinamai įrodė Jo dieviškąją prigimtį ir pašaukimą. Tragiška, kad tie, kurie turėjo būti jautriausi ir atviriausi visiems šiems įrodymams, labiausiai Jam priešinosi. Bijodami dėl savo žemiškojo lobio ir kaip šventyklos „prievaizdų“ ir „globėjų“ padėties, daugelis neteko būtent to, į ką šventyklos apeigos nurodė – išganymo Jėzuje.

Kaip mes galime būti užtikrinti, kad neleidžiame savo troškimams čia kažką įgyti arba išlaikyti, net kažką gero, ir sukelti pavojų tam, kas tikrai yra svarbu – amžinajam gyvenimui Jėzuje?

BE VAISIŲ

Šventyklos apvalymas buvo Jėzaus užuojautos išraiška. Prekyba vykdavo pagonių kieme, o Jėzus Savo Namus laikė maldos ir garbinimo vieta visoms tautoms.

Tačiau apvalymas taip pat buvo ir teismas. Šventyklą prižiūrėję kunigai nepasinaudojo galimybe palaiminti visas tautas; jų teismo valanda buvo čia pat. Jei po visko, ką Jėzus padarė, kad apreikštų Savo dievišką pašaukimą, šie žmonės vis dar atsisakė Jį priimti, kas dar galėjo atsitikti, jei ne tai, kad jie „pjautų“ savo liūdnų sprendimų padarinius?

Perskaitykite Mt 21, 18–22. Kaip figmedžio prakeikimas susijęs su šventyklos apvalymu?

Figmedžio prakeikimas buvo Jėzaus gyvas palyginimas apie daugelį žydų tautos vadovų, kurie galutinai ir neišvengiamai pjaus tai, ką jie pasėjo. Tačiau reikia prisiminti, kad šis palyginimas nebuvo taikytinas visiems religiniams vadovams. Tiesą sakant, daug jų įtikėjo Jėzų kaip Mesiją. „Dievo žodis klestėjo, ir mokinių Jeruzalėje greitai daugėjo. Net didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui“ (Apd 6, 7). Tačiau, kaip figmedis buvo bevaisis, bevaisė buvo ir šventyklos tarnystė, kuri netrukus tapo nereikalinga.

Šie įvykiai ir rūstūs Jėzaus žodžiai turėjo galingai smogti mokiniams, kurie vis dar mokėsi atjautos ir įtraukties, kurias Jėzus apreiškė per Savo tarnystę. Tas pats Jėzus skelbė, kad Jis atėjo ne pasmerkti pasaulio, bet jį atpirkti; tas pats Jėzus mokė, kad „Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, o gelbėti“ (Lk 9, 55 žr. išnašą). Kiekvienas Jo tarnystės žodis ir darbas buvo skirtas atkurti puolusiai žmonijai, kreipti žmones į viltį ir pažadą naujam gyvenimui Jame. Tad tokie kieti ir griežti Jo žodžiai nustebino mokinius, todėl Matas užrašė, kad jie „nustebo“.

Neabejotina, anksčiau ar vėliau žmonės visiškai atstums Dievo gailestingumą ir malonę (žr. Pr 6, 13; 15, 16; 19, 24; Apr 22, 11). Kodėl itin svarbu, kad mes patys dėl to neteistume, bet paliktume tai Dievui, įskaitant ir kitus žmones, ir mus pačius?

AKMUO

Jei jums būtų likę gyventi vos kelios dienos, ką su pastarosiomis jūs darytumėte? Vienas iš dalykų, kuriuos darė Jėzus, buvo palyginimų pasakojimas, padariusių didelį poveikį Jo klausytojams.

Perskaitykite Mt 21, 33–46. Ką kiekvienas iš šių simbolizuoja: Šeimininkas; Ūkininkai; Tarnai; Sūnus?

Atkreipkite dėmesį, kad Jėzus pacitavo Ps 118, 22–23. Cituodamas atmestojo akmens pranašystę, Kristus nurodė į įvykį Izraelio istorijoje. Pastarasis buvo susijęs su pirmosios šventyklos statymu. Kai Saliamono šventykla buvo statoma, didžiuliai akmenys sienoms ir pamatams buvo visiškai parengti skaldykloje. Akmenis, atgabenus į pačią statybvietę, buvo draudžiama ten tašyti, kad nesigirdėtų jokio kaltų ar kūjų keliamo triukšmo. Darbininkai turėjo tik padėti akmenis į vietą. Statant pamatą, vienas akmuo buvo neįprasto dydžio ir savotiškos formos. Tačiau darbininkai negalėjo rasti jam vietos, ir šį akmenį jie atmetė. Gulėdamas jų kelyje nepanaudotas, šis akmuo juos erzino. Ilgą laiką šis akmuo liko atmestas.

„Tačiau pradėję formuoti pastato kampą, statybininkai ilgai ieškojo pakankamai didelio, stipraus ir atitinkamos formos akmens, kad atlaikytų didžiulį ant jo gulsiantį svorį. […] Pagaliau dėmesys nukrypo į atmestąjį akmenį. […] Akmuo buvo išmėgintas, atgabentas į reikiamą vietą ir pasirodė kaip tik ten tinkamas“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 549 p.).

Dar kartą perskaitykite Mt 21, 44. Sąsaja su akmeniu yra dvejopa: ant akmens galima nukristi ir sudužti; arba akmuo gali ant jūsų nukristi ir jus sutriuškinti. Koks yra esminis skirtumas tarp šių dviejų sąsajų? (Taip pat žr. Ps 51, 9; Dan 2, 34).

MALONĖS KAINA

Nuostabi Šventojo Rašto žinia yra ta, kad mes buvome sukurti mylinčio Dievo, kuris mums visiems suteikė išeitį iš šios nuodėmės ir mirties netvarkos per Jėzaus auką ant kryžiaus. Ši tema vienaip ar kitaip kartojasi per visą Šventąjį Raštą. Pastarąją žinią galima įžvelgti ir šiame Jėzaus palyginime.

Perskaitykite Mt 22, 1–15. Ko šis palyginimas moko apie išgelbėjimą tikėjimu?

Kad ir koks grėsmingas gali pasirodyti šis palyginimas, svarbu prisiminti, kad grėsmė yra susijusi su esminiais klausimais: amžinuoju kiekvieno žmogaus gyvenimu arba amžinuoju sunaikinimu. O kas dar iš tiesų yra svarbu?

Pažvelgus į kryžių, pažvelgus į tai, ką Dievui kainavo, kad žmonijai būtų parūpintas išganymas, turėtume pamatyti, kokie dideli ir nesuvokiamai gilūs yra iškilę klausimai. Mes kalbame apie vieno amžinosios Dievybės Asmens prisiėmimą Sau visą Dievo rūstybę nuodėmei. Rimčiau nebūna. Jei šią temą mes tyrinėsime visą amžinybę, nestebina tai, kad mes dabar vos galime pradėti ją suvokti.

Taigi, palyginime buvo pasakyti šie galingi ir bekompromisiai žodžiai. Dievas pasirūpino, kad kiekvienas galėtų dalyvauti vestuvėse (žr. Apr 19, 7); viskas, ko reikėjo, buvo maloningai parūpinta už tokią didelę kainą, kad joks palyginimas negalėtų tinkamai to apreikšti. Labai blogai buvo tai, kad „kviečiamieji į vestuves to nepaisė ir nuėjo kas sau“. Tačiau kai kurie net nutvėrė į vestuves maloningai kviečiančius tarnus ir juos užmušė. Tad tas bekompromisis atsakymas nestebina.

Kuo reikšmingas vestuvių drabužis? Taip pat žr. Apr 19, 8.

Drabužis simbolizuoja Kristaus teisumą, kuris atsiskleidžia šventųjų gyvenime ir darbuose. Žmogus be vestuvių drabužio simbolizuoja krikščionis, kurie priima malonės ir išganymo privilegijas, bet neleidžia Evangelijai pakeisti jų gyvenimo ir charakterio. Viskas už milžinišką kainą buvo parūpinta tiems, kurie paisė kvietimo. Kaip moko šis palyginimas, norint patekti į Dievo karalystę, neužtenka tik pasirodyti prie durų.

Tolesniam tyrinėjimui: Londono laikraštyje buvo tokia antraštė: „Moteris bute išbuvo mirusi trejus metus: Džoisės skeletas rastas ant sofos tebeveikiant televizoriui“ (www.theguardian.com/film /2011/Oct/09/joyce-vincent-death-mystery-documentary). Negyva trejus metus Londono bute, ir niekas jos nepasigedo? Niekas nepaskambino pasiteirauti, kaip ji? Kaip toks įvykis apskritai įmanomas, ypač beveik beribės komunikacijos eroje? Šiam įvykiui pasigirdus pirmą kartą, pastarasis pateko į tarptautines naujienas, nors Londono gyventojai buvo ypatingai priblokšti. Kaip ji galėjo taip ilgai išbūti mirusi ir niekas apie tai nežinojo? Tačiau, be Evangelijos vilties ir išganymo pažado, kuris mums buvo parūpintas už itin didelę kainą, mes visi esame pasmerkti tokiai pačiai užmarščiai kaip ši vargšė moteris iš Londono. Tačiau aplinkybės yra dar blogesnės ta prasme, kad mūsų niekas neras ir neapverks mūsų mirties net po trejų ar trijų milijardų metų. Šiandien mokslininkai visuotinai sutaria, kad anksčiau ar vėliau visa visata sunyks ir mirs, ir tai vadinama „Šilumine visatos mirtimi“, arba kažkokiu panašiu linksmu pavadinimu. Tačiau kryžius mums sako, kad tokia samprata yra klaidinga; vietoj amžinos užmaršties mes galime turėti amžinojo gyvenimo pažadą naujame danguje ir naujoje žemėje. Su tokia neįtikėtinai nuostabia perspektyva, kaip mes galime išmokti neleisti kažkam užkirsti kelią gauti tai, kas mums buvo pasiūlyta Jėzuje?

Klausimai aptarimui:

  1. Pagalvokite apie tai, kokia galutinė ir galinga yra mirtis ir kokios per tūkstantmečius beprasmiškos buvo visos žmogaus pastangos ją nugalėti. Geriausia, ką galime padaryti, tai iki tam tikro laipsnio išsaugoti mūsų kūną, kas ne daugiau įveikia mirtį nei naujų dažų sluoksnis ant vėl keliui ruošiamo automobilio su sudegusiu varikliu. Tad nestebina tai, kad mirčiai dėl mūsų nugalėti prireikė kažko itin intensyvaus ir dramatiško – Dievo Sūnaus mirties ir prisikėlimo. Ką tai turėtų pasakyti apie esminę kryžiaus vietą visų mūsų vilčiai ir viskam, kuo mes tikime?
  1. Labiau įsigilinkite, ką reiškia būti apgaubtiems Jėzaus teisumu. Kaip tinkamas ir subalansuotas šios svarbios sąvokos supratimas gali apsaugoti mus nuo malonės nuvertinimo ar Įstatymo raidės prisilaikymo, ir kodėl itin svarbu išvengti abiejų kraštutinumų?