Gegužės 13–19 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Pt 1, 18–19; Kol 1, 13–14; Iz 53, 1–12; Jn 11, 25; Ps 18, 51; 2 Pt 1, 1.

Įsimintina eilutė: „Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti Jo žaizdomis.“ (1 Pt 2, 24)

Po Petro 1 laiško tyrinėjimo turėtų būti aišku, kad, nepriklausomai nuo konteksto ir konkrečių apaštalo akcentuotų klausimų, jis dėmesį skyrė Jėzui. Jėzus persmelkia visa, ką apaštalas rašė; tai tarsi auksinė laiško gija.

Pradedant pirma eilute, kurioje Petras pasako, kad jis yra Jėzaus Kristaus „apaštalas“ (siųstasis) ir baigiant paskutine, kai jis rašė: „Ramybė jums visiems, kurie esate Kristuje!“ (1 Pt 5, 14), – Jėzus yra pagrindinė apaštalo tema. Ir šiame laiške Petras pasakoja apie Jėzaus kaip aukos už mus mirtį. Apaštalas kalba apie daug kančių, kurias Jėzus patyrė, ir naudoja Jėzaus kančios pavyzdį mums. Jis kalba apie Jėzaus prisikėlimą ir ką tai reiškia mums. Be to, jis pasakoja apie Jėzų ne tik kaip apie Mesiją, Kristų, „pateptąjį“, bet apie Jėzų kaip dangiškąjį Mesiją. Tai yra, 1 Petro pastebime daugiau dieviškosios Jėzaus prigimties įrodymų. Jis buvo Dievas, kuris įsikūnijo ir tapo žmogumi ir kuris gyveno ir mirė, kad mes galėtume turėti amžinojo gyvenimo viltį ir pažadą.

Šią savaitę vėl tyrinėsime 1 Petro laišką ir atidžiau pažvelgsime, ką jis atskleidžia apie Jėzų.

JĖZUS – MŪSŲ AUKA

Visa apimanti tema Rašte, gal net pagrindinė tema – tai Dievo darbas gelbėjant puolusią žmoniją. Nuo Adomo ir Ievos nuopuolio Pradžios knygoje ir Babelės kritimo Apreiškimo knygoje, Raštas vienaip ar kitaip apreiškia Dievo darbą išgelbėti tai, „kas buvo pražuvę.“ (Lk 19, 10) Ir ši tema taip pat yra atskleista Petro laiškuose.

Perskaitykite 1 Pt 1, 18–19 ir Kol 1, 13–14. Ką reiškia būti atpirktiems ir kuo kraujas yra susijęs su atpirkimu?

1 Pt 1, 18–19 šitaip aprašė Jėzaus mirties reikšmę: „Juk jūs žinote, kad esate atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės“. Šiose eilutėse yra du pagrindiniai simboliai: atpirkimas ir gyvulio aukojimas.

Atpirkimas Rašte yra panaudotas keliais būdais. Pavyzdžiui, pirmagimis asilas (kuris negali būti paaukotas) ir pirmagimis sūnus (Iš 34, 19–20) buvo atpirkti juos pavaduojančio avinėlio auka. Pinigai galėjo būti panaudojami atgauti (atpirkti) tuos daiktus, kurie buvo parduoti dėl skurdo. (Kun 25, 25–26) Svarbiausia, vergas galėjo būti atpirktas. (Kun 25, 47–49) 1 Petro moko skaitytojus, kad jie yra „atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos“ (1 Pt 1, 18) ne kažkuo kitu, „bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės.“ (1 Pt 1, 19) Avinėlio simbolis, žinoma, primena atnašautus gyvulius.

Tad Petras Kristaus mirtį prilygina aukojamam gyvuliui žydų Rašte. Nusidėjėlis į šventyklą atnešdavo avį be trūkumų. Tada nusidėjėlis ant jos uždėdavo ranką. (Kun 4, 32–33) Gyvulys būdavo papjaunamas, o jo krauju buvo patepamas aukuras; likęs kraujas būdavo išliejamas prie aukuro papėdės. (Kun 4, 34) Aukojamo gyvulio mirtis reikšdavo „permaldavimą“ atnašaujančiajam. (Kun 4, 35) Petras sako, kad Jėzus mirė vietoj mūsų ir kad Jo mirtis mus atpirko iš mūsų buvusio gyvenimo ir bausmės, kuri priešingu atveju mums tektų.

Ko tai, jog mūsų išganymo viltis yra pagrįsta tik pavaduotoju, nubaustu vietoje mūsų, moko mus apie visišką mūsų priklausomybę nuo Dievo?

KRISTAUS KANČIA

Krikščionys dažnai kalba apie „Kristaus kančią“. Šis posakis dažnai nusako tai, ką Jėzus kentėjo savo gyvenimo pabaigoje, pradedant pergalingu įžengimu į Jeruzalę. Petras taip pat rašė apie Kristaus kančias tomis paskutinėmis dienomis.

Perskaitykite 1 Pt 2, 21–25; Iz 53, 1–12. Ką šios eilutės mums pasako apie tai, ką Jėzus dėl mūsų iškentėjo?

Jėzaus kančia yra itin svarbi. „Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, [palyginkite su Apd 5, 30] kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui.“ (1 Pt 2, 24) Nuodėmė atneša mirtį. (Rom 5, 12) Kaip nusidėjėliai, mes nusipelnome mirties. Tačiau nepriekaištingas Jėzus, kurio lūpose nerasta klastos, (1 Pt 2, 22) mirė vietoje mūsų. Šiuose mainuose, mes turime išganymo viltį.

Dar kartą perskaitykite Iz 53, 1–12. Ką šios eilutės pasako apie Jėzaus kentėjimą, kai Jis dėl mūsų įgyvendino išganymo planą? Ką mums tai pasako apie Dievo charakterį?

„Šėtonas savo nuožmiomis pagundomis spaudė Jėzaus širdį. Išgelbėtojas toliau kapo vartų nematė. Viltis neliudijo Jam, kad Jis išeis iš kapo kaip nugalėtojas ir Tėvas priims Jo auką. Jis bijojo, kad nuodėmė taip žeidžia Dievą, jog Judviejų išsiskyrimas amžinas. Kristus jautė širdgėlą, kurią patirs nusidėjėlis, kai gailestingumas nebeužtars kaltųjų. Būtent nuodėmės, kuri užtraukė ant Jo kaip ant žmogaus pakaito Tėvo rūstybę, išgyvenimas taip apkartino Jam šią taurę ir draskė Dievo Sūnaus širdį.“ (E. Vait Su meile iš Dangaus, 700 p.)

Kaip mes turėtume reaguoti į tai, ką Kristus iškentėjo dėl mūsų? Kaip mes turime sekti Jo pavyzdžiu, kaip parašyta 1 Pt 1, 21?

JĖZAUS PRISIKĖLIMAS

Perskaitykite 1 Pt 1, 3–4. 21; 3, 21; Jn 11, 25; Fil 3, 10–11; Apr 20, 6. Į kokią didžią viltį nurodo šios eilutės ir ką tai mums reiškia?

Tyrinėjome, kad 1 Petro skirtas tiems, kurie kenčia dėl tikėjimo Jėzų. Tad ypač pridera, kad jau pačioje laiško pradžioje Petras atkreipia skaitytojų dėmesį į viltį, kuri jų laukia. Kaip jis rašė, krikščioniškoji viltis yra gyva, nes ši viltis yra pagrįsta prisikėlusiu Jėzumi. (1 Pt 1, 3) Dėl Jėzaus prisikėlimo krikščionys gali su viltimi žvelgti į nenykstantį palikimą danguje. (1 Pt 1, 4) Kitaip tariant, nepaisant pačių blogiausių aplinkybių, galvokite apie tai, kas mūsų laukia, kai viskas baigsis.

Iš tiesų, Jėzaus prisikėlimas iš numirusių garantuoja, kad ir mes galime būti prikelti. (1 Kor 15, 20–21) Kaip rašė Paulius: „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse.“ (1 Kor 15, 17) Bet kadangi Jėzus buvo prikeltas iš numirusių, Jis parodė turintis galią nugalėti pačią mirtį. Tad krikščioniškosios vilties pagrindas yra istorinis įvykis – Kristaus prisikėlimas. Jo prisikėlimas yra pagrindas mūsų prisikėlimui laikų pabaigoje.

Kur mes būtume be šios vilties ir pažado? Visko, ką Kristus dėl mūsų padarė kulminacija – tai prisikėlimo pažadas. Be jo, kokią viltį mes turime, ypač dėl to, kad žinome, jog, priešingai paplitusiam krikščioniškam tikėjimui, iš tikrųjų mirusieji yra be sąmonės, t.y. miega kape?

„Krikščioniui mirtis yra tik miegas, ramybės ir tamsos valandėlė. Su Kristumi Dieve slypi gyvybė, ir ‘kai apsireikš Kristus – jūsų gyvastis, su Juo ir jūs pasirodysite šlovingi.‘“ (Jn 8, 51–52; Kol 3, 4)

Jo antrojo atėjimo metu Jo balsą išgirs visi brangūs mirusieji ir sugrįš į šlovingą, nemirtingą gyvenimą.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 730 p.)

Pagalvokite apie akivaizdų mirties baigtinumą. Tai taip žiauru, negailestinga ir tikroviška. Tad kodėl prisikėlimo pažadas yra itin svarbus mūsų tikėjimui ir tam, ką mes tikime ir ko viliamės?

JĖZUS – MESIJAS

Ankščiau tyrinėjome, vienas iš svarbiausių posūkio taškų Jėzaus žemiškoje tarnystėje – tai Petro atsakymas į Kristaus klausimą, kas jis buvo: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16, 16) Žodis Kristus (graikiškai – Christos) reiškia „pateptasis“, „Mesijas“; hebrajiškai – mashiyach. Jis kyla iš žodžio, reiškiančio – „patepti“, ir jis buvo vartojamas įvairiuose kontekstuose Senajame Testamente. (Vienoje vietoje jis net pavartotas nurodant į pagonių karalių Kyrą. [žr. Iz 45, 1]) Taigi, kai Petras pavadino Jėzų Kristumi, jis pavartojo žodį, kuris hebrajų raštuose išreiškia idealą.

Perskaitykite šias eilutes iš Senojo Testamento, kur pavartotas žodis Mesijas arba pateptasis. Ko kontekstas mus moko apie tai, ką šis žodis reiškia? Kaip Petras galėjo suprasti, ką šis žodis reiškia, kai jis pavadino Jėzų Mesiju?  Ps 2, 2 Ps 18, 51 Dan 9, 25 1 Sam 24, 7 Iz 45, 1

Nors pavadinti Jėzų Mesiju Petras buvo įkvėptas Viešpaties, (Mt 16, 16–17) neabejotina, kad jis ne visiškai suprato, ką šis žodis reiškia. Jis nesuprato, kas tiksliai buvo Mesijas, ką Jis turėjo atlikti ir, galbūt svarbiausia, kaip Jis tai turėjo padaryti.

Tokio supratimo stoka buvo būdinga ne tik Petrui. Izraelyje buvo daug įvairių minčių apie Mesiją. Pačios iš savęs anksčiau paminėtos eilutės visiškai nepaaiškina žodžio Mesijas arba pateptasis reikšmės, kad ir kiek jos galėtų atskleisti, ką Mesijas galiausiai atliks.

Jn 7, 40–41 truputėlį apreiškia, ko buvo tikimasi iš Mesijo: Jis kils iš Dovydo, iš Betliejaus. (Iz 11, 1–16; Mch 5, 1) Šią dalį jie suprato teisingai. Tačiau paplitusi buvo ši mintis, kad Mesijas iš Dovydo giminės darys tai, ką darė Dovydas – nugalės žydų priešus. Niekas nesitikėjo, kad Mesijas bus nukryžiuotas romėnų.

Žinoma, kai parašė savo laiškus, Petras aiškiau suprato Jėzų kaip Mesiją (Jėzumi Kristumi Jis pavadintas 15 kartų 1 ir 2 Petro laiške) ir visa, ką Jis atliks dėl žmonijos.

JĖZUS – DANGAUS MESIJAS

Petras žinojo ne tik tai, kad Jėzus buvo Mesijas, bet kad Jis taip pat buvo Viešpats. Tai reiškia, kad kai buvo parašyti šie laiškai, Petras žinojo, jog Mesijas buvo pats Dievas. Nors titulas „Viešpats“ gali turėti pasaulietinę reikšmę, ši sąvoka taip pat gali būti aiški nuoroda į dieviškumą. 1 Pt 1, 3 ir 2 Pt 1, 8. 14. 16 apaštalas nurodo į Jėzų, Mesiją, Kristų, kaip į Viešpatį, Dievą.

Kaip ir kiti rašiusieji Naująjį Testamentą, Petras aprašė Jėzaus ir Dievo santykius vartodamas žodžius Tėvas ir Sūnus. Pavyzdžiui, „Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui.“ (1 Pt 1, 3; palyginkite su 2 Pt 1, 17) Jėzus yra pavadintas mylimu Sūnumi, (2 Pt 1, 17) ir tam tikras Jėzaus kaip Viešpaties autoritetas ir Jo dangiškasis statusas ateina iš šių ypatingų santykių su Dievu Tėvu.

Perskaitykite 2 Pt 1, 1; Jn 1, 1; Jn 20, 28. Ką šios eilutės mums pasako apie Jėzaus dieviškumą?

2 Pt 1, 1 parašyta: „mūsų Dievo ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus“. Graikiškame tekste prieš žodžius Dievo ir Gelbėtojo pavartotas žymimasis artikelis. Gramatiškai tai reiškia, kad žodžiai „Dievo“ ir „Gelbėtojo“ yra taikytini Jėzui. 2 Pt 1, 1 yra viena iš aiškiausių nuorodų Naujajame Testamente į visišką Jėzaus dieviškumą.

Pirmiesiems krikščionims sunkiai suvokiant Jėzų, jie laipsniškai sudėjo Naujojo Testamento įrodymus. Petro raštuose, Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra individualūs, (pavyzdžiui, Tėvas / Sūnus: 1 Pt 1, 3; 2 Pt 1, 17; Šventoji Dvasia: 1 Pt 1, 12; 2 Pt 1, 21) kaip, iš tikrųjų, jie yra individualūs visame Naujajame Testamente. Tačiau tuo pačiu metu, Jėzus nusakytas kaip visiškai dieviškas, kaip ir Šventoji Dvasia. Laikui bėgant, ir po ilgų diskusijų, Bažnyčia suformulavo Trejybės doktriną, kad kaip įmanoma suprantamiau paaiškintų Dievybės slėpinį. Septintosios dienos adventistai Trejybės doktriną yra įtraukę į vieną iš 28 pamatinių tikėjimo tiesų. Tad Petro laiškuose mes aiškiai matome, kad Jėzus apibūdintas ne tik kaip Mesijas, bet kaip pats Dievas.

Pagalvojus apie Jėzaus gyvenimą, mirtį ir supratus, kad Jis buvo Dievas, ką tai pasako apie šį Dievą, kuriam mes tarnaujame, ir kodėl mes turime Jį mylėti ir Juo pasitikėti? Paruoškite savo atsakymą pristatyti klasėje.

Tolesniam tyrinėjimui: „Atrodo, logiška pradėti ‘Mesiju‘, nes krikščionių Bažnyčia pasiskolino pavadinimą iš graikiško ekvivalento Christos, Pateptasis. Hebrajiškas žodis yra susijęs su Išvaduotoju, kurio žydai laukė ir kuris būtų Dievo atstovas iškilmingai pradedant naują Dievo tautos erą. Ir hebrajų, ir graikų kalbos terminai kyla iš žodžio šaknies, reiškiančios ‘patepti‘. Akivaizdu, kad pavadindami Jį ‘Kristumi‘, rašiusieji Naująjį Testamentą laikė Jėzų atskirtą tam tikrai užduočiai.

„Titulas Christos Naujajame Testamente pakartotas daugiau nei 500 kartų. Nors tarp Jėzaus amžininkų buvo daugiau nei viena Mesijo samprata, visuotinai pripažįstama, kad apie pirmąjį amžių žydai Mesiju pradėjo laikyti kažką, kas turi ypatingus santykius su Dievu. Jis atneš amžiaus pabaigą, kai bus įkurta Dievo karalystė. Jis buvo tas, per kurį Dievas apsireikš istorijoje, kad išvaduotų savo tautą. Jėzus priėmė ‘Mesijo‘ titulą, bet neskatino pastarąjį vartoti; mat šiam terminui buvo būdingos politinės potekstės, apsunkinusios pastarojo vartojimą. Nors vengė jo vartojimo viešame savo misijos apibūdinime, Jėzus nesudraudė nei Petro, (Mt 16, 16–17) nei samarietės (Jn 4, 25–26) už jo vartojimą. Jis žinojo, kad yra Mesijas, kaip matyti iš Morkaus pasakojimo, kai Jėzus kalbėjo apie davimą vienam iš Jo mokinių atsigerti dėl to, kad priklauso Mesijui (Mk 9, 41).“ (The SDA Bible Commentary, 12 t., 165 p.)

Klausimai aptarimui:

Perskaitykite Iz 53, 1–12. Pasak šių eilučių, ką Jėzus dėl mūsų padarė? Konkrečiai užrašykite, ką Jis dėl mūsų atliko. Kaip šiose eilutėse mes galime aiškiai pamatyti Jėzaus kaip mūsų Pavaduotojo idėją? Kodėl mums Jo reikia kaip mūsų Pavaduotojo?

Per visą istoriją, kai kurie naudojosi bibliniu pomirtinio gyvenimo pažadu, kad išlaikytų žmones priespaudoje. Na taip, jūsų gyvenimas čia ir dabar yra sunkus, bet sutelkite dėmesį į tai, ką Dievas mums pažadėjo, kai Jėzus sugrįš. Kadangi šia Dievo Žodžio tiesa buvo piktnaudžiaujama, daug kas atmetė krikščioniškąją pomirtinio gyvenimo sampratą; vietoj to, jie pastarąją telaiko tik kai kurių žmonių gudrybe engti kitus. Kaip jūs reaguotumėte į tokį teiginį?

Klasėje aptarkite savo atsakymus į penktos dalies klausimą apie Kristaus dieviškumą ir ką jis pasako apie Dievo charakterį. Kodėl Jo dieviškumas ir tai, ką Jis apreiškia apie Dievą, yra itin gera žinia?