Rugpjūčio 20–26 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mk 5, 22–43; 10, 46–52; Jn 5, 1–9; Ps 139, 1–13; Mk 2, 1–12; Apd 9, 36–42.

Įsimintina eilutė: „Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visokias ligas bei negalias“ (Mt 9, 35).

Afrikos šalyje į pensiją išėjusi septintosios dienos adventistė nenorėjo liautis tarnavusi. Jos bendruomenei reikėjo išgydymo dėl siaučiančių ŽIV / AIDS. Skubiausia reikmė buvo tai, kad AIDS našlaičiai neturėjo pakankamai maisto. 2002-aisiais, kartu su bažnyčia ji pradėjo sočiai maitinti apylinkės bendruomenės vaikus šešias dienas per savaitę. Pirma, 50 vaikų, o nuo 2012 m. buvo pasirūpinama 300 vaikų per dieną. Tai paskatino juos įkurti ikimokyklinio ugdymo įstaigą, kurioje dabar lankosi 45 iš minėtų vaikų. Kitos paslaugos – tai aprangos dalijimas iš ADRA, daržovių ir kukurūzų parūpinimas iš jų prižiūrimo sodo ir rūpinimasis ligoniais. Taip pat buvo pradėta įgūdžių plėtros programa moterims, kurios moko viena kitą amatų įgūdžių, kurie padėjo joms užsidirbti pragyvenimui. Šis Jėzaus meilės parodymas davė pradžią naujai bažnyčiai. Iš pradžių tebuvo penki nariai, o nuo 2012 m. lankosi 160. Dievas parūpino priemonių 2012 m. statyti našlaičių prieglaudą ir naujus maldos namus.

Koks galingas ir praktiškas pavyzdys, kad apylinkės bendruomenės poreikių patenkinimas krikščionims yra labai svarbu.

KLIŪTIS TARNYSTEI

Jėzus išlipo iš valties prie Kafarnaumo. (žr. Mk 5) Mokiniai vis dar neatsitokėję nuo varginančios akistatos su demono apsėstuoju Dekapolyje. Kaip įprasta, Kafarnaume Jėzaus laukė minia. Trokšdami Jo dėmesio, žmonės stumdėsi, kad galėtų būti arčiau Jėzaus. Iškart Jo buvo paprašyta pagalbos, šį kartą – sinagogos vyresnysis.

Perskaitykite Mk 5, 22–43. Kol Jėzus keliavo patarnauti sinagogos vyresniajam, kas Jam sukliudė, ir kaip Jis į tai sureagavo? Svarbiau, ką šiame pasakojime mes galime įžvelgti sau ir kaip mes reaguojame, kai mums kažkas trukdo tarnauti?

Pripažinkime, nė vienam iš mūsų nepatinka, kai mums trukdo, ar ne? Mes esame užsiėmę, mes turime reikalų, mums reikia kažkur nuvykti, atlikti darbus. Mes turime sau užsibrėžtų tikslų ir norime juos įgyvendinti, kartais per tam tikrą laiko tarpą. Kliūtis gali pastoti kelią.

Todėl kažkam atėjus su poreikiu arba pagalbos prašymu, tai gali suerzinti, jei tam netinkamas metas. Kartais negalime tiesiog mesti reikalų. Tuo pačiu metu, kaip dažnai galėtume mesti tai, kuo esame užsiėmę ir padėti, bet tiesiog nenorime to padaryti?

Tačiau dažnai didžiausios galimybės tarnauti žmonių poreikiams pasitaiko trukdymo metu. Daugelis iš mūsų stengiamės išvengti kliūčių ir mes susierziname, kai mūsų planams pastojamas kelias. Tyrinėjant Jėzaus tarnystę, pastebėtina, kad Jis kai kuriais poreikiais pasirūpino trukdymo metu, Jam atsakant meile. Pagalvojus, daug galimybių tarnauti tenka per trukdymą. Jau tyrinėjome pasakojimą apie gailestingąjį samarietį. Kas žino, kur jis keliavo ir ką jis ketino daryti? Bet jis vis tiek sustojo ir tarnavo.

Tai išties trukdymas!

Kada paskutinį kartą kažkas jus patrukdė dėl kažkokio poreikio ar kažkokiu pagalbos prašymu? Kaip sureagavote?

KAIP AŠ GALIU TAU PADĖTI?

Perskaitykite Mk 10, 46–52 ir Jn 5, 1–9. Abiem atvejais Jėzus klausinėjo. Kodėl?

Atkreipkite dėmesį, abiem atvejais Jėzus klausė, ko jie norėjo, nors tai buvo akivaizdu. Ir net jei tai nebūtų akivaizdu, Jėzus vis tiek žino, kokie buvo jų poreikiai.

Tačiau klausdamas Jėzus parodė žmonėms pagarbą. Jis parodė, kad Jis jų klausėsi, o tai reiškia, kad Jam rūpi jų bėdos. Dažnai žmonės galbūt labiau nori tiesiog pasikalbėti, nori, kad kažkas juos išklausytų, nes kartais paprasčiausias pokalbis apie bėdas gali padėti žmogui pasijausti geriau.

Pagalvokite, kaip pasijaustumėte, jei jums užėjus į gydytojo kabinetą medikas vos į jus žvilgtelėjęs išrašytų receptą ir lieptų keliauti sau. Jūs tikrai suabejotumėte, ar šis asmuo tikrai žino, ko jums reikia. Galbūt jus pasakytumėte: „Gydytojas manęs nepasiteiravo, kaip aš jaučiuosi, nepatikrino mano širdies darbo, kraujo spaudimo ar…“ Viena iš esminių taisyklių medicinoje yra ši: „Prieš gydant, diagnozuok“.

Tas pat taikytina ir misionieriškame medicininiame darbe, kuris yra orientuotas į žmonių gerovę ir visapusiškų jų poreikių patenkinimą. Per daug bažnyčių galvoja, kad jos jau žino ar atspėja, ką reikia padaryti tarnaujant jų apylinkės bendruomenei. Mums stengiantis pasikalbėti su žmonėmis apie jų ar apylinkės bendruomenės poreikius, jie tuomet suvokia, kad mums rūpi, o mes suvokiame, kaip mes galime tarnauti naudingai. Be to, taip mes susirasime naujų draugų.

„Atminkite, asmeniškai domėdamiesi sutiktaisiais jūs galite panaikinti didžiausią priešpriešą. Gyvendamas čia žemėje Kristus asmeniškai domėjosi vyrais ir moterimis. Kad ir kur Jis ėjo, Jis buvo medicinos misionierius. Mes turime eiti ir daryti gera, kaip tai darė Jis. Mums liepta pamaitinti alkanus, aprengti nuogus, atjausti sielvartaujančius“. (E. Vait, „Welfare Ministry“, 162 p.)

Daugumai iš mūsų nesudėtinga reikšti nuomonę. Kaip mums išmokti geriau išklausyti?

GILESNI POREIKIAI

Jėzus, kaip Viešpats, apie žmones žinojo daugiau nei jie patys žinojo apie save. Evangelijose yra pasakojimų, kai Jėzus parodė, kad Jis ne tik žinojo, ką žmonės galvojo (žr. Mk 2, 8), bet Jis taip pat žinojo jų praeitį. (Jn 4, 18)

Perskaitykite Ps 139, 1–13. Ką Dievo Žodis mums sako čia?

Ankstesnėje dalyje tyrinėjome, jog Jėzus žinojo žmonių poreikius, ir būtent tuos poreikius Jis patenkindavo. Tiesą sakant, Jis net žinojo nepaviršutiniškus poreikius. Ši tiesa pastebėtina pasakojime apie paralyžiuotąjį. Nors išoriškai buvo akivaizdu, kad ligoniui reikėjo fizinio išgydymo, buvo kažkas giliau, dėl ko dar prieš pasakydamas paralyžiuotajam imti savo neštuvus ir vaikščioti, Jėzus pasakė: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ (Mk 2, 5)

Perskaitykite Mk 2, 1–12. Kas šio žmogaus atžvilgiu vyko, taip sakant, ne išorėje? Kaip šis gilesnis poreikis gali būti problema visiems, kam mes stengiamės tarnauti?

Jėzus žinojo, kad čia problema buvo daugiau nei fizinė. „Tačiau jis troško ne tiek pasveikti fiziškai, kiek atsikratyti nuodėmių naštos. Jeigu žmogui būtų pavykę susitikti su Jėzumi ir įsitikinti, kad jam atleista ir jis sutaikytas su Dangumi, jam būtų buvę tas pat – gyvens jis ar mirs, kad tik pagal Dievo valią“. (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 237 p.)

Žinoma, mums nepavyks kaip Jėzui įžvelgti tai, ko nesimato išorėje. Tačiau mes galime būti užtikrinti, kad tie, kuriems mes tarnaujame, yra nuodėmės sugadinti. Tai yra, kad ir ko reikėtų žiūrint paviršutiniškai, jiems taip pat reikia malonės, patikinimo, pažinimo, kad yra Dievas, kuris juos myli, kuris už juos mirė ir kuris nori jiems tik to, kas jiems geriausia.

Pagalvokite, kiek jūs trokštate išgelbėjimo užtikrinimo ir žinojimo, kad Dievas jus myli. Kaip jūs galite padėti kitiems patirti tą patį užtikrinimą ir meilę?

TABITA JOPĖJE

Perskaitykite Apd 9, 36–42. Ką Jopėje darė Tabita, suvokusi aplink save poreikius? Ką Apd 9, 41 reiškia žodžiai – „šventuosius ir našles“?

Tabita buvo veiksni mokinė. „Jopėje buvo viena mokinė, vardu Tabita“ (Apd 9, 36). Ar apie jus galima būti pasakyti: „[jūsų miesto pavadinimas] yra [jūsų bažnyčios pavadinimas] mokiniai. Jie garsūs gerais darbais ir išmaldomis“? (Apd 9, 36)

„Šventieji“ yra krikščioniškos bažnyčios nariai; „našlės“ galėjo būti, bet galėjo ir nebūti bažnyčios narės. Tabita greičiausiai tarnavo visiems. Jūsų „Jopė“ turėtų būti jūsų bažnyčios išorėje ir viduje. Nuoseklus rūpinimasis tais, kurie jau yra jūsų bažnyčioje, taip pat yra galinga evangelizacinė strategija. (žr. Apd 2, 42–47) Žmonės tada gali pasakyti: „Pažiūrėkite, kaip tie septintosios dienos adventistai myli ir rūpinasi vienas kitu!“

Perskaitykite Jn 13, 34–35 ir Jn 15, 12. Kokia yra ta pati žinia visose trijose eilutėse, ir kodėl mums kaip bažnyčiai itin svarbu to laikytis? Nors kodėl kartais to laikytis gali būti labai sunku?

Planuojant tarnauti žmonėms ne iš bažnyčios, derėtų apsvarstyti, kokį stilių ar metodą pasirinksite.

Eimi Šerman (Amy Sherman) apibūdina tris stilius, kuriuos bažnyčia gali pasirinkti tarnaudama savo apylinkės bendruomenei: (1) Sėslus stilius – tai dėmesio sutelkimas tenkinant šalia bažnyčios esančios apylinkės bendruomenės poreikius. ŽIV / AIDS tarnystę organizuojanti moteris apibrėžė savo apylinkės bendruomenę kaip „Jopę“. (2) Sodininko stilius reiškia plėtoti tarnystės ryšius su tolimesnėmis jūsų bažnyčios apylinkėmis, kaip sodininkai savo sodus laiko savo namų tęsiniu. Kartais kelios bendruomenės bendradarbiauja prižiūrėdamos apylinkės paslaugų centrą, esantį toliau nuo kiekvienos tikinčiųjų bendruomenės. Viename mieste kelios bendruomenės atidarė sveiko maisto parduotuvę, iš kurios prasidėjo nauja bendruomenė. (3) Ganytojo stilius – tai tarnavimas vienai konkrečiai grupei, o ne geografinei apylinkei“. (Adaptuota iš „Ronald J. Sider et al., Churches That Make a Difference: Reaching Your Community with Good News and Good Works (Grand Rapids, Mich.: Baker Books, 2002“), 146 p.)

BESIDARBUOJANTI BAŽNYČIA

„Pavesk savo darbą VIEŠPAČIUI, ir tavo užmojai bus sėkmingi“ (Pat 16, 3).

Bažnyčiai turint aiškią viziją, kaip ji gali tarnauti visuomenei, svarbu parengti planą, pagal kurį visi bažnyčios skyriai galėtų bendradarbiauti siekiant, kad vizija virstų tikrove. Net savęs bažnyčioje nelaikant „vadovu“, galima prisidėti. Be to, šį procesą naudinga suprasti visiems bažnyčios nariams, nes tai yra susiję su jūsų bažnyčios misija visuomenėje.

Idealiu atveju, bažnyčios strateginis planas turėtų būti grindžiamas informacija bent iš trijų šaltinių: (1) Šventojo Rašto ir Pranašystės dvasios principų; (2) žinių apie apylinkės bendruomenės poreikius; (3) ir informacijos iš bažnyčios narių. Kai kurios bendruomenės surenka informaciją iš narių „pasiūlymų“, kai visi bažnyčios nariai yra kviečiami pasidalyti savo idėjomis ir svajonėmis, susijusiomis su evangelizacija ir pažanga bažnyčios viduje.

Perskaitykite Lk 14, 25–35. Kuo šios eilutės susijusios su pasišventimu ir planavimu, kuris yra būtinas įvykdant jūsų bažnyčios misiją?

Jums mąstant apie procesą, kuris yra būtinas efektyviai patenkinti jūsų apylinkės bendruomenės poreikius, jūs galite sau manyti: tam reikia pernelyg didelio pasišventimo ir pernelyg daug laiko. Mes norėtume kažką pakeisti. Du palyginimai įspėja mus dėl pernelyg lengvabūdiško požiūrio į misiją ir mokinystę. Palyginimai primena mums, kad mūsų misijai labai svarbūs yra analizė ir planavimas. Tai gero prievaizdavimo klausimas. Lk 14, 34 druskos sūrumas nusako atsidavimą. Be pastarojo mūsų tarnystė, mokinystė yra nenaudingos ir beprasmės. Mums reikia karšto ir ištikimo atsidavimo mūsų Viešpačiui, ir jei mes būsime pasišventę, tuomet karštai ir ištikimai tarnausime.

Kaip jūs galite labiau bendradarbiauti su savo bendruomene, organizuojant ir planuojant iš anksto, kaip jūs galite evangelizuoti jūsų apylinkės bendruomenėje?

Tolesniam tyrinėjimui: Įst 15, 11; Job 29, 11–17; Pat 14, 31; 19, 17; Apd 3, 6; Jok 1, 27–2, 5; E. Vait, „Welfare Ministry”, 327-338 p.

Paulius, kaip Jėzus, rūpinosi išreikštais žmonių poreikiais. Tai matyti, pavyzdžiui, žinomame pasakojime apie Paulių Areopage Atėnuose. Apd 17, 23, išprovokuotas akivaizdžios stabmeldystės, Paulius pradėjo diskusiją su vietos inteligentija ir visais aikštėje, kurie su juo kalbėjosi. Apaštalas sužinojo apie jų poreikius ir rūpimus klausimus. Jis sužinojo, kad jie turėjo nežinomą Dievą – skylę jų gyvenime ir kad jiems reikėjo pažinti gyvąjį Dievą ir liautis garbinus stabus. Tada jis pradėjo mokyti sinagogoje, kur susirinkdavo žydai ir dievobaimingieji. (Apd 17, 17) Kitaip tariant, jis pasinaudojo jam tekusia galimybe ir skelbė Evangeliją. Paulius priėmė juos tokius, kokie jie buvo. Tai aišku iš to, kaip apaštalas kalbėjo su žmonėmis ne sinagogoje ir gatvėje. Masės tikėjo kažkokia dievybe, nes jie pastatė aukurą „Nežinomam dievui“. (Apd 17, 23) Pradėdamas nuo šios prielaidos, Paulius stengėsi atkreipti jų dėmesį į Dievą, kurį „jūs nepažindami garbinate“. (Apd 17, 23) Vėliau apaštalas net citavo vieną iš jų pačių poetų, kuris parašė kažką, kas neprieštaravo tiesai: „Juk mes Jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę kai kurie jūsų poetai: ‘Mes esame iš Jo giminės.’“ (Apd 17, 28) Pradėdamas nuo to, kur žmonės buvo, apaštalas norėjo vesti juos šalin nuo jų stabų pas gyvąjį Dievą ir iš numirusių prikeltą Jėzų. Trumpai tariant, įvertindamas tų, kuriuos jis norėjo laimėti, poreikius, Paulius bandė padėti patenkinti šiuos poreikius.

Klausimai aptarimui:

„Tas, kuris mokė žmones, kaip užsitikrinti ramybę ir laimę, galvojo ne tik apie jų dvasinius poreikius“. (E. Vait, „Su meile iš Dangaus, 334 p.) Kokia svarbi žinia čia mums duota dėl to, kodėl turėtume tarnauti kitų poreikiams?

Kodėl mums galvojant apie evangelizaciją, mes turime būti atsargūs ir nepamiršti, koks yra mūsų pagrindinis tikslas? Kas yra šis galutinis tikslas? Pagrįskite savo atsakymą.

Kaip mes galime išmokti žiūrėti į kai kuriuos trukdymus ne kaip į kažką, kas erzina, bet kaip į šventas galimybes tarnauti? Kaip Gal 2, 20 padeda mums šioje vietoje?