Rugpjūčio 6–12 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jon 3, 4–4, 6; Lk 19, 38–42; Mt 5, 43–47; 1 Kor 13; Mk 8, 22–25; Fil 2, 3–5; Jok 2, 14–17.

Įsimintina eilutė: „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!“ (Mt 23, 37)

Sabatos rytais, Sabatos mokyklos ir pamaldų metu, prie vienos Septintosios dienos adventistų bažnyčios maldos namų dažnai galima pamatyti riedlentininkus.

Kodėl? Mat ši bažnyčia susirenka jaunimo centre, prie šalia įrengto riedlenčių parko. Ir jei jūs galvojate, kad šie riedlentininkai buvo netikėto susierzinimo priežastimi, pagalvokite dar kartą.

Užuot mėginusi pažaboti didėjantį jaunimo nusikalstamumą, šiame mieste savivaldybė įrengė parką, kad jaunimas turėtų vietą saviems užsiėmimams ir poilsiui. Pabaigus įrengti jaunimo centrą ir riedlenčių parką, savivaldybė norėjo, kad bažnyčia susirinktų ir rengtų pamaldas jaunimo centre. Apylinkės bendruomenės vadovai manė, kad parke esančiam jaunimui bažnyčios buvimas turės teigiamos moralinės įtakos. Buvo pakviestos kelios įvairių krikščioniškų konfesijų bažnyčios, bet kvietimą priėmė tik viena bažnyčia, rengianti Sabatos mokyklą ir į pamaldas susiburianti šeštadienio rytą.

Šios adventistų bažnyčios nariai norėjo persikelti į jaunimo centrą, nes jie norėjo laimėti riedlentininkus.

Šios vietinės tikinčiųjų bendruomenės „bažnyčios“ apibrėžimas yra toks: bendruomenė, kuri neegzistuoja sau. Toks turėtų būti visų mūsų bendruomenių apibrėžimas.

JONA NINEVĖJE

Perskaitykite pranašo Jonos 3, 4–4, 6. Kokią rimtą nusistatymo problemą turėjo šis pranašas?

Jonos 4, pranašas apsistojo rytinėje Ninevės miesto pusėje. Jis paskelbė Dievo pranašui patikėtą bausmės žinią. Jis apmąstė savo kelionę, savo nenorą keliauti į Ninevę, bėgimo taktiką, Dievo reikalavimą Jonai tęsti misiją, tris dienas didžuvės pilve ir ilgą kelionę nuo kranto į krašto gilumą. Ir dėl ko? Nes Dievas parodė savo malonę šiai paniekintai tautai? Tauta atgailavo, o Jona dabar išduotas bėgo. Jis jautėsi paniekintas ir išnaudotas. Jis vylėsi, kad šio pagonių, 120 000 gyventojų miesto sunaikinimas parodys Dievo pirmenybę Jo išsirinktai tautai ir pateisintų Jonos neapykantą nineviečiams.

Perskaitykite Lk 19, 38–42. Kas čia vyko, ir koks buvo Jėzaus nusistatymas Jeruzalės miesto atžvilgiu?

Aštuoni šimtai metų po Jonos, Jėzus ant asilaičio keliavo per kalvą, nuo kurios matėsi Jeruzalė. Pakeliui girdėjosi šlovinimo šūksniai: „Garbė Karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“ (Lk 19, 38) Aidint šiam šlovinimui, Jėzus, artindamasis prie miesto, sustojo ir verkė, sakydamas: „O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę!“ (Lk 19, 42)

Atkreipkite dėmesį į kontrastą. Jona nenoriai pakluso Dievo įsakymui, ne itin rūpindamasis dėl Ninevės gyventojų gerovės. Jėzus žengė į Jeruzalę susirūpinęs tik dėl vieno: kad jie turėtų Jo teikiamą išgelbėjimą, ir už tokią didelę kainą.

Du miestai – Ninevė ir Jeruzalė. Du pasiuntiniai – Jona ir Jėzus. Skirtumas yra akivaizdus. Jėzus simbolizuoja nesavanaudiškumą, rūpestingumą, gero tautai troškimą. Dievui padedant, ir mes parodykime tokį pat nusistatymą, koks buvo Jėzaus nusistatymas pražuvusiųjų atžvilgiu.

Kaip savanaudiškumas galėtų pasireikšti nusistatyme, kai žmogus pasidaro abejingas dėl kitų išganymo?

„VIS TIEK“ PRINCIPAS

Prie Jėzaus prisiartinęs raupsuotasis maldavo išgydymo. Tradicinė išmintis sakė, kad toks žmogus turi būti izoliuotas. Jėzus, Nesuteptasis, ligonį vis tiek palietė ir išgydė. (Mt 8, 1–4) Teismo metu Petras išsigynė Jėzaus tris kartus. (Jn 18) Po prisikėlimo, ištyręs Petro širdį, Jėzus vis tiek dar kartą paskyrė apaštalą tarnybai. (Jn 21) Dievo bažnyčia Korinte nebrangino Pauliaus autoriteto ir įtakos. Paulius vis tiek jiems tarnavo. (2 Kor 12, 14–15)

Šis „vis tiek“ principas yra būtinas apreiškiant To charakterį, kuris trokšta žmonėms gero.

„Milijonų milijonai žmonių žūsta, surakinti nežinios ir nuodėmės grandinių ir niekada negirdėjusių apie Kristaus meilę jiems. Jeigu mūsų padėtys susikeistų, ko me tikėtumės iš jų? Mūsų didžiulė pareiga atlikti dėl jų viską, ką galime. Kristaus gyvenimo taisyklė, pagal kurią visi būsime teisme išteisinti arba pasmerkti, yra tokia: ‘Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite’. (Mt 7, 12)“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 594 p.)

Ši „aukso taisyklė“ yra pamatinė nusiteikimui tarnauti, kai pirmiausia mąstoma, kas gera tiems, kuriems tarnaujama, užuot mąsčius apie tai, kas naudinga mums.

Perskaitykite Mt 5, 43–47; Lk 6, 27. 35; 23, 34. Kokį esminį dalyką Jėzus čia mums apreiškė dėl mūsų nusistatymo tam tikros žmonių klasės atžvilgiu?

Jėzus kviečia mus parodyti meilę ir būti žmonėms maloningiems, nepaisant to, ar jie mūsų nekęstų ar būtų mūsų priešai. Taip pat atkreipkite dėmesį, kad šį nusistatymą ir elgesį Jėzus siejo su paties Dievo charakteriu. „Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk Jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems“. (Lk 6, 35)

Kaip mums suprasti mintį, kad Dievas yra „maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems“? (Kaip tai atsako į, pavyzdžiui, šį klausimą: „Kodėl nedorėliai kartais klesti?“) Kokį vaidmenį čia taip pat atlieka Rom 2, 4?

MEILĖ NIEKADA NESIBAIGIA

Pasak Jėzaus, du didžiausi įsakymai – tai meilė Dievui ir artimui. (Lk 10, 27–28) Jis taip pat parodė mums, kas yra mūsų artimas. (Lk 10, 29–37) Neabejotina ir tai, kad Jėzaus gyvenimas nuo pradžios iki pabaigos buvo tyros Dievo, kuris pats yra meilė (1 Jn 4, 16), meilės išraiška. Tad, jei mes norime atspindėti Dievo charakterį, jei mes norime padėti aplinkiniams apreikšti Dievo tikrovę ir tai, koks Jis yra, mes turime mylėti.

Pagalvokite apie tai ir šios pusės. Vienas iš dažniausiai žmonių naudojamų „pasiteisinimų“ Jėzui ir apskritai krikščionybei atmesti yra patys krikščionys.

Kokių yra pavyzdžių istorijoje ar net šiandien, kaip „krikščionys“ arba tie žmonės, kurie vadina save „krikščionimis“, padarė baisių dalykų, kartais net tai darė Jėzaus vardu? Argi dėl to neįspėja Danieliaus knyga? (žr. Dan 7, 24–25 ar Rom 2, 24)

Tad nestebina, kad daug žmonių, per amžius ir net šiandien, yra apskritai nusivylę krikščionybe. Todėl būtinybė apreikšti Kristų kitiems per mūsų gyvenimą turėtų būti svarbesnė nei bet kada. Ir niekas to negali padaryti galingiau nei tokios meilės išraiška mūsų gyvenime, kurią išreiškė pats Jėzus.

Perskaitykite 1 Korintiečiams 13. Ką Paulius rašė, kas yra meilė? Ką jis rašė apie tai, kas nėra meilė? Pasak Pauliaus, ką meilė daro? Ko, pasak apaštalo, meilė nedaro? Trumpai tariant, kaip meilė turi būti išreiškiama mūsų, kaip krikščionių, gyvenime ir kaip meilė dera su tuo, kaip mes turime liudyti mus supančiai bendruomenei? Svarbiau, kokie jums yra būtini pokyčiai, siekiant apreikšti tokią meilę?

ANTRASIS PRISILIETIMAS

Perskaitykite Mk 8, 22–25. Kokios dvasinės pamokos moko tai, kad po Jėzaus pirmojo prisilietimo neregys neišgijo visiškai?

Tik patepęs žmogaus akis seilėmis Jėzaus paklausė: „Ar ką nors matai?“ (Mk 8, 23) Kodėl Jėzus patepė neregio akis seilėmis? Senovės literatūroje yra pavyzdžių, kai gydytojai naudojo seiles. Šis stebuklas šiek tiek primena kurčiojo ir nebylio išgydymą Dekapolyje (perskaitykite Mk 7, 31–37). Tačiau, skirtingai nei visi kiti įrašai apie išgydymus, neregio išgydymas buvo atliktas dviem etapais.

Perskaitykite Mk 8, 23–24. Kaip jūs suprantate žmogaus atsakymą į klausimą: „Ar ką nors matai?“

„Regiu žmones. Lyg kokius medžius matau juos vaikščiojančius“. (Mk 8, 24) Tai reiškia, kad jis atskyrė žmones nuo medžių tik dėl jų judėjimo. Dvasine prasme, kaip šį įvykį galėtume taikyti mūsų gyvenime? Gali būti, kad Jėzui mums suteikus dvasinį regėjimą, mes nesame visiškai atnaujinti. Mes galime regėti žmones kaip „medžius“, kaip objektus. Tai galėtų reikšti, kad mes vis dar neregime jų kaip tikrų žmonių su tikrais poreikiais. Jie yra tarsi vienetai, skaičiai, daiktai, kurie, mums pageidaujant, prisijungtų prie bažnyčios, galbūt padidintų pasikrikštijusių skaičių arba padėtų mums atrodyti geriau. Su tokiu aplinkinius supančiu savanaudišku požiūriu, daug žmonių greičiausiai nepasiliks tokioje bažnyčioje.

Perskaitykite Mk 8, 25. Šiuo atveju, kodėl Jėzus galėjo sąmoningai išgydyti žmogų dviem etapais?

Šio pasakojimo kontekstas yra toks, kad kaip tik prieš šį stebuklingą išgydymą Jėzui teko darbuotis dėl kitokio aklumo – Jo mokiniai nesuprato Jo žodžių: „saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo“. (Mk 8, 15) Jie manė, kad šie žodžiai buvo susiję su nepakankamomis duonos atsargomis laive. Jėzus juos pavadino aklais: „Turite akis, ir nematote?!“ (Mk 8, 18)

Išgydančio Jėzaus prisilietimo reikia ne tik bažnyčios nelankantiems žmonėms. Bažnyčios viduje yra aklumas. Silpnaregiams bažnyčios nariams, matantiems žmones kaip statistiką ir objektus, nerūpės arba jie nepastebės, kad daug naujų kūdikių Kristuje išeis iš bažnyčios pro galines duris. Jiems reikia Jėzaus antro prisilietimo, kad jie viską pamatytų aiškiau ir pamiltų kitus taip, kaip mylėjo Jėzus.

Į KITUS ORIENTUOTA BAŽNYČIA

„Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“. (Fil 2, 3–5) Kaip čia išsakyti principai turėtų atsispindėti mūsų gyvenime ir daryti įtaką mūsų santykiams ne tik su bažnyčios nariais, bet ir mus supančia bendruomene?

Kai buvo žemėje, Jėzus negalvojo apie save. Jam rūpėjo aplinkinių gerovė. Nemaža Jo tarnystės dalis buvo reagavimas į, pavyzdžiui, Jayro prašymą išgydyti jo mirštančią dukrą. Kitas prašymas buvo moters, kuri sirgo kraujoplūdžiu 12 metų (perskaitykite Mk 5, 21–43).

Kristaus Bažnyčia yra Jo širdis ir rankos žemėje. Jėzus mylėjo žmones labiau nei kas nors kitas, ir bažnyčia, kuri tikrai yra Jo, darys tą patį.

Bažnyčios turi darbotvarkes ir tikslus, ir tai yra gerai. Besąlygiška meilė žmonėms kartais paskatins mus pakoreguoti mūsų išankstines darbotvarkes, ypač jei pastarosios atitraukia nuo Dievo meilės išreiškimo kitiems. Daugybei bažnyčių svarbiausia yra krikštai. Pakrikštyti žmogų yra nuostabu. Taip įvykdomas Mt 28, 19 užrašytas paliepimas. Bet kas skatina jūsų bažnyčią krikštyti? Ar tarnavimas sau? Ar geras bažnyčios įvaizdis ir jos liaupsės pastoriui? Ar jūsų bažnyčios tikras troškimas, kad žmonės, priimdami Kristų (Jn 10, 10) ir viską, ką Jis siūlo, jus supančioje bendruomenėje tūrėtų gyvenimą apsčiai, nes jūs trokštate bendruomenei to, kas yra geriausia?

Viena bendruomenė parūpindavo labai reikalingo maisto varganoje miesto vietovėje. Pastorius sakė: „Mes turime baigti šią tarnystę, nes niekas nesikrikštija.“ Kita tikinčiųjų bendruomenė ką tik pasistatė naujus maldos namus. Jie tuo labai didžiavosi. Pastoriui pasiūlius pakviesti apylinkės bendruomenę atvykti į, pavyzdžiui, Šventojo Rašto mokyklą atostogų metu ar sveikatos patikrinimus naujame pastate, leisti žmonėms susipažinti su bažnyčios aplinka, pirmiausia buvo susirūpinta, kad išsiterlios ir susidėvės naujas kilimas. Ir nauji tualetai gali būti sugadinti. Palyginkite šias dvi bažnyčias su ta bažnyčia, kuri buvo įsikūrusi riedlenčių parke.

Perskaitykite šioje dalyje pateiktas Rašto eilutes. Kaip pastarosios atspindi jūsų nusistatymą kitų atžvilgiu? Kaip mes galime išmokti patirti savojo „aš“ numarinimą, kuris yra būtinas atskleidžiant šias savybes mūsų gyvenime?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „The Ministry of Healing“ 17-28 p.; Su meile iš Dangaus, 478–482 p.; „My Life Today“, 186-188, 190-192, 194-196 p.

„Norėdami laimėti visas klases turime priimti žmones tokius, kokie jie yra; nes jie patys retai mūsų ieškos. Dangaus tiesa vyrų ir moterų širdis paliečia ne vien iš sakyklos. Kristus pažadindavo jų susidomėjimą būdamas tarp jų kaip tas, kuris troško jiems gero. Jis susitikdavo su jais jų kasdieniuose reikaluose ir parodydavo neveidmainišką susidomėjimą jų laikinaisiais dalykais“. (E. Vait, „My Life Today“, 186 p.) Tiesa, kad daug žmonių šiandien dėl įvairių priežasčių „patys retai mūsų ieškos“. Kaip Jėzus atėjo ir priėmė mus tokius, kokie mes esame, ir mes turime daryti tą patį dėl kitų. Viena vertus, tai neturėtų būti itin sunku. Labai daug žmonių turi įvairiausių poreikių. Pasaulis yra palaužtas, ir yra daug palaužtų žmonių, kurie kai kuriais atvejais tiesiog trokšta kažko pasiklausyti, kartais – pasikalbėti, kartais – žinoti, kad jie kažkam rūpi. Ir, aišku, kaip bažnyčia, mes turėtume iki tam tikro laipsnio suteikti jiems reikalingą fizinę pagalbą. Turime būti atsargūs dėl Jokūbo perspėjimo, kad nebūtume kalti turintys tikėjimą, bet neturintys darbų. Taip pat įdomu, kad apaštalas šį įspėjimą išreiškė ne mitybos, aprangos ar asmens elgesio, bet pagalbos skurstantiems kontekste. (žr. Jok 2, 14–17) Kiekvienas gali pasakyti turįs tikėjimą. Tačiau tikrasis tikėjimo matas yra mūsų rūpinimasis „artimu“.

Klausimai aptarimui:

Perskaitykite Jok 2, 14–17. Kaip jūs galite padėti savo bažnyčiai įsitikinti, kad nesate kalti dėl to, dėl ko Jokūbas čia įspėjo?

Pagalvokite apie biblines asmenybes, rodžiusias nesavanaudiškumą ir rūpestingumą. Pavyzdžiui, „Jopėje buvo viena mokinė, vardu Tabita, išvertus Gazelė. Ji buvo garsi gerais darbais ir išmaldomis“. (Apd 9, 36) Ką jūs darote jūsų bažnyčios Jopėje?

Lengva daryti gerus darbus, kai už tai sulaukiate pagyrimo ir esate laikomas „gerų darbų“ pavyzdžiu ar panašiai. O kaip dėl gerų darbų darymo kitiems, kai apie tai niekas nežino, niekas negirdi ir galbūt tai niekam nerūpi (išskyrus galbūt tuos asmenis, kurie sulaukė pagalbos)?

Kažkas paklausė krikščionio: „Koks yra tavo gyvenimo tikslas?“ Šis atsakė: „Duoti ir nesitikėti jokios grąžos“. Kaip šis atsakymas apima tai, koks turėtų būti mūsų, kaip krikščionių, nusistatymas?