Septintosios dienos adventistai yra protestantai, o tai reiškia, kad tikime sola scriptura, tik Šventuoju Raštu, vieninteliu autoritetingu mūsų tikėjimo ir doktrinų pagrindu. Tai ypač aktualu paskutinėmis dienomis, kaip rašė E. Vait, Dievas „žemėje turės tautą, kuri remsis Biblija ir vien tik ja viena kaip vieninteliu visų mokymų ir visų reformų pagrindu“ (Didžioji kova, 516 p.).

Žinoma, nesame vieninteliai tarp protestantų, teigiančių, kad „tik Raštas“ yra mūsų tikėjimo pamatas, nors daugelis, kurie tai teigia, tiki septintosios dienos – sabatos pakeitimu sekmadieniu Naujajame Testamente; sielos nemirtingumu; amžinomis pražuvusiųjų kančiomis pragare; ir netgi slaptu paėmimu, kai Jėzus tyliai ir slapta sugrįš į žemę ir pasiims išgelbėtuosius, kai visi kiti spėlios, kaip šie žmonės galėjo pradingti.

Kitaip tariant, viena yra turėti Raštą ir teigti, kad juo tiki. Tačiau, kaip parodo klaidamokslių (tariamai kilusių iš Rašto) paplitimas, mes turime žinoti, kaip teisingai aiškinti Raštą.

Todėl šį ketvirtį tyrinėsime šią temą – „Kaip aiškinti Raštą“. Pradėsime prielaida, kad Raštas, kaip Dievo Žodis, yra „neklystantis Jo valios apreiškimas“, „charakterio etalonas, patyrimo matas, galutinis mokymų aprašas.“ (Seventh-day Adventists Believe, … (2nd ed.) (Nampa: Idaho: Pacific Press ® Publishing Association, 2005), 11 p.). Trumpai tariant, Šventasis Raštas yra tiesų, kuriomis mes tikime ir kurias skelbiame pasauliui, šaltinis. Arba, kaip sako pats Raštas: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui“ (2 Tim 3, 16). „Visas Raštas“, žinoma, reiškia visas Rašto knygas, netgi tas, kurios mums nepatinka, kurios gali „minti mums ant liežuvio“, kurios, vartojant šiuolaikinę kalbą, gali būti „politiškai nekorektiškos“.

Taigi iš pradžių tyrinėsime kaip Raštas aiškina pats save. Tai yra, prieš naudojantis kitais šaltiniais, tokiais kaip mokslas, filosofija ir istorija (kurie, jei deramai naudojami, gali būti palaiminimas), mes stengsimės Rašto priemonėmis atskleisti didžias tiesas, užrašytas jo šventuose puslapiuose. Mums parašyta, kad „Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu“ (2 Pt 1, 21). Ir mes tikime, kad tarp tų dalykų, apie kuriuos „Dvasios paakinti žmonės kalbėjo“, yra raktai, padedantys mums aiškinti Dievo Žodį.

Pavyzdžiui, kaip Paulius ar kiti rašiusieji Evangeliją aiškino Senąjį Testamentą? Jei tai, ką jie rašė, įkvėpė Dievas, tuomet tikrai tai, kaip jie skaitė ir aiškino Raštus, galėtų mums padėti išmokti daryti tą patį. Ir kaip pats Jėzus naudojo ir aiškino Raštą? Mes nerasime geresnio pavyzdžio, kaip skaityti Raštą, nei Jėzus.

Tuo pačiu metu ištirsime mūsų pačių prielaidas ir argumentus, susijusius su kontekstu, kalba, kultūra ir istorija ir kaip jie paveikia tai, kaip mes skaitome ir suprantame Dievo Žodį. Kaip mes aiškiname palyginimus, pranašystes, šventąją istoriją, įspėjimus, šlovinimo giesmes, pranašiškus regėjimus ir sapnus – visą įkvėptą Raštą?

Visi šie ir kiti klausimai bus ištyrinėti šį ketvirtį, nes, kaip rodo amžino kankinimo pragare ar sekmadienio šventumo klaidamoksliai, nepakanka tikėti Raštą. Mes taip pat turime išmokti jį aiškinti. Tyrinėjimo temos sudarytojas, mokslų daktaras Frank M. Hasel yra Septintosios dienos adventistų Generalinės konferencijos Biblinių tyrimų instituto direktorius. Mokslų daktaras Michael G. Hasel yra religijos profesorius Pietiniame Adventistų universitete ir Archeologijos instituto ir Lynn H. Wood archeologijos muziejaus direktorius