Gegužės 9–15 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Įst 32, 46–47; 1 Kar 3, 6; Sk 6, 24–26; Pr 1, 26–27; Pr 2, 15–23; Pr 15, 1–5.

Įsimintina eilutė: „Imkite šią Įstatymo knygą ir padėkite ją šalia Viešpaties, savo Dievo, Sandoros Skrynios. Tebūna ji ten kaip liudytojas prieš tave“ (Įst 31, 26).

Milijardai pasaulio gyventojų kalba daugiau nei 6000 kalbų. Visas Raštas yra išverstas į daugiau nei 600 kalbų, Naujasis Testamentas arba kai kurios jo dalys išverstos į daugiau nei dar kitas 2500 kalbų. Tai tikrai daug kalbų. Bet tuo pat metu tai vis dar mažiau nei pusė pasaulio kalbų.

Apie 1,5 milijardo žmonių neturi nė vienos Biblijos dalies, išverstos į jų gimtąją kalbą. Nors dar reikia daug nuveikti, Biblijos draugijų pastangos užtikrino, kad Šventąjį Raštą galėtų skaityti 6 milijardai žmonių.

Kokia palaima būti turinčiaisiais Raštą gimta kalba! Mes tai dažnai laikome savaime suprantamu dalyku, pamiršdami ne tik tai, kad daug žmonių neturi Rašto, bet ir tai, kad šimtmečius Europoje Biblija buvo sąmoningai laikoma atokiau nuo mišių. Spaustuvių ir reformacijos dėka aplinkybės pasikeitė. Tie iš mūsų, kurie turime Raštą, toliau žvelkime, kaip galime, kupini Dvasios, tęsti mokytis Žodžio ir pažinti Viešpatį, apreikštą Rašto puslapiuose.

I. RAŠTO SUPRATIMAS

1. Perskaitykite 2 Tim 3, 16–17. Kokiu tikslu mums buvo duotas Raštas?

Biblija buvo parašyta kaip liudijimas Dievo darbui istorijoje, Jo planui atpirkti puolusią žmoniją ir mokyti mus visų teisumo kelių. Viešpats pasirinko tai padaryti žmonių kalba, apreikšdamas savo mintis ir idėjas žmonių žodžiais. Išvaduodamas Izraelį iš Egipto, Dievas išsirinko konkrečią tautą, kad perduotų savo žinią visoms tautoms. Jis leido tai tautai perduoti Jo žodį hebrajų kalba (kelias dalis aramėjų kalba, gimininga hebrajų kalbai).

Graikų kultūra atnešė naują galimybę, leidžiančią perduoti Naująjį Testamentą visuotine graikų kalba, tuo metu ja buvo plačiai kalbama toje pasaulio dalyje. (Tiesą sakant, buvo net Senojo Testamento vertimas į graikų kalbą – Septuaginta.) Ši „universali“ kalba leido apaštalams ir ankstyvajai bažnyčiai skelbti žinią toli ir plačiai su nauju misionierišku uolumu po Kristaus mirties. Vėliau apaštalas Jonas „paliudijo Dievo žodį bei Jėzaus Kristaus liudijimą – visa, ką buvo matęs“ (Apr 1, 2). Tokiu būdu Raštas parodo šio įkvėpto liudytojo ir liudijimo tęstinumą nuo pirmojo rašiusiojo Bibliją iki paskutiniojo.

2. Perskaitykite Įst 32, 46–47. Kodėl Izraelio vaikams buvo itin svarbu „ištikimai laikytis visų šio Įstatymo žodžių“ (Įst 32, 46), Toros arba „mokymo“? Kaip Dievo Žodis prailgina mūsų gyvenimą? Ką tai gali reikšti šių dienų kontekste?

Kai kurie žmonės ne tik turi išverstą Raštą į gimtąją kalbą, bet net turi įvairių jo variantų gimtąja kalba. Kiti turi tik vieną variantą, jei turi. Nepaisant to ,svarbiausia, kad Raštą laikytumėte Dievo Žodžiu, svarbiausia, paklusti tam, ko jis moko.

Kodėl klusnumas Dievo Žodžiui ir jo mokymas savo vaikams niekada nėra tuščias reikalas (Įst 32, 47)?

II. ŽODŽIAI IR JŲ REIKŠMĖS

Kiekvienoje kalboje yra žodžių, tokių turtingų ir gilių, kad juos sunku tinkamai išversti vienu žodžiu į kitą kalbą. Tokius žodžius reikia atidžiai ištirti, kaip jie vartojami Rašte, kad suprastume prasmės platybę.

3. Perskaitykite 1 Kar 3, 6; Ps 57, 4; Ps 66, 20; Ps 143, 8 ir Mch 7, 20. Kaip Dievo gailestingumas ir gerumas pasireiškia Jo kūriniams?

Hebrajų kalbos žodis kesed (gailestingumas) yra vienas turtingiausių ir giliausių Senajame Testamente. Jis nusako Dievo meilę, gerumą, gailestingumą ir Sandoros nusistatymą savo tautos atžvilgiu. Šiose keliose eilutėse mes matome Jį parodant didelį gailestingumą (kesed) savo tarnui Dovydui…; taip pat išlaikant jam didelę ištikimą meilę (kesed) (1 Kar 3, 6). „Tesiunčia Dievas savo gerumą (kesed) ir ištikimybę“ (Ps 57, 3). Kalbant apie Izraelį: „Tu parodysi ištikimybę Jokūbui, ištikimą meilę Abraomui“ (Mch 7, 20). Apie žodį kesed buvo parašytos knygos, bandant parodyti Dievo gailestingumo ir meilės gilumą mums.

4. Perskaitykite Sk 6, 24–26; Job 3, 26; Ps 29, 11; Iz 9, 6 ir Iz 32, 17. Apie kokią ramybę, arba šalom kalbama šiose eilutėse?

Hebrajų kalbos žodis šalom dažnai verčiamas – „ramybė“. Tačiau šio žodžio prasmė yra daug gilesnė ir platesnė. Jis gali būti išverstas – „pilnatvė, išsamumas ir gerovė“. Dievo palaiminimas ir maloningumas palaiko mus šalom būklėje, kuri yra Dievo dovana (Sk 6, 24–26). Priešingai, Jobo sunkumai nulemia aplinkybes, kai jis „nėra patenkintas“, „tylus“, nes jam trūksta šalom. Šiame neramiame pasaulyje didžiulis palaiminimas pasveikinti sabatos dieną žodžiais – šabat šalom, nes mūsų bendrystė su Dievu suteikia aukščiausią ramybę ir pilnatvę, kurių mums gyvenime reikia.

Kad ir kokia kalba kalbėtume ir skaitytume – net nežinodami pirminės šių žodžių reikšmės – kaip galime pajusti, ką šie žodžiai reiškia, mūsų supratimu?

III. KARTOJIMAS, ŽODŽIŲ DERINIAI IR PRASMĖ

Hebrajų mąstyme yra keletas būdų, kaip išreikšti mintis, kurios sustiprina prasmę ir pabrėžia sąvokų svarbą. Skirtingai nuo Europos kalbų, hebrajų kalbos originale nėra skyrybos ženklų, todėl kalbos struktūra suformavo kitus tokių idėjų perdavimo būdus.

5. Perskaitykite Pr 1, 26–27; Iz 6, 1–3. Kokie žodžiai kartojasi šiose eilutėse? Kaip šiuos pasikartojančius žodžius sustiprina skirtingos sąvokos, įvedamos kartojimu?

Vienas iš būdų, kaip hebrajų autorius galėjo pabrėžti tam tikrą Dievo ypatybę, tai pakartoti ją tris kartus. Kadangi pasakojimas apie pasaulio sukūrimą yra aukščiausiasis Dievo kūrybos taškas, tekste pabrėžta sukurtos žmonijos svarba. Žodis – „bara“ (kurti), priskiriamas tik Dievui. T.y., tik Dievas gali kurti nepriklausomai nuo egzistuojančios materijos. Čia aprašomas žmogaus sukūrimas: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Atkreipkite dėmesį į triskart kartojamą žodį – „sukūrė“. Mozė pabrėžė, kad žmonės yra sukurti Dievo ir kad jie yra sukurti pagal Jo paveikslą. Jis pabrėžė šias tiesas.

Izaijo regėjime ir pašaukime serafai kartojo: „šventas, šventas, šventas yra Galybių Viešpats!“ (Iz 6, 3) Čia pabrėžiamas šventumas ir niekam neprilygstamas Dievas, kurio buvimas pripildo šventyklą. Šį šventumą mes matome ir Izaijo žodžiuose, jam stovint Visagalio akivaizdoje: „Vargas man, nes esu žuvęs!“ (Iz 6, 5) Netgi toks pranašas kaip Izaijas, susidūręs su Dievo šventumu ir charakteriu, gūžėsi dėl savo paties nevertumo. Taigi net ir čia, dar prieš Pauliaus aprašytą žmogaus nuodėmingumą ir Gelbėtojo būtinybę (Rom 1–3), matome Raštą išreiškiant puolusią žmonijos prigimtį, net ir tokio „gero“ žmogaus kaip Izaijas.

Danieliaus 3 kartojasi (su variacijomis) frazė – „statula, kurią karalius Nebukadnecaras buvo pastatęs“ (Dan 3, 1–3. 5. 7. 12. 14–15. 18). Pastaroji ar jos variantai šiame skyriuje kartojasi 10 kartų, pabrėžiant Nebukadnecaro atvirą nepaklusnumą statulai, kurią Dievas jam apreiškė per Danielių (Dan 2, 31–45). Čia pabrėžiamas žmonijos siekis tapti garbinamu dievu, priešingai vieninteliam gyvajam Dievui, kuris vienintelis nusipelno garbinimo.

IV. TEKSTAI IR KONTEKSTAI

Rašte žodžiai visada vartojami kontekste. Jie nėra vienui vieni. Žodis turi tiesioginį kontekstą sakinyje, ir pirmiausia reikia suprasti šį vienetą. Tada yra platesnis viso vieneto kontekstas, kuriame yra sakinys. Tai gali būti eilutės dalis, skyrius arba skyrių serija. Svarbu kuo geriau suprasti žodžių ir sakinių kontekstą, kad nepadarytume klaidingų išvadų.

6. Palyginkite Pr 1, 27 su Pr 2, 7. Tada perskaitykite Pr 2, 15–23. Kaip iš šių skirtingų ištraukų ir kontekstų galime suprasti hebrajiško žodžio – adam (žmogus) apibrėžimą?                      Jau tyrinėjome, kad Pr 1, 27 pasikartojantis terminas „bara“ pabrėžia žmogaus sukūrimą. Dabar matome, kad žmogus šios eilutės kontekste nusakomas kaip vyras ir moteris. Tai reiškia, kad hebrajiškas terminas „adam“ šioje eilutėje turi būti suprantamas kaip bendra nuoroda į žmoniją.

Tačiau Pr 2, 7 tas pats terminas „adam“ vartojamas nusakant Adomo padarymą iš žemės dulkių (hebrajiškai – „adamah“; atkreipkite dėmesį į žodžių žaismą). Čia kalbama tik apie vyrą Adomą, nes Ieva bus sukurta vėliau ir visai kitu būdu. Taigi kiekvienoje eilutėje, net dviejų skyrių kontekste, matome skirtumą tarp „adam“ kaip „žmonijos“ apibrėžimo (Pr 1, 27) ir vyro Adomo (Pr 2, 7). Kad Adomas yra asmuo, vėliau patvirtina genealogijos (Pr 5, 1–5; 1 Met 1, 1; Lk 3, 38) ir nuoroda į Jėzų, kuris tampa antru Adomu (Rom 5, 12–14).

Kaip žodis Adomas pavartotas konkrečioje eilutėje, taip Adomo ir Ievos sukūrimo kontekstas yra didesnio pasakojimo apie sukūrimą dalis, kaip matyti Pradžios 1–2. Štai ką reiškia didesnis vienetas. Pastarasis informuoja aiškintoją apie papildomas temas, idėjas ir plėtojimą. Pr 2, 4–25 kartais vadinamos antru pasakojimu apie pasaulio sukūrimą, tačiau iš tikrųjų skiriasi tik išryškinimas (žr. kitą temą). Vis dėlto abiejuose pasakojimuose mums parodyta galutinė žmonijos kilmė.

Tyrinėjome, vyras ir moteris – žmonija – yra tiesioginiai Dievo kūriniai. Ką tai mums sako apie šio „pasaulio išminties“ (1 Kor 1, 20), mokančios mus, kad mes atsiradome tik dėl atsitiktinumo, kvailumą?

V. KNYGOS IR JŲ ŽINIA

Didžiausi Rašto vienetai yra Biblijos knygos. Jos buvo parašytos skirtingais tikslais ir skirtingomis aplinkybėmis. Kai kurios tarnavo kaip pranašiška žinia; kitos – tai rinkiniai, pavyzdžiui, Psalmės. Yra istorinių knygų, tokių kaip 1 ir 2 Karalių, ir yra laiškų įvairioms bažnyčioms, pavyzdžiui, tų, kuriuos parašė Paulius ir kiti.

Siekiant suprasti knygos prasmę ir žinią, svarbu pradėti nuo autorystės ir aplinkybių. Daug Rašto knygų priskiriamos autoriams. Pirmosios penkios Senojo Testamento knygos autoriumi nurodo Mozę (Joz 8, 31–32; 1 Kar 2, 3; 2 Kar 14, 6; 21, 8; Ezr 6, 18; Neh 13, 1; Dan 9, 11–13; Mal 3, 22). Tai patvirtina Jėzus (Mk 12, 26; Jn 5, 46–47; Jn 7, 19) ir apaštalai (Apd 3, 22; Rom 10, 5). Kai kuriais atvejais Rašto autoriai neįvardijami (pvz., Esteros ir Rūtos knygų, daugelio istorinių knygų, tokių kaip Samuelio ir Metraščių autoriai taip pat neįvardinti).

7. Perskaitykite Pr 15, 1–5 ir Pr 22, 17–18. Kuo mums svarbu tai, kad Mozė parašė Pradžios knygą?                                                                                                                  

Knygas nuo Išėjimo iki Pakartoto Įstatymo parašė Mozė, žinoma, po Išėjimo. Kadangi Pradžios knyga yra pagrindinė Dievo veiksmų istorija nuo pasaulio sukūrimo iki patriarchų laikotarpio, suprantama, kad ši knyga buvo parašyta prieš Išėjimą.

„Metams bėgant Mozė, kai su savo gyvulių kaimenėmis keliaudavo nuošaliomis vietovėmis, apmąstydamas prislėgtą savo tautos būklę, prisimindavo, kaip Dievas elgėsi su jo tėvais, ir Jo pažadus, kurie buvo išrinktosios tautos paveldas, ir jis dieną naktį meldėsi už Izraelį. Dangaus angelai skleidė jam šviesą. Čia, Šventosios Dvasios įkvepiamas, jis rašė Pradžios knygą“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 197 p.).

Pradžios knyga mums pasakoja ne tik apie mūsų ištakas, bet ir apie išganymo planą arba priemones, kuriomis Dievas atpirks puolusią žmoniją. Šis planas dar labiau išryškėja su Sandora, kurią Dievas sudarė su Abraomu, kuri apima Jo pažadą per jį padaryti didelę tautą, kurią sudarys palikuonys tokie „gausingi kaip dangaus žvaigždės ir pajūrio smiltys“ (Pr 22, 17).

Kokių dar nuostabių tiesų mus išmokė Pradžios knyga, tiesų, kurių mes galbūt nežinotume? Ko tai mus moko apie Dievo Žodžio svarbą mūsų tikėjimui?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Didžioji kova, 2017, 66–80 p.; 122–144 p.; „Methods of Bible Study“, 4. a – j skyrius; (www.adventistbiblicalresearch.org/materials/bible-interpretation-hermeneutics/metods-bible-study).

„Dievas atskleidė žmonėms žinias, reikalingas išsigelbėti, savo Žodyje. Šventasis Raštas turi būti priimtas kaip neginčijamas, tikrasis Jo valios apreiškimas. Jis atskleidžia Dievo charakterį, jis yra pamatinių tiesų apreiškėjas ir patyrimo matas… Nors Dievas atskleidė savo valią žmonėms savo Žodyje, bet nesumenkino Šventosios Dvasios vaidmens; Ji nuolat dalyvauja ir vadovauja mūsų darbams. Mūsų Išgelbėtojas taip pat pažadėjo Dvasią, kad per Ją galėtų perduoti Žodį savo tarnams, apšviestų ir padėtų pritaikyti savo mokslą. Dievo Dvasia įkvėpė Bibliją, todėl Jos mokymas niekada neprieštarauja Žodžiui“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, 8 p.).

Klausimai aptarimui:

1. Nepaisant to, kiek Biblijos vertimų yra jūsų kalba, ką galite padaryti, kad gautumėte kuo daugiau naudos iš to, ką turite? Kaip galima išmokti branginti Bibliją kaip Dievo Žodį ir tikėjimu siekti paklusti tam, ko ji moko?

2. Pagalvokite apie skirtumą tarp to, ko apie žmogaus kilmę moko Dievo Žodis, (Dievas sukūrė mus šeštą pasaulio kūrimo dieną) ir to, ko moko pati žmonija, pavadindama tai „mokslu“, t.y., kad mes išsivystėme per milijardus metų. Ką šis didžiulis kontrastas tarp šių mokymų turėtų mums pasakyti apie tai, kaip svarbu laikytis to, ko moko Raštas, ir kur žmonija gali nueiti atsiribodama nuo Dievo Žodžio ir to, ko jis aiškiai moko?

3. Kokios Rašto priemonės, jei tokių yra, gali padėti geriau suprasti Bibliją? Ir net neturint jokių papildomų įrankių, kaip išmokti pritaikyti šią savaitę tyrinėtas pamokas, kaip aiškinti Raštą?

4. Izraelio vaikams buvo liepta mokyti savo vaikus jiems patikėtų didžių tiesų ir papasakoti apie Dievo vedimą jų gyvenime (Įst 4, 9). Be akivaizdžios tikėjimo perdavimo naudos, kaip mokymas ir pasakojimas apie Dievą augina mūsų pačių tikėjimą? Tai yra, kodėl dalijimasis bibline tiesa su kitais naudingas ir mums?