Gegužės 4–10 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Giesmių giesmė; Pr 2, 7; 1 Kor 7, 3–5; Jn 17, 3; 1 Jn 1, 9; Rom 1, 24–27; Gal 5, 24.

Įsimintina eilutė: „Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies, kaip antspaudą ant savo rankos! Juk meilė stipri kaip mirtis, aistra nuožmi kaip Šeolas. Jos kaitra – kaip ugnies kaitra, nenumaldoma liepsna“ (Gg 8, 6).

Vienas iš didžiausių gyvenimo etapų yra santuoka. Vėlgi, ne visi tuokiasi, bet tiems, kurie tą daro, santuoka atnešta ypatingų iššūkių ir palaiminimų. Tarp pastarųjų yra nuostabi seksualumo dovana. Tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje ji gali būti galinga meilės išraiška.

Priešingai paplitusiai nuomonei, Raštas nepasisako prieš seksą, bet prieš piktnaudžiavimą šia nuostabia Kūrėjo dovana žmonėms.

Tiesą sakant, Giesmių giesmėje, vienoje iš mažiausių ir galbūt mažiausiai skaitomų Rašto knygų, nusakyti santykiai tarp jaunos nuotakos, šulamietės, ir jos mylimojo, kuris, manoma, yra pats karalius Saliamonas. Šioje knygoje atskleidžiamos žmogaus intymumo paslaptys ir meilės džiaugsmas santuokoje. Nors Giesmių giesmė dažnai skaitoma alegoriškai kaip simbolis tarp Dievo ir Jo tautos arba Kristaus ir bažnyčios, visų pirma tai yra eilės apie meilę, užgimstančią tikruose santykiuose tarp vyro ir moters.

Šią savaitę mes pažvelgsime į santuoką, kaip parodyta šioje Senojo Testamento knygoje.

NEDALOMA GYVYBĖ

Atsižvelgiant į šias eilutes, kaip apibūdintumėte Rašto mokymą apie žmogaus kūną? Pr 2, 7; Ps 63, 2; 84, 3; 1 Kor 6, 19–20; 1 Tes 5, 23.

Kai kurios religijos tiki dualizmu, filosofija, kuri žmogaus kūną laiko problema dvasios gyvenimui. T.y., kūnas yra blogas, o „dvasia“ – gera. Vis dėlto Šventajame Rašte žmogaus kūnas, įskaitant jo seksualines savybes, yra neatskiriamas nuo visos būties. Gyvybė yra „kūnas“ ir „dvasia“ (žr. Pr 2, 7). Garbindamas Dievą, psalmistas atiduoda visą save (Ps 63, 2; 84, 3). Pašventintas turi būti visas žmogus, atskirtas šventam Dievo tikslui.

Teigiamas požiūris į žmogaus kūną seksualinių santykių kontekste atsispindi Giesmių giesmėje. Kaip šios eilutės atskleidžia šį požiūrį? Gg 1, 2. 13; 2, 6; 5, 10–16; 7, 1–9.

Šiame šventame tekste žavimasi žmogaus kūnu. Fizinės santuokinio gyvenimo meilės pusės nėra keblumas. Pristatomas visas emocijų spektras.

Galingi seksualiniai tabu paprastai egzistuoja daugelyje kultūrų. Todėl susituokusios poros dažnai sunkiai sveikai bendrauja apie savo intymų gyvenimą. Panašiai vaikams dažnai netenka galimybių sužinoti apie seksualumą krikščioniškuose namuose, kuriuose dangiškosios vertybės gali būti integruotos kartu su tikslia informacija. Rašto atvirumas apie seksualumą leidžia Jo tautai jaustis patogiau dėl šios temos, kad ši esminė gyvenimo pusė būtų traktuojama pagarbiai ir oriai dėl tokios didelės Kūrėjo dovanos.

Kaip mes galime apsisaugoti nuo kultūrinių ir moralinių jėgų, kurios visais būdais seksualumą sumenkina iki gyvuliškos aistros arba paverčia jį kažkuo gėdingu, apie ką niekada nedera kalbėti? Kaip Raštas rodo, kad abu kraštutinumai yra netinkami?

MEILĖ MEILĖS GIESMĖJE

Apibūdinkite įvairias meilės puses, pateiktas Giesmių giesmėje. Gg 1, 2. 13; 2, 10–13. 16; 3, 11; 4, 1–7; 5, 16; 6, 6; 7, 1–9; 8, 6–7.

Giesmių giesmė parodo, kaip draugai leidžia laiką, atvirai bendrauja ir rūpinasi vienas kitu. Giesmių giesmėje du geri draugai tampa sutuoktiniais. Žmona sako: „Toks mano mylimasis“ (Gg 5, 16). Žodis mylimasis nusako bendrystę ir draugystę be seksualinės potekstės. Laimingas yra vyras ar žmona, kurio sutuoktinis yra brangus draugas.

Visoje poemoje intymūs komplimentai ir meilės gestai perteikia stiprų patrauklumą, fizinį ir emocinį malonumą, kurį vyras ir moteris atranda tarpusavyje. Natūralus romantiškos meilės artumas yra Kūrėjo dovana, skirta padėti partneriams suartėti vienas su kitu. Partneriams esant atviriems dieviškosios meilės darbui jų širdyje, jų žmogiškoji meilė yra „taurinama ir išgryninama, išaukštinama ir sukilninama“ (E. G. White, Adventist Home, 99 p.).

Šios eilutės taip pat perteikia aukščiausias mintis apie meilę. Nors tikra meilė nėra natūrali žmogiškai širdžiai; tai yra Šventosios Dvasios dovana (Rom 5, 5). Tokia meilė susaisto vyrą ir žmoną ilgalaikei sąjungai. Tokia tvirta meilė būtina tėvų ir vaikų santykiams, kad vaikams susiformuotų pasitikėjimo jausmas. Tai pasiaukojanti meilė, sujungianti tikinčiuosius Kristaus kūne. Giesmių giesmė ragina mus šią meilę padaryti aktyvia jėga mūsų santykiuose su mūsų sutuoktiniu.

Kaip toks intymumas savaip atspindi tą artumą, kurį galime turėti su Dievu? Kokias paraleles čia galima įžvelgti (pvz., leidžiant laiką, visiškai pasišvenčiant ir pan.)? Kokių čia yra kitų paralelių?

MEILĖS PAŽINIMAS

Daugelis Giesmių giesmėje įžvelgė „sugrįžimą į Edeną“. Nors aprašyta pora nėra pirmieji vyras ir moteris, poema primena pirmąjį sodą. Dievo sumanymas, kad jie būtų „vienas kūnas“ (Pr 2, 24–25), matomas subtiliose metaforose ir simboliuose.

Kaip Giesmių giesmėje pristatytas įsipareigojimas abipusiškumui intymiame sutuoktinių gyvenime? Gg 4, 7–5, 1. Kuo panašus Pauliaus nurodymas 1 Kor 7, 3–5?

Saliamonas ją kviečia: „Ateik“ (Gg 4, 8). Jo nuotaka atsiliepia. Vėliau ji kviečia jį: „Teateina mylimasis į savo sodą“ (Gg 4, 16). Jis atsako (Gg 5, 1). Čia Šventasis Raštas moko, kad šioje intymioje aplinkoje neturi būti jokios jėgos ar manipuliacijos. Į šiuos santykius partneriai įeina laisvai ir su meile. „Mano sodas“ yra „jo sodas“.

Saliamono ir šulamietės vardai kyla iš hebrajų kalbos žodžio šalom – ramybė ar visapusiškumas. Jų susižavėjimas yra abipusis (Gg 4, 1–5; 5, 10–16). Jų santykių pusiausvyrą įrodo net suporuotų eilučių poemos stilius. Sandoros posakis „Manasis mylimasis – mano, o aš – jo“ (Gg 2, 16) atspindi Edeno kalbą: „Štai pagaliau kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“ (Pr 2, 23).

Kaip santuokinės sąjungos nusakymas kaip „pažinimas“ praturtina mūsų supratimą apie mūsų santykius su Dievu? Pr 4, 1. 25; 1 Sam 1, 19; Lk 1, 34; Jn 17, 3; 1 Kor 8, 3.

Rašte žodis pažinti nusako intymią vyro ir žmonos sąjungą. Šis meilės „pažinimas“, slapčiausia vidinė jų būties gelmė yra siūloma kitam. Ne tik du kūnai, bet ir dvi širdys yra sujungtos „viename kūne“. Pažinimas taip pat nusako santykius tarp asmens ir Dievo. Išmanančiam krikščioniui išskirtinis ir švelnus santuokos pažinimas, su draugyste, įsipareigojimu ir neribotu malonumu, suteikia gilų supratimą apie didžiausią ir švenčiausią slėpinį – Kristaus ir Bažnyčios sąjungą.

MEILĖ TINKAMU LAIKU

Perskaitykite Gg 4, 8–5, 1. Gg 4, 16 ir Gg 5, 1 sudaro pačią šios knygos esmę ir nusako kulminaciją – santuoką tarp Saliamono ir šulamietės.

Į ką Saliamonas nurodo šiose eilutėse? Gg 4, 12. 16; 5, 1; 8, 8–10.

Giesmių giesmėje randame vienus iš įtikinamiausių Rašto įrodymų dėl Dievo sumanymo, kad iki santuokos žmonės būtų seksualiai skaistūs. Viena iš galingiausių nuorodų yra apie šulamietės vaikystę, kai jos broliai svarstė, ar ji bus „siena“, ar „durys“ (Gg 8, 8–9). Kitaip tariant, ar iki santuokos ji išliks skaisti (siena), ar pasileidusi (durys). Kaip suaugusi moteris, ji tvirtina išlaikiusi savo skaistumą ir pas savo vyrą ateina tyra: „Aš siena“ (Gg 8, 10). Tiesą sakant, jis patvirtina, kad iki vestuvių nakties ji vis dar yra mergelė, sakydamas, kad ji yra „uždaras sodas, užantspauduotas šaltinis“ (Gg 4, 12). Iš savo patirties ji gali patarti savo draugėms įsimylėti ir žengti santuokos žingsnius labai atsargiai. Tris kartus Giesmių giesmėje šulamietė kreipiasi į grupę moterų, vadinamų Jeruzalės dukterimis, patardama joms nežadinti intensyvios meilės aistros iki tinkamo meto (Gg 2, 7; 3, 5; 8, 4), t.y., kol jos nėra saugios intymioje santuokos sandoroje, kaip ir ji.

Eilėse mylimasis antrą kartą kviečia savo nuotaką eiti su juo (Gg 2, 10; 4, 8). Iki vestuvių ji negalėjo priimti jo kvietimo, bet dabar ji kviečia jį į savo sodą (Gg 4, 16), ir jis su malonumu priima kvietimą (Gg 5, 1). Jį traukia ne tik jos grožis; ji sužavėjo jo širdį (Gg 4, 9), jis apsvaigęs nuo jos meilės (Gg 4, 10), ir jis džiaugiasi, kad ji yra jo ir ne kieno nors kito dabar ir amžinai: „Mano sesuo sužadėtinė – uždaras sodas. Uždaras sodas, užantspauduotas šaltinis“ (Gg 4, 12). Sąjungoje su šia tobula moterimi jis jaučiasi pasiekęs pažadėtąjį kraštą: „Tavo lūpos, sužadėtine, laša medumi, medus ir pienas po tavo liežuviu“ (Gg 4, 11).

Kokia gera žinia yra tiems žmonėms, kurie apgailestauja dėl savo neteisingo sprendimo, susijusio su jų seksualumo išraiška? 1 Jn 1, 9; palyginkite su Ps 103, 12; Iz 55, 7; Jn 8, 11.

KŪRĖJO DOVANOS SERGĖJIMAS

Dievas turėjo ypatingą tikslą, sukurdamas žmoniją kaip vyrą ir moterį (Pr 1, 26–28). Nors abu sukurti pagal Jo paveikslą, skirtingų lyčių suvienijimas santuokos „viename kūne“ atspindi Dievybės vienybę ypatingu būdu. Vyro ir moters sąjunga taip pat skirta naujo gyvenimo apsaugai, pirminės žmogaus dangiško paveikslo išraiškos.

Koks yra Šventojo Rašto nusistatymas seksualinės elgsenos, neatitinkančios Kūrėjo sumanymo, atžvilgiu? Kun 20, 7–21; Rom 1, 24–27; 1 Kor 6, 9–20.

Raštas nepritaria viskam, kas keičia ar griauna Dievo paveikslą žmonijoje. Uždrausdamas tam tikrą seksualinį elgesį, Dievas veda savo tautą į tinkamą seksualumo tikslą. Žmogiškojo patyrimo ir Dievo įsakų akistatoje, siela pripažįstama kalta dėl nuodėmės.

Kas patariama įtikėjusiems krikščionims dėl jų ir kitų seksualumo puolusiame pasaulyje? Rom 8, 1–14; 1 Kor 6, 15–20; 2 Kor 10, 5; Gal 5, 24; Kol 3, 3–10; 1 Tes 5, 23–24.

Tikintieji laukia išlaisvinimo iš nuodėmės ir sugedimo, kai sugrįš Kristus. Jie laukia tikėdami, laikydami save mirusiais nuodėmei per Kristaus mirtį ant kryžiaus ir gyvais Jame per Jo prisikėlimą. Nuolatinėmis maldomis, budėjimu ir Dvasios galia, jie savo nuodėmingą prigimtį laiko nukryžiuota ir stengiasi paklusti Kristui mintyse. Jie pripažįsta, kad jų kūnas ir seksualumas priklauso Dievui ir naudoja juos pagal Jo dangišką sumanymą.

Dievas atleidžia tiems, kurie atgailauja už nuodėmes (1 Jn 1, 9). Evangelija leidžia asmenims, kurie anksčiau užsiėmė paleistuvyste ir nuodėminga seksualine veikla, būti tikinčiųjų bendrystės dalimi. Dėl to, kiek nuodėmė pakeitė seksualumą žmonijoje, kai kurie žmonės negalės pažinti visiško atkūrimo šiuo žmogiškojo patyrimo aspektu. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės gali pasirinkti celibatą, užuot apskritai įsitraukę į seksualinius santykius, kuriuos draudžia Dievo Žodis.

Koks turėtų būti mūsų, kaip bažnyčios, nusistatymas, pavyzdžiui, homoseksualų atžvilgiu? Kaip jų pačių nusistatymas savo seksualinės orientacijos atžvilgiu turėtų veikti mūsų atsaką?

Tolesniam tyrinėjimui: „Santuoką Kristus palaimino, ir ji turi būti laikoma šventa institucija. Tikroji religija neprieštarauja Viešpaties sumanymams. Dievas nustatė, kad vyras ir moteris turi būti sujungti šventa santuoka, ugdytų šeimas, kurios, vainikuotos garbe, būtų dangiškosios šeimos simboliai. Savo viešo tarnavimo pradžioje Kristus aiškiai pritarė institucijai, kuri buvo įtvirtinta Edene. Taigi Jis visiems paskelbė, kad neatsakys savo buvimo santuokos proga ir kad santuoka, susivienyta tyrume ir šventume, tiesoje ir teisume, yra apskritai vienas iš didžiausių žmonėms suteiktų palaiminimų“ (E. G. White, Daughters of God, 180 p.).

Giesmių giesmė parodė, kad seksualinė meilė santuokoje gali būti puikus dalykas. Tačiau ilgalaikiai santykiai negali būti grindžiami tik išoriniu grožiu ir fiziniais malonumais. Mūsų kūnas sensta ir yra, o mityba, fiziniai pratimai ar plastikinės operacijos nepadės mums atrodyti amžinai jaunais. Saliamono ir šulamietės santuoka yra visą gyvenimą trunkantys santykiai. Tris kartus jie patvirtina, kad priklauso vienas kitam (Gg 2, 16; 6, 3; 7, 11). Pirmą kartą pripažįstama abipusė priklausomybė (žr. Ef 5, 21. 33). Antrą kartą pakeičiama tvarka, patvirtinant jos paklusnumą (taip pat Ef 5, 22–23). Trečią kartą išreikštas jo troškimas jos (Ef 5, 24–32). Tokios meilės neįmanoma paskandinti (Gg 8, 7), ji kaip nenuplėšiamas antspaudas (Gg 8, 6).

Klausimai aptarimui:

Kaip Saliamono žmonos kaip tobulos aprašymas (Gg 4, 1–5; 6, 9; 7, 1–9) palyginamas su Adomo išraiška, kai jis pirmą kartą pamatė Ievą? (Pr 2, 23). Kaip vyrai turėtų elgtis su savo žmonomis? (Ef 5, 28–29)

Kai kurie Giesmių giesmėje mato santykių tarp Dievo ir Jo tautos arba tarp Jėzaus ir Jo bažnyčios alegoriją. Nors reikia būti atsargiems ir nepersistengti alegorizuojant, kokias šių dviejų žmonių santykių ypatybes galima palyginti su mūsų santykiais su Dievu? Taip pat palyginkite su Iz 54, 4–5; Jer 3, 14; 2 Kor 11, 2.

Perskaitykite Pat 31, 26; Gg 5, 16 ir Pat 25, 11. Kiek svarbūs mūsų žodžiai mūsų sutuoktinio gniuždymui ar palaikymui ir mūsų santuokos silpninimui ar stiprinimui? Naudokitės Jok 1, 26; 3, 5–11 kaip papildomu pavyzdžiu.