Kovo 27 – balandžio 2 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ps 100, 3; Apd 17, 26; Pr 2, 7. 18–25; Pr 1, 28–29; Pr 3, 15.

Įsimintina eilutė: „Tuomet Dievas tarė: ʼPadarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą‘; […] Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos.“ (Pr 1, 26–27)

Biblinis pasakojimas apie žmonijos sukūrimą yra kupinas vilties, laimės ir tobulumo. Kiekviena kūrimo diena baigėsi dangaus žodžiais, „kad tai gera“. Be abejo, kad nebuvo taifūnų, žemės drebėjimų, bado ir ligų.

Kas nutiko?

Šeštoji kūrimo diena baigėsi dangaus žodžiais, „kad buvo labai gera“. Taip yra todėl, kad tą dieną Viešpats sukūrė būtybes pagal savo paveikslą – žmones. Pradžios knygos pasakojime Jis taip nepasakė apie jokius kitus kūrinius. Šios būtybės, be abejo, buvo tobulos visais atžvilgiais; jos turėjo tokios būti. Galų gale jos buvo padarytos pagal Dievo paveikslą. Taigi, be abejo, tarp jų nebuvo žudikų, vagių, melagių, sukčių ir niekšų. Kas nutiko?

Šios savaitės pamoka apžvelgia kūriniją, tai, ką Dievas iš pradžių sukūrė, o paskui – kas nutiko šiai tobulai kūrinijai. Galiausiai paliečiama ketvirčio tema – ką Dievas daro, kad viskas vėl būtų gerai.

Savaitės apžvalga: Ko Raštas moko apie pradžią? Kokių santykių Dievas norėjo su žmonija? Koks buvo gero ir pikto pažinimo medžio tikslas? Kokia viltis buvo suteikta Adomui ir Ievai iškart po jų nuopuolio?

I. VĖŽLIAI IKI PAT APAČIOS…

„Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.“ (Pr 1, 1)

Mokslininkas baigė paskaitą apie aplink saulę skriejančių planetų orbitą ir saulės orbitą aplink galaktikos centrą, kai atsistojusi sena moteris juodais sportiniais bateliais pasakė, kad žemė yra plokščias diskas ant vėžlio nugaros. Juokdamasis mokslininkas paklausė, ant ko stovi vėžlys, ir ji atsakė, kad jis stovi ant kito vėžlio. – Ponia, – toliau juokavo mokslininkas, – ant ko tada stovi tas kitas vėžlys? Ji atsakė: „ant dar kito vėžlio“, bet prieš jam paklausiant, ant ko stovi tas dar kitas vėžlys, ji pamojavo pirštu ir pasakė: „Neaušink burnos, sūnau, iki pat apačios tik vėžliai“.

Kad ir koks mielas, šis pasakojimas nagrinėja svarbiausius žmogaus būties klausimus – pačios Visatos prigimtį. Kas yra šis pasaulis, kuriame atsidūrėme ne savo sprendimu? Kodėl mes čia? Kaip mes čia patekome? Ir kur mes visi keliaujame?

Tai yra patys elementariausi ir esminiai klausimai, kurie žmonėms gali rūpėti, nes mūsų supratimas, susijęs su tuo, kas mes esame ir kaip mes čia atsidūrėme, paveiks mūsų supratimą, susijusį su tuo, kaip mes gyvename ir kaip elgiamės būdami čia.

1. Perskaitykite šias eilutes: Pr 1, 1; Ps 100, 3; Iz 40, 28; Apd 17, 26; Ef 3, 9; Hbr 1, 2. 10. Kaip kiekviena iš jų savaip atsako į kai kuriuos iš aukščiau pateiktų klausimų? Kas bendra visoms šioms eilutėms?

Pr 1, 1 (ir kitos eilutės) įdomi tuo, kad Viešpats nebando įrodyti, jog Jis yra Kūrėjas. Nėra jokių išsamių argumentų išreiškiant šią mintį. Vietoj to ji paprastai ir aiškiai tai sako, nebandydama to pagrįsti, paaiškinti ar įrodyti. Arba mes priimame tai tikėjimu, arba ne. Tiesą sakant, tikėjimas yra vienintelis būdas, kuriuo galime priimti šią eilutę dėl vienos paprastos priežasties – nė vienas iš mūsų nedalyvavome ir nematėme paties kūrimo proceso. Tiesą sakant, mums būtų logiškai neįmanoma dalyvauti savo pačių sukūrime. Net pasauliečiai, kad ir kokios atsiradimo teorijos šalininkai būtų, privalo laikytis tikėjimo dėl tos pačios priežasties, dėl kurios mes, kreacionistai, jos laikomės – nė vienas iš mūsų nedalyvavome ir nematėme šio įvykio.

Nepaisant to, net jei Dievas sako mums tikėti Jį kaip Kūrėją, Jis neprašo mūsų tikėti, nesuteikdamas tikėjimui rimtų priežasčių. Suprasdami, kad beveik viskam būtinas tam tikras tikėjimas, užrašykite priežastis, kodėl yra pagrįsta tikėti, jog mes esame čia todėl, kad Kūrėjas sąmoningai mus čia sutvėrė, užuot tikėjus, kad mūsų atsiradimas grindžiamas niekuo kitu, išskyrus atsitiktinumą.

II. PAGAL KŪRĖJO PAVEIKSLĄ (Pr 1, 27)

Raštas sako, kad Dievas sukūrė žmoniją – vyrą ir moterį – „pagal savo paveikslą.“ (Pr 1, 27)

2. Remdamiesi šia mintimi, atsakykite į šiuos klausimus: 

– Ką reiškia, kad Dievas mus sukūrė pagal savo paveikslą? Kokiais būdais mes esame sukurti pagal Jo paveikslą“?

– Remiantis Pradžios knygos pasakojimu, ar Viešpats padarė ką nors kita, išskyrus žmogų, „pagal savo paveikslą“? Jei ne, ką tai pasako apie mūsų išskirtinę padėtį, priešingai likusiai kūrinijai? Ko moko šis kontrastas?

– Ką dar galima rasti pasakojime apie žmonijos sukūrimą, kuris išskiria ją iš visko, ką Viešpats sukūrė? žr. Pr 2, 7. 18–25.

Nors apie Dievą mums tenka kalbėti žmogaus terminologija, tačiau nedera pamiršti, kad Jis yra dvasinė Esybė (Jn 4, 24), turinti dieviškų savybių. Viskas, ką galime pasakyti, kad savo fizine, psichine ir dvasine prigimtimi mes tam tikru būdu atspindime dangiškąjį Kūrėją, kad ir kiek su Juo susijusių slėpinių, bent jau mums, vis dar bebūtų. Tačiau Raštas pabrėžia dvasines ir psichologines mūsų proto puses. Pastarąsias galime tobulinti ir gerinti. Būtent žmogaus proto išskirtinumas įgalina puoselėti ryšį su Dievu, ko atrodo negali padaryti visa likusi žemiškoji Dievo kūrinija.

Taip pat atkreipkite dėmesį ir į išskirtinį pasakojimą, kaip Dievas sukūrė moterį. Tiek vyrus, tiek moteris sieja neįtikėtina sukūrimo pagal Dievo paveikslą privilegija. Jų sukūrime nėra užuominų apie nevisavertiškumą vienas kito atžvilgiu. Pats Dievas juos abu padarė iš tos pačios medžiagos. Dievas nuo pat pradžių padarė juos lygius ir skyrė jiems ypatingus santykius su Juo. Abu turėjo vienodą galimybę tobulinti Dievo duotą charakterį taip, kad Jam tektų šlovė.

„Pats Dievas davė Adomui draugę. Jis sukūrė jam tinkamą bendrininką – padėjėją, tą, kuri tiktų jam į drauges ir galėtų būti išvien su juo meilėje ir paguodoje. Ieva buvo padaryta iš vieno Adomo šonkaulio, išimto iš jo šono, tuo pažymint, kad ji neturi valdyti jo kaip galva, bet ir neturi būti paminta po kojomis kaip žemesnė, bet būti prie jo šono kaip jam lygi, jo mylima ir saugoma.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p.27)

III. DIEVAS IR ŽMONIJA KARTU (Pr 1, 28–29)

Atkreipkite dėmesį į pirmuosius Dievo žodžius žmonijai, bent jau tuos, kurie yra Šventajame Rašte. Jis atkreipia jų dėmesį į gebėjimą daugintis, sukurti daugiau į juos panašių žmonių. Jis taip pat atkreipia jų dėmesį į pačią žemę, į kūriniją ir liepia jiems ją pripildyti ir valdyti. Jis taip pat atkreipia jų dėmesį į augalus, kuriuos jie gali valgyti. Trumpai tariant, remiantis Biblija, pirmieji Dievo žodžiai vyrui ir moteriai yra skirti būtent jų sąveikai ir santykiams su fiziniu pasauliu.

3. Ką Pr 1, 28–29 sako mums tai, kaip Dievas žvelgia į materialų pasaulį? Ar nurodytos eilutės sako, kad medžiaginiuose dalykuose ir tame, kad mes jais mėgaujamės, yra kažkas blogo? Kokias pamokas galime įžvelgti šiuose ankstyvos žmonijos istorijos puslapiuose, koks turėtų būti mūsų santykis su pačia kūrinija?

Šiais žodžiais Dievas taip pat žengia pirmuosius žingsnius link santykių su žmonija. Jis su jais kalba, įsako, pasako, ką reikia daryti. Žodžiuose taip pat numanoma atsakomybė. Dievas paprašė jų būti šeimininkais šioje nuostabioje kūrinijoje, kurią Jis sutvėrė.

4. Pr 1, 28 sako, kad Dievas palaimino Adomą ir Ievą. Ką tai reiškia? Kokius santykius tai nusako tarp jų ir Kūrėjo?

Dievas kreipėsi į Adomą ir Ievą kaip į protaujančius kūrinius, galinčius reaguoti į Jo gerumą ir užmegzti bendrystę bei draugystę su Juo. Be to, kaip vaikai Adomas ir Ieva buvo priklausomi nuo savo Tėvo Kūrėjo palaiminimo ir rūpesčio. Jis parūpino viską, ko jiems reikėjo. Jie nieko nepadarė, kad būtų verti to, ką Jis jiems davė. Jie buvo grynai gavėjai to, ko nenusipelnė.

Skaitydami apie vyro ir moters sukūrimą, galime pamatyti prieš nuodėmę, tokius santykius, kurių Dievas nori, kad juos palaikytume su Juo dabar, po nuodėmės. Apžvelkite III dalį ir pagalvokite, kokios randamos paraleles gali padėti suprasti, kaip galime palaikyti su Juo santykius net ir po nuopuolio.

IV. PRIE MEDŽIO

„Ir įsakė žmogui Viešpats Dievas, tardamas: Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti.“ (Pr 2, 16–17)

Šis išmėginimas suteikė Adomui ir Ievai galimybę pasinaudoti jų laisva valia. Jis taip pat leido jiems teigiamai arba neigiamai sureaguoti į jų ir Kūrėjo santykius. Jis taip pat rodo, kad Dievas sukūrė juos laisvus, dorovingus. Galų gale, jei pora neturėtų galimybės nepaklusti, kodėl Viešpats apskritai vargintųsi juos įspėti dėl nepaklusnumo?

„Viskas, kas vyko iki šio skyriaus, nutiesė kelią šiai kulminacijai (Pr 2, 16–17). Žmonijos ateitis priklausys nuo šio vienintelio draudimo. Žmogaus nevargino daugybė klausimų. Reikėjo nepamiršti tik vieno dangaus įsako. Taigi apribodamas draudimų skaičių iki vieno, Jehova parodo savo gailestingumą. Be to, norėdamas parodyti, kad šis vienas įsakas nėra sunkus, Viešpats jį lygina su daugybe leidimų: Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti.“ (H. C. Leupold, Exposition of Genesis (Columbus, OH: Wartburg Press, 1942), 1 t., p.127)

Ragindamas Adomą ir Ievą vykdyti Jo valią, Dievas pasakė: Aš esu jūsų Kūrėjas ir padariau jus pagal savo paveikslą. Jūsų gyvybę palaikau Aš, nes Manyje jus gyvenate, judate ir esate. Aš parūpinau viską jūsų gerovei ir laimei (išlaikymą, namus, žmonių draugystę) bei paskyriau jus valdyti šį pasaulį, paklūstant Man. Jei norite užtvirtinti šiuos santykius su Manimi, nes Mane mylite, tada Aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite Mano vaikai. Ir jūs galite užtvirtinti šiuos santykius ir juose slypintį pasitikėjimą tiesiog vykdydami šį konkretų įsaką.

Galų gale mūsų santykiai su Dievu gali būti veiksmingi ir ilgalaikiai tik tuo atveju, jei laisvai apsispręsime paklusti Jo valiai. Atmesti Jo valią iš esmės reiškia reikalauti nepriklausomybės nuo Jo. Tai rodo, kad mes tikime, jog mums Jo nereikia. Tai yra sprendimas, kuris lemia blogio pažinimą, o blogis veda prie susvetimėjimo, vienatvės, nusivylimo ir mirties.

Dievo išbandymas Adomui ir Ievai buvo susijęs su ištikimybe ir tikėjimu. Ar jie bus ištikimi savo Kūrėjui, kuris suteikė jiems viską, ko jiems reikia, įskaitant palaiminimų pasaulį, ar jie eis savu keliu, nesilaikydami Jo valios? Ar jiems pakaks tikėjimo Juo, kad pasikliautų Jo žodžiu? Jų ištikimybė ir tikėjimas buvo patikrinti gero ir pikto pažinimo medžiu. Kaip kiekvieną dieną priimti panašius išmėginimus? Kaip Dievo Įstatymas yra lygiagretus įsakui Pr 2, 16–17?

V. SANTYKIŲ NUTRAUKIMAS

Mes linkę pasikliauti pažįstamais žmonėmis ir instinktyviai nepasitikėti nepažįstamais. Natūralu, kad Ieva būtų nepasitikėjusi šėtonu. Be to, bet koks tiesioginis išpuolis prieš Dievą būtų paskatinęs ją užimti gynybinę poziciją. Ko tada ėmėsi šėtonas, kad apeitų natūralią Ievos gynybą? (Pr 3, 1–6)

„Nors Ievos nusižengimas buvo apgailėtinas ir kupinas galimo sielvarto žmonijai, jos sprendimas nebūtinai užtraukė žmonijai bausmę už jos nusižengimą. Būtent sąmoningas Adomo sprendimas, visiškai aiškiai suprantant Dievo įsaką, o ne jos, padarė nuodėmę ir mirtį neišvengiama žmonijos dalia. Ieva buvo apgauta; Adomas – ne.“ (The SDA Bible Commentary, 1 t., p. 231)

Dėl šio akivaizdaus nusižengimo ir Dievo įsako nepaisymo, santykiai tarp Dievo ir žmonijos nutrūko. Jie pasikeitė iš atviro bendravimo su Dievu į bėgimą nuo Jo Artumo (Pr 3, 8–10).  Susvetimėjimas ir atsiskyrimas pakeičia bendrystę ir bendravimą. Atsirado nuodėmė, o kartu ir visi jos bjaurūs padariniai. Nieko nedarant žmonija keliautų į amžiną pražūtį.

5. Kokius vilties ir pažado žodžius Dievas ištarė šios tragedijos kontekste? (žr. Pr 3, 15)

Stebinantis Dievo pranašiškos vilties žodis kalba apie dangaus numatytą priešiškumą tarp žalčio ir moters, tarp jos ainijos ir jo ainijos. Pastarasis pasieks kulminacija, kai pergalingas moters palikuonis mirtinai trupins šėtonui galvą, o piktasis tik kirs Mesijui į kulną.

Visiški bejėgiai, Adomas ir Ieva turėjo įžvelgti vilties šiame pažade dėl Mesijo, vilties, kuri pakeis jų būtį, nes ši viltis buvo Dievo duota ir Dievo palaikoma. Šis Mesijo ir galutinės pergalės pažadas, nors tuo metu buvo ne itin aiškus, panaikino tamsą, į kurią juos atvedė nusidėjimas.

Perskaitykite Pr 3, 9, kur Dievas klausia Adomo ir Ievos: „Kur tu?“ Dievas, aišku, žinojo, kur jie. Jo žodžiai, užuot kupini pasmerkimo, turėjo traukti prie Jo kaltę patyrusią žmoniją. Trumpai tariant, pirmieji Dievo žodžiai puolusiai žmonijai buvo išsakyti su Jo malonės ir gailestingumo viltimi. Kaip net ir dabar pastebime Dievą mus noriai kviečiantį į Jo gailestingumą ir malonę?

Tolesniam tyrinėjimui: Raštas kupinas raginimų nusidėjėliams ir nugalėtojams. Palyginkite Ps 95, 7–8; Iz 55, 1–2. 6–7; Lk 15, 3–7; Lk 19, 10. Kokių dar galite rasti?

Perskaitykite E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 25–31; p. 32–41; p. 42–48.  

„Manau, kad tie trys dangaus žodžiai prilygo Evangelijos pamokslui, kai jie prasiskverbė pro tankumynus ir pasiekė dilgčiojančias bėglių ausis: Kur tu? Jūsų Dievas nenori jūsų prarasti; Jis išėjo ieškoti jūsų, kaip Jis ateina pasirodyti savo Sūnaus Asmenyje, ne tik ieškoti, bet ir išgelbėti to, kas dabar pražuvę.“ (Charles Haddon Spurgeon, The Treasury of the Bible (Grand Rapids, MI: Zondervan Publishing House, 1962) Old Testament, 1 t., p.11)

Klausimai aparimui:

1. Kadangi malonus ir rūpestingas Dievas ieško žmonijos, kaip net dar dabar galime reaguoti į šią Tėvo ir Jėzaus Kristaus meilės išraišką? Kokios mūsų reakcijos Viešpats tikisi?

2. Palyginkite Rašto pasakojimą apie puolusią žmoniją, atskirtą nuo kilnios vietos Dievo kūrinijoje ir kuriai reikalingas atpirkimas, su evoliucijos raidos teorija. Kas suteikia daugiau vilties, ir kodėl?

3. Ar žmogiškai laimei meilės santykiai labai svarbūs? Kodėl tokiems santykiams būtinas gyvas ryšys su Dievu? Aptarkite sveiką žmogiškų santykių įtaką asmenims minėtuose santykiuose (tėvų – vaikų, draugo – draugo, vyro – žmonos, darbdavio – darbuotojo ir kt.).Santrauka: Dievas sukūrė mus pagal savo paveikslą, kad tarp Jo ir mūsų galėtų egzistuoti mylinti draugystė. Nors nuodėmė suardė pirminius santykius, Dievas siekia juos atkurti per atpirkimo planą. Gyvenimas priklausomiems kūriniams įgyja tikrąją prasmę ir aiškumą tik tada, kai esame santykiuose su savo Kūrėju.