Balandžio 16–22 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 8 sk.; Kun 13, 44–50; Dan 7, 7–8; Jn 10, 10; Mt 9, 1–8; 1 Jn 1, 9.

Įsimintina eilutė: „Kas gi lengviau – ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės atleistos’, ar liepti: ‘Kelkis ir vaikščiok!’?“ (Mt 9, 5)

Jei sudarytumėte sąrašą, ko labiausiai gyvenime bijote, kaip pastarasis atrodytų? Daugelis iš mūsų sąraše pažymėtų šeimos nario ar net savo paties mirtį. Ir nors tai tikrai suprantama, pagalvokite, kaip tai orientuota į gyvenimą žemėje. Mums dabar svarbiausia yra mūsų gyvenimas. Ar tikrai to turėtume bijoti labiausiai, kad nebegyvensime šioje žemėje, ypač kai gyvenimas yra itin trumpas?

Jei Dievas sudarytų sąrašą, ko Jis labiausiai bijo, tikrai būtų paminėta mūsų šeimos nario ar mūsų pačių amžinojo gyvenimo netektis.

Žinoma, Dievui rūpi fizinės ligos ir mirtis, bet Jam labiausiai rūpi dvasinė liga ir amžinoji mirtis. Nors Jėzus išgydė daug žmonių ir net prikėlė mirusiuosius, tai buvo laikina. Vienu ar kitu būdu jie visi mirė fizine mirtimi, išskyrus tuos šventuosius, kuruos Jėzus prikėlė Savo prisikėlimo metu (žr. „The SDA Bible Commentary“, 5 t., 550 p.; E. Vait, Su meile iš Dangaus, 729 p.).

Nepaisant visko, kas dėl mūsų buvo atlikta, išganymo planas neapsaugo mūsų nuo žemiškų ligų ir mirties. Turint tai omenyje, patyrinėkime keletą pasakojimų apie išgydymą, fizinį ir dvasinį, ir pagalvokime, kokias svarbias pamokas, susijusias su tikėjimu, galime juose įžvelgti.

NELIEČIAMOJO PALIETIMAS

Pasakęs Kalno pamokslą, kuriame Jis nusakė Dievo karalystės principus, Jėzus vėl susidūrė su šėtono karalyste, šalta tamsia vieta, kupina yrančių žmonių, dejuojančių atpirkimo, vieta, kurios principai dažnai prieštarauja viskam, ką Jis palaiko. Ir anuomet vienas iš didžiausių pavyzdžių, kiek apgailėtina ir puolusi tapo šėtono karalystė, galėjo būti raupsų liga. Nors kartais skirta pavaizduoti dangišką bausmę, pavyzdžiui, Mirjamos atveju (žr. Sk 12, 9–12), platesniame Šventojo Rašto kontekste tai galingas ir žiaurius pavyzdys, ką reiškia gyventi puolusiame ir palaužtame pasaulyje.

Perskaitykite Mt 8, 1–4. Kokią reikšmę gali turėti tai, kad išgydydamas šį raupsuotąjį Jėzus jį palietė (žr. pavyzdžiui, Kun 13, 44–50)?

Raupsuotasis prisiartino prie Jėzaus ir maldavo: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“. Graikiškame tekste žodis „gali“ yra dunamai, kaip „dinamitas“, reiškiantis kupiną galios. „Jei panorėsi, esi kupinas galios pakeisti mano gyvenimą“. Jėzus atsakė, kad Jis nori išgydyti raupsuotąjį ir nedelsdamas padarė būtent tai.

Tai, kad Jėzus raupsuotąjį palietė, turėjo išgąsdinti minias, kurios matė, kas nutiko. Žinoma, kaip Jis padarė kitais atvejais (pvz. kito užrašyto išgydymo atveju), Jėzus galėjo ištarti žodį, ir žmogus būtų pasveikęs. Tačiau, kodėl Jis raupsuotąjį palietė?

„Kristaus darbas apvalant raupsuotąjį nuo šios siaubingos ligos iliustruoja Jo darbą apvalant sielą nuo nuodėmių. Žmogus, atėjęs pas Jėzų, buvo apniktas raupsų. Mirtini ligos nuodai buvo persmelkę visą kūną. Mokiniai stengėsi neleisti Mokytojui jį paliesti, mat raupsuotąjį palietęs žmogus pats tapdavo nešvarus. Tačiau uždėjęs rankas ant raupsuotojo Jėzus nesusitepė. Jo prisilietimas suteikė gyvybės jėgą. Raupsai pranyko. Taip yra ir su nuodėmių raupsais – giliai įsišaknijusiais, mirtinais ir nepavaldžiais žmogui“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 236 p.).

Galbūt, paliesdamas raupsuotąjį, Jėzus parodė, jog nesvarbu, kad ir kokia baisi yra mūsų nuodėmė, Jis artinsis prie tų, kurie trokšta atleidimo, išgydymo ir apvalymo nuo nuodėmės.

Ką jūs dabar pažįstate, kas kenčia nuo to, ką mes šiandien laikytume „raupsais“ – t.y. kažko, kas verčia žmones atšokti iš siaubo ir teisti? Kaip Jėzaus pavyzdys gali jums padėti suprasti, kaip elgtis su tokiu asmeniu?

ROMĖNAS IR MESIJAS

Tam, kad Danieliaus knygoje daug dėmesio skirta Romai, yra gera priežastis (žr. Dan 7, 7–8. 19–21; Dan 8, ​​9–12. 23–25). Taip yra dėl didelės šios imperijos galios, kuri buvo paplitusi ir Kristaus laikais. Nepaisant to, Romos pareigūnas, ne tik kaip Romos galios, bet ir šios galios išraiškos simbolis, atėjo pas Jėzų. Akistatoje su įprastais išmėginimais, kurie tenka mums visiems, šis žmogus buvo bejėgis. Tai puiki pamoka, susijusi su žemiškosios galios ribotumu. Didžiausi ir įtakingiausi vadovai, turtingiausi vyrai ir moterys yra bejėgiai prieš daugybę įprastų sunkumų gyvenime. Iš tiesų, be dangiškos pagalbos, kokią viltį kas nors iš mūsų apskritai turi?

Perskaitykite Mt 8, 5–13. Kokios svarbios tiesos apie tikėjimą ir ką reiškia turėti tikėjimą yra atskleistos šiame pasakojime? Ką tai turėtų pasakyti mums, septintosios dienos adventistams, atsižvelgiant į mūsų turimas privilegijas?

Šimtininkas buvo Romos karininkas, paprastai prižiūrėjęs 80-100 kareivių. Tarnaujant kariuomenėje maždaug dvidešimt metų, šimtininkui nebuvo leidžiama turėti teisėtą šeimą. Todėl karininko tarnas vienintelis galėjo būti tikra jo šeima.

Toje kultūroje, už tokį vienišą asmenį labiau būtų niekinamas tik raupsuotasis; todėl šis pareigūnas galbūt darė prielaidą, kad Jėzus nenorės užeiti į jo namus, nors Jėzus sakė, kad užeis. Prašydamas Jėzaus tik tarti žodį, o ne Jo buvimo, šimtininkas parodė didelį tikėjimą, kuris mums kalba net šiandien: Jėzaus žodis yra toks pat galingas, kaip Jo prisilietimas. Tai, kad Jėzus kažką išgydė, šiam šimtininkui buvo nesudėtingas dalykas. Tai buvo panašu į karininko duodamus nurodymus kareiviams, kas vykdavo nuolat.

Taip pat perskaitykite, kas užrašyta, ką Jėzus pasakė Mt 8, 11–12. Koks griežtas įspėjimas tiems, kuriems buvo suteiktos didžios privilegijos! Mes, septintosios dienos adventistai, taip pat esame itin privilegijuoti, ir turėtume to paisyti.

Kokius priimate kasdienius sprendimus? Svarbiau, kaip pastarieji paveikia jūsų tikėjimą? Ką jūs galite padaryti, kad priimtumėte sprendimus, kurie paskatintų jūsų tikėjimą augti?

DEMONAI IR KIAULĖS

Perskaitykite Mt 8, 25–34. Ko šie du pasakojimai mus moko apie Dievo galią? Kaip mes galime rasti paguodą tame, ką matome čia, kas susiję su Jo galia, ypač kai mes grumiamės su smarkiai mus viršijančiais dalykais?

Žydų mąstyme, valdyti kūriniją ir demonus buvo vien tik Dievo prerogatyva. Po audros nuraminimo paprastais žodžiais (Mt 8, 23–27), Jėzus žengė ant rytinės Galilėjos ežero pakrantės, ne tik į pagonių teritoriją, bet ir vietą, kur gyveno demonų apsėstieji.

Mk 5, 1–20 ir Lk 8, 26–39 yra detalių apie demonų apsėstąjį. Demonai prisistatė kaip „legionas“. Kariuomenėje legioną sudarė 6000 karių. Demonai buvo išsiųsti į 2000 kiaulių.

Daugelis stebėjosi, kodėl demonai pasiprašė suvaromi į kiaules. Vienas padavimas mokė, kad dauguma demonų neapkentė tuščio klajojimo; jie teikė pirmenybę tam tikrai namų rūšiai, net jei pastarieji buvo netyra kiaulė. Kitas padavimas mokė, kad demonai bijojo vandens, ir net pats Jėzus užsiminė, kad demonai ieško bevandenių vietų (žr. Mt 12, 43). Taip pat buvo žydų padavimų, mokiusių, kad demonai gali būti sunaikinti prieš galutinę apokaliptinę Viešpaties dieną.

Vis dėlto svarbiausias dalykas yra šis: sužalota apsėstųjų būklė šiame pasakojime yra būtent tokia, kokios šėtonas trokšta Dievo vaikams. Bet Jėzus visiškai pakeitė jų gyvenimą. Viską, ką šėtonas siekia padaryti mūsų gyvenime, Jėzus gali ir atitaisys tiems, kurie nori pašvęsti save Kristui. Priešingu atveju prieš šėtoną mes esame bejėgiai.

Mes esame arba vienoje, arba kitoje didžiosios kovos pusėje. Kad ir kaip akivaizdžiai ir neginčijamai tai atrodytų, šios tiesos Jėzus negalėjo išreikšti aiškiau, nei šiais žodžiais: „Kas ne su Manimi, tas prieš Mane, ir kas nerenka su Manimi, tas barsto“ (Lk 11, 23). Tai, kurioje pusėje būsime mes, priklauso nuo mūsų.

Perskaitykite Jn 10, 10. „Vagis ateina tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“. Kaip tai taikytina ne tik demonų apsėstiesiems, bet mums, mūsų pačių gyvenime? Kaip mes galime ir turėtume patirti tai, kas mums čia pažadėta?

„KELKIS IR VAIKŠČIOK!“

Antroje dalyje tyrinėjome, kad Jėzus šimtininkui pasakė, jog Jis visame Izraelyje nerado tokio didelio tikėjimo. Tačiau tuo pat metu Izraelyje buvo žmogus, kurio troškimas, kad išgytų jo širdis, viršijo net norą išgyti nuo ligos.

Perskaitykite Mt 9, 1–8. Kokią didžią viltį mes turėtume čia įžvelgti dėl pažado atleisti mūsų nuodėmes, kad ir kokios jos buvo, kad ir kokią žalą padarė? Taip pat žr. Rom 4, 7; 1 Jn 1, 9; 1 Jn 2, 12.

Įdomu, kad pirmas Jėzaus padarytas dalykas išgydant paralyžiuotąjį buvo žmogaus dvasinės būklės paminėjimas. Jėzus, be abejo, žinojo, kokia buvo tikroji problema. Nepaisant žmogaus apgailėtinos būklės, Kristus žinojo, kad gilesnė problema buvo žmogaus kaltė dėl itin nuodėmingo gyvenimo. Tad, žinodamas žmogaus troškimą, kad jam būtų atleista, Jėzus pasakė tai, kas turėtų būti didžiausi ir labiausiai paguodžiantys žodžiai tiems, kurie supranta nuodėmės tikrovę ir nuodėmės kainą: „Tavo nuodėmės atleistos!“

Vait pridūrė: „Tačiau jis troško ne tiek pasveikti fiziškai, kiek atsikratyti nuodėmių naštos. Jeigu žmogui būtų pavykę susitikti su Jėzumi ir įsitikinti, kad jam atleista ir jis sutaikytas su Dangumi, jam būtų buvę tas pat – gyvens jis ar mirs, kad tik pagal Dievo valią“ (Su meile iš Dangaus, 237 p.).

Vienas Septintosios dienos adventistų pastorius dažnai pamokslavo apie pakankamai didelį tikėjimą, kad neišgytume. Tai pats didžiausias tikėjimas: kai mes žiūrime giliau nei į mūsų fizines aplinkybes ir dėmesį sutelkiame į mūsų amžinas aplinkybes. Itin dažnai mes meldžiamės dėl mūsų fizinių poreikių, ir Dievas rūpinasi šiais dalykais. Bet Kalno pamoksle Jėzus pirmiausia sakė ieškoti „Dievo karalystės ir Jo teisumo“. Galų gale, nepaisant mūsų tiesioginių fizinių poreikių, labai svarbu, kad pasaulyje, kuriame itin daug kas yra laikina ir greitai praeina, mes niekada nepamirštume amžinųjų dalykų.

Kad ir su kuo grumtumės, net blogiausiomis aplinkybėmis viskas tik laikina. Kodėl mums itin svarbu niekada nepamiršti šios tiesos?

PALIK NUMIRUSIEMS LAIDOTI SAVO NUMIRĖLIUS

Perskaitykite Mt 8, 18–22. Ką Jėzus čia sakė šiems žmonėms apie tai, ką reiškia Juo sekti?

Pirma, Mt 8, 18–22 parašyta apie dviejų žmonių norą tapti Jėzaus mokiniais. Abu buvo nuoširdūs; ir vis dėlto atrodo, kad juos abu kažkas sulaikė. Jėzus, kuris žino visas mūsų mintis, ėjo tiesiai prie klausimo esmės. Jis abejojo, ar pirmasis žmogus tikrai norėjo viską mesti, įskaitant savo lovą, ir Juo sekti. Tai nebūtinai reiškia, kad žmogus praras visą žemišką turtą, jei jis apsispręstų sekti Jėzų, tai tiesiog reiškia, kad žmogus turi būti pasiruošęs tai padaryti.

Tada Jėzus paklausė antrojo žmogus, ar jis tikrai yra pasiruošęs Jėzų laikyti svarbesniu už savo paties šeimą. Iš pirmo žvilgsnio, Jo žodžiai antrajam žmogui atrodo labai griežti. Juk šis tenorėjo palaidoti savo tėvą. Kodėl jis negalėjo to padaryti ir paskui sekti Jėzumi, ypač kai žydų tikėjime buvo labai svarbu paklusti penktam įsakymui, užtikrinant, kad tėvai būtų tinkamai palaidoti?

Tačiau kai kurie vertėjai teigia, kad šio asmens tėvas nei buvo miręs, nei ruošėsi mirti; vietoj to, vyras iš esmės sakė Jėzui: Leisk man sutvarkyti su mano šeima susijusius reikalus, ir tada aš seksiu Tave.

Tad ir Jėzaus atsakymas buvo atitinkamas.

Kitas pašaukimas mokinystei yra užrašytas Mt 9, 9–13, kur pašauktas Matas, paniekintas muitininkas. Jėzus žinojo šio žmogaus širdį, kuri akivaizdžiai buvo atvira tiesai, kaip tai parodė Mato reakcija į kvietimą. Jėzus tikrai žinojo, kokią reakciją tokiam kaip Matas Jo kvietimas sukels, kaip ir įvyko, kaip tekstas atskleidžia. Mums šiandien sunku suprasti, koks apmaudus anuomet gyvenusiems žmonėms būtų tokio asmens kaip Matas pašaukimas. Čia matome dar vieną pavyzdį, koks išties visuotinis yra Evangelijos kvietimas.

Perskaitykite Mt 9, 13. Nors kontekstas skiriasi, kaip šis principas yra taikytinas net šiandien, net pakeitus gyvulių atnašavimo idėją Jėzaus auka? Tai yra, kaip mums reikia būti atsargiems ir neleisti religiniams įsitikinimams ar papročiams, nepaisant to, kad ir kokie teisingi jie būtų, pastoti kelią tam, kas Dievui iš tiesų rūpi?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 232-241 p.

Vokiečiai turi posakį: „Vienas kartas – nė karto“. Pastarasis nusako mintį, kad jei kas nors atsitiko tik vieną kartą, tai nieko nereiškia. Jei kas nors nutiko tik vieną kartą, tai tas pat, lyg tai niekada nebūtų įvykę. Ar jūs su tuo sutinkate, ar ne, pagalvokite apie šią mintį pamokos penktos dalies kontekste, kai Jėzus tarė žmogui, norėjusiam pirma palaidoti savo tėvą, ir tik po to būti mokiniu: „Sek paskui Mane ir palik mirusiems laidoti savo numirėlius“ (Mt 8, 22). Ką Jėzus norėjo pasakyti šiais žodžiais, dar gyvą žmogų įvardinęs mirusiu? Na, jei „vienas kartas nieko nereiškia“, galbūt tada apskritai neverta gimti ir gyventi šioje žemėje tik vieną kartą, be amžinybės vilties. Galbūt jau dabar geriau būti mirusiu (žr. Jn 3, 18). Pasauliečiai mąstytojai, netikintys jokiu pomirtiniu gyvenimu, jau pasibjaurėjo vieninteliu, trumpalaikiu ir beprasmiu gyvenimu čia, prieš amžinai išnykstant. Jie klausia, ką šis gyvenimas gali reikšti, jei po šio trumpo laikotarpio mes išnykstame ir esame pamiršti amžiams? Tuomet nestebina tai, kad Jėzus pasakė tokius žodžius. Jis nurodė žmonėms į viršijančią šį pasaulį tikrovę, kurią šis pasaulis gali pasiūlyti.

Klausimai aptarimui:

1.Atsižvelgiant į ankščiau pateiktą mintį, dar kartą perskaitykite Mato pasakojimą, ką Jėzus sakė žmogui, norėjusiam palaidoti savo tėvą. Ką tai turėtų pasakyti apie bendro vaizdo išlaikymo svarbą (kalbėdami apie „bendrą vaizdą“, galvoje turime itin platų vaizdą) mūsų reikaluose? Kaip mūsų teologija padeda mums suprasti, koks išties didelis yra bendras vaizdas?

2. Mums ne visada žinoma Dievo valia dėl fizinio išgydymo, bet mums visada aiški Jo valia dėl dvasinio išgydymo. Kaip tai turėtų paveikti mūsų maldas?

3. Kokie dalykai jums yra svarbiausi? Sudarykite sąrašą ir pastarąjį atsineškite į klasę. Ko jūs galite pasimokyti iš vienas kito prioritetų? Ko mūsų prioritetai mus moko apie mus ir apie mūsų požiūrį į pasaulį, Dievą ir vienas kitą? Kaip skirtųsi sąrašas, jei pastarąjį sudarinėtų grupė ateistų?