Sausio 23 – 29 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 9, 1–5; Iz 9, 5–6; Iz 9, 7–10: 34; Iz 11; Iz 12, 1–6.

Įsimintina eilutė: „Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas. Jo vardas bus ‘Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis.ʼ“ (Iz 9, 5)

Mokslų daktaras Robertas Openhaimeris, prižiūrėjęs pirmosios atominės bombos gamybą, stojo prieš Kongreso komitetą [JAV]. Jo buvo klausiama, ar yra kokių nors būdų apsiginti nuo atminės bombos. – „Be abejo“, – atsakė puikus fizikas. „Ir kaip…“ Dr. Openhaimeris apžvelgė nutilusią, laukiančią auditoriją ir švelniai tarė: „Taika“ (Compiled by Paul Lee Tan, Encyclopedia of 7,700 Illustrations: Signs of the Times (Rockville, Md.: Assurance Publishers, 1985), p. 989).

Taika yra slapta žmonijos svajonė. Paskaičiuota, kad nuo rašytinės istorijos pradžios pasaulis taikiai gyveno tik apie 8 procentus laiko. Per tuos metus buvo sulaužyta mažiausiai aštuoni tūkstančiai sutarčių (Paul Lee Tan, 987 p.). Pusšimtį metų po Pirmojo pasaulinio karo, turėjusio pabaigti visus karus, pabaigos, kiekvieniems karo metams teko dvi minutės taikos.

1895 m. dinamito išradėjas Alfredas Nobelis skyrė apdovanojimą asmenims, kurie svariai prisideda prie taikos (Paul Lee Tan, 988 p.). Tačiau pastaraisiais metais net kai kurie Nobelio taikos premijos laureatai dalyvavo smurtiniame konflikte.

Šią savaitę tyrinėsime apie vienintelį, kuris gali užtikrinti tikrą ir amžiną taiką.

I. GALILĖJOS NIŪRUMO PABAIGA (Iz 8, 23; 9, 1–4)

1. Kodėl kai kuriuose vertimuose Iz 9, 1 prasideda Iz 8, 23, žodžiu tačiau (bet /nepaisant to), prieštaraujančiu ankstesniam žodžiui?

Iz 8, 21–22 aprašomos beviltiškos aplinkybės tų, kurie gręžiasi į okultizmą, o ne į gyvąjį Dievą: kur jie bežvelgtų, jie susikaupę žiūrės į žemę, bet čia bus vargas ir tamsybės, nes debesys nepraleidžia šviesos“ (Iz 8, 22). Ir priešingai, ateis laikas, kai gyvenusieji tamsumoje pamatys didžią šviesą; gyvenusiems nevilties šalyje užtekės šviesybė“ (Iz 9, 1). Galilėjos regiono žmonės čia išskirti kaip sulaukę ypatingos šviesos palaiminimo (Iz 9, 2). Tauta gausės ir džiaugsis, nes Dievas sutriuškino „jų prižiūrėtojo lazdą“ (Iz 9, 3).

Čia nusakomas Galilėjos ežero regionas, nes jis buvo viena iš pirmųjų užkariautų Izraelio teritorijų. Atsakydamas į Ahazo pagalbos prašymą, Tiglat Pileseras III užėmė Galilėjos ir Užjordanės Šiaurės Izraelio regionus, dalį žmonių paėmė į nelaisvę ir pavertė šias teritorijas Asirijos provincijomis (2 Kar 15, 29). Tad Izaijo žinia yra tokia, jog pirmieji, kurie bus užkariauti, bus pirmieji, kurie pamatys išgelbėjimą.

2. Ką Dievas panaudojo, kad išgelbėtų savo tautą? Iz 9, 5–6.

3. Kada ir kaip išsipildė Iz 8, 23; 9, 1–4 pranašystės? Mt 4, 12–25.

Neatsitiktinai ankstyvoji Jėzaus tarnystė prasidėjo Galilėjos regione, kur Jis suteikė vilties skelbdamas gerąją Dievo karalystės žinią ir išgydydamas žmones, įskaitant demonų apsėstuosius, iš okultizmo vergijos (Mt 4, 24).

Čia mes matome puikų pavyzdį, kaip Raštas panaudoja iš anksto nusakytus Senojo Testamento įvykius ir pritaiko juos Naujojo Testamento laikams. Viešpats pritaikė vienos eros simbolius kitos eros vaizdiniams, kaip, pavyzdžiu, Mato 24, kai Jėzus susiejo Jeruzalės sunaikinimą 70 m. po Kristaus ir pasaulio pabaigą.

Jei kas nors jūsų paklaustų, nuo ko Jėzus jus išgelbėjo, ką jūs atsakytumėte? Kokį asmeninį liudijimą, susijusi su Kristaus galia jūsų gyvenime, galite pateikti?

II. KŪDIKIS MUMS GIMĖ (Iz 9, 5–6)

Tai yra trečiasis ypatingas gimimas Izaijo knygoje, minint Emanuelio ir Maher Šalal Haš Bazo gimimus.

4. Kuo ypatingas šiose eilutėse minimas kūdikis? Iz 9, 5–6.

Atkreipkite dėmesį, kad šis Išvaduotojas turi keletą vardų / epitetų, kurie Jį įvairiai apibūdina. Senovės Artimuosiuose Rytuose karaliai ir dievybės turėjo kelis vardus, kad parodytų savo didybę.

Jis yra „Nuostabusis“, kaip ir Viešpaties Angelo iš dangaus jo tėvui nusakyto Samsono vardas – „nuostabus“ (Ts 13, 18; ta pati hebrajiška šaknis. liet. Biblijoje „slėpiningas“), paskui atnašos liepsna pakilusiam į dangų nuo Manoacho aukuro (Ts 13, 20), taip iš anksto išpranašaujant Jo auką po daugiau nei tūkstančio metų.

Jis įvardytas dangiškuoju („Galingasis Dievas“) ir amžinu Kūrėju („Amžinasis Tėvas“; žr. Lk 3, 38: „… Adomo, kuris buvo Dievo“).

Jis yra Dovydo dinastijos karalius; Jo taikos karalystė bus amžina.

5. Atsižvelgiant į šias savybes, kas vienintelis galėtų būti šis kūdikis? žr. Lk 2, 8–14.

Kai kurie mėgino tapatinti Jį su karaliumi Ezekijumi, tačiau aprašymas pranoksta bet kurį paprastą žmogų. Tinka tik vienas asmuo – Jėzus Kristus, dangaus Dievo Sūnus ir Kūrėjas (Jn 1, 1–3, 14; Kol 1, 15–17; Kol 2, 9; Hbr 1, 2), kuris gimė mums, kad mus išgelbėtų ir suteiktų ramybę. Jam suteikta visa valdžia danguje ir žemėje ir Jis visada yra su mumis (Mt 28, 18–20). Išlaikydamas savo dieviškumą, Jis taip pat visam laikui tapo žmogumi, visada galinčiu atjausti mūsų silpnybes (Hbr 4, 15). „Mums gimė kūdikis“… amžinai!

„Kristui atėjus į mūsų pasaulį, šėtonas buvo ant žemės ir priešinosi kiekvienam pažangos žingsniui Jo kelyje nuo ėdžių iki Golgotos. Šėtonas apkaltino Dievą reikalaujant angelų pasiaukojimo, neva Jam pačiam nežinant, ką tai reiškia, neva Jam pačiam nesiaukojant dėl kitų. Tai buvo šėtono kaltinimas Dievui danguje; po to, kai piktasis buvo išvarytas iš dangaus, jis nuolatos kaltino Viešpatį reikalaujant griežtos tarnystės, kurios Jis pats neatlieka. Kristus atėjo į pasaulį, kad paneigtų šiuos melagingus kaltinimus ir apreikštų Tėvą“ (E. Vait, „Selected Messages“, 1 t., p. 406).

Ką ši ištraukta pasako mums apie Dievo charakterį?

III. DIEVO ĮNIRŠIO LAZDA (Iz 9, 7–10, 34)

Ši dalis paaiškina Iz 8, 23; 9, 1–4, kur numatomas išgelbėjimas paniurusiai, kenčiančiai tautai, pasitikėjusiai okultizmu ir tapusiai užkariavimų bei engimo grobiu: „Juk Tu sutriuškinai jų nuožmaus prižiūrėtojo lazdą, kaip anuomet, Midjano dieną“ (Iz 9, 3).

6. Perskaitykite Dievo tautos kančias, aprašytas aukščiau pateiktose eilutėse. Palyginkite prakeikimus Kun 26, 14–39. Kodėl Dievas nubaudė savo tautą etapais, o ne visą iškart? Ką tai sako apie Jo charakterį ir tikslus?

Jei Dievas būtų norėjęs sunaikinti savo tautą, Jis būtų galėjęs ją atiduoti asirams iškart. Bet Jis yra kantrus, „nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Pt 3, 9). Kaip ir Teisėjų laikotarpiu, Dievas leido Judui ir Izraeliui patirti tam tikrus savo paikumo rezultatus, kad jie suprastų, ką jie darė, ir turėtų galimybę priimti geresnį sprendimą. Jiems neišsižadant savo nedorumo ir užkietinus savo širdį Jo raginimams, kuriuos Jis teikė per savo pasiuntinius, Jis patraukė savo apsaugą. Bet jie ir toliau maištavo. Šis ciklas kartojosi žemyn nukreipta spirale, kol Dievas daugiau nieko negalėjo padaryti.

7. Perskaitykite Iz 9, 7–10, 2. Dėl kokių nuodėmių tauta kalta? Kam ji nusidėjo? Kas iš tautos kalti?

Tai, ką mes matome čia, kaip akivaizdu visame Rašte, yra laisvos valios tikrovė. Dievas išlaisvino tautą (Jis privalėjo; kitaip ji niekada nebūtų galėjusi Jo iš tikrųjų mylėti), o laisvė suteikia galimybę daryti pikta. Ir nors Dievas vis bando mus vilioti, atskleisdamas savo meilę ir charakterį, Jis taip pat leis mums pjauti mūsų nederamų sprendimų vaisių; t.y., skausmą, kančią, baimę, suirutę ir t.t., visa tai tam, kad padėtų mums suvokti, prie ko priveda nusigręžimas nuo Jo. Ir vis dėlto net tokiu atveju, kaip dažnai tai neleidžia žmonėms išsižadėti nuodėmės ir ateiti pas Viešpatį. Laisva valia yra nuostabi; be jos mes negalėtume būti žmonėmis. Vargas tiems, kurie netinkamai ja naudojasi.

Kaip Dievas panaudojo kančią jūsų pačių gyvenime, norėdamas jus nukreipti nuo klaidingo kelio? (O gal jūs vis dar to nesuvokiate?)

IV. ŠAKNIS IR ŠAKA VIENAME (Izaijo 11)

8. Kas yra „atžala“, kuri išaugs iš „Jesės kelmo“ (Iz 11, 1)? Taip pat žiūrėkite Zch 3, 8; Zch 6, 12.

Iz 11, 1 tęsiasi nukirsto medžio tema Iz 10, 33–34. Jesės kelmas atspindi mintį, kad Dovydo (Jesės sūnaus) dinastija praras savo galią (Dan 4, 10–17. 20–26). Bet akivaizdu, kad iš pasmerkto „kelmo“ išaugs „atžala“ / šaka; tai yra, valdovas, kilęs iš Dovydo.

9. Kodėl naujasis valdovas iš Dovydo giminės dar vadinamas Jesės šaknimi (Iz 11, 10)? Kokia čia aiški prasmė? Apr 22, 16.

Aprašymas tinka tik Jėzui Kristui, kuris yra „Dovydo atžala ir palikuonis“ (Apr 22, 16). Kristus kilo iš Dovydo (Lk 3, 23–31), kilusio iš Adomo, „kuris buvo Dievo“ (Lk 3, 38) ta prasme, kad Kristus jį sukūrė (žr. Jn 1, 1–3. 14). Taigi Kristus buvo ir Dovydo protėvis, ir jo palikuonis!

10. Kaip naujasis valdovas iš Dovydo giminės panaikina blogąjį nuodėmės ir atsimetimo poveikį? Izaijo 11.

Jis mąsto ir elgiasi darnoje su Viešpačiu, teisingai teisia, baudžia nedorėlius ir atneša ramybę. Kai Jis perims valdymą, Viešpats sugrąžins, atkurs ir suvienys ištikimą Izraelio ir Judo likutį (palyginkite Iz 10, 20–22). Bus stipri, vieninga monarchija, kaip karaliaus Dovydo, kuris nugalėjo filistinus ir kitas tautas, laikais. Tačiau Naujasis Valdovas bus didingesnis už Dovydą tuo, kad atkurs ramybę net pačios kūrinijos esmei – plėšrūnai nebebus mėsėdžiai ir taikiai sugyvens su savo buvusiu grobiu (Iz 11, 6–9).

  1. Ar Izaijo 11 kalba tik apie pirmąjį Kristaus atėjimą, tik apie antrąjį, ar abu? Apžvelkite pranašystes ir pažymėkite, kurios eilutės kalba apie kurį atėjimą.

Izaijo 11 abu Jėzaus atėjimai pateikiami kaip vienas paveikslas. Jie yra susieti, nes jie yra dvi visumos dalys, kaip abi plokštumos pusės. Išganymo planas, kurį reikia įvykdyti, reikalauja abiejų atėjimų: pirmojo, kuris jau įvyko; ir antrojo, kurio laukiame kaip visų krikščioniškų vilčių išsipildymo.

Ką Kristus įvykdė per pirmąjį atėjimą, kas mums suteikia užtikrinimą dėl antrojo atėjimo? Koks pirmojo atėjimo tikslas, jei jo rezultatas nėra antrasis atėjimas?

V. „PAGUODEI MANE“ (Iz 12, 1–6)

Izaijo 12 yra trumpa psalmė (giesmė), kurioje Dievas šlovinamas už Jo gailestingumą ir galingą paguodą. Psalmė, įdėta į atkurto likučio nario lūpas, lygina pažadėtą ​​išgelbėjimą su hebrajų išgelbėjimu iš Egipto (žr. Iz 11, 16); tai yra tarsi Mozės ir izraelitų giesmė, kai jie buvo išgelbėti nuo faraono kariuomenės prie Raudonosios jūros (žr. Išėjimo 15).

12. Palyginkite šią giesmę Izaijo 12 su Apr 15, 2–4, Mozės ir Avinėlio giesme. Už ką jose Dievas šlovinamas?

Iz 12, 2 priartėja prie to, kad būsimasis Išgelbėtojas tapatinamas su Jėzumi. Parašyta, kad Dievas yra mano išganymas ir „Jis mano gelbėtojas“. Vardas Jėzus reiškia „Viešpats yra išgelbėjimas“ (palyginkite Mt 1, 21).

13. Kuo reikšminga mintis, sutelpanti Jėzaus varde, reiškiančiame – Viešpats yra išgelbėjimas?

Viešpats ne tik išgano (Iz 12, 2); Jis pats yra išganymas. Tai, kad Izraelio Šventasis yra su mumis, reiškia mums viską (Iz 12, 6). Dievas su mumis! Jėzus ne tik darė stebuklus; Jis „tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Jis ne tik užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus; Jis dėl mūsų virto nuodėme (2 Kor 5, 21). Jis ne tik sutaiko; Jis yra mūsų sutaikymas (Ef 2, 14).

Todėl nestebina tai, jog Jesės šaknis bus padaryta „ženklu tautoms“ (Iz 11, 10). Iškeltas ant kryžiaus Jis visus žmones traukia pas save (Jn 12, 32–33)! Likutis sugrįš pas „galingąjį Dievą“ (Iz 10, 21), kuris yra mums gimęs kūdikis, „Ramybės Kunigaikštis“ (Iz 9, 5)!

Įsigilinkite į šią mintį, kad Jėzus yra mūsų išgelbėjimas. Perskaitykite Rom 3, 24. Parašyta, kad atpirkimas yra Jėzuje; atpirkimas įvyko Jame, ir būtent per Dievo malonę ir gailestingumą mes taip pat galime amžinai būti šio atpirkimo dalininkai. Kitaip tariant, šis atpirkimas, kuris yra Jame, gali tikėjimu, o ne darbais tapti mūsų, nes jokių gerų darbų, kuriuos mes atliekame, nepakanka mums atpirkti. Atpirkimą gali atnešti tik tie darbai, kuriuos atliko Kristus, kuriuos Jis mums įskaito tikėjimu. Kaip ši tiesa suteikia jums vilties ir užtikrina dėl išganymo, ypač kai jaučiatės sukrėsti asmeninio nevertumo jausmo?

Tolesniam tyrinėjimui: „Kiekvieno žemiškojo tėvo širdis rūpinasi savo sūnumi. Jis nerimaudamas žvelgia į savo mažo vaikelio veidą ir virpa nuo minties, kad jo gyvybei gali grėsti pavojus. Jis pasirengęs užstoti savo brangiausiąjį nuo šėtono galybės, apsaugoti jį nuo pagundų ir kovų. Tačiau daug sunkesnėms kovoms ir baisesniems pavojams Dievas atidavė savo vienatinį Sūnui, kad mūsų mažųjų gyvenimo kelias būtų saugus. Štai meilė. Stebėkis, o dangau! Būk apstulbinta, o žeme!“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 37)

„Kristus buvo tas, kuris sutiko įvykdyti sąlygas, būtinas žmogaus išganymui. Jokio angelo, jokio žmogaus nepakako, kad būtų atliktas šis didelis darbas. Iškeltas turi būti tik Žmogaus Sūnus; nes tik begalinė prigimtis galėtų vykdyti atpirkimo procesą. Kristus sutiko susieti save su neištikimais ir nuodėmingais, apsivilkti žmogiška prigimtim, duoti savo kraują ir atnašauti savo sielą aukai už nuodėmę. Danguje buvo išmatuota žmogaus kaltė, įvertinta rūstybė dėl nuodėmės, ir vis dėlto Kristus paskelbė savo sprendimą, kad Jis prisiims atsakomybę įvykdyti sąlygas, kuriomis viltis taps pasiekiama puolusiai žmonijai.“ (E. Vait, „The Signs of the Times“, 1896 m., kovo 5 d.)

Klausimai aptarimui: Izaijo 11 tyrinėjome, jog Viešpats pateikė abu Kristaus atėjimus vienu paveikslu. Tai gali bent šiek tiek paaiškinti, kodėl kai kurie žydai nepriėmė Kristaus Jo pirmojo atėjimo metu, nes jie tikėjosi, kad Jis atliks tai, kas įvyks tik per antrąjį atėjimą. Ką tai pasako apie svarbą tinkamai suprasti Kristaus atėjimo prigimtį? Kaip, pavyzdžiui, klaidingos su Jo antruoju atėjimu susijusios nuomonės gali paskatinti žmones priimti didžiąją paskutiniųjų laikų šėtono apgavystę? (žr. E. Vait, Didžioji kova, 39 skyrius.)

Santrauka: Izaijo, kurio vardas reiškia – „Viešpaties išganymas“, dienomis Dievas savo likučiui pažadėjo išgelbėjimą nuo priespaudos, kuri jį ištiko dėl tautinio atsimetimo. Ši vilties pranašystė galiausiai išsipildo Jėzuje, kurio vardas reiškia – „Viešpats yra išganymas“.