Gegužės 2–8 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 24, 36–45; 1 Kor 12, 10; 1 Kor 14, 26; Apd 17, 16–32; Jn 12, 42–43.

Įsimintina eilutė: „Juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir Jo ieškantiems atsilygina“ (Hbr 11, 6).

Skaityti Raštą taip pat reiškia jį aiškinti. Bet kaip mes tai darome? Kokiais principais vadovaujamės? Kaip, pavyzdžiui, suprantame įvairius ten aptinkamus rašymo būdus? Pvz., ar skaitoma eilutė yra palyginimas, pranašiškas – simbolinis sapnas ar istorinis pasakojimas? Atsakymas į šį svarbų su kontekstu susijusį klausimą jau yra Rašto aiškinimas.

Kartais žmonės Raštą naudoja kaip dangaus patarėją – atsiverčia atsitiktinę Rašto eilutę tikėdamiesi, kad ji parodys kryptį. Bet atsitiktinių Rašto eilučių susiejimas gali privesti prie labai keistų ir klaidingų išvadų.

Pavyzdžiui, vyrui palikus žmoną dėl kitos moters, žmona gali rasti didelį patikinimą šioje eilutėje: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters“ (Pr 3, 15). Remdamasi šia eilute ji būtų įsitikinusi, kad jos vyro romanas nesibaigs!

Bet koks tekstas be konteksto greitai virsta dingstimi asmeniniams tikslams ir idėjoms. Taigi mes turime ne tik skaityti Raštą, bet ir teisingai jį aiškinti.

I. PRIELAIDOS

1. Perskaitykite Lk 24, 36–45. Kas mokiniams, kurie buvo labai gerai susipažinę su Šventuoju Raštu, sutrukdė suprasti Dievo Žodį, net kai priešais juos rutuliavosi išpranašauti įvykiai?

Niekas prie Šventojo Rašto teksto neateina be minčių. Kiekvienas skaitytojas, kiekvienas Rašto mokinys atsiverčia Bibliją turėdamas tam tikra istoriją ir asmeninį patyrimą, kurie neišvengiamai daro įtaką aiškinimo procesui. Netgi mokiniai, atsižvelgdami į jų laikmečio lūkesčius, turėjo savitų idėjų, kas yra Mesijas ir ką Jis turėjo daryti. Jų tvirtas įsitikinimas neleido aiškiau suprasti Rašto tekstą, o tai paaiškina, kodėl jie itin dažnai klaidingai suprato Jėzų ir įvykius, susijusius su Jo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu.

Mes visi turime nemažai su šiuo pasauliu, galutine tikrove, Dievu ir panašiais dalykais susijusių įsitikinimų, kuriuos iš anksto priimame aiškindami Raštą, net nesąmoningai. Niekas neatsiverčia Rašto teksto neturėdamas minčių. Pavyzdžiui, jei kažkieno pasaulėžiūra kategoriškai atmeta bet kokį antgamtinį Dievo įsikišimą, tas asmuo neskaitys ir nesupras Rašto kaip tikros ir patikimos ataskaitos apie tai, ką Dievas padarė istorijoje, bet interpretuos jį labai skirtingai nuo asmens, priimančio antgamtinę tikrovę.

Rašto aiškintojai negali visiškai atsiriboti nuo savo praeities, išgyvenimų, būdingų idėjų, išankstinių įsitikinimų ir nuomonių. Visiškas neutralumas ar absoliutus objektyvumas neįmanomas. Rašto tyrinėjimas ir teologiniai apmąstymai neatsiejami nuo prielaidų, susijusių su pasaulio ir Dievo prigimtimi.

Tačiau gera žinia yra ta, kad Šventoji Dvasia gali išplėsti mūsų ribotą mąstymą ir ištaisyti prielaidas, kai skaitome Šventąjį Raštą be išankstinio nusistatymo ir nuoširdžiai. Biblija ne kartą patvirtina, kad žmonės su visiškai skirtinga praeitimi suprato Dievo Žodį ir kad Šventoji Dvasia veda mus „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13).

Kokios yra jūsų pačių su pasauliu susijusios prielaidos? Kaip galite visas jas pavesti Dievo Žodžiui, kad pats Žodis galėtų pakeisti jūsų idėjas ir jos labiau atitiktų Rašto mokymą?

II. VERTIMAS IR AIŠKINIMAS

Biblija buvo parašyta labai senomis kalbomis – Senasis Testamentas daugiausia parašytas hebrajų kalba, su keliais aramėjų kalbos intarpais, o Naujasis Testamentas buvo parašytas senovine graikų kalba. Šiandien dauguma pasaulio gyventojų nekalba ir neskaito šiomis senovės kalbomis. Taigi Raštas turėjo būti išverstas į įvairias šiuolaikines kalbas.

Bet, kaip žino kiekvienas geras vertėjas, verčiant visada prireikia tam tikro aiškinimo. Kai kurie vienos kalbos žodžiai neturi tikslaus atitikmens kita kalba. Menas ir įgūdis kruopščiai versti ir vėliau aiškinti tekstus vadinamas – „hermeneutika“.

2. Perskaitykite 1 Kor 12, 10; 1 Kor 14, 26; Jn 1, 41; 9, 7; Apd 9, 36; Lk 24, 27. Visose šiose eilutėse matome aiškinimo ir vertimo mintį. Lk 24, 27 net Jėzus turėjo paaiškinti Rašto reikšmę mokiniams. Ką tai pasako apie aiškinimo svarbą?

Graikų kalbos žodis hermeneuo, iš kurio kilęs žodis – hermeneutika (Rašto aiškinimas), yra kilęs iš graikų dievo Hermio. Jis buvo laikomas dievų pasiuntiniu, todėl atsakingas už, be kita ko, dievų pranešimų aiškinimą žmonėms.

Esminis dalykas, susijęs su hermeneutika, kad jei neskaitome originalo kalba, galime skaityti tik vertimus. Laimei, daugelis vertimų perteikia esmę. Nereikia mokėti originalo kalbos, kad galėtume suprasti esmines Rašte atskleistas tiesas, nors tokios kalbinės žinios praverstų. Vis dėlto, net ir gerai išvertus, svarbu tinkamas teksto aiškinimas, kaip rodo Lk 24, 27. Toks yra pagrindinis hermeneutikos tikslas –  tiksliai perteikti Rašto tekstų prasmę ir padėti mums suprasti, kaip tinkamai pritaikyti teksto mokymą mūsų gyvenimui. Kaip rodo Luko evangelijos tekstas, Jėzus tai padarė savo sekėjų labui. Įsivaizduokite, ką reikštų, jei pats Jėzus aiškintų jums Rašto ištraukas!

Daug žmonių turi prieigą prie įvairių vertimų, tačiau daug žmonių jos neturi. Kad ir su kokiais vertimais jums tektų dirbti, kodėl svarbu pamaldžiai tyrinėti Žodį ir paklusti jo mokymui?

III. RAŠTAS IR KULTŪRA

3. Perskaitykite Apd 17, 16–32. Apd 17 Paulius mėgino perteikti Evangelijos žinią naujame kontekste – graikų kultūros filosofija. Kaip skirtingos kultūrinės aplinkybės daro įtaką tam, kaip mes vertiname įvairių idėjų svarbą?

Su Artimųjų Rytų kultūra susijusios žinios praverčia norint suprasti kai kurias Rašto eilutes. „Pavyzdžiui, hebrajų kultūra priskyrė asmeniui atsakomybę už veiksmus, kurių jis nepadarė, bet leido jiems įvykti. Todėl įkvėpti Biblijos rašytojai paprastai priskiria Dievui tokius aktyvius darbus, kurie Vakarų mąstymu yra, sakytume, Jo leidžiami arba Jis jiems netrukdo, pavyzdžiui, faraono širdies užkietinimui“ (Methods of Bible Study, 4. p. skyrius).

Kultūra taip pat iškelia keletą svarbių hermeneutinių klausimų. Ar Raštas yra sąlygiškai apibrėžtas ir taikytinas tik tai kultūrai, kuria jis remiasi? O gal tam tikroje kultūroje duota Dievo žinia viršija konkrečią kultūrą ir kalba visiems žmonėms? Kas nutiktų, jei mūsų pačių kultūrinė patirtis taptų pagrindu ir lakmuso testu aiškinant Raštą?

Apd 17, 26 apaštalas Paulius pateikia įdomią tikrovės perspektyvą, į kurią dažnai nekreipiama dėmesio, kai žmonės skaito šią eilutę. Jis teigia, kad Dievas mus visus išvedė iš vienos šaknies. Nors kultūriškai mes esame labai įvairūs, vis dėlto, kalbant bibline prasme, yra bendras ryšys, vienijantis visus žmones, nepaisant jų kultūrinių skirtumų, todėl, kad Dievas yra visos žmonijos Kūrėjas. Mūsų nuodėmingumas ir išgelbėjimo būtinybė neapsiriboja viena kultūra. Mums visiems reikia išgelbėjimo, kurį mums suteikė Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas.

Nors Dievas kalbėjo konkrečioms kartoms, Jis pasirūpino, kad ateities kartos, skaitančios Dievo Žodį, suprastų, jog tos tiesos peržengia vietines ir ribotas aplinkybes, kuriomis buvo rašomi Biblijos tekstai.

Pagalvokite apie algebrą, kuri pirmą kartą buvo pritaikyta IX a. Bagdade. Ar tai reiškia, kad šios matematikos šakos tiesos ir principai apsiriboja tik tuo laiku ir vieta? Žinoma, kad ne.

Tas pats principas taikytinas ir Dievo Žodžio tiesoms. Nors Raštas buvo parašytas seniai, kultūrose, kurios labai skiriasi nuo šiandienių, tačiau Rašte esančios tiesos mums yra tokios pat aktualios kaip ir tuomet, kai jos buvo apmąstytos pirmą kartą.

IV. MŪSŲ NUODĖMINGA IR PUOLUSI PRIGIMTIS

4. Perskaitykite Jn 9, 39–41 ir Jn 12, 42–43. Kas šiose eilutėse sutrukdė žmonėms priimti Rašto žinios tiesą? Kokius įspėjimus galime įžvelgti sau šiuose įvykiuose?

Lengva žvelgti atgal į religinius vadovus, atmetusius Jėzų, nepaisant itin galingų įrodymų. Vis dėlto turime būti atsargūs ir nepuoselėti panašaus nusistatymo, kalbant apie Jo Žodį.

Neabejotina, kad nuodėmė iš esmės pakeitė, sudarkė ir suskaldė mūsų santykius su Dievu. Nuodėmė veikia visą mūsų žmogiškąją būtį. Ji taip pat daro įtaką mūsų gebėjimui aiškinti Raštą. Ne tik dėl to, kad mūsų žmogiško mąstymo procesais yra lengvai pasinaudojama nuodėmingiems tikslams pasiekti, bet ir dėl to, kad mūsų protas bei mintys yra sugadinti nuodėmės ir todėl uždaryti Dievo tiesai. Mūsų mąstyme galima aptikti šias sugedimo savybes – puikybę, savęs apgaudinėjimą, abejones, laikymąsi atokiai ir nepaklusnumą.

Išpuikęs asmuo išaukština save virš Dievo ir Jo Žodžio. Taip yra todėl, kad puikybė verčia samprotaujantįjį pervertinti žmogiškąjį protą kaip galutinį tiesos matą, net virš Rašte randamos tiesos. Toks nusistatymas sumenkina dangišką Rašto autoritetą.

Kai kurie žmonės linkę klausyti tik jiems patrauklių idėjų, net jei jos prieštarauja apreikštai Dievo valiai. Dievas mus perspėjo dėl savęs apgaudinėjimo pavojų (Apr 3, 17). Nuodėmė taip pat skatina abejones, kai mes dvejojame ir pradedame netikėti Dievo Žodžiu. Pradėjus abejonėmis, Rašto teksto aiškinimas niekada neves į užtikrintumą. Vietoj užtikrintumo abejojantis asmuo greitai priima poziciją, kai jis teisia tai, kas Rašte yra ir nėra priimtina, o tai yra labai pavojinga pozicija.

Verčiau turėtume prie Rašto artintis tikint ir paklūstant, o ne kritikuojant ir abejojant. Puikybė, savęs apgaudinėjimas ir abejonės lemia tolimą nusistatymą Dievo ir Rašto atžvilgiu, o tai neabejotinai atves prie nepaklusnumo, t.y. nenoro laikytis apreikštos Dievo valios.

Ar kažką perskaitę Rašte kada nors kovojote su įsitikinimu, t.y., Raštas aiškiai nurodė jums daryti viena, o jūs norėjote daryti kita? Kas nutiko ir ko išmokote iš savo patyrimo?

V. KODĖL AIŠKINIMAS YRA SVARBU

5. Perskaitykite Neh 8, 1–3. 8. Kodėl aiškus Rašto supratimas yra itin svarbus mums ne tik asmeniškai, bet ir kaip bažnyčiai?

Svarbiausias Rašte – tai išganymo klausimas ir kaip mes esame išgelbėti. Galų gale, kas dar galėtų būti svarbiau? Kokia nauda, kaip mums sakė pats Jėzus, jei mes laimėtume viską, ką siūlo pasaulis, bet netektume savo sielos (Mt 16, 26)?

Tačiau žinojimas, ko Raštas moko apie išganymą, labai priklauso nuo aiškinimo. Jei neteisingai traktuosime ir interpretuosime Raštą, greičiausiai padarysime klaidingas išvadas ne tik suvokdami išganymą, bet ir visa kita, ko Raštas moko. Tiesą sakant, net apaštalų laikais teologiniai klaidamoksliai jau buvo įsėlinę į bažnyčią, be abejo, pagrįsti melagingu Rašto aiškinimu.

6. Perskaitykite 2 Pt 3, 15–16. Ką tai mums sako apie teisingo Rašto skaitymo svarbą?

Iš tikrųjų, jei esame Rašto žmonės, norintys gyventi tik pagal Raštą – ir neturintys kitų autoritetingų šaltinių, tokių kaip papročiai, religiniai įsitikinimai ar bažnyčios mokymo autoritetų, aiškinančių mums Raštą – tada teisingos Rašto hermeneutikos klausimas yra itin svarbus, nes mes turime tik Raštą, kuris moko, ką mums tikėti ir kaip gyventi.

Rašto aiškinimo klausimas yra esminis teologinei bažnyčios sveikatai ir misijai. Be teisingo Rašto aiškinimo negali būti doktrinos ir mokymo vienumo, taigi ir bažnyčios bei mūsų misijos. Bloga ir iškreipta teologija neišvengiamai veda į nepakankamą ir iškreiptą misiją. Galų gale, jei turime žinią, kurią reikia skelbti pasauliui, bet painiojamės dėl žinios reikšmės, kaip galėsime efektyviai pristatyti šią žinią tiems, kurie ją turi išgirsti?

Perskaitykite trijų angelų žinią Apr 14, 6–12. Kokie čia teologiniai klausimai ir kodėl teisingas jų supratimas yra itin svarbus mūsų misijai?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Kelias pas Kristų, 2010, 103–110 p.; „Methods of Bible Study“ Section 1: ‘Bible Study: Presuppositions, Principles, and Methods‘, Section 2: ‘Presuppositions Arising from the Claims of Scripture‘; Section 3: ‘Principles for Approaching the Interpretation of Scripture‘. („Methods of Bible Study“ rasite www.adventistbiblicalresearch.org/materials/bible-interpretation-hermeneutics/methods-bible-study).

„Tyrinėdami Žodį, palikite prie durų savo išankstinę nuomonę bei paveldimas ir išugdytas idėjas. Niekada nepasieksite tiesos, jei tyrinėsite Raštą, kad pateisintumėte savo idėjas. Palikite jas prie durų ir su sudužusia širdimi eikite išgirsti, ką Viešpats jums sako. Kai nuolankus tiesos ieškotojas sėdi prie Kristaus kojų ir sužino apie Jį, Žodis suteikia jam supratimą. Tiems, kurie yra pernelyg išmintingi savo puikybe, kad tyrinėtų Raštą, Kristus sako: Jei norite tapti išmintingi išganymui, turite tapti nuolankūs. Neskaitykite Žodžio ankstesnės nuomonės šviesoje; bet be išankstinio nusistatymo, tyrinėkite jį kruopščiai ir maldingai. Jei skaitant ateina patikinimas ir matote, kad jūsų puoselėjama nuomonė nedera su Žodžiu, nesistenkite, kad Žodis atitiktų šią nuomonę. Leiskite jūsų nuomonei prisiderinti prie Žodžio. Neleiskite supratimo valdyti tam, kuo anksčiau tikėjote ar ką buvote įpratę daryti. Išplėskite savo pažiūras, kad pamatytumėte nuostabius Įstatymo dalykus. Sužinokite, kas parašyta, o tada stokitės ant amžinos Uolos“ (E. Vait, Messages to Young People, 260 p.).

Klausimai aptarimui:

1. Kaip mūsų pasaulėžiūra, išsilavinimas ir kultūra paveikia Rašto aiškinimą? Kodėl mums itin svarbu suprasti išorinę įtaką, kuri neišvengiamai pasireiškia aiškinant Raštą?

2. Mes visi sutinkame, kad esame nuodėmingi ir neigiamai paveikti nuodėmės. Kaip nuodėmė daro įtaką skaitant Raštą? Tai yra, ką nuodėmė mums daro, dėl ko galime klaidingai aiškinti Dievo Žodį? Pavyzdžiui, kaip noras daryti tai, kas Rašte smerkiama, gali priversti mus skaityti Raštą iškreiptai? Kaip dar nuodėmė paveikia tai, kaip mes aiškiname Raštą?

3. Kaip biblinių laikų ir kultūros supratimas gali mums padėti geriau suvokti kai kurias Rašto eilutes? Pateikite keletą pavyzdžių.