Gruodžio 5–11 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 3, 19; Įst 16, 15; Iš 25, 10–30, 38; Gal 5, 22–26; Mok 9, 10; 1 Kor 10, 31.

Įsimintina eilutė: „Tad, mano mylimieji broliai, būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje.“ (1 Kor 15, 58)

Darbą sumanė Dievas. Tobulame pasaulyje prieš nuodėmę Dievas pavedė Adomui ir Ievai rūpintis sodu (Pr 2, 15). Kaip ir jų Kūrėjas, pagal kurio paveikslą jie buvo sukurti, jie turėjo užsiimti kūrybiniu darbu ir mėgstama tarnyste. T. y., net nepuolusiame pasaulyje, kuriame nebuvo nuodėmės, mirties ir kančių, žmonija turėjo dirbti.

Šiuo „tarpiniu laikotarpiu“ (po tobulo pasaulio ir prieš pažadėtąjį) esame pašaukti darbą laikyti vienu iš Dievo palaiminimų. Žydai kiekvieną vaiką mokė amato. Buvo sakoma, kad tėvas, kuris nemokys sūnaus amato, užaugins nusikaltėlį. Tuo tarpu Jėzus, Dievo Sūnus, daug metų praleido vykdydamas savo Tėvo valią sąžiningai dirbdamas dailide, galbūt aprūpindamas Nazareto žmones reikalingais baldais ir žemės ūkio įrankiais (Mk 6, 3). Visa tai taip pat buvo mokymo, skirto paruošti Jį ateinančiai tarnystei, dalis. Apaštalas Paulius vykdė Viešpaties darbą lygiai taip pat užtikrintai, kai jis pusantrų metų darbavosi kartu su Akvilu ir Priscile ausdami palapines, o sabatą mokė sinagogoje (Apd 18, 1–4; 2 Tes 3, 8–12). Šią savaitę tyrinėsime darbo ir jo vaidmens krikščioniškam ugdymui klausimą.

I. DAUGYBĖ DARBO PUSIŲ

„Taip suvokiau, kad žmogui nėra nieko geriau, kaip būti laimingam ir patirti malonumo savo gyvenime. Iš tikrųjų, kai žmogus gali valgyti, gerti ir savo užsiėmime rasti pasitenkinimo, tai Dievo dovana.“ (Mok 3, 12–13)

Mes dirbame iš būtinybės, stengdamiesi, kad ant stalo būtų maisto, apmokėtume sąskaitas ir šiek tiek sutaupytume sunkmečiui. Netekti darbo dažnai yra blogiau nei susitaikyti su prastomis darbinėmis aplinkybėmis.

Darbas gali padėti žmogui pajausti asmeninę vertę. Darbas padeda paprastai atsakyti į klausimą: „Kuo užsiimate?“, arba: „Kas esate?“ Dauguma pensininkų ir toliau dirba ne visą darbo dieną, kiek gali, tiek už atlygį, tiek savanoriaudami. Darbas yra priežastis, dėl kurios ryte atsikeliame. Duokite paaugliui darbo ir sumažės kandidatų į nusikalstamą veiką.

1. Perskaitykite Pr 3, 19. Koks čia kontekstas ir ką jis mums sako apie kitą darbo pusę, bent jau kai kuriems?

Staiga prieš nuopuolį pavestas darbas pasikeičia po nuopuolio. Čia kalbama apie kitą darbo pusę. Kai kuriems darbas reiškia tik kasdienį triūsą, kuris baigsis mirtimi. Jie nepakenčia atliekamo darbo ir tikisi išeiti į pensiją, kol vis dar turi sveikatos. Kitiems darbas netgi gali užgožti gyvenimą, tapti buvimo centru, netgi visaapimančiu asmens tapatybės šaltiniu. Nedirbdami tokie žmonės jaučiasi prislėgti ar sutrikę, nežino, ką veikti ar ko griebtis. Išėję į pensiją jie gali palūžti fiziškai ir psichologiškai bei dažnai mirti per anksti.

Krikščionys privalo išmokti darbuotis laikantis Dievo valios. Darbas – tai ne tik ekonominė būtinybė. Žmogus yra ne tik darbuotojas. Teisingai suprantant, žmogaus gyvenimas yra būdas tarnauti, santykio su Viešpačiu išraiška. Dalis mokytojui tenkančios užduoties yra padėti mokiniams susirasti darbą, kuriam jų įgūdžiai ir Dievo duotas susidomėjimas atitiktų pasaulio poreikius.

Kuo jūs užsiimate? Tai yra, ką jūs veikiate savo gyvenime, ir kaip jūs galite geriau šlovinti Viešpatį tai darydami?

II. DARBAS IR RŪPINIMASIS

Profesija ar darbas yra susiję su „darymu“. Net ir tie, kurie daugiausia atlieka protinį darbą, kažkuriuo metu imasi ir fizinio darbo, net jei tai reiškia tik kompiuterio klaviatūros klavišų spaudinėjimą.

2. Ko šios eilutės, kuriose darbą simbolizuoja „rankos“, moko mus apie darbą? (Įst 16, 15; Mok 9, 10; Pat 21, 25; Jer 1,16)        

Dievas davė mums „rankų darbą“, kad galėtume rasti pasitenkinimą ir džiaugsmą (žr. Pat 10, 4; 12, 14). Psichologijoje „asmeninis veiksmingumas“ apibūdina įsitikinimą, kad kiekvienas žmogus gali gyvenime nuveikti ką nors reikšmingo. Asmeninis veiksmingumas nedidėja kartojant: „Manau, kad galiu! Manau, aš galiu!“ Pastarasis iš tikrųjų padidėja tik ką nors atlikus.

Nors mums suteiktas „rankų darbas“ yra Dievo palaiminimas mums (žr. Ps 90, 17), leidžiantis mums gyventi prasmingai, pagrindinis Dievo sumanymas yra tas, kad „mūsų rankų darbas“ laimintų kitus. Paulius rašo, kad turime darbuotis, nuveikdami ką nors naudingo savo rankomis, kad turėtume kuo pasidalyti su kitais. Paulius tikrai gyveno šiuo principu:

„Jūs gi žinote, kad mano ir palydovų reikalams tarnavo šitos va mano rankos. Ir aš jums visur rodydavau, kad, šitaip triūsiant, reikia paremti silpnuosius ir atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: ‘Palaimingiau duoti negu imti.’“ (Apd 20, 34–35)

Mums reikia atminti Nehemijo maldą: „O dabar, Dieve, sustiprink mano rankas!“ (Neh 6, 9)

Koks jūsų požiūris į savo darbą? Kaip galėtumėte panaudoti savo darbą, kad labiau laimintumėte kitus?

III. DARBAS IR MEISTRIŠKUMAS

3. Perskaitykite Iš 25, 10–30, 38. Ar Dievas buvo konkretus, kai liepė Mozei pastatyti padangtę? Ką tai sako apie Dievo charakterį?

Kai Dievas liepė Mozei pastatyti Jam Padangtę, Mozė galėjo pasakyti: „Jokių problemų, Viešpatie! Nuo to laiko, kai pabėgau iš Egipto prieš 40 metų, nuolat statau palapines. … Tik duok man minutę!“ Bet kuriam žmogui, gyvenusiam anų dienų pusiau klajoklių midjaniečių kultūroje, palapinės statymas buvo paprastas dalykas. Jis galėjo tai padaryti užsimerkęs, galvodamas apie kitus, kur kas svarbesnius dalykus. Ko Mozė galbūt nesitikėjo, tai labai išsamių nurodymų (gana paprastam architektūriniu požiūriu statiniui) ir ilgo sąrašo „kaip reikia padaryti“ kiekvieną baldą, taip pat kunigų drabužius – beveik 150 punktų nurodymų. Paprastam stalui padaryti Mozė turėjo laikytis septynių žingsnių surinkimo procedūros (Iš 25, 23–30).

Dievo parodytas dėmesys detalėms statant Jam Padangtę (o vėliau ir atnašavimo apeigų nurodymams) nurodo į meistriškumo dvasią, siekį padaryti tai, kas prilygtų šedevrui. Medžiagos buvo aukščiausios kokybės, dizainas nepriekaištingas, darbas turėjo būti išskirtinis – žinia buvo aiški: „Dievui atmestinas darbas nepriimtinas!“

Vis dėlto, nors matas atrodė aukštas, pats Dievas suteikė ne tik impulsą, bet ir žmogiškuosius išteklius tikslui pasiekti. Iš 31, 1–6; 35, 30–36, 1 parašyta, kad pats Dievas suteikė žmonėms reikiamų įgūdžių. Šie vyrai buvo pripildyti „dieviškos dvasios“, suteikiant jiems visokiausių sugebėjimų ir žinių, kad Padangtės statyba ir baldai būtų tokie, kaip „Viešpats įsakė“ (Iš 36, 1). Be to, tie patys du pagrindiniai meistrai taip pat buvo apdovanoti gebėjimu „ir kitus pamokyti“ (Iš 35, 34), kad jų žinios ir įgūdžiai išliktų izraelitų bendruomenėje. Nors šie du asmenys istorijoje išskiriami kaip Dievo išrinkti vadovai, kiti žmonės gavo panašias dovanas ir prisijungė prie šio darbo (Iš 36, 2).

Taigi puolę, nuodėmingi žmonės nėra tinkamas pasiteisinimas, kad kuri nors užduotis būtų laikoma neverta visiško pasišventimo. Dievas tikisi, kad mes visuomet stengsimės, naudosimės suteiktais talentais, įgūdžiais, laiku ir išsilavinimu dideliems tikslams.

IV. DARBAS IR DVASINGUMAS

„Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią.“ (Gal 5, 25) Darbas ir dvasingumas neatsiejami. Krikščionybė nėra drabužis, kurį galima apsivilkti ar nusivilkti pasikeitus nuotaikai ar praėjus skirtingiems gyvenimo etapams. Vietoj to krikščionybė sukuria naują asmenį, kuris pasireiškia kiekvienoje gyvenimo srityje, įskaitant darbą.

4. Perskaitykite Gal 5, 22–26. Kokios Pauliaus apibūdintos dovanos pritaikytinos jums ir jūsų darbui?

Naujojo Testamento sąvokų žodynas nusako „dvasinį“ asmenį kaip „tokį, kuris savaip parodo Dvasios vaisius“. Iš to galima daryti išvadą, kad dėl ryšio su Kristumi palaikymo žmonės tampa tikinčiaisiais visose savo gyvenimo pusėse.

Floridos ligoninėje mirties patale gulėjo pacientas, o artimiausias draugas šalia budėjo. Ateinančios ir išeinančios slaugytojos rūpinosi paciento poreikiais. Palaikydamas pokalbį draugas paklausė slaugytojų, kur jos mokėsi. Daugelis jų teigė, kad išsilavinimą įgijo Floridos ligoninės kolegijoje.

Tai draugui padarė didelį įspūdį. Vėliau jis keletą kartų lankėsi Floridos ligoninės kolegijoje. – Kodėl? Nes jis žmonėms sakė, kad, jo nuomone, slaugytojos, kurios mokėsi šioje kolegijoje, parodė didesnę meilę jo mirštančiam draugui nei kitos slaugytojos, kurios mokėsi kažkur kitur. Tai yra, jis įžvelgė didelį skirtumą tarp jų ir kitų, skirtingą jų požiūrį jo mirštančio draugo atžvilgiu.

Taigi jis daug klausinėjo apie kolegiją ir jos misiją, o galiausiai paaukojo 100 000 dolerių, kad čia galėtų mokytis daugiau tokių slaugytojų. Taip, dvasingumas yra gyvensena.

Kaip jūs išreiškiate savo dvasingumą kasdienėse savo gyvenimo užduotyse? Jūsų manymu, kokį įspūdį padarote (nes galų gale jūs darote įspūdį)?

V. DARBAS IR PRIEVAIZDAVIMAS

„Visa, ką tik tavo ranka imasi daryti, daryk visomis jėgomis.“ (Mok 9, 10) Išmintingiausias žmogus šį patarimą taiko visoms gyvenimo pusėms.

Paprašyti pakomentuoti krikščionišką prievaizdavimą, daugelis apsiriboja finansine krikščionių atsakomybe. Nors pinigai tikrai yra svarbi prievaizdavimo pusė, apsiriboti vien pinigais yra per siaura. Organizacijų teorijoje prievaizdavimas reiškia vadovybės atsakomybę plėtoti ir tinkamai naudoti visus turimus išteklius.

Kokie yra tie ištekliai, kuriais Dievas palaimino bažnyčią? Petras aiškiai sako, kad kiekvienas žmogus turi Kūrėjo suteiktas dovanas; ir jis tokius apdovanotus krikščionis vadina šventa kunigyste (1 Pt 2, 5), atskaitinga Dievui už visų Dievo dovanų valdymą: pinigus, laiką, jėgas, talentus ir kt.

5. Perskaitykite Mok 9, 10 ir 1 Kor 10, 31. Kokia yra žinia šiose eilutėse, kaip turėtume dirbti ir kaip ugdyti žmones darbui?

Vieni iš gyvenimo spąstų šiandien yra polinkis skirtingas gyvenimo puses dalyti į skyrius. Darbinis gyvenimas, šeimos gyvenimas, dvasinis gyvenimas ir netgi laisvalaikis. Kai kuriais atvejais polinkis atskirti šias gyvenimo sritis yra naudingas. Pvz., nėra gerai namo „parsinešti“ savo darbą, kad jis trukdytų vykdyti pareigas šeimai. Taip pat laisvalaikio leidimas neturėtų sumažinti su Dievu praleidžiamo laiko.

Tačiau toks apribojimas neturėtų būti taikomas vaidmeniui, kurį mūsų dvasinis gyvenimas turi atlikti visai mūsų būčiai. Krikščioniškas darbas kyla iš bendrystės ir bendradarbiavimo su Dievu. Darbas yra vienas iš būdų, kaip praktikuoti Dievo Artumą. Atskirti mūsų religinį gyvenimą, apriboti Dievą vienai dienai, valandai ar net vos vienai gyvenimo sričiai, reiškia atmesti patį Dievo buvimą šiose kitose srityse.

Du klausimai: pirmiausia paklauskite savęs, ar jūs tikrai padalijate savo dvasinį gyvenimą? Antra, jei jūs tai darote, kaip jūs galite išmokti leisti dvasingumui viešpatauti visuose savo darbuose?

Tolesniam tyrinėjimui: Pradžios 3; Mok 2, 18–23; Ef 6, 5–8; E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 32–41.

Darbas – prakeikimas ar palaiminimas? Atrodo, kad darbas yra susijęs su nuodėmės prakeiksmu (Pr 3, 17). Atidžiau perskaičius paaiškėja, kad prakeikta buvo žemė, o ne darbas. E. Vait teigia, kad Dievas darbą numatė kaip palaiminimą: „Triūso bei rūpesčių kupinas gyvenimas, kuris nuo tada turėjo būti žmogaus dalia, buvo suteiktas iš meilės. Jis yra drausminimo priemonė, kuri dėl nuodėmės tapo žmogui būtina, kad taptų stabdžiu jo užgaidoms ir aistroms, ugdytų savitvardą. Jis buvo dalis Dievo sumanymo išgelbėti žmogų nuo su nuodėme prasidėjusio griovimo ir pažeminimo.“ (Patriarchai ir pranašai, p. 39) Galbūt mes darbą padarėme prakeikimu dėl monotonijos, persidirbimo ar pervertindami jo vaidmenį mūsų gyvenimui? Kad ir kokios būtų mūsų aplinkybės, turime išmokti tinkamai įvertinti darbą. Krikščioniškasis ugdymas turi padėti žmonėms suprasti darbo vertę, tuo pačiu nedarant iš jo stabo.

Klausimai aptarimui:

1. Perskaitykite Mok 2, 18–24. Kaip Saliamonas darbą gali aptarinėti kaip palaiminimą ir prakeikimą tame pačiame Rašto skyriuje? Kokios yra užuominos tekste dėl to, kas gali pakeisti požiūrį į savo darbą?

2. Dirbdami rūpinamės savo šeima. Kaip galime savo šeimai perteikti teigiamą požiūrį į darbą?

3. Riba tarp puikiai atlikto darbo ir buvimo darboholiku kartais būna labai nežymi. Kaip mums neperžengti šios ribos? žr. Mok 2, 23. 4. Paulius labai aiškiai pasakė: „Dar būdami pas jus, skelbėme: ‘Kas nenori dirbti, tenevalgo!’“ (2 Tes 3, 10) Šis principas, be abejo, yra labai aiškus. Kokių gali būti pavyzdžių, kada jis netaikytinas? T. y., kodėl mes turime užtikrinti, kad nepadarysime jo griežta taisykle, kurios nevalia sulaužyti?