Gruodžio 23–29 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Rom 14–16.

Įsimintina eilutė: „Tai kaipgi tu smerki savo brolį?! Arba kodėl niekini savo brolį? Juk visi turėsime stoti prieš Dievo teismą“ (Rom 14, 10).

Mes dabar pradedame tyrinėti paskutinę Laiško romiečiams dalį, laiško, iš kurio gimė protestantiškoji Reformacija, laiško, kuris daugiau nei bet kuris kitas turi, žinoma, parodyti mums, kodėl mes esame protestantai ir kodėl mes turime tokie likti. Kaip protestantai, ir ypač Septintosios dienos adventistai, mes laikomės principo Sola scriptura, tikėjimo matas – tik Raštas. Ir iš Rašto mes suprantame tą pačią tiesą, kuri paskatino mūsų dvasinį protėvį prieš šimtmečius atsiskirti nuo Romos, t.y. didžią išganymo tikėjimu tiesą, kurią Paulius itin galingai išreiškė Laiške romiečiams.

Galbūt visa tai galima apibendrinti pagonies kalėjimo prižiūrėtojo klausimu: „Ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“ (Apd 16, 30) Laiške romiečiams yra atsakymas į šį klausimą, o atsakymas buvo ne tai, ką Bažnyčia davė Liuterio laikais. Todėl prasidėjo reformacija, ir štai – mes šiandien.

Be to, paskutiniame skyriuje Paulius paliečia kitas temas, galbūt ne tokias esmines kaip jo pagrindinė tema, bet pakankamai svarbias, kad jos būtų įtrauktos į šį laišką. Tad mums ir jos taip pat yra Šventasis Raštas.

Kaip Paulius pabaigė šį laišką, ką jis rašė, ir kokios laiške pateiktos mums tiesos, tai ne tik Pauliaus, bet, tiesą sakant, mūsų protestantiškųjų protėvių paveldas.

SILPNO TIKĖJIMO

Rom 14, 1–3 klausimas yra susijęs su stabams paaukotos mėsos valgymu. Jeruzalės susirinkimas (Apaštalų darbų 15) nusprendė, kad atsivertę pagonys turėtų susilaikyti nuo tokio maisto valgymo. Bet visada išliko klausimas, ar mėsa, parduodama viešuose turguose, buvo iš stabams paaukotų gyvulių (žr. 1 Kor 10, 25). Kai kuriems krikščionims tai visai nerūpėjo; kiti, jei buvo bent menkiausių abejonių, rinkdavosi valgyti daržoves. Šis klausimas neturi nieko bendra su vegetarizmu ir sveika gyvensena. Nė Paulius šioje vietoje teigia, kad dabar nebėra skirtumo tarp švarių ir nešvarių gyvulių mėsos. Ne tai čia svarstoma. Būtų neteisinga teigti, kad žodžiai: „vienas įsitikinęs, kad jam valia viską valgyti“ (Rom 14, 2), – reiškia, jog dabar galima valgyti visų gyvulių mėsą, ir švarių, ir nešvarių. Palyginus kitas Naujojo Testamento ištraukas, toks aiškinimas būtų atmestas.

Tuo tarpu „priimti“ silpno tikėjimo žmogų reiškė suteikti jam visišką narystę ir socialinę padėtį. Su tokiu žmogum nereikia ginčytis, bet suteikti jam teisę laikytis savo nuomonės.

Tuomet, kokį principą derėtų įžvelgti Rom 14, 1–3?

Taip pat svarbu suvokti, kad Rom 14, 3 Paulius nekalba neigiamai apie „silpno tikėjimo“ žmogų. Nė apaštalas pataria tokiam žmogui, kaip tapti stipriu. Kiek tai susiję su Dievu, pernelyg skrupulingas krikščionis (matyt tokiu laikomas ne Dievo, bet jo draugų tikinčiųjų krikščionių) yra priimtinas. „Jį priėmė Dievas“.

Kaip Rom 14, 4 išdidina tai, ką mes tik ką tyrinėjome?

Nors mes turime nepamiršti šiandienos tyrinėjime įžvelgtų principų, ar nėra laiko ir vietų, kai mes turime įsiterpti ir teisti, jei ne žmogaus širdį, tai bent jau jo elgesį? Ar mes turime atsitraukti ir nieko nesakyti visomis aplinkybėmis? Iz 56, 10 sargai prilyginti „negalintiems loti šunims“. Kaip mums žinoti, kada kalbėti, o kada tylėti? Kaip mes čia užtikriname tinkamą pusiausvyrą?

PRIEŠ DIEVO TEISMĄ

Perskaitykite Rom 14, 10. Kokią priežastį Paulius čia mums pateikia, kad būtume atsargūs dėl to, kaip mes teisiame kitus?

Kartais mes esame linkę griežtai teisti kitus, ir dažnai dėl tų pačių dalykų, kuriuos mes patys padarome. Nors neretai mūsų padaromi dalykai neatrodo tokie blogi, kaip tuomet, kai tuos pačius dalykus padaro kiti. Tokia veidmainyste mes galime apgauti save, bet ne Dievą, kuris mus įspėjo: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta. Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! Arba kaip gali sakyti broliui: ‘Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies‘, – kai tavo akyje rąstas?!“ (Mt 7,1–4)

Kuo reikšmingas šis teiginys iš Senojo Testamento, kurį Paulius čia pateikė? Rom 14, 11.

Ištrauka iš Iz 45, 23 palaiko mintį, kad visi turi stoti prieš teismą. „Kiekvienas kelis“ ir „kiekvienas liežuvis“ individualizuoja šaukimą. Tai reiškia, kad kiekvienas turės atsakyti už savo paties gyvenimą ir poelgius (Rom 14, 12). Niekas negali atsakyti už kitą. Šia svarbia prasme, mes nesame savo brolio sargas.

Paisant konteksto, kaip jūs suprantate, ką Paulius sako Rom 14, 14?

Tema – vis dar paaukotas stabams maistas. Šis klausimas, be abejo, nėra susijęs su maistu, laikomu švariu ir nešvariu. Paulius sako, kad nėra, savaime, blogai valgyti maistą, kuris galėjo būti paaukotas stabams. Galų gale, kas yra stabas? – Niekas (žr. 1 Kor 8, 4), tad kam rūpi, jei koks pagonis paaukojo maistą varlės ar jaučio statulai?

Žmogus neturėtų prieštarauti savo sąžinei, net jei pastaroji yra pernelyg jautri. To, matyt, „stiprūs“ broliai nesuprato. Jie paniekino „silpnų“ brolių skrupulingumą ir jų kelyje padėjo suklupimo akmenį.

Ar jums, jūsų uolume Viešpačiui, gali grėsti pavojus dėl to, apie ką Pauliaus čia įspėjo? Kodėl mes turime būti atsargūs ir nesiekti būti kitų sąžine, nepaisant to, kad ir kokie geri būtų mūsų ketinimai?

NEPIKTINTI

Perskaitykite Rom 14, 15– 23 (taip pat žr. 1 Kor 8, 12– 13). Žemiau apibendrinkite svarbiausias Pauliaus mintis. Kokį principą galime įžvelgti šiose eilutėse, kurį mes galime pritaikyti visose mūsų gyvenimo srityse?

Rom 14, 1720 įvairioms krikščionybės pusėms Paulius suteikia tinkamą perspektyvą. Nors mityba yra svarbu, krikščionys neturėtų ginčytis dėl kai kurių žmonių apsisprendimo valgyti daržoves vietoj mėsos, kuri galėjo būti paaukota stabams. Vietoj to, jie dėmesį turėtų sutelkti į teisumą, ramybę ir džiaugsmą Šventojoje Dvasioje. Kaip mes galime taikyti šią mintį mitybos klausimui mūsų bažnyčioje šiandien? Nors sveikatos žinia, ypač su mityba susijęs mokymas, gali būti mums palaiminimas, ne visi šią temą supranta vienodai, ir mes turime gerbti šiuos skirtumus.

Rom 14, 22, kur kalbama apie leidimą žmonėms spręsti pagal savo įsitikinimą, Paulius priduria labai įdomų įspėjimą: „Laimingas, kam netenka smerkti savęs dėl savo sprendimų“. Kokį įspėjimą Paulius čia pateikia? Kaip tai suteikia pusiausvyros viskam, ką apaštalas sako šiame kontekste?

Ar esate girdėję žmones sakant: „Niekieno reikalas, ką aš valgau, dėviu ar kaip pramogauju“? Ar tai tiesa? Niekas iš mūsų negyvename vakuume. Mūsų veiksmai, žodžiai, poelgiai ir net mityba gali paveikti kitus arba geram, arba blogam. Nesunku pamatyti, kaip. Jei kas nors, kas į jus lygiuojasi, pamatys jus darant kažką „bloga“, jūsų pavyzdys gali paskatinti jį daryti tą patį. Mes apgaudinėjame save, jei manome kitaip. Teigti, kad tu neprivertei žmogaus, yra beprasmiška. Kaip krikščionims, mums tenka atsakomybė dėl vienas kito, ir jei mūsų pavyzdys gali ką nors nuvesti klystkeliais, mes esame kalti.

Koks jūs esate pavyzdys? Ar jaustumėtės patogiai, jei kiti, ypač jaunimas arba naujai įtikėjusieji, sektų jūsų pavyzdžiu visose srityse? Ką jūsų atsakymas pasako apie jus?

DIENŲ LAIKYMASIS

Šioje diskusijoje apie tai, kad neteistume kitų, kurie tam tikrus dalykus gali matyti kitaip nei mes, ir nebūtume kliuvinys kitiems, kuriuos mūsų elgesys gali žeisti, Paulius iškelia specifinių dienų klausimą, kurių kai kas nori laikytis, o kai kas ne.

Perskaitykite Rom 14, 4–10. Kaip mums suprasti, ką Paulius čia sako? Ar čia kažkas sakoma apie ketvirtąjį įsakymą? Jei ne, kodėl?

Apie kokias dienas Paulius kalba? Ar pradžioje Bažnyčioje vyko ginčas dėl tam tikrų dienų laikymosi ar nesilaikymo? Matyt, taip. Tokio ginčo užuomina įžvelgiama Gal 4, 9–10, kur Paulius peikia Galatijos krikščionis dėl „dienų, mėnesių, laikotarpių, metų“ laikymosi. Antroje temoje tyrinėjome, kai kas Bažnyčioje įtikino Galatijos krikščionis būti apipjaustytais ir laikytis kitų Mozės įstatymo įsakų. Paulius bijojo, kad šios idėjos gali taip pat pakenkti Romos bažnyčiai. Bet galbūt Romoje ypač žydai krikščionys sunkiai įsitikino, kad jiems nebereikia laikytis žydų švenčių. Paulius čia sako: Šiuo klausimu elkitės kaip išmanote; svarbu neteisti tų, kurie šį klausimą mato skirtingai nei jūs. Matyt, kai kurie krikščionys, dėl visa ko, nusprendė laikytis vienos ar daugiau žydų švenčių. Paulius patarė: leiskite kitiems elgtis taip, kaip jie yra įsitikinę.

Įtraukti į Rom 14, 5 sabatą, kaip kai kurie teigia, yra nepagrįsta. Ar galite įsivaizduoti, kad Pauliaus požiūris į ketvirtą įsakymą būtų toks atsainus? Visą ketvirtį tyrinėjome, kad Paulius pabrėžė paklusnumą Įstatymui, tad jis tikrai nesiruošė priskirti sabatos įsakymo tai pačiai kategorijai kaip tie žmonės, kuriems kėlė nerimą mėsa, galėjusi būti paaukota stabams. Tačiau dažniausiai šios eilutės yra naudojamos kaip pavyzdys parodyti, kad septintoji diena sabata nebėra privaloma, tačiau šios eilutės to nemoko. Toks šių eilučių naudojimas yra puikiausias pavyzdys, dėl ko įspėjo Petras, ką žmonės daro su Pauliaus raštais: „jis taip kalba apie šituos dalykus visuose laiškuose. Juose esama sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos nemokšos ir nesubrendėliai iškraipo, aiškindami, kaip ir kitus Raštus, savo pačių pražūčiai“ (2 Pt 3, 16).

Koks buvo jūsų patyrimas dėl sabatos? Ar pastaroji yra palaiminimas, kokiu ji ir turėtų būti? Ką jūs galite pakeisti, siekiant giliau patirti, ką Viešpats siūlo jums sabatos dieną?

BAIGIAMIEJI ŽODŽIAI

Perskaitykite Rom 15, 1–3. Kokia svarbi krikščioniška tiesa randama šiose eilutėse?

Kaip ši ištrauka užtvirtina, ką reiškia būti Jėzaus sekėjais?

Kokios kitos eilutės moko tos pačios minties? Svarbiausia, kaip jūs patys galite įgyvendinti šį principą?

Pauliui baigiant šį laišką, kokius palaiminimus apaštalas ištarė? Rom 15, 5–6. 13. 33.

Ištvermės Dievas – tai padedantis savo vaikams iškęsti Dievas. Žodis „ištvermės“, hupomone, reiškia „tvirtybę“, „nepalaužiamą ištvermę“. Žodis „paguoda“ gali būti verčiamas – „padrąsinimas“. Paguodos Dievas yra tas, kuris padrąsina. Vilties Dievas yra tas, kuris teikia žmonijai viltį. Be to, ramybės Dievas yra tas, kuris suteikia ramybę ir kuriame žmogus gali turėti ramybę.

Po gausybės asmeninių sveikinimų, kaip Paulius baigia savo laišką? Rom 16, 25–27.

Savo laišką Paulius baigia Dievo pašlovinimu. Dievas yra tas, kuriuo krikščionys Romoje, ir visi krikščionys, gali pasikliauti ir būti užtikrinti dėl savo padėties kaip atpirkti sūnūs ir dukterys, Dievo išteisinti tikėjimu ir vedami Dievo Dvasios.

Mes žinome, kad Paulius buvo įkvėptas Viešpaties parašyti šį laišką, reaguojant į konkrečias aplinkybes konkrečiu laiku. Ko mes nežinome – tai visų detalių, susijusių su tuo, ką Viešpats apreiškė Pauliui dėl ateities.

Taip, Paulius žinojo apie „atkritimą“ (2 Tes 2, 3), nors tekstas nepasako, kiek apaštalas žinojo. Trumpai tariant, mes nežinome, ar Paulius ir jo raštai, ypač šis laiškas, turėjo kažkokį vaidmenį paskutiniesiems įvykiams. Tam tikra prasme, tai nesvarbu. Svarbu tai, kad šiuose tekstuose gimė Protestantizmas ir tie, kurie siekia likti ištikimi Jėzui, turėjo ir turės Rašto pagrindą, kuriuo gali pagrįsti savo tikėjimą ir pasišventimą, net pasauliui sekant „žvėrį“ (Apr 13, 3).

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „Testimonies for the Church“, 5 t., 477–478 p.; 604–606 p.; „The Ministry of Healing“, 166 p.; „The SDA Bible Commentary“, 6 t., 719 p.

„Man buvo parodytas Dievo tautai gręsiantis pavojus žiūrėti į brolį ir seserį Vaitus ir galvoti, kad žmonės turi ateiti pas juos su savo naštomis ir prašyti jų patarimo. Taip būti neturėtų. Jie yra kviečiami jų gailestingo, mylinčio Gelbėtojo ateiti pas Jį, kai vargsta ir yra prislėgti, ir jie ras Jame atgaivą. […] Daugelis ateina teiraudamiesi: ‘Ar turėčiau daryti tai? Ar turėčiau užsiimti šia veikla? Arba, kalbant apie aprangą, ar man dera dėvėti šį ar kitą rūbą?‘ Aš jiems atsakau: Jūs išpažįstate esantys Kristaus mokiniai. Tyrinėkite Raštą. Atidžiai ir pamaldžiai skaitykite apie mūsų brangaus Gelbėtojo gyvenimą, kai Jis gyveno žemėje. Laikykitės Jo pavyzdžio, ir jūs neiškrypsite iš siaurojo kelio. Mes atsisakome būti jums sąžine. Jei mes jums pasakysime, ką daryti, jūs žiūrėsite į mus tikėdamiesi pagalbos, užuot patys ėję tiesiai pas Jėzų“. (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 2 t., 118–119 p.)

„Tačiau neturime savo atsakomybės užkrauti kitiems ir laukti, kol jie pasakys mums, ką daryti. Mes neturime pasitikėti žmonių patarimais. Viešpats išmokys mus atlikti pareigas taip pat noriai, kaip išmokytų bet ką kitą. […] Tie, kurie nusprendžia nedaryti nieko, kas nepatinka Dievui, išdėstę savo atvejį Jam žinos, kuriuo keliu pasukti“ (Su meile iš Dangaus, 621 p.).

„Bažnyčioje visada buvo tokių, kurie yra linkę į individualumą ir nepriklausomybę. Atrodo, jog jie nesugeba suprasti, kad dvasios nepriklausomybė gali paskatinti žmogų pradėti pernelyg pasitikėti savimi ir, užuot gerbus brolių – ypač tų, kuriuos Dievas paskyrė vadovauti Jo tautai, – nuomonę bei atsižvelgus į jų patarimus, vadovautis vien savo nuovoka.“ (Apaštalų darbai, 122 p.)

Klausimai aptarimui:

Atsižvelgiant į kai kurias šios savaitės temas, kaip mes, kaip krikščionys randame tinkamą pusiausvyrą:

(a) būdami ištikimi savo įsitikinimams, bet neteisdami kitų, kurie dalykus mato kitaip nei mes?

(b) išlikdami ištikimi savo pačių sąžinei, o ne siekdami būti sąžine kitiems, ir tuo pačiu metu siekdami padėti tiems, kurie, mūsų įsitikinimu, gyvena paklydime? Kada mums kalbėti, ir kada tylėti? Kada esame kalti dėl tylėjimo?

(c) turėdami laisvę Viešpatyje, bet tuo pačiu metu suvokdami atsakomybę būti geru pavyzdžiu tiems, kurie gali mus laikyti pavyzdžiu?