Sausio 28–vasario 3 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mk 1, 8; Ef 5, 18; Apd 13, 52; Lk 11, 8–10; Apd 5, 32; Gal 5, 16–26.

Įsimintina eilutė: „Vagis ateina tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.“ (Jn 10, 10)

Krikščionys turi būti pilni Šventosios Dvasios. Be Dvasios, mūsų liudijimas bus bejėgis, o krikščioniškasis gyvenimas tebus našta. Galime turėti mokymą, talentą ir iškalbą, bet be Dvasios mes negalime patirti gyvenimo, kaip mums numatė Dievas. Neturėsime išganymo užtikrinimo ir nežinosime džiaugsmo, kurį lemia tarnavimas mūsų Viešpačiui. Iš mūsų teliks pavadinimas – krikščionys, o tokie krikščionys apskritai nėra krikščionys.

Tačiau Jėzus nori, kad mes gyvenimo turėtume apsčiai. Jis nori mums suteikti tokį gyvenimą, kuris tenkintų ir būtų prasmingas, nes įsišaknijęs gyvenimo Šaltinyje – Jėzuje Kristuje. Jis yra visos gyvybės ir gyvenimo Kūrėjas, ir Jis yra vienintelis kelias į amžinąjį gyvenimą. „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Mane.“ (Jn 14, 6) Ši pilnatvė yra įmanoma tik prisijungus prie Jo, o tai įmanoma tik per Šventosios Dvasios veikimą mūsų gyvenime.

Šią savaitę mes tyrinėsime, ką Raštas sako apie Dvasios krikštą ir tai, ką reiškia būti pilniems Dvasios. Mes taip pat pažvelgsime į tam tikrus įrodymus, liudijančius, kad mes iš tiesų esame pilni Dvasios.

ŠVENTOSIOS DVASIOS KRIKŠTAS

Perskaitykite Mk 1, 8 (palyginkite su Mt 3, 11; Lk 3, 16 ir Jn 1, 33), Apd 1, 5 ir Apd 11, 16. Kokia kita apeiga yra gretima Šventosios Dvasios krikštui?

Naujajame Testamente yra tik septyni tekstai, kuriuose kalbama apie krikštą Šventąja Dvasia. Keturiuose iš jų grįžtama prie Jono Krikštytojo ir nurodoma į Sekmines. Čia Šventoji Dvasia buvo suteikta, kad išganymo istorijoje prasidėtų „paskutiniosios dienos“.

Tačiau priešingai kitiems, rašiusiems evangelijas, kalbėdamas apie Dvasios krikštą Jonas nevartojo būsimojo laiko. Vietoj to, jis vartojo esamojo laiko dalyvį, nurodydamas, kad krikštas – tai kažkas, kas galioja ir toliau. (Jn 1, 33) Tą patį laiką Jonas vartojo ir vos keliomis eilutėmis anksčiau Jn 1, 29, pasakodamas apie kitą svarbų Jėzaus darbą – pasaulio nuodėmės naikinimą. Jėzaus tarnavimą sudaro mūsų nuodėmių naikinimas ir Šventosios Dvasios mums suteikimas. Šis dvejopas patyrimas taip pat paminėtas Apd 2, 38. Kai jiems atsivėrė akys ir jie pamatė Kristų, mokiniai gavo nuodėmių atleidimą ir Šventąją Dvasią. Tas pats patyrimas aprašytas apie tikinčiuosius Kornelijaus namuose Apd 10, 43–44 ir Apd 11, 16. Jono krikštas vandeniu – tai atsivertimo krikštas. (Apd 19, 4) Mums atgailaujant dėl nuodėmių ir pasikrikštijant Jėzaus vardu, mes taip pat gauname Šventąją Dvasią. (Apd 2, 28–39)

Naujajame Testamente Šventosios Dvasios ir krikšto priėmimas yra neatsiejami dalykai. Jie parodo mūsų naują gimimą. Krikštydamiesi mes susitapatiname su Kristumi ir Jėzus duoda mums Šventąją Dvasią, kad mes galėtume gyventi Jo galia ir skelbti Gerąją žinią. Dvasios krikštas – tai ne vėlesnis antras malonės darbas, kurį kai kurie susieja su stebuklingomis dovanomis.

1 Kor 12, 13 Paulius turėjo omenyje visų tikinčiųjų, o ne atskirą patyrimą per Sekmines. Jis teigia, kad mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia. Paulius pabrėžė vienybę. Žodis „visi“ yra labai svarbus. Paulius susiejo visų tikinčiųjų priėmimą į Kristaus Kūną Dvasios krikštu.

Koks buvo jūsų asmeniškas patyrimas, susijęs su pakrikštijimu Šventąja Dvasia? Ką Dvasia jums skyrė? Kokie jūs būtumėte be Dvasios darbo jumyse?

BŪTI PILNIEMS ŠVENTOSIOS DVASIOS

Perskaitykite Ef 5, 18; Apd 13, 52 ir Rom 8, 9. Ką reiškia būti pilniems Šventosios Dvasios? Kaip tai įvyksta?

Mums pasikrikštijus ir priklausant Kristui, turėtume gyventi Dvasios galia. Kad tai įvyktų, mes turime būti pripildyti Dvasios. Naujajame Testamente yra daug pilnų Dvasios žmonių pavyzdžių. (Lk 1, 41. 67; Apd 2, 4; 4, 8. 31; 9, 17; 13, 9) Apaštalas Paulius pavartojo žodį „pilni“, nusakydamas tai, kad žmogus visiškai paveda save Dievui ir yra pasiruošęs Šventosios Dvasios įtakai, kad jo gyvenime būtų galima atlikti Dievo darbą.

Mums pasidavus alkoholio įtakai, mūsų eisena, kalba ir mąstymas bus paveikti neigiamai. Kai mes esame pilni Šventosios Dvasios, pavedame kiekvieną savo gyvenimo sritį keičiančiai Dvasios įtakai, tada mūsų vaikščiojimas, kalba ir mintys atspindės Jėzų.

Nors Dvasia yra suteikiama įtikėjus, ką išgirdome, (Gal 3, 2) o gaunama per tikėjimą, (Gal 3, 14) kai esame pakrikštijami, (Tit 3, 5–6) turime siekti būti pripildyti Šventosios Dvasios kiekvieną dieną. Mes negalime gyventi galingu praėjusiųjų metų, pastarojo mėnesio ar net vakarykščiu patyrimu. Mums reikia, kad Dievo Dvasia mus pripildytų kiekvieną dieną, nes kiekvienai dienai tenka savi iššūkiai.

Apd 13, 52 graikų kalboje žodis pilni Dvasios nusako nuolatinį veiksmą. Verčiant pažodžiui išeitų „(nuolat) pilni“. Būti pilniems Dvasios – tai ne vienkartinis įvykis. To turėtume siekti ir gauti kiekvieną dieną. Šis pripildymas turi kartotis, kad kiekviena mūsų gyvenimo dalis būtų kupina Jos Artumo, kad mes būtume įgalinti gyventi taip, kaip turėtume.

Būti pilniems Šventosios Dvasios nereiškia, kad mums priklauso daugiau Dvasios, bet kad mes daugiau priklausome Dvasiai. Tik mums pašventus Dvasiai visas mūsų gyvenimo puses, Ji gali kasdien panaudoti mus Dievo šlovei.

„Trokštu jus įtikinti, kad tie, kurių širdyje per tikėjimą apsigyveno Jėzus, iš tikrųjų gavo Šventąją Dvasią. Kiekvienas asmuo, priimantis Jėzų kaip savo asmeninį Gelbėtoją, tikrai gauna Šventąją Dvasią būti jo Patarėja, Pašventintoja, Vadove ir Liudytoja.“ (E. Vait, Manuscript Releases, 14 t., 71 p.)

SĄLYGOS. 1 dalis

Dievo Žodis nurodo tam tikras sąlygas, būtinas, kad Dvasia pasiliktų mumyse. Per ateinančias dvi dienas mes patyrinėsime kai kurias svarbias sąlygas.

Perskaitykite Apd 2, 37–38. Kokia yra pirmoji sąlyga Šventajai Dvasiai gauti?

Viena sąlyga, kad gautume Šventosios Dvasios dovaną – tai atgaila. Dievo Žodžio klausymasis pažadina mūsų sąžinę ir gali vesti į tikrojo mūsų nuodėmingumo bei puolusios būklės suvokimą. Tikra atgaila yra ne tik apgailestavimas dėl skaudžių mūsų nuodėmių padarinių. Tai išsamus širdies, proto pasikeitimas ir pamatymas, koks išties šlykštus blogis ir maištas prieš Dievą yra nuodėmė. Vienintelis būdas, kaip mes galime patirti tikrą atgailą – tai būti paliestiems Dievo meilės: „Kaipgi drįsti niekinti Jo gerumo, pakantumo ir kantrumo lobius, nesuprasdamas, kad Dievo gerumas skatina tave atsiversti?“ (Rom 2, 4)

Perskaitykite Gal 3, 14 ir Jok 1, 6–8. Kodėl negalime gauti Šventosios Dvasios be tikėjimo Dievo Žodžiu?

Jėzus pažadėjo atsiųsti Dvasią kaip savo atstovą. Tikėjimu gauname pažadėtą dovaną. Bet jei mes dvejojame Dievo pažadu ir nepasitikime Jo Žodžiu, esame abejojantys ir negalime tikėtis ką nors gausią iš Dievo. Tikėjimas yra daugiau nei tik pritarimas protu. Tikėdami pašvenčiame savo gyvenimą, pasikliaudami, kad Dievas laikysis savo Žodžio ir mūsų nenuvils, kas benutiktų.

Perskaitykite Lk 11, 8–10. 13. Kodėl nuolatinis užtarimas yra lemiamas?

Dievas nedelsia duoti mums Dvasią. Jis yra geras ir dosnus, daugiau nei mes galime būti net savo pačių vaikams. Mūsų nuolatinis užtarimas nepriverčia Jo apsigalvoti. Mūsų malda pakeičia mus ir atveda mus į Dievo Artumą. Malda „nenuleidžia“ Dievo pas mus žemyn, bet pakylėja mus iki Jo. Mūsų maldos tiesiog atskleidžia mūsų pasiryžimą ir paruošia mus tai dovanai.

Kaip mes galime išmokti būti labiau užsidegę, uolesni ir pasiaukojantys savo maldose? Kodėl mums svarbu išmokti šių dalykų?

SĄLYGOS. 2 dalis

Perskaitykite Apd 5, 32. Kodėl paklusnumas Dievo Žodžiui yra svarbi sąlyga norint gauti Šventąją Dvasią?

Kaip anuomet, taip dabar Šventoji Dvasia suteikiama visiems, klausantiems Dievo. Rašte meilė ir paklusnumas žengia koja kojon, ir tikras tikėjimas išreiškiamas paklusnumu. Jei mes tikime Dievą visa širdimi, mes paklusime Jo įsakymams. Jėzus sakė: „Jei kas Mane myli, laikysis Mano žodžio.“ (Jn 14, 23) Paklusnumas yra apsisprendimas, nulemiantis gyvenimo būdą pagal Dievo valią, išreikštą Jo Įstatyme. Turime išlikti paklūstantys, jei norime pripažinti Jėzų savo Viešpačiu. (Lk 6, 46) 1 Jn 2, 4–5 mums parašyta: „Kas sakosi Jį pažinęs, bet Jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos. O kas laikosi Jo žodžių, tas iš tiesų tobulai myli Dievą. Iš to ir pažįstame, jog Jame esame.“ Tai – kieti žodžiai. Jonas taip pat parašė: „Kas laikosi Jo įsakymų, pasilieka Dieve ir Dievas jame. O kad Jis mumyse pasilieka, mes žinome iš Dvasios, kurią Jis mums davė.“ (1 Jn 3, 24) Darydami tai, ką Dievas liepė, turėsime ramybę.

Perskaitykite Jud 18–21. Kodėl būtina vengti netyrumo, jei norime būti pilni Šventosios Dvasios?

Šventosios Dvasios ugnis negali degti mūsų gyvenime, jei esame pasaulietiško nusistatymo. Šventoji Dvasia labai jautriai reaguoja į visas nuodėmes ir visą pasaulietiškumą mūsų gyvenime. Todėl turime išlikti Dievo meilėje ir palaikyti su Dievu ryšį per maldą, kad mes išvengtume viso netyrumo ir parodytume galybės, meilės ir savitvardos dvasią. (2 Tim 1, 6–7) Tik per glaudžią ir nuožmią kovą su savimi mes galime tapti tokie, kokie turėtume būti. Žinoma, mes negalime to padaryti patys; kova pasireiškia mūsų apsisprendimu arba pašvenčiant savo valią Šventosios Dvasios paraginimams, arba leidžiant dominuoti kūnui. Spręsti mums.

„Kas išsižada savęs, leidžia savo širdyje darbuotis Šventajai Dvasiai ir gyvena visiškai pasišventęs Dievui, gali būti be galo naudingas.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 220 p.) Kaip galime pritaikyti šiuos žodžius savo dvasiniam gyvenimui?

EGOCENTRIŠKAS GYVENIMAS PRIEŠ Į KRISTŲ ORIENTUOTĄ GYVENIMĄ

 Perskaitykite Gal 5, 16–26 ir palyginkite su Ef 5, 1–9. 17–20. Išvardykite skirtumus tarp egocentriško gyvenimo ir kupino Dvasios gyvenimo.

Žmogaus, negyvenančio Dvasia, gyvenimas iš esmės skiriasi nuo tokio žmogaus gyvenimo ir vertybių, kuris yra pilnas Šventosios Dvasios.

 

Egocentriškas žmogus Dvasios vadovaujamas žmogus
Trokšta to, kas yra nuodėminga ir nepatinka Dievui Trokšta to, kas yra dvasiška ir patinka Dievui
Valdomas nuodėmingų aistrų Valdomas Dvasios
Netinkamai naudojasi laisve ir yra pavergtas nuodėmės Išvaduotas iš nuodėmės vergijos ir pašauktas laisvei Kristuje
Nepaklūsta Dievo valiai Paklūsta Dievo valiai
Pasiduoda įgeidžiams Yra pasiaukojantis
Duoda nuodėmės vaisių Duoda Dvasios vaisių
Nepripažįsta atleidimo būtinybės ir yra pagyrūniškas Pripažįsta atleidimo būtinybę ir šlovina Jėzų už tai, ką Jis atliko

 

Pilno Dievo Dvasios žmogaus gyvenimui būdingas paklusnumas Dievo Įstatymui iš meilės ir švelni dvasia, atjaučianti kitus. (2 Kor 5, 14) Atsinaujinus mūsų protui, mąstymui ir požiūriui į gyvenimą bei gavus naują širdį, mūsų vertybės ir elgesys pasikeis. Mes norime gyventi nebe savo jėgomis, bet pasiduodant Šventajai Dvasiai. (Gal 3, 3)

Mes negalime savęs pakeisti. Mes neturime tam reikalingos galios, mat nuodėmė yra pernelyg mumyse įsišaknijusi. Atnaujinanti jėga turi būti gaunama iš Dievo. Pasikeitimas iš esmės yra įmanomas tik per keičiantį Šventosios Dvasios darbą. Jokie tik išoriniai pokyčiai, kaip, pavyzdžiui, vieno ar kito blogo įpročio pakeitimas, nepadaro mūsų krikščionimis. Pasikeitimas turi būti iš Šventosios Dvasios atnaujintos širdies.

Tai yra viso gyvenimo darbas, kuriam bus būdingi pergalės ir pralaimėjimai, bet šį darbą Dievas pažadėjo mumyse atlikti, jei mes pasišvęsime Jam. „Esu tikras, kad tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs iki Kristaus Jėzaus dienos.“ (Fil 1, 6)

Kokiose savo gyvenimo srityse matote pasireiškiant savanaudiškumą, egocentriškumą ir kokiose srityse matote atsispindint Šventosios Dvasios veikimą? Ką jūsų atsakymas pasako apie jus ir jums būtinus priimti sprendimus?

Tolesniam tyrinėjimui: Žmogui natūralu stengtis valdyti savo gyvenimą. Mes paprastai priklausome nuo savo pačių pastangų pasiekti tai, ką mes galime. Nors daugelis žmonių praleidžia savo gyvenimą siekdami valdyti, kiti turi nesveiką baimę prarasti kontrolę. Šios dilemos atsakymas slypi tik Dieve. Jis nori, kad jūs Jam – Kūrėjui ir Atpirkėjui pavestumėte viską visiškai. Jis pažįsta jus ir myli taip, kaip to negali niekas kitas. Tai Jam atveria duris veikti jūsų gyvenime. Apsispręsdami pavesti savo valią Dievo Šventosios Dvasios vedimui, turėsite Jos antgamtinę ramybę ir neribotas galimybes būti palaiminimu kitiems. Bet mums reikia trokšti šios galios mūsų gyvenime. Dievas nė vieno neverčia Jį priimti. Kad būtume moralūs kūriniai, mes turime būti laisvi. Ir kad išties būtume laisvi Kristuje, mums reikia atidavimo (mūsų seno nuodėmingo ir puolusio būdo atidavimas) ir pasilikimo jausmo (pasilikimo Šventosios Dvasios galioje). Norėdami išties būti laisvi, turime tikrai atsiduoti Šventosios Dvasios vedimui. Tačiau čia nėra jokio prieštaravimo. Mūsų laisvė – tai išvadavimas iš pasmerkimo ir nuodėmės, kuri visada mus pavergia ir visada veda į mirtį, galios. Atsiduodami Viešpačiui ir leisdami Šventajai Dvasiai mumyse apsigyventi, mums ne tik „nebėra pasmerkimo“, (Rom 8, 1) nes mes jau gyvename „ne pagal kūną, bet pagal Dvasią“. Tai vienintelė tikra laisvė, kurią mes, nuodėmingi ir puolę kūriniai, galime apskritai pažinti.

Klausimai aptarimui:

Kai kurie mano, kad laisvė – tai galimybė daryti viską, ko, kada ir kaip užsigeidi. Krikščioniškuoju požiūriu, kuo ši samprata yra netinkama? Kokia yra biblinė tikrosios laisvės idėja? (žr. Ps 119, 45; Lk 4, 18; Jn 8, 34–36; 2 Kor 3, 17; Gal 5, 1)

Kodėl svarbu išsižadėti savęs ir visiškai pašvęsti savo gyvenimą Dievui, kad Šventoji Dvasia galėtų per mus galingai veikti? Ką Dievas daugiau galėtų per jus padaryti, kad būtumėte palaiminimu kitiems, jei jūs išsižadėtumėte savojo „aš“ ir pavestumėte savo širdį Šventosios Dvasios veikimui jumyse?

„Krikščioniškas gyvenimas nėra senų dalykų perdarymas ar patobulinimas; tai prigimties pakeitimas. Tai mirtis sau bei nuodėmei ir kartu naujas gyvenimas. Šį pasikeitimą gali atnešti tik veiksmingas Šventosios Dvasios darbas.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 148 p.) Klasėje aptarkite šių žodžių reikšmę.