Sausio 2–8 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 6, 1–4; Iz 6, 5–7; Iz 6, 8; Iz 6, 9–13.

Įsimintina eilutė: „Karaliaus Uzijo mirties metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste. Šventyklą buvo pripildęs Jo apdaras.“ (Iz 6, 1)

Vieno savo mokinių paklaustas apie geros valdžios sudedamąsias dalis, Konfucijus atsakė: „Pakankamai maisto, pakankamai ginklų ir paprastų žmonių pasitikėjimas“. – „Bet, – paklausė mokinys, – tarkime, jūs neturite kito pasirinkimo, kaip tik atsisakyti vieno iš trijų, ko atsisakytumėte?“ – „Ginklų“, – atsakė Konfucijus. – Jo mokinys buvo atkaklus: „Tarkime, kad esate priverstas atsisakyti vienos iš dviejų likusių sudedamųjų dalių, ko atsisakytumėte?“ Konfucijus atsakė: „Maisto. Mat nuo senų laikų alkis buvo paplitęs tarp visų žmonių, tačiau žmonės, kurie nebepasitiki savo valdovais, iš tikrųjų yra pražuvę“ (Edited by Michael P. Green, 1500 Illustrations for Biblical Preaching (Grand Rapids, Mich.: Baker Books, 1989), p. 215).

Žmonės iš tikrųjų nori stiprios ir patikimos lyderystės. Kai vienas kareivis ryžosi antram tarnybos terminui, verbuotojas paklausė, kodėl jis nori vėl tarnauti. „Aš išbandžiau civilį gyvenimą“, – sakė jis, „bet niekas ten nevadovauja“.

Šią savaitę tyrinėsime Judo lyderystės krizę ir liūdnus jos rezultatus.

I. MIRĖ KARALIUS. TEGYVUOJA KARALIUS!

1. Iz 6, 1 parašyta apie karaliaus Uzijo mirtį. Perskaitykite 2 Metraščių 26 ir atsakykite į šį klausimą: Kokia yra karaliaus Uzijo mirties reikšmė?

Šio karaliaus mirtis gali būti aiškinama įvairiai.

1. Nors Uzijo karaliavimas buvo ilgas ir klestintis, „kai tapo galingas, jo širdis pasidarė tokia išdidi, kad nuvedė jį į pragaištį“ (2 Met 26, 16), ir jis mėgino atnašauti smilkalus šventykloje. Kai kunigai deramai jį sustabdė, nes jis nebuvo kunigo Aarono palikuonis (2 Met 26, 18), karalius supyko. Tą akimirką, kai karalius atsisakė drausminimo, Viešpats nedelsiant ištiko jį raupsais, ir jis „liko raupsuotas iki pat mirties. Todėl jis gyveno atskirame name kaip raupsuotasis ir buvo atskirtas nuo Viešpaties Namų“ (2 Met 26, 21). Ironiška, kad Izaijas regėjo tyrą, nemirtingą, dievišką Karalių savo Namuose / šventykloje tais pačiais metais, kai mirė susitepęs žmogiškas karalius!

2. Tarp Uzijo ir Izaijo yra ryškus kontrastas. Uzijas siekė šventumo pernelyg pasitikėdamas savimi, dėl nederamos priežasties (puikybės), bet vietoje to tapo nešvarus apeigine prasme, todėl buvo atskirtas nuo šventumo. Kita vertus, Izaijas leido Dievo šventumui jį laimėti. Jis nuolankiai pripažino savo silpnybę ir troško moralinio tyrumo, kurio sulaukė (Iz 6, 5–7). Kaip muitininkas Jėzaus palyginime, jis buvo nuteisintas: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 18, 14).

3. Uzijo raupsuotas kūnas ir jo tautos moralinė būklė stulbinančiai panašūs: „Nuo kojų padų iki viršugalvio neturite jūs sveikos vietos. Mėlynės, randai ir pūliuojančios žaizdos.“ (Iz 1, 6)

4. Uzijo mirtis apie 740 m. prieš Kristų žymi didelę krizę Dievo tautos valdymui. Bet kurio absoliutaus valdovo mirtis daro šalį pažeidžiamą pereinamuoju laikotarpiu. Bet Judui iškilo ypatingas pavojus, nes Tiglat Pileseras III prieš kelerius metus, 745 m. prieš Kristų, užėmė Asirijos sostą ir nedelsdamas pasirinko karo kelią, kuris jo tautą padarė nenugalima supervalstybe, keliančia grėsmę nepriklausomam visų tautų egzistavimui Artimuosiuose Rytuose. Šiuo krizės metu Dievas padrąsino Izaiją, parodydamas pranašui, kad Jis vis dar valdo.

Atidžiai perskaitykite 2 Met 26, 16. Kaip kiekvienas iš mūsų susiduria su tomis pačiomis aplinkybėmis? Kaip kryžiaus apmąstymas gali mus apsaugoti nuo šių spąstų?

II. ŠVENTAS, ŠVENTAS, ŠVENTAS! (Iz 6, 1–4)

Atkreipkite dėmesį, kas čia vyko pirmose keturiose Izaijo 6 eilutėse. Karalius miršta didelių politinių neramumų laikotarpiu (asirai pasirinko karo kelią). Izaijui tai galėjo būti bauginantis laikas, kai jis nebuvo tikras, kas valdo.

Ir kas gi nutinka? Regėjime Izaijas pamato nuostabią Dievo sosto šlovę, išgirsta serafus („deginančiuosius“), šaukiančius: „Šventas, šventas, šventas“, ir pajunta, kaip po juo dreba grindinys, ir žvilgteli per dūmus, pripildžiusius šventyklą. Tai pranašui turėjo būti stulbinantis patyrimas. Be abejo, Izaijas dabar žinojo, kas valdė, nepaisant išorinių įvykių.

2. Kur yra Viešpats šiame regėjime? (žr. Iz 6, 1) Kodėl Viešpats pasirodė Izaijui čia, o ne kitur? (žr. Iš 25, 8; Iš 40, 34–38).

Ezechielis, Danielius ir Jonas regėjimus patyrė tremtyje (Ezechielio 1; Dan 7, 9–10; Apr  4; 5). Kaip ir Izaijui, jiems reikėjo ypatingos paguodos ir padrąsinimo, kad Dievas vis dar valdo, net jei jų pasaulis griūva. (Danielius ir Ezechielis buvo tremtiniai pagonių tautose, sunaikinusiose jų gimtinę, o Joną priešiškos politinės galios ištrėmė į salą.) Be abejo, šie regėjimai suteikė jiems tai, ko reikėjo, kad jie išliktų ištikimi net krizinėmis aplinkybėmis.

„Izaijui regint šią apreikštą Viešpaties šlovę ir didybę, jis buvo priblokštas Dievo tyrumo ir šventumo. Koks kontrastas tarp neprilygstamo jo Kūrėjo tobulumo ir nuodėmingo kelio tų, kurie, kartu su pranašu, jau seniai buvo priskirti Izraelio ir Judo išrinktiesiems!“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, p. 307)

Izaijo regėjime pabrėžiamas transcendentinis Dievo šventumas yra esminė jo žinios pusė. Dievas yra šventas ir reikalauja iš savo tautos šventumo, kurį jai suteiks, jei tik ji atgailaus, nusigręš nuo savo nedorų kelių ir pasišvęs Jam tikėjimu ir klusnumu.

Visiems mums teko atsidurti bauginančiose aplinkybėse, kai iš išorės viskas atrodė baigta. Ir net jei jūs nepatyrėte „Viešpaties šlovės“ regėjimo, kaip Izaijas, papasakokite, kaip Viešpats sugebėjo išlaikyti jus ir jūsų tikėjimą kriziniu laikotarpiu. Ko išmokote iš šio patyrimo, kuo galėtumėte pasidalyti su kitais?

III. NAUJA ASMENYBĖ (Iz 6, 5–7)

Šventykloje tik vyriausiasis kunigas galėjo artintis prie Dievo šventų švenčiausioje Permaldavimo dieną, ir tik apsaugotas smilkalų dūmų uždangos, antraip jis mirtų (Kun 16, 2. 12–13). Izaijas (Iz 6, 4) primena debesį, kuriame Dievo šlovė pasirodė Permaldavimo dieną (Kun 16, 2). Apimtas baimės ir manydamas, kad mirs (palyg. Iš 33, 20; Ts 6, 22–23) Izaijas sušuko pripažindamas savo ir tautos nuodėmę (Iz 6, 5), o tai primena vyriausiojo kunigo išpažintį Permaldavimo dieną (Kun 16, 21). „Stovėdamas dangaus Artumo šviesoje šventyklos viduje, jis suprato, kad, paliktas savo netobulumui, jis negalės įvykdyti misijos, kuriai buvo pašauktas.“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, p. 308)

3. Kodėl serafas panaudojo žėruojančią žariją nuo aukuro, kad apvalytų Izaijo lūpas? Iz 6, 6–7.

Serafas paaiškino, kad pranašo lūpų palietimas panaikina jo kaltę ir nuodėmę (Iz 6, 7). Nuodėmė neįvardijama, tačiau ji neapsiriboja tik nederama kalba, nes lūpos reiškia ne tik kalbą, bet ir visą žodžius ištariantį asmenį. Moraliai apvalytas, Izaijas dabar galėjo teikti Dievui tyrą šlovę.

Ugnis yra apvalymo priemonė, nes ji sudegina nešvarumus (žr. Sk 31, 23). Bet serafas naudojo ypatingos, t.y. šventos aukuro ugnies, kurią įžiebė pats Dievas ir kuri ten nuolat degė, žariją (Kun 16, 12). Taigi serafas padarė Izaiją šventą ir tyrą. Tačiau tai ne viskas. Šventyklos apeigų metu pagrindinė priežastis, dėl kurios žarija buvo imama nuo aukuro – kad būtų uždegami smilkalai. Palyginkite Kun 16, 12–13, kur vyriausiasis kunigas turi paimti smilkytuvą, pilną aukuro žarijų, ir naudoti jį smilkymui. Tačiau Izaijo 6 serafas žarija paliečia būtent Izaiją, o ne smilkalus. Nors Uzijas norėjo atnašauti smilkalus, Izaijas tapo tarsi smilkalai! Kaip šventa ugnis uždega smilkalus, kad pripildytų Dievo Namus šventais kvapais, ji uždegė pranašą, kad jis skleistų šventą žinią. Neatsitiktinai kitose Izaijo 6 eilutėse (Iz 6, 8 ir toliau) Dievas išsiunčia Izaiją pas Jo tautą.

Su malda perskaitykite Izaijo reakciją (Iz 6, 5) į Dievo regėjimą. Kaip mes joje matome elementaraus klausimo išraišką, t.y. nusidėjėlių buvimą visatoje, kurią sukūrė „Šventas, šventas, šventas“, Dievas? (Iz 6, 3) Kodėl Kristus ant kryžiaus buvo vienintelis įmanomas atsakymas šiam klausimui? Kas įvyko ant kryžiaus, kas išsprendė šį klausimą?

IV. KARALIŠKASIS SIUNTIMAS (Iz 6, 8)

„Tada išgirdau Viešpaties balsą: ‘Ką Man siųsti? Kas gi bus Mūsų pasiuntinys?’ O aš atsiliepiau: ‘Štai aš, siųsk mane!’“ (Iz 6, 8)

Apvalytas, Izaijas nedelsdamas atsiliepė į Dievo raginimą paskirti atstovą, kurį Jis galėtų siųsti savo vardu. Naujajame Testamente Izaijas būtų buvęs vadinamas apaštalu („siųstuoju“).

Įdomu tai, kad Izaijo knyga, kaip ir kai kurios kitos pranašiškos knygos, neprasideda tuo, kad pranašas apibūdina jo pranašišką pašaukimą (palyginkite Jer 1, 4–10; Ezechielio 1–3). Kitaip tariant, jis jau turėjo būti pašauktas pranašu, net prieš įvykius, aprašytus 6 skyriuje. Raštas iš tikrųjų moko, kad dangiškas susitikimas gali padrąsinti pranašą, net jei jo tarnystė jau prasidėjusi (Mozė (Išėjimo 34); Elijas (1 Karalių 19). Taip pat, priešingai kitiems pavyzdžiams, kai Dievas sako žmonėms, kad jie turi būti pranašai, Izaijo 6 skyriuje pranašas pasisiūlo konkrečiai misijai. Panašu, kad Izaijo 1–5 atspindi aplinkybes, kai Izaijas buvo pašauktas pirmą kartą, kada po šio įvykio Dievas paskyrė jį jo tarnystei, padrąsindamas jį šventykloje, ir dar kartą patvirtindamas jo kaip Dievo pranašo paskyrimą.

4. Dievas padrąsino Izaiją Jo šventykloje. Ar yra kitų Rašto įrodymų, kad Dievo šventykla yra padrąsinimo vieta? Psalmė 73 (žr. Ps 73, 17); Hbr 4, 14–16; 10, 19–23; Apreiškimo 5. Ką šios eilutės mums sako?

Dievo šventykloje ne tik apsireiškia nepaprasta galia; tai vieta, kur silpni ir netobuli žmonės, tokie kaip mes, gali rasti prieglobstį. Mes galime nusiraminti žinodami, kad Dievas siekia mus išgelbėti per Kristų, mūsų Vyriausiąjį Kunigą.

Jonas taip pat regėjo Kristų kaip tik ką paaukotą Avinėlį, perpjauta gerkle (Apr 5, 6). Tai nebuvo gražus reginys. Aprašymas pabrėžia, kad nors Kristus prisikėlė iš numirusių ir užžengė dangun, Jis nuolat primena tą Kryžiaus įvykį. Jis vis dar yra iškeltas, kad trauktų visus žmones prie savo aukuro.

Kaip jūs atrandate padrąsinimą įžengdami į dangiškąją Dievo šventyklą tikėjimo ir maldos dėka? Hbr 4, 16 kviečia drąsiai artintis prie Dievo sosto, kad „patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku“. Jei jūsų kas paklaustų, kaip atradote malonę ir gailestingumą deramu metu, ką atsakytumėte?

V. BAUGINANTIS PARAGINIMAS (Iz 6, 9–13)

5. Kai Dievas dar kartą paskyrė Izaiją, kodėl Jis pranašui davė tokią keistą žinią, kurią jis turėjo perduoti Jo tautai (Iz 6, 9–10)?

Kad negalvotume, jog Izaijas neteisingai išgirdo arba kad ši žinia yra nesvarbi, Jėzus pacitavo šią ištrauką, kad paaiškintų, kodėl mokė palyginimais (Mt 13, 13–15).

Dievas nenori, kad kuris pražūtų (2 Pt 3, 9), ir tai paaiškina, kodėl Jis siuntė Izaiją į Judą, o Jėzų į pasaulį. Dievas trokšta ne sunaikinti, bet išgelbėti amžiams. Nors vieni žmonės teigiamai reaguoja į Jo raginimus, kiti dar labiau priešinasi. Nepaisant to, Dievas ragina, kad suteiktų vis daugiau galimybių atgailauti. Tačiau kuo daugiau jie priešinasi, tuo labiau jie užkietėja. Taigi šia prasme tai, ką Dievas jiems daro, užkietina jų širdis, nors Jis labiau norėtų, kad šis elgesys juos suminkštintų. Dievo meilė mūsų atžvilgiu nesikeičia; mūsų asmeninė reakcija į Jo meilę yra esminis veiksnys.

Tokių tarnų kaip Mozė, Izaijas, Jeremijas, Ezechielis ar net Kristus vaidmuo yra toliau raginti, net jei žmonės atmeta žinią. Dievas sakė Ezechieliui: „Klausys jie ar atsisakys klausyti, nes tai maištingi namai, tegu sužino, kad tarp jų buvo pranašas“ (Ez 2, 5). Dievo ir Jo tarnų vaidmuo yra suteikti žmonėms galimybę apsispręsti, kad jų perspėjimas būtų deramas (palyg. Ez 3, 16–21), net jei jie pasirinks sunaikinimą ir tremtį (Iz 6, 11–13).

6. Turint omenyje šias mintis, kaip mes galime suprasti Dievo vaidmenį užkietinant faraono širdį?

Iš 4, 21 Dievas sako: „Bet Aš užkietinsiu jo širdį“. Tai yra pirmas iš devynių kartų, kai Dievas pasakė, kad Jis užkietins faraono širdį. Bet taip pat buvo devyni kartai, kai faraonas pats užkietino savo širdį (pavyzdžiui, Iš 8, 15; Iš 9, 7. 34).

Akivaizdu, faraonas turėjo kažkokią laisvą valią, priešingu atveju jis nebūtų galėjęs užkietinti savo širdies. Bet tai, kad Dievas taip pat užkietino faraono širdį, rodo, jog Dievas sudarė aplinkybes, į kurias faraonas reagavo priimdamas sprendimą atmesti Dievo jam parodytus ženklus. Jei faraonas būtų priėmęs tuos ženklus, jo širdis būtų suminkštėjusi, o ne užkietėjusi.

Ar jūs kada patyrėte savo širdies užkietėjimą Šventajai Dvasiai? Pagalvokite, kas tai sukėlė. Jei anuomet jūs nemanėte, kad ši sąvoka yra gąsdinanti (galų gale, juk tai dalis to, ką reiškia turėti užkietėjusią širdį), kaip dabar ją suprantate? Kokia yra išeitis? žr. 1 Kor 10, 13.

Tolesniam tyrinėjimui: „Siaubingi papročiai taip išplito tarp visų klasių, kad keli likusieji ištikimi Dievui dažnai nusimindavo ir pasiduodavo nevilčiai. Atrodė, jog Dievo tikslas Izraeliui žlugs ir maištaujančią tautą ištiks toks pat likimas kaip Sodomą ir Gomorą. Esant tokioms aplinkybėms nestebina tai, kad paskutiniaisiais Uzijo karaliavimo metais, kai Izaijas buvo pašauktas nešti Judui Dievo įspėjimo ir priekaišto žinią, jis vengė šios atsakomybės. Jis puikiai suvokė, kad susidurs su atkakliu pasipriešinimu. Kai jis suprato, jog aplinkybės viršys jo jėgas ir pagalvojo apie žmonių, dėl kurių jis turės triūsti, užsispyrimą ir netikėjimą, jam užduotis atrodė beviltiška. Ar jis turėtų iš nevilties atsisakyti savo misijos ir netrukdyti Judui laikytis stabmeldystės? Ar Ninevės dievai turėjo valdyti kraštą, nepaisydami dangaus Dievo?“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, p. 306).

Klausimai aptarimui:

1. Jei skeptikas ar ateistas ginčytųsi su jumis ir klaustų: „Kaip jūs galite įrodyti, kad jūsų Dievas viešpatauja?“, ką atsakytumėte?

2. Jei Dievas viešpatauja, kodėl kenčia nekalti žmonės? Ar Iz 1, 19–20 reiškia, kad dabartiniame gyvenime ištikimiems Dievui žmonėms turėtų nutikti tik geri dalykai, o maištininkams – tik blogi? Palyginkite su Job 1, 2; Psalme 37; 73. Ar galime suderinti mūsų supratimą, susijusį su Dievo charakteriu, su žmonėms nutinkančiu blogiu? Ar turime tai daryti?

3. Kodėl Izaijo 6 yra tiek daug sąsajų su Permaldavimo diena? Apsvarstykite tai, kad šią kasmetinę teismo dieną Dievas padarydavo savo tautą švarią, apvalydamas ištikimuosius nuo nuodėmių (Kun 16, 30) ir pašalindamas neištikimuosius (Kun 23, 29–30).

Santrauka: Neapibrėžtumo metu, kai akivaizdžiai matėsi skausmingas žmogiškojo vadovavimo silpnumas, Izaijui buvo suteiktas puikus aukščiausiojo visatos Vadovo regėjimas. Apstulbęs dėl netobulumo, bet išgrynintas ir įgalintas gailestingumo, Izaijas buvo pasirengęs eiti kaip Dievo pasiuntinys į priešišką pasaulį.