Balandžio 23–29 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 11, 11–12; Apr 5, 5; Mt 12, 25–29; Iz 27, 1; Mt 11, 1–12; Hbr 2, 14.

 Įsimintina eilutė: „Nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia“ (Mt 11, 12).

Mes kasdien priimame svarbius sprendimus, susijusius su gyvenimo būdu, santykiais, karjera, prioritetais, pramogomis ir draugais. Norint išties suvokti šių sprendimų reikšmę, reikia įsitikinti, kad mes suprantame, kuo pastarieji svarbūs. Būtina atitraukti užsklandą ir pamatyti tai, kas neregima, nes Šventasis Raštas moko, kad yra nematoma tikrovė, kuri labai paveikia tai, kas mums matoma.

Gyvenant mokslo amžiuje neturėtų būti itin sunku tikėti nematomais reiškiniais. Mes, kurie žinome apie Rentgeno spindulius, radijo bangas ir bevielį ryšį, turėtume lengvai tikėti tuo, kas mums nematoma. Su kiekvienu mobiliojo telefono skambučiu, mums skambinant ar priimant skambutį, ar naudojantis palydoviniu ryšiu, mes darome prielaidą, susijusią su nematoma tikrove, kuri padaro minėtus matomus (ir girdimus) patyrimus tikrus.

Iš tiesų, didžioji kova tarp Kristaus ir šėtono sudaro nematomą foną pasauliui, kurį mes stebime ir patiriame kasdien. Šią savaitę mes tyrinėsime tuos Mato evangelijos tekstus (ir kitus), kurie padeda atskleisti šias neregimas jėgas ir kaip pastarosios čia paveikia mūsų gyvenimą ir sprendimus.

Mt 11, 11–12

Raštas yra Dievo Žodis, kuriame išganymo planas yra aiškus. Vis dėlto, kai kuriuos tekstus gali būti sunku suprasti. Nors tai neturėtų stebinti. Juk visose gyvenimo pusėse yra sunkiai suprantamų dalykų. Juo labiau, argi nebus sunkiai suprantamų tam tikrų Dievo Žodžio dalių, apreiškiančių mums dvasines ir antgamtines tiesas ir tikroves?

Vait šią sąvoką išreiškė itin aiškiai: „Net išmintingiausi filosofai negali paaiškinti, iš kur atsirado paprasčiausios gyvybės formos. Visur aplinkui mes matome stebuklus, kurių nesugebame paaiškinti. Taigi, ar galime tada stebėtis, kad dvasiniame pasaulyje yra mums nesuvokiamų paslapčių? Visi neaiškumai kyla tik dėl žmogaus silpnumo ir riboto proto. Rašte Dievas pakankamai aiškiai parodo Savo charakterį. Todėl mes neturėtume abejoti Jo Žodžiu, net negalėdami suvokti visų Jo Apvaizdos paslapčių“ (Kelias pas Kristų, 104 p.).

Pavyzdžiui, vienos iš sudėtingiausių eilučių visame Rašte yra: „Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį“.

Perskaitykite šias eilutes (Mt 11, 11–12). Kaip pastarąsias suprantate jūs? Ko jūs nesuprantate?

Kai kuriuose vertimuose 12 eilutė  išversta taip: „Nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia“.

Ką Jėzus čia mums sako?

Kokie dalykai, net pasaulietiniame gyvenime, mums išlieka paslaptimi? Ar mes nustojame tikėti, pavyzdžiui, saulės buvimu tik todėl, kad yra daugybė su ja susijusių mums nesuprantamų paslapčių? Juo labiau, argi bus kitaip su tikėjimu ir Dievo Žodžio klausimais?

TAMSOS RIBOS

Tyrinėjantiesiems Šventąjį Raštą per amžius buvo sunku suvokti Mt 11, 12, nes čia dangaus karalystę ir žmones nusakantys žodžiai gali būti suprantami arba teigiama, arba neigiama prasme. Graikiškas veiksmažodis basmati gali reikšti arba „ryžtingą žengimą į priekį“ arba „smurto kentimą“. O graikų kalbos žodis biastes gali nusakyti „tvirtus arba uolius“ arba „smurtaujančius žmones“.

Taigi, ar šios eilutės reiškia, kad romi ir švelni Dangaus karalystė kenčia smurtą, kad smarkieji ją puola? Ar dangaus karalystė ryžtingai plečiasi teigiama prasme, o ją sau grobiantys smarkieji iš tikrųjų yra Kristaus mokiniai?

Ar Kristaus mokiniams įmanoma būti tokiems smarkiems, gal net agresyviems, jiems ieškant dangaus karalystės?

Perskaitykite šias eilutes. Kas pastarosiose pasakyta, kas gali padėti šiek tiek suprasti paskutinį klausimą? Mt 10, 34;  Apr 5, 5 ;Mch 2, 13;

Kai kurie teigia, kad aiškinant Mt 11, 12 geriausia yra taikyti dažniausiai pasitaikančią žodžių biazomai (paprastai teigiama) ir biastes (paprastai neigiama) reikšmę, kuri padėtų tekstą suprasti taip: dangaus karalystė smarkiai plečiasi su „šventa galia ir nuostabia jėga, kuri stumia tamsos ribas“; ir kol tai vyksta, „smarkieji ją mėgina sau užgrobti“ (D.A. Carson, The Expositor’s Bible Commentary With the New International Version: Matthew, (Grand Rapids: Zondervan, 1995), 266 p.).

Toks aiškinimas atrodytų tinkamesnis platesnei Evangelijai pagal Matą. Tiesą sakant, šis aiškinimas taip pat dera su platesniu vaizdu, t.y. kovos tarp šviesos ir tamsos, tarp Kristaus ir šėtono, visą Šventąjį Raštą persmelkiančios temos, kuri itin išryškėja Naujajame Testamente. Iš tiesų vyksta kova, matoma ir nematoma, kurioje mes visi dalyvaujame, kurioje mes visi užimame kažkurią tai pusę, kova, kurią mes visi kasdien patiriame, nepriklausomai nuo to, kiek mes arba suvokiame, arba nesuvokiame, kas vyksta. Toks yra gyvenimas vykstant didžiajai kovai.

„KARINIS PASAULĖVAIZDIS“

Nepriklausomai nuo galutinės Mt 11, 12 reikšmės, ši eilutė, kaip tyrinėjome, padeda atskleisti didžiosios kovos tikrovę. Ši eilutė nusako kovą, ir iš kitų Šventojo Rašto eilučių žinome, kad šios kovos centras yra nesutarimas tarp Kristaus ir šėtono.

Ką šie tekstai pasako apie didžiosios kovos tikrovę? Mt 12, 25–29; Iz 27, 1; 1 Jn 5, 19; Rom 16, 20; Pr 3, 14–19; Ef 2, 2; 6, 10–13;

Tai tik keli iš daugybės tekstų ir Senajame, ir Naujajame Testamente, nurodančių į tai, ką šiuolaikiniai (ne adventistų) teologai vadina „kariniu pasaulėvaizdžiu“. Tai mintis, kad tarp antgamtinių kosminių jėgų vyksta kova, kurioje mes visi vienaip ar kitaip dalyvaujame. Ši sąvoka, žinoma, nėra nauja septintosios dienos adventistams. Tai buvo dalis mūsų teologijos nuo pirmųjų mūsų bažnyčios dienų; iš tiesų, mūsų pionieriai pastarosios laikėsi dar prieš mūsų bažnyčiai oficialiai susiformuojant.

Kaip jūs pastebite šios kovos tikrovę pasireiškiant jūsų gyvenime? Kaip ši kova išsirutulioja sprendimuose, kuriuos jūs turite priimti, ir gundymuose, su kuriais jūs susiduriate? Kaip jūsų asmeninė šios kovos tikrovės samprata padeda jums priimti teisingus sprendimus ir atsispirti gundymui?

KAI KOVA PASIDARO BJAURI

Tyrinėjome, jog Jėzaus žodžiai Mato 11, 12, kad ir kokie gilūs, moko, jog Dievo karalystė nebus įkurta be kovos. Pastarąją mes suprantame kaip didžiąją kovą, kuri vis dar siautėja. Taip bus iki galutinio nuodėmės, šėtono ir pražuvusiųjų sunaikinimo. Ir kartais ši kova gali ir būna labai bjauri.

Mes galime pamatyti didžiosios kovos tikrovę, ir kokia bjauri ši kova gali tapti, atsižvelgiant į kontekstą, kuriame Jėzus pasakė Savo žodžius Mt 11, 12.

Perskaitykite Mt 11, 1–12. Kaip čia matome rutuliojantis didžiosios kovos tikrovę įvairiausiuose lygmenyse? Tai yra, kaip didžioji kova padeda mums suprasti, kas čia vyksta?

Pirmiausia, mūsų manymu, kas įkvėpė vadovus įkalinti Joną? Mes čia galime pamatyti šėtono bandymą ne tik sustabdyti Joną, bet ir atgrasyti tikėti Jėzumi. Galų gale, jei Joną, Jėzaus pirmtaką, ištiko toks likimas, ko galima tikėtis pačiam Jėzui?

Taip pat neabejotina, kad šėtonas galėjo Jėzaus ir Jono sekėjų klausti: Jei Jėzus iš Nazareto gali padaryti tiek daug nuostabių dalykų ir turi tiek daug galios, kodėl Jis leidžia tokiam ištikimam ir geram žmogui, kaip Jonas, Jo pusbrolis, pūti kalėjime?

Be to, mūsų manymu, kas skatino Joną abejoti? Kodėl aš čia? Kodėl Jis manęs neišvaduoja? Tad nestebina tai, kad jis paklausė: „Ar Tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Mt 11, 3)

Atsiminkite, kad tai tas pats Jonas, kuris pakrikštijo Jėzų, kuris matė „Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant Jo“ (Mt 3, 16), kuris girdėjo iš dangaus prabilusį balsą: „Šitas yra Mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi“ (Mt 3, 17). Nors visa tai nutiko, Jonas buvo kupinas abejonių? Žinoma, atsižvelgiant į jau itin blogas Jono aplinkybes, viskas (bent jau trumpuoju laikotarpiu) tik dar pablogės, o tai dar labiau skatino abejoti (Mk 6, 25–28).

Jei kažkas dabar jums sukelia abejones, į ką jūs galite sutelkti dėmesį, gilintis ir ko melsti, kas nustumtų abejones tolyn ir padėtų jums suvokti visas nuostabias priežastis, dėl kurių jūs pasikliaujate Dievo gerumu?

BERGŽDŽIAS REIKALAS

Žmonės kariavo per visą istoriją. Kažkodėl žmogiškoji prigimtis nulemia, kad viena žmonių grupė nori plėšti, grobti ir žudyti kitą. Knygoje apie savo tėvą, britų filosofą Bertraną Raselą (Bertrand Russell), Katerina Teit (Katherine Tait) rašė apie tėvo susirūpinimą Pirmojo pasaulinio karo pradžioje dėl džiugesio Anglijos gatvėse dėl karo su Vokietija galimybe. „Jis užaugo su optimistiniu karalienės Viktorijos laikų tikėjimu automatine pažanga, vildamasis, kad savo laiku visas pasaulis seks išmintingu anglų kursu nuo senovinio žiaurumo į civilizuotą savivaldą. Tada jis pamatė, kaip jo paties mylimi tautiečiai šoko gatvėse dėl galimybės žudyti labai daug tokių pat žmonių, kurie kalbėjo vokiškai“ (My Father Bertrand Russell (England: Thoemmes Press, 1997), 45 p.).

Padauginkite šią per visą istoriją gyvavusią idėją iš beveik visų žmonių, ir pamatysite puolusios žmogiškosios prigimties tikrovę pasireiškiant viena iš tragiškiausių formų.

Daugumoje šių žmonių karų, niekas iš anksto nežinojo rezultatų. Žmonės ėjo į mūšį nežinodami, ar jie bus pergalingoje, ar pralaimėjusioje pusėje.

Mūsų „kariniame pasaulėvaizdyje“, mes turime vieną didelį privalumą: mes žinome, kuri pusė jau laimėjo. Kristus mums laimėjo lemiamą pergalę. Po kryžiaus, nebeliko klausimo, kas yra Laimėtojas ir kas gali dalintis šios pergalės vaisiais. Šėtono kova išties yra bergždžia.

Ką šie tekstai pasako apie didžiosios kovos rezultatus? Hbr 2, 14; 1 Kor 15, 20–27; Apr 12, 12; 20, 10.

Kaip danguje, taip pat ir žemėje šėtonas pralaimėjo kovą. Bet su neapykanta ir kerštu jis vis dar tyko ką praryti (žr. 1 Pt 5, 8). Nors Kristus pasiekė pergalę, kova vis dar siautėja, o mūsų vienintelė apsauga yra rinktis, protu ir kūnu, pergalingąją pusę. Ir tai mes darome kasdieniais sprendimais. Ar mes priimame sprendimus, kurie padeda mums išlikti pergalingoje pusėje, kur pergalė mums yra užtikrinta, ar – nugalėtųjų, kur užtikrintas pralaimėjimas? Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso mūsų amžinasis likimas.

Tolesniam tyrinėjimui: Kas iš mūsų nežino apie didžiosios kovos tikrovę? Mes žinome apie šią kovą, nes pastarąją kasdien savyje jaučiame. Mes gyvename sugedusiame pasaulyje, prakeiktame nerimu ir skausmu. Pasaulyje, kuriame žaltys neapsiriboja vienu medžiu sodo viduryje, o kuriame visame sode apsčiai žalčių. Pasaulyje, kupiname šnabždančių pagundų, pasireiškiančių įvairiausiais būdais ir lengvai suviliojančių tuos, kurie nėra uolūs tikėjimu ir malda. Nestebina, kad Jėzus sakė: „Budėkite ir melskitės“, kad nepakliūtumėte į daugybę mūsų laukiančių gundymų. Ir iš visų gundymų ko gero pavojingiausias yra tas, kuris krikščionims sako: „Kad pasidavus gundymui, buvo nueita per toli. Nėra malonės Dievo, kuris priims atgal į Savo rankas“. Kas vienu ar kitu metu negirdėjo tokio balso šnabždant į ausis? Tam tikra prasme, tokia nuotaika yra teisinga: pakliuvus į gundymą, net vieną kartą, buvo nueita per toli, kad kada nors būtų galima sugrįžti. Būtent todėl Jėzus atėjo, laimėjo mums pergalę ten, kur mes visi pralaimėjome, ir siūlo Savo pergalę mums. Tai yra Evangelijos esmė, Jėzus didžiojoje kovoje dėl mūsų daro tai, ko mes patys niekada negalėjome padaryti dėl savęs. Tačiau tuo pačiu metu mes turime kasdien, kas valandą, kiekvieną akimirką apsispręsti stoti Jo pusėn, ir mes tai padarome paklusdami Jo Žodžiui ir melsdami pergalės pažadų įvykdymo, kuriuos Jis mus užtikrino, visą laiką kliaujantis tik Jo nuopelnais mums, kaip mūsų išgelbėjimo užtikrinimu.

Klausimai aptarimui:

  1. Kokios yra keletas visur aplink mus egzistuojančių kitų fizinių tikrovių, kurios mums yra visiškai nejaučiamos? Vėlgi, kaip tai turėtų padėti mums patikėti kitokių galių buvimu, kurių mes tiesiog negalime pamatyti? Kaip mums būdingas šių nematomų tikrovių egzistavimo suvokimas gali mums padėti suprasti didžiosios kovos tikrovę?
  1. Daug krikščionių netiki ar neturi jokios didžiosios kovos pasaulėvaizdžio suvokimo. Kokias tam priežastis jie gali turėti? Kokiais argumentais jie gali jums atsakyti, ir ką į pastaruosius atsakytumėte jūs? Jei jums tektų su kažkuo tyrinėti didžiąją kovą, kokiomis Šventojo Rašto eilutėmis naudotumėtės?
  1. Kaip jūs sprendžiate tai, kad mes vis dar esame čia, kai Jėzus jau seniai ant kryžiaus laimėjo pergalę? Po Jo mirties, prisikėlimo ir užžengimo į dangų, kodėl Jėzus tiesiog negrįžo ir nesunaikino velnio kartą ir visiems laikams?