Lapkričio 9–15 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Neh 9, 1–3; Dan 9, 4–19; Neh 9, 4–8; Kol 1, 16–17; Neh 9, 9–37; Rom 5, 6–8.

Įsimintina eilutė: „Kas slepia savo kaltes, tam nesiseks, o kas jas išpažįsta ir nebenusikalsta, tas susilauks gailestingumo“ (Pat 28, 13).

Pasibaigus Palapinių šventei (Sukot) vadovai vėl sukvietė žmones. Jie ką tik leido laiką švęsdami; dabar atėjo metas grįžti prie nebaigtos išpažinties ir atgailos Dievo akivaizdoje už jų nuodėmes.

Taip, anksčiau vadovai liepė jiems neliūdėti dėl jų kalčių, bet tai nereiškia, kad liūdesys ir išpažintis nėra svarbūs. Taigi dabar, kai jie atšventė iškilmes, atėjo laikas deramai išpažinčiai.

Čia pateiktų įvykių tvarka nebūtinai reiškia, kad džiaugtis ir išpažinti visada reikia būtent tokia seka; taip pat tai nereiškia, kad būtina laikytis tik atvirkštinės tvarkos. Nors natūraliai pirmiausia galime išpažinti, o po to švęsti, galbūt Dievo šventimas mūsų gyvenime turėtų būti pirmiausias. Galų gale Rom 2, 4 parašyta, kad būtent „Dievo gerumas“ skatina atsiversti. Tuomet Jo „gerumas“ turėtų paskatinti šlovinimą ir šventimą, taip pat primindamas mums, kad reikia, jog Dievas mums atleistų, mus apvalytų ir atkurtų.

I. PASNINKAS IR GARBINIMAS

1. Perskaitykite Neh 9, 1–3. Kodėl izraelitai atsiskyrė nuo visų svetimtaučių?

Nors Nehemijas siekė, kad žmonės šį metą susietų su džiaugsmu, dabar susirinkusiuosius jis vedė į pasninką. Jie nusižemino prieš Dievą ir apsibarstė galvą žemėmis, apsivilko ašutinėmis. Kadangi svetimtaučiai neprisidėjo prie bendros Izraelio tautos nuodėmės, izraelitai atsiskyrė nuo jų, nes žydai žinojo, kad jiems reikėjo nuodėmių atleidimo. Jie pripažino tautos nuodėmes, nulėmusias jų tremtį.

Jų bendros maldos ir išpažintis parodė gilų nuodėmės prigimties supratimą. Izraelitai galėjo pykti ant savo protėvių dėl jų klaidų, atvedusių prie visos tautos tremties. Arba jie galėjo leisti laiką skųsdamiesi savo vadovų sprendimais ir ankstesnių kartų maldingumo stoka, kurie atvedė prie to, kur jie buvo dabar – tik nedidelė sugrįžtančiųjų grupė. Tačiau, užuot puoselėję neapykantą ir kartėlį, jie nuolankiai atsigręžė į Dievą su išpažintimi.

Neh 9, 3 parašyta, kad žmonės skaitė Įstatymo knygą ketvirtį dienos, o kitą ketvirtį jie išpažino nuodėmes ir garbino Dievą. Tai trečiasis Toros skaitymas. Toros skaitymui išpažintis yra esminė, ji turi būti pagrįsta tiesa, ateinančia iš Dievo. Skaitant Raštą Dievas artėja prie mūsų ir Šventoji Dvasia gali mums kalbėti ir mus mokyti. Jo Žodžio tiesa formuoja mūsų mąstymą ir supratimą, drąsina ir pakelia mus. Izraelitai taip pat liūdėjo ir verkė, nes laikas šventame Dievo Artume verčia mus suvokti Jo grožį ir gerumą, darant mums įspūdį, kaip žaviai visatos Kūrėjas pasirinko būti su mumis, nepaisant to, kad nesame to verti. Taigi mes suvokiame, kad be Dievo mūsų gyvenime tikėjimu mes nesiskiriame nuo mūsų dvasinių protėvių. Tik Dievui darbuojantis mumyse galime būti tokie, kokie turėtume būti.

Perskaitykite Dan 9, 4–19. Kaip šiandien jo malda yra taikytina mums? Koks turėtų būti jos pritaikymas mums asmeniškai ir kaip bažnyčiai?

II. MALDOS PRADŽIA

Žmonių reakcija į Rašto skaitymą buvo ilga malda, atspindėjusi Dievo gerumą, priešingai Izraelio neištikimybės istorijai. Galima pastebėti, kad reakcija labiau primena pamokslą nei maldą, nes beveik kiekviena eilutėje turi lygiagrečią vietą kažkur Rašte.

2. Perskaitykite Neh 9, 4–8. Kokioms pagrindinėms maldos temoms skirtas dėmesys šiose pradinėse eilutėse ir kodėl?

Pirmoje maldos dalyje žmonės pašlovina Dievą ir ypač Jo vardą. Žydų kultūroje vardas buvo ne tik kreipinys į žmogų, vardas suteikdavo asmeniui tapatybę. Taigi Dievo vardo šlovinimas yra reikšmingas, nes jis parodo pasauliui, kad šis vardas vertas gyriaus ir pagarbos. Tai yra Visatos Kūrėjo vardas. Malda prasideda Dievo kaip Kūrėjo ir kaip To, kuris viską išlaiko, garbinimu (Neh 9, 6; taip pat žr. Kol 1, 16–17). Žodis „laikosi“ kilęs iš hebrajų veiksmažodžio, kuris reiškia „palaikyti gyvastį“.

Tas, kuris sukūrė viską, yra Tas, kuris pasirinko Abraomą, žmogų, kuris nebuvo ypatingas, išskyrus tai, kad jo širdis buvo ištikima. Atrodo, kad Abraomui ne kartą stigo tikėjimo, bet lieptas paaukoti savo sūnų, jis nedvejojo (žr. Pradžios 22). Jis išmoko būti ištikimas ne per naktį, bet per ilgą ėjimą su Dievu. Žydų mąstyme širdis reiškia protą. Kitaip tariant, Abraomas tapo ištikimas mintimis ir elgesiu ir už tai Dievas jį pripažino.

Pirmosios maldos frazės dėmesį sutelkia į Dievą kaip (1) Kūrėją, (2) Išlaikytoją ir (3) Pažadų Vykdytoją. Tauta pirmiausia primena sau, kas yra Dievas – Jis yra Tas ištikimasis, sukūręs mus, saugantis mus ir visada įvykdantis savo pažadus mums. Turint tai omenyje mūsų gyvenimui suteikiamas tam tikras tęstinumas, ir tai moko mus pasitikėti Juo net sunkiausiomis aplinkybėmis, kai gali atrodyti, kad Jis yra toli nuo mūsų ir nesupranta mums tenkančių iššūkių.

Kodėl Dievo kaip mūsų Kūrėjo doktrina yra esminė mūsų tikėjimui? Galų gale, koks kitas mokymas yra toks svarbus, kaip šis, kuriuo Dievas mums liepė skirti vieną septintąją mūsų gyvenimo savaitės dalį, prisimenant Jį kaip mūsų Kūrėją?

III. PRAEITIES PAMOKOS

3. Neh 9, 9–22. Kuo ši maldos dalis skiriasi nuo pirmos dalies?

Malda pereina nuo Dievo šlovinimo už Jo ištikimybę prie Izraelio neištikimybės Egipte ir dykumoje. Ji apibūdina įvarius Dievo izraelitams suteiktus dalykus; tačiau, deja, „protėvių“ reakcija į šias dovanas buvo puikybė, užsispyrimas ir maloningų Dievo darbų nepaisymas.

Žmogiškosios nesėkmės pripažinimas ir tikrojo pasišventimo Dievui stoka yra svarbus žingsnis išpažįstant ir atgailaujant. Ir nors šiose eilutėse kalbama apie žmones, kurie jau seniai iš mūsų pašalinti, niekas negali paneigti, kad kiekvienas iš mūsų turi problemų, susijusių su tais pačiais klausimais.

Žinoma, čia ir pasireiškia Evangelija ir mums, ir jiems. Mūsų nuodėmių išpažinimas mūsų neišgelbėja; tik Kristaus auka vardan mūsų. Išpažintis, kartu su atgaila, yra esminės mūsų pačių pripažinimui, kad mes turime būti nuteisinami vien Kristaus. „Per atgailą ir tikėjimą priimant Kristų kaip mūsų Gelbėtoją, Viešpats atleidžia mūsų nuodėmes ir sušvelnina už Įstatymo pažeidimą skirtą bausmę. Tada nusidėjėlis Dievo akivaizdoje stovi kaip teisus žmogus; jis yra priimtinas dangui, ir per Dvasią yra bendrystėje su Tėvu ir Sūnumi“ (E. G. White, Selected Messages, book 3, 191 p.).

Tuo pačiu metu, kadangi Jo gerumas skatina mus išpažinti mūsų nuodėmes ir už jas atgailauti, Dievo galia mes turime pasiryžti jų išsižadėti.

Esmė yra ta, kad Izraelis buvo užsispyręs, o Dievas yra mylintis. Žvelgimas atgal į tai, ką Dievas padarė dėl Izraelio tautos, žmonėms priminė, kadangi Dievas praeityje dėl jų padarė tiek daug, Jis ir toliau rūpinsis jais dabar ir ateityje. Štai kodėl tautai buvo visada svarbu prisiminti, kaip Dievas veikė jų istorijoje. Kai jie tai pamiršdavo, tada jie patekdavo į bėdą.

Prisiminkite, kada buvote tikri, jog Dievas darbavosi jūsų gyvenime. Kaip jūs galite pasiguosti tuo, kai kitą kartą susidursite su sunkumais? Kaip galite geriau išmokti pasitikėti Dievo gerumu, kai jaučiatės išsigandę, nusivylę ir bijote ateities?

IV. ĮSTATYMAS IR PRANAŠAI

4. Perskaitykite Neh 9, 23–31. Kaip izraelitai apibūdinami lyginant su Dievo begaliniu gerumu (Neh 9, 25)?

Šios kitos maldos / pamokslo dalies dėmesys buvo skirtas gyvenimui Kanaane, nes izraelitai turėjo žemę, kurią Dievas jiems davė. Jiems buvo suteikti žemė, miestai, vynuogynai ir laukai, paruošti naudojimui, bet jie visa tai priėmė kaip savaime suprantamą dalyką. 25 eilutės pabaiga sako: „Jie valgė, buvo sotūs, tapo rubuiliai“. Nutukimas Rašte minimas vos kelis kartus (Įst 32, 15; Jer 5, 28), ir toks paminėjimas kiekvieną kartą turi neigiamą reikšmę.

Žmonės mėgavosi „Tavo begaliniu gerumu“, bet ne pačiu Dievu, o tuo, ką jie turėjo. Akivaizdu, kad visko turėjimas nenulemia artimo vaikščiojimo su Dievu. Mes dažnai manome – „Jei tik turėčiau tą ar aną, tada aš būčiau laimingas“. Deja, mes matome, kad izraelitai turėjo viską iš Dievo, tačiau jų mėgavimasis tais dalykais tik padarė juos mažiau pasišventusiais Dievui. Mums per dažnai pernelyg lengva sutelkti dėmesį į dovanas, pamirštant Davėją. Tai mirtina apgaulė.

Žinoma, tai nereiškia, kad negalime būti laimingi dėl to, ką Dievas mums davė. Jis nori, kad mes džiaugtumės Jo dovanomis, bet šis džiaugsmas Jo suteiktais dalykais negarantuoja santykių su Dievu. Iš tiesų, jei nesame atsargūs, šie dalykai gali tapti kliūtimi.

Nepaisant to, šiame skyriuje vadovai dabar prisipažino, kad jie buvo neištikimi Dievui. Apžvelgdami savo istoriją jie konkrečiai įvardijo nusikaltimus, kuriuos jie padarė kaip tauta. Keletas dalykų yra ypač svarbūs, nes jie kartojami: (1) Izraelis nusigręžė nuo Dievo Įstatymo ir (2) persekiojo pranašus.

Kitaip tariant, jie suprato, kad Dievo Įstatymas ir Jo pranašai buvo būtini jų vystymuisi kaip Dievo tautai ir asmeniškai. Malda pabrėžia šią išvadą teiginiu, kad „žmogus randa gyvastį“ vykdydamas Dievo įsakus (Neh 9, 29; tiesiogiai cituojama Kun 18, 5), ir pabrėžiant, kad per pranašus kalbėjo Dvasia. Dievas mums davė savo įsakus dėl apstaus gyvenimo, ir Jis siuntė savo pranašus, kad padėtų mums suprasti tiesą. Tai, ką mes darome su šiomis dovanomis, yra esminis klausimas mums visiems.

V. GARBINIMAS IR MALDA

5. Perskaitykite Neh 9, 32–37. Kam skiriamas dėmesys išpažinties maldos išvadoje?

Dar kartą malda virsta Dievo garbinimu už tai, kas Jis yra – „didis, galingas ir šiurpą keliantis“, Jis laikosi Sandoros ir gailestingumo. Pripažindami Dievo gerumą jiems jie atrodo nuoširdūs.

Jie taip pat meldžiasi sudarydami Sandorą su Dievu, išsamiai aprašytą 10 skyriuje. Ko jie meldė?

„Tad dabar, mūsų Dieve, didis, galingas ir šiurpą keliantis Dieve, kuris savo ištikima meile palaikai Sandorą, tenebūna Tau nereikšmingos visos nelaimės, ištikusios mus“ (Neh 9, 32).

Bendruomenė turi mokėti duoklę aukščiau jos esantiems karaliams. Priespauda iš visų pusių vargina mažą izraelitų draugiją, ir jie nuo to pavargę. Jie turėjo pakelti vieną tironiją po kitos, ir jie tikisi atokvėpio.

Įdomu tai, kad jie vadina save tarnais. Išdėstę tautos neištikimybę, jie pabaigia įvardydami save šiuo žodžiu. Tarnai, žinoma, paklūsta esantiems aukščiau jų. Tokio termino vartojimas reiškia, kad jie suvokia, jog jiems reikia paklusti Viešpačiui tokiais būdais, kurių ankstesnieji izraelitai nepaisė. Tai yra jų noro būti ištikimais Viešpačiui ir Jo įsakymams išraiška. Ir, kaip Dievo tarnai, jie prašo Jį įsikišti vardan jų.

Ezros ir Nehemijo bendruomenė apibūdina dabartinį savo patyrimą kaip „didelę priespaudą“ (Neh 9, 37), kurią galima palyginti su Izraelio patyrimu Egipte (Neh 9, 9). Jie malda šlovina Dievą už tai, kad Jis matė jų vargą Egipte ir jų nepaliko. Bendruomenė dabar prašo Dievą įsikišti taip, kaip Jis tai darė praeityje, nors jie to nenusipelnė, nes niekas, nei karaliai, nei didžiūnai, nei kunigai, nei pranašai nebuvo ištikimi. Taigi jie kliaujasi Dievo malone ir gailestingumu jiems, o ne savimi ar savo protėvių darbais, tikėdamiesi, kad Viešpats vardan jų įsikiš.

Perskaitykite Rom 5, 6–8. Kaip šios eilutės atspindi tai, ko izraelitai prašė Dievą? Kokią paguodą galime įžvelgti izraelitų prašyme ir Paulius žodžiuose Laiške romiečiams?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Kelias pas Kristų, 40–44 p.

Neh 9, 25 žydai kalbėjo apie tai, kaip jų protėviai mėgavosi begaliniu Dievo gerumu. Žodžio – mėgavosi šaknis yra tokia pati, kaip ir pavadinime Edenas, „Edeno sode“ (Pr 2, 15). Galbūt geriausias vertimas būtų – jie „edenavosi“, jei būtų toks žodis.

Galų gale Evangelija – tai atkūrimas, o koks geresnis gali būti simbolis mūsų atkūrimui už Edeną? Dievas padarė žydų tautą ir atvedė ją į senovės pasaulio kryžkelę, kad ji puolusioje žemėje būtų artimiausias Edeno atspindys. Net po paėmimo į nelaisvę ir sugrįžimo potencialas vis dar buvo. „Jo dykumą Jis paverčia Edenu ir jo tyrlaukius – Viešpaties sodu“ (Iz 51, 3).

Taip, žmonės mėgavosi medžiaginiais palaiminimais, kuriuos Viešpats jiems pažadėjo, palaiminimais, kurie, kiek tai įmanoma, puolusiame pasaulyje priminė Edeno gausą. Ir tai buvo gerai. Jie turėjo jais mėgautis. Dievas sukūrė fizinį pasaulį būtent tokį, kad žmonės galėtų mėgautis, ir senovės Izraelis, palaimintas Dievo, taip pat tuo mėgavosi. Jų nuodėmė nebuvo „edenavimasis“ didžia Dievo gausa, bet Viešpaties užmiršimas (Ez 23, 35), kurio gerumu jie mėgavosi. Palaiminimai tapo savitiksliai, užuot tapę Dievo apreiškimo aplinkiniams priemonėmis.

Klausimai aptarimui:

1. Jėzus sakė: „Pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso Žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia Žodį, ir jis lieka nevaisingas“ (Mt 13, 22). Ką Jis turi omeny sakydamas – „turto apgaulė“, ir kaip tai susiję su išpažinties malda, kurią tyrinėjome šią savaitę?

2. Dar kartą apmąstykite pasaulio sukūrimo doktriną. Atkreipkite dėmesį į maldą Nehemijo 9, kad jie beveik iš karto kalbėjo apie Viešpatį kaip Kūrėją ir Išlaikytoją. Ką tai mums pasako apie šios doktrinos kaip pamato svarbą mūsų tikėjimui?

3. Kaip užtikriname tinkamą pusiausvyrą pripažindami mums įgimtą nuodėmingumą, bet tuo pačiu metu neleisdami šėtonui naudoti mūsų nuodėmingumo tokiais būdais, kurie galėtų paskatinti mus visiškai išsižadėti mūsų tikėjimo?