Kovo 6–12 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 55, 1–7; Iz 55, 6–13; Iz 58, 1–12; Iz 58, 13–14.

Įsimintina eilutė: „Kai… duodi alkstančiam duonos ir palengvini varguolio gyvenimą, šviesa tau užtekės tamsoje, tamsa bus tau šviesi kaip dienovidis“ (Iz 58, 10).

Žydų kantorius (pamaldų vedėjas) ir jo žmona, kurie gyveno Linkolne, Nebraskoje, sulaukė grasinančių ir nepadorių telefono skambučių. Jie suprato, kad skambindavo amerikiečių neapykantos grupuotės „Ku Klaks Klano“ (Ku Klux Klan) lyderis. Žinodami jo tapatybę, jie galėjo kreiptis į policiją. Bet jie pasirinko radikalesnį kelią. Sužinoję, kad jis yra luošas, jie atėjo prie jo durų su vakariene! Jis buvo visiškai apstulbęs. Jo neapykantą ištirpdė jų meilė. Pora pradėjo jį lankyti, ir draugystė augo. Jis net galvojo tapti žydu!

„Štai pasninkas, kokio Aš noriu: nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, duoti laisvę pavergtiesiems, sulaužyti bet kokį jungą, dalytis su alkstančiu savo duona…“ (Iz 58, 6–7). Ironiška, tačiau pora iš Linkolno taip pasninkavo dalydamiesi vaišėmis su alkanu engėju ir taip išlaisvino jį iš savo paties nepagrįsto išankstinio nusistatymo!

Sužinokime daugiau apie šį svarbų dvasinį principą, kurį nusakė pranašas Izaijas.

I. PIRKTI BE PINIGŲ? (Iz 55, 1–7)

1. Perskaitykite šią eilutę: „Nagi visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens! Net jei neturite pinigų, ateikite, pirkite duonos ir valgykite!“ (Iz 55, 1) Kokį nesuderinamumą čia įžvelgiate?

Tarkime, jūs atsistojate didelio miesto gatvėje ir skelbiate ten esantiems alkaniems ir benamiams: „Jūs, kurie neturite pinigų, ateikite, pirkite ir valgykite!“ Bet kaip jie gali pirkti, neturėdami pinigų?

Tačiau pridūrus, kaip tai padarė Izaijas: „Net jei neturite pinigų“ (Iz 55, 1), mintis tampa aiškesnė. Izaijas ragina žmones laisvai priimti atleidimą (Iz 55, 7). Tačiau žodis „pirkite“ pabrėžia, jog tai, ką Dievas siūlo žmonėms jų poreikių ir norų patenkinimui, yra vertinga; taigi norint kažką gauti, reikia atlikti operaciją (duoti kažką vertingo). Dievas laisvai siūlo atleidimą atkurtos Sandoros su savo tauta kontekste, bet ne todėl, kad Jam tai nieko nekainavo – Jis atleidimą nupirko už siaubingą savo Tarno kraujo kainą. Nors nemokamas, Jam atleidimas kainavo itin daug.

2. Kokia yra mūsų išgelbėjimo kaina? 1 Pt 1, 18–19

3. Kaip Izaijo su išganymu susijusi samprata prilygsta išganymo sampratai Naujajame Testamente? Ef 2, 8–9

Izaijas įvardija Evangeliją Senajame Testamente, ir ji yra tokia pati kaip Evangelija Naujajame Testamente. Nebuvo „senosios Sandoros“ išganymo darbais, kurią pakeitė „naujos Sandoros“ išganymas malone. Nuo tada, kai Dievas pažadėjo Adomui ir Ievai Išvaduotoją (Pr 3, 15), buvo tik vienas kelias į išganymą – malone per tikėjimą (Ef 2, 8); „Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 6, 23). Nuo senovės Gilgamešo, didvyriškai ieškojusio amžinojo gyvenimo, iki šiuolaikinių aktorių, kurios tiki reinkarnacija, žmonės mėgino įvairius išgelbėjimo kelius, tačiau visi jie yra bevaisiai. Štai kodėl jie turi sužinoti apie Jėzų ir tai, ką Jis dėl jų padarė ant kryžiaus.

Išgelbėjimas yra nemokamas, nes mes nieko negalime padaryti, kad jį pelnytume. Jokių mūsų darbų niekada nepakaks, kad jie mus išgelbėtų. Tuo pačiu, darbai mums gali kainuoti viską. Ką tai reiškia? žr., pavyzdžiui, Mt 10, 39; Lk 9, 23; 14, 26; Fil 3, 8.

II. AUKŠTOS MINTYS IR KELIAI (Iz 55, 6–13)

4. Kodėl Dievas sako, kad Jo mintys ir keliai yra aukštesni už mūsiškius, „kaip aukštas dangus viršum žemės“ (Iz 55, 8–9)? Jūsų manymu, ką tai reiškia?

Nekyla abejonių, kad Dievo, sukūrusio visatą, kurioje net kai kurie paprasčiausi dalykai yra paslaptingi, kurių mūsų protas negali mėginti suvokti, keliai viršija mūsų supratimą. Todėl šis žinojimas, susijęs su begaliniu Jo pranašumu, turėtų padėti mums nuolankiai priimti Jo pagalbą (žr. Iz 57, 15.)

5. Perskaitykite Iz 55, 6–9. Kokiame kontekste Viešpats kalba apie tai, kaip Jo keliai ir mintys viršija net mūsų vaizduotę? Pasak Jo, ką Jis daro, kas mums itin sunkiai suvokiama?

Iš visų didžiųjų Visatos paslapčių, be abejo, didžiausia – tai išganymo planas, slėpinys, kurį mes vos galime mėginti suvokti (žr. Ef 6, 19). Kad Visatos Kūrėjas nusižemintų ir apsivilktų žmogiškumu, gyventų sunkumų ir kančių gyvenimą, o tada mirtų vardan mūsų kaip auka už nuodėmę, kad tik galėtų atleisti mums ir parodyti gailestingumą – tokia tiesa žavės Dievo kūrinių širdis visą amžinybę.

„Atpirkimo tema yra tokia, į kurią trokšta pažvelgti angelai; ji bus išpirktųjų tyrinėjama ir apgiedama visą amžinybę. Ar neverta dabar atidžiai ją apgalvoti ir ištirti? … Ši tema yra neišsemiama. Kristaus įsikūnijimas, Jo permaldaujanti auka ir tarpininkavimo darbas užims kruopštaus tyrinėtojo mintis tol, kol tęsis laikas; ir nesuskaičiuojamus metus žvelgdamas į dangų jis sakys: ‘didis yra maldingumo slėpinys.’“ (E. Vait, „My Life Today“, p. 360)

Pažvelkite į jūsų padarytus blogus dalykus: į žmones, kuriuos įskaudinote, į nemalonius jūsų ištartus žodžius, būdus, kuriais nuvylėte kitus, neminint savęs. Jėzuje visa tai jums gali būti atleista ir dabar jūs galite būti nepriekaištingi ir teisūs Dievo akivaizdoje. Jei tai nėra slėpinys, tuomet kas yra?

III. PASNINKO DRAUGAI (Iz 58, 1–8)

Kas yra pasninkas Iz 58, 3?

Tai turi būti Permaldavimo dienos pasninkas, vienintelis Dievo įsakytas pasninkas (Kun 16, 29–31; Kun 23, 27–32). Tai patvirtina Iz 58, 3 lygiagretus posakis „darome atgailą“, laikantis Kunigų knygos terminologijos. Nuolankumas / kančios sau sukėlimas reiškia įvairias savęs išsižadėjimo formas, įskaitant pasninką (palyginkite Ps 35, 13; Dan 10, 2–3. 12).

Permaldavimo dienos kontekstas paaiškina Dievo įsakymą: „Teskardi tavo balsas kaip trimitas!“ (Iz 58, 1) Toks avino rago trimitas, vadinamas šofaru, turėjo būti pučiamas dešimt dienų iki Permaldavimo dienos (Kun 23, 24). Be to, kas penkiasdešimt metų Permaldavimo dieną rago pūtimu reikėjo skelbti jubiliejinių laisvės metų pradžią (Kun 25, 9–10; plg. Iz 27, 13).

6. Perskaitykite Iz 58, 3–7. Dėl ko Viešpats jais skundėsi? Kuo buvo blogas jų „pasninkas“?

Atrodo, žmonės tikėjosi, kad Viešpats pasveikins juos už jų „pamaldumą“. Aišku, kad jie viską darė atvirkščiai. Savęs išsižadėjimas Permaldavimo dieną turėjo išreikšti dėkingumą ir ištikimybę Jam tą dieną, kai vyriausiasis kunigas eidavo Dievo akivaizdon apvalyti šventyklos ir taip apvalyti juos nuo nuodėmių, už kurias jau buvo atleista (Kun 16; plg. su 4 skyriumi). Jų elgesys turėjo parodyti dėkingumą Dievui, kuris juos išgelbėjo teismo dieną, ne tam, kad sulauktų Dievo pritarimo dėl jų „pamaldumo“ ir „pasišventimo“. Galų gale Dievo šventyklą suteršė žmonių nuodėmės. Ji turėjo būti apvalyta krauju, kuris buvo pralietas dėl to, ką jie padarė.

Viena esminių šių eilučių pamokų nurodo skirtumą tarp buvimo tik religingu ir tikro Kristaus sekėjo. Kokį ten matome skirtumą? Kaip mums asmeniškai gresia toks pat pavojus, kuris parodomas čia, neva mūsų religinės apeigos kažkaip parodo, kad mes iš tikrųjų sekame Viešpatį, kaip Jis prašo?

                                                                                                                                                                                                            IV. PASNINKO KOVA (Iz 58, 1–12)

Dešimt dienų po rago pūtimo priminė Dievo tautai, kad Viešpats yra pripažintas jų Karaliumi tą pačią Permaldavimo dieną, kai jų nuolankumas per savęs išsižadėjimą patvirtina ištikimybę Jam kaip Karaliui, pranašui skelbiant tarsi rago pūtimu, kad jie maištauja prieš Jį (Iz 58, 1).

7. Perskaitykite Iz 58, 6–12. Kokį elgesį Dievas iš tiesų laiko savęs išsižadėjimu? Galų gale, kas sunkiau, praleisti keletą valgių ar skirti savo laiką ir pinigus, kad pamaitintumėte benamius mieste? Koks principas turi būti matomas už šių poelgių? Kaip toks elgesys sudaro tikrą religiją?

                                                                                                                                                                                                            Kiekvienas gali būti religingas; bet kas gali tinkamu metu laikytis religinių apeigų, net tinkamų apeigų, naudojant visas tinkamas formas. Bet Viešpats nori ne tik to. Pasižiūrėkite į Jėzaus gyvenimą. Kad ir kaip ištikimai Jis laikėsi savo laikmečio religinių apeigų, rašiusieji evangelijas daug daugiau dėmesio skyrė Jo gailestingumui, išgydymui, pamaitinimui ir atleidimui tiems, kuriems to reikėjo, o ne Jo ištikimybei apeigoms.

Viešpats ieško bažnyčios, žmonių, kurie skelbtų pasauliui tiesą. Bet kas labiau sudomins žmones tiesa, kokia ji yra Jėzuje – griežtu su mityba susijusių įsakų laikymusi ar noru padėti alkstančiam? Griežtu poilsiu sabatą ar troškimu skirti savo laiką ir jėgas padėti tiems, kuriems reikia pagalbos?

8. Perskaitykite Mt 25, 40 ir Jok 1, 27. Kas čia mums sakoma?

Pasižiūrėkite į Izaijo 58 palaiminimus, kurių, pasak Dievo, sulauks siekiantieji tarnauti tiems, kuriems pasisekė mažiau. Kaip manote, ką Viešpats čia sako? Ar tai yra antgamtinio įsikišimo į mūsų gyvenimą pažadai, jei mes darysime paminėtus dalykus? O gal Jis kalba mums apie natūralų palaiminimą, kurio sulaukiame aukodamiesi vardan kitų, užuot buvę savanaudiški, godūs ir dėmesį sutelkiantys į save? Paaiškinkite savo atsakymą.

V. LAIKAS MUMS (Iz 58, 13–14)

9. Kodėl Izaijas aptaria sabatą Iz 58, 13–14? Kaip tai susiję su Permaldavimo dienos terminologija ankstesnėse eilutėse?

Kasmetinė Permaldavimo diena būdavo sabatą. Ši ypatinga apeiginė sabata priminė savaitinę sabatą, nes buvo draudžiami bet kokie darbai (Kun 23, 27–32). Todėl, kaip pripažino ankstyvieji Septintosios dienos adventistai, taisyklė, kad Permaldavimo dienos poilsio laikotarpis truko nuo vakaro ligi vakaro (Kun 23, 32), sako mums, jog tas pats principas taikytinas ir savaitinei sabatai. Panašiai, nors Iz 58, 13–14 kontekstas yra susijęs su iškilmingos Permaldavimo dienos sabata, jo žinia taip pat taikytina savaitinei sabatai.

10. Perskaitykite Iz 58, 13. Kokia diena turi būti sabata? Kaip galime padaryti asmeninį sabatos patyrimą tokiu, koks jis nusakytas čia? Be to, kai galvojate apie tai, ką reiškia sabata, kodėl tai turėtų būti tokia diena, kokia ji aprašyta šioje eilutėje?

Izaijo 58 nagrinėjamos trys pagrindinės temos: savęs išsižadėjimas, socialinis gerumas ir sabata.

Kuo jos susijusios?

Pirmiausia, visoms trims svarbus dėmesio sutelkimas į Dievą, Jo prioritetus ir mūsų pripažinimą, kad priklausome nuo Jo. Antra, vykdydami visus tris paminėtus dalykus žmonės siekia šventumo, panašėdami į Dievą (žr. Kun 19, 2), kuris Kristaus kūne nusižemino (Fil 2, 8), kuris rodo pasiaukojantį gerumą (Jn 3, 16) ir kuris sabatą ilsėjosi, pasaulio sukūrimo savaitės pabaigoje (Pr 2, 2–3; Iš 20, 11).

Pažvelkite į šias sąsajas tarp savęs išsižadėjimo, socialinio gerumo ir sabatos temų, kaip nusakyta Izaijo 58 – sabatos poilsis po savaitės darbų yra malonus žmonėms, nes jis leidžia jiems atsigauti (Iš 23, 12; Mk 2, 27); Jėzus parodė, kad geri darbai ir sabata dera (Mk 3, 1–5; Jn 5, 1–17); tikras sabatos laikymasis teikia džiaugsmą (Iz 58, 14), kaip ir pagalba kitiems (Iz 58, 10–11). Kas turi pasikeisti jūsų gyvenime, kad asmeniškai patirtumėte šiuos palaiminimus?

Tolesniam tyrinėjimui: „Niekas negali praktikuoti tikro dosnumo be savęs išsižadėjimo. Tik išsižadant savęs, paprastai ir itin taupiai gyvenant, įmanoma užbaigti Kristaus mums patikėtą darbą. Pasididžiavimas ir pasaulietiškos ambicijos privalo būti išmestos iš mūsų širdžių. Visuose mūsų darbuose turi pasireikšti Kristaus gyvenime atskleistas nesavanaudiškumas. Ant mūsų namų sienų, paveikslų, interjero turime perskaityti: ‘Parvesk į šiuos namus vargšus’. Ant mūsų drabužių turime matyti tarsi Dievo pirštu rašytą užrašą: ‘Aprenk nuogą’. Valgomajame kambaryje ant gausiai maistu apkrauto stalo mes turime įžvelgti užrašą: ‘Dalykis su alkstančiu savo duona’ (Iz 58, 7)“ (E. Vait, Gydymo tarnystė, p. 145).

Klausimai aptarimui:

1. Pažvelkite į Izaijo klausimą savo laikmečio žmonėms: „Kodėl mokate pinigus už tai, kas nėra duona, ir atiduodate uždarbį už tai, kas nepasotina? (Iz 55, 2) Paklauskite savęs, kaip, jei taip yra, darome tą patį, atiduodami uždarbį už tai, kas nepasotina? Kodėl itin lengva patekti į tuos pačius spąstus?

2. Jei savęs išsižadėjimas, socialinis gerumas ir sabata buvo svarbūs Permaldavimo dieną Izaijo laikmečiu, ar jie yra tokie pat svarbūs ir paskutiniąją Permaldavimo dieną (Dan 8, 14), kurios metu Dievo Jubiliejaus trimitas per Kristaus antrąjį atėjimą praneš apie aukščiausią laisvę (1 Kor 15, 52; plg. Kun 25, 9–10)? Paaiškinkite savo atsakymą.

3. Klasėje pradėkite su sabatos laikymusi susijusią diskusiją. Jūsų manymu, ką Izaijas norėjo pasakyti, kad sabatą turėtume neužsiimti savais reikalais ir tuo pačiu metu tai vadinti žavesiu (Iz 58, 13)? Kaip mes galime padaryti ir viena, ir kita? Atsižvelkite į visą Izaijo 58 kontekstą.

Santrauka: Izaijo 55 ir 58 pranašas ragina savo tautiečius išsižadėti savų minčių ir kelių bei sugrįžti pas Dievą, kurio idealas jų laimei viršija jų pačių idealą. Jis maloningai atleidžia ir tada reikalauja, kad tie, kuriems Jis atleido, taip pat būtų maloningi, neprieštaraujant Permaldavimo dienos ir sabatos dvasiai, nes Dievo atleidimas, jei jis tikrai priimamas, pakeičia širdį.