Gegužės 29 – birželio 4 d.

Šio savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jer 31, 31–34; Mt 5, 17–28; Oz 2, 18–20; Iz 56, 6–7; Hbr 8, 7–8; Hbr 10, 4; Mt 27, 51.

Įsimintina eilutė: „Tikėkite Manimi, ateina dienos, – tai Viešpaties žodis, – kai sudarysiu naują Sandorą su Izraelio namais ir Judo namais.“ (Jer 31, 31)

Prieš daugelį metų karikatūra žurnale vaizdavo vykdantįjį vadovą stovintį prieš kitų vadovų grupę. Jis rankose laikė skalbiklio pakuotę, rodydamas ją kitiems vyrams ir moterims. Jis išdidžiai rodė į užrašą ant pakuotės didelėmis raudonomis raidėmis – „Naujas“. Tai, be abejo, reiškė, kad produktas yra naujiena. Tada vykdantysis pasakė: „užrašas ant pakuotės ‘Naujas’ ir yra naujiena“. Kitaip tariant, pasikeitė tik tai, kad ant pakuotės buvo užrašyta – „Naujas“. Visa kita buvo tas pats.

Tam tikra prasme galima sakyti, kad naujoji Sandora yra tokia. Sandoros pagrindas, pagrindinė viltis, kurią ji mums teikia, pagrindinės jos sąlygos yra tokios pačios, kaip ir senosios Sandoros. Tai visada buvo Dievo malonės ir gailestingumo Sandora, pagrįsta meile, viršijanti žmogaus silpnybes ir pralaimėjimą.

Savaitė trumpai: Kokių yra panašumų tarp senosios ir naujosios Sandoros? Kokį vaidmenį Įstatymas atlieka Sandorai? Su kuo buvo sudarytos Sandoros? Ką Laiške hebrajams reiškia aukštesnė Sandora (Hbr 8, 6)? Koks yra ryšys tarp Sandoros ir dangiškos šventyklos?

I. ATEINA DIENOS…

1. Perskaitykite Jer 31, 31–34 ir atsakykite į šiuos klausimus:

1. Kas pradeda Sandorą?

2. Apie kokį Įstatymą čia kalbama? Koks tai Įstatymas?

3. Kurios eilutės pabrėžia santykius, kurių Dievas nori su savo tauta?

4. Kokio Dievo veiksmo vardan savo tautos pagrindu sudaromi šie Sandoros santykiai?

Aišku, kad naujoji Sandora nedaug kuo skiriasi nuo senosios Sandoros, sudarytos su Izraeliu ant Sinajaus kalno. Tiesą sakant, Sinajaus Sandoros problema buvo ne ta, kad ji buvo pasenusi. Problema buvo ta, kad Sandora buvo sulaužyta (žr. Jer 31, 32).

Atsakymai į minėtus klausimus tose keturiose eilutėse įrodo, kad naujojoje yra daug „senosios Sandoros“ detalių. „Naujoji Sandora“ tam tikra prasme yra „atnaujinta Sandora“. Tai pirmosios užbaigimas arba įvykdymas.

Ypatingai atidžiai perskaitykite paskutinę Jer 31, 34 dalį, kurioje Viešpats sako atleisiantis jų kaltę ir savo tautos nuodėmę. Nors Viešpats sako, kad Jis įrašys Įstatymą mūsų širdyje ir įdiegs jį mums, Jis vis tiek pabrėžia, kad atleis mūsų nuodėmę ir nedorybę, kuri pažeidžia Įstatymą, įrašytą mūsų širdyje. Ar šiose mintyse įžvelgiate nesuderinamumų ar įtampą? Jei ne, kodėl ne? Ką reiškia, kaip sako Rom 2, 15, kad Įstatymas turi būti įrašytas mūsų širdyje? (Mt 5, 17–28)

Žvelgiant į šios dalies eilutes, kaip galima jomis pasinaudoti atsakant į argumentą, neva Dešimt Dievo įsakymų (konkrečiau – sabatos įsakymas) naujojoje Sandoroje nebegalioja? Ar tose eilutėse apskritai yra kažkas, kas susiję su šia mintim? Jei jau taip, kaip tas eilutes galima panaudoti įrodant Įstatymo amžinumą?

II. SU ŠIRDIM SUSIJĘS DARBAS

Tuo metu, kai pietinė Judo karalystė turėjo būti paimta į Babilono nelaisvę, Dievas per savo pranašą Jeremiją paskelbė „naują Sandorą“. Rašte ši sąvoka čia įvardijama pirmą kartą. Tačiau, kai buvo ketinama sunaikinti 10 šiaurinės Izraelio karalystės giminių (maždaug šimtas penkiasdešimt metų prieš Jeremijo laikus), kitos Sandoros mintį vėl paminėjo Ozėjas (Oz 2, 18–20).

2. Perskaitykite Oz 2, 18–20. Atkreipkite dėmesį į panašumus, ką Viešpats sako savo tautai čia, su tuo, ką Jis sakė Jer 31, 31–34. Kokie įprasti simboliai naudojami ir, vėlgi, ką jie sako apie Sandoros esmę ir pobūdį?

Tomis istorijos akimirkomis, kai Dievo planams Sandoros tautai trukdė jos maištas ir netikėjimas, Jis siuntė pranašus skelbti, kad Sandoros istorija su Jo ištikimaisiais nesibaigė. Kad ir kokie žmonės būtų neištikimi, kad ir koks būtų jų atsimetimas, maištavimas ir nepaklusnumas, Viešpats vis tiek skelbia norą užmegzti Sandoros santykius su visais, kurie pasiruošę atgailauti, paklusti ir melsti Jo pažadų įvykdomo.

3. Perskaitykite pateiktas eilutes. Nors jos konkrečiai nemini naujos Sandoros, kokios detalės jose atspindi naujosios Sandoros principus?

Ez 11, 19 Ez 18, 31 Ez 36, 26

Viešpats duos „širdį, kad pažintų, jog Aš esu Viešpats“ (Jer 24, 7). Jis išims iš jų kūno akmens širdį ir duos jiems jautrią, (Ez 11, 19) duos naują širdį ir atnaujins nauja dvasia (Ez 36, 26). Jis taip pat sako: „Duosiu jums savo dvasią“ (Ez 36, 27). Šis Dievo darbas yra naujosios Sandoros pagrindas.

Jei kas nors ateitų pas jus ir pasakytų: „Noriu naujos širdies, noriu, kad Įstatymas būtų įrašytas mano širdyje, norėčiau, kad širdis pažintų Viešpatį, bet nežinau, kaip ją gauti“, ką pasakytumėte tokiam asmeniui?

III. SENOJI IR NAUJOJI SANDORA

„Ir svetimšalius, ateinančius pas Viešpatį, kad Man tarnautų, kad mylėtų Mano vardą ir taptų Mano tarnais, visus, kurie švenčia šabą ir jo neišniekina, visus, kurie laikosi Mano Sandoros, Aš nuvesiu į savo šventąjį kalną ir pradžiuginsiu juos savo Maldos Namuose. Malónios Man bus jų deginamosios atnašos ir skerdžiamosios aukos ant Mano aukuro, nes Mano Namai bus vadinami Maldos Namais visoms tautoms. (Iz 56, 6–7)

Jeremijas teigia, kad naujoji Sandora turi būti sudaryta su „Izraelio namais“ (Jer 31, 33). Ar tai reiškia, kad Sandoros pažadai tenka tik Abraomo palikuonims, gimusiems žydais ir turintiems jo kraujo?

Ne! Tiesą sakant, taip nebuvo net Senojo Testamento laikais. Tai, kad Sandoros pažadai buvo duoti žydų tautai, žinoma, yra tiesa. Vis dėlto tai nebuvo padaryta atskirai visų kitų atžvilgiu. Priešingai, visi, žydai ar pagonys, buvo pakviesti tapti pažadų dalininkais, tačiau jie turėjo sutikti laikytis tos Sandoros. Šiandien niekas nepasikeitė.

4. Perskaitykite pateiktas Izaijo knygos eilutes. Kokias sąlygas jos kelia tiems, kurie nori tarnauti Viešpačiui? Ar tikrai yra koks skirtumas tarp to, ko Dievas prašė jų, ir ko Jis prašo šiandien mūsų? Paaiškinkite savo atsakymą.

Nors naujoji Sandora vadinama „geresne“ (žr. IV dalį), pagrindiniai elementai, sudarantys tiek senąją, tiek naująją Sandorą, iš esmės nesiskiria. Tas pats Dievas vienodai siūlo išganymą malone (Iš 34, 6; Rom 3, 24); tas pats Dievas kreipiasi į tautą, kuri tikėjimu įgis Jo atleidimo pažadus (Jer 31, 34; Hbr 8, 12); tas pats Dievas trokšta įrašyti Įstatymą į širdį tų, kurie seks Jį tikėjimo santykiuose (Jer 31, 33; Hbr 8, 10), žydai ar pagonys.

Naujajame Testamente žydai, reaguodami į išrinkimą malone, priėmė Jėzų Kristų ir Jo Evangeliją. Kurį laiką jie buvo bažnyčios širdis, „malonės išrinktas likutis“ (Rom 11, 5), priešingai tiems, kurie buvo užkietėję (Rom 11, 7). Tuo pačiu metu pagonys, kurie anksčiau netikėjo, priėmė Evangeliją ir buvo įskiepyti į tikrąją Dievo tautą, susidedančią iš tikinčiųjų, kad ir kokiai tautai ar rasei jie priklausė (Rom 11, 13–24). Taigi pagonys, tuo metu buvę „be Kristaus, svetimi Izraelio bendruomenei, tolimi pažado sandoroms“ (Ef 2, 12), buvo priartinti prie Kristaus Jo krauju. Kristus „yra naujosios Sandoros tarpininkas“ (Hbr 9, 15) visiems tikintiesiems, nepaisant tautybės ar rasės.

IV. AUKŠTESNĖ SANDORA (Hbr 8, 6)

Ankstesnėje dalyje tyrinėjome, kad dėl esminių dalių senoji ir naujoji Sandoros buvo vienodos. Esmė yra išgelbėjimas tikėjimu Dievą, kuris atleis mūsų nuodėmes ne dėl kažko vertingo mumyse, o tik dėl savo malonės. Dėl šio atleidimo mes užmezgame santykius su Juo, pasišvenčiame Jam tikėjimu ir paklusnumu.

Nepaisant to, Laiške hebrajams naujoji Sandora vadinama aukštesne. Kaip suprasti, ką tai reiškia? Kuo viena Sandora aukštesnė už kitą?

5. Kur senosios Sandoros „nesėkmės“ kaltė? (Hbr 8, 7–8)

Senosios Sandoros problema buvo ne pati Sandora, bet žmonių nesugebėjimas jos suvokti tikėjimu (Hbr 4, 2). Naujosios pranašumas senosios atžvilgiu slypi tame, kad Jėzus, užuot apsireiškęs tik atnašaujamuose gyvuliuose (kaip senojoje Sandoroje), dabar pasirodo savo mirties ir Vyriausiojo Kunigo tarnystės tikrovėje. Kitaip tariant, senojoje Sandoroje siūlomas tas pats išganymas kaip naujojoje. Tačiau naujoje apreikštas didesnis ir išsamesnis Sandoros Dievo apreiškimas ir Jo meilė puolusiai žmonijai. Ji aukštesnė tuo, kad visa, kas Senajame Testamente buvo mokoma per simbolius, vaizdinius ir apeigas, išsipildė Jėzuje, kurio gyvenimą be nuodėmės, Jo mirtį ir Vyriausiojo Kunigo tarnystę simbolizavo žemiškosios šventyklos apeigos (Hbr 9, 8–14).

Dabar vietoj simbolių, vaizdinių ir pavyzdžių mes turime patį Jėzų ne tik kaip paaukotą Avinėlį, kurio kraujas buvo pralietas dėl mūsų nuodėmių (Hbr 9, 12), bet ir kaip mūsų Vyriausiąjį Kunigą danguje, tarnaujantį vardan mūsų (Hbr 7, 25). Nors Jo siūlomas išgelbėjimas yra tas pats, šis visapusiškesnis apreiškimas ir Jame randamas išganymas, atskleistas naujojoje Sandoroje, daro ją aukštesnę už senąją.

6. Perskaitykite Hbr 8, 5 ir Hbr 10, 1. Koks žodis vartojamas nusakyti senosios Sandoros šventyklos apeigoms? Kaip to žodžio vartojimas padeda mums suprasti naujosios Sandoros pranašumą?

Pagalvokite, kodėl žinojimas apie Kristaus gyvenimą, mirtį ir Vyriausiojo Kunigo tarnystę vardan mūsų leidžia mums geriau suvokti Dievą, nei vien žemiškosios šventyklos ir gyvulių aukojimo apeigos?

V. NAUJOSIOS SANDOROS KUNIGAS

Laiške hebrajams labai pabrėžiamas Jėzus kaip mūsų Vyriausiasis Kunigas dangiškoje šventykloje. Tiesą sakant, aiškiausia Naujojo Testamento naujosios Sandoros išraiška yra Laiške hebrajams, kur Kristus pabrėžiamas kaip Vyriausiasis Kunigas. Tai nėra atsitiktinumas. Dangiškoji Kristaus tarnystė yra sudėtingai susijusi su naujosios Sandoros pažadais.

Senojo Testamento šventyklos tarnystė buvo priemonė, kuria buvo mokomos senosios Sandoros tiesos. Jos centre buvo atnašavimas ir tarpininkavimas. Gyvuliai buvo aukojami, o jų kraujas buvo atnašaujamas per kunigų tarpininkavimą. Visa tai, žinoma, simbolizavo išganymą tik Jėzuje. Pačios apeigos neišganė.

7. Perskaitykite Hbr 10, 4. Kodėl šių gyvulių atnašose nėra išganymo? Kodėl gyvulio aukos nepakanka išgelbėjimui pasiekti?

Visos šios atnašos ir kunigų tarpininkavimas išsipildė Kristuje. Jėzus tapo auka, kuria grindžiamas naujosios Sandoros kraujas. Kristaus kraujas užtvirtino naująją Sandorą, todėl Sinajaus Sandora ir jos atnašos „paseno“ arba nebegaliojo. Tikra auka buvo atnašauta kartą ir visiems laikams (Hbr 9, 26). Kristui mirus, nebereikėjo atnašauti jokių gyvulių. Žemiškosios šventyklos apeigos atliko savo funkciją.

8. Perskaitykite Mt 27, 51, kur pasakojama, kad Jėzui mirus, žemiškosios šventyklos uždanga plyšo. Kaip šis įvykis padeda mums suprasti, kodėl žemiškoji šventykla buvo nebereikalinga?

Be abejo, su šių gyvulių atnašavimu buvo susieta kunigų tarnystė, tų levitų, kurie atnašavo ir tarpininkavo žemiškoje šventykloje vardan žmonių. Pasibaigus atnašavimui, nebereikėjo ir jų tarnystės. Viskas išsipildė Jėzuje, kuris dabar pateikia savo kraują dangiškoje šventykloje (žr. Hbr 8, 1–5). Laiškas hebrajams pabrėžia Kristų kaip Vyriausiąjį Kunigą danguje, įėjusį praliejus savo kraują (Hbr 9, 12), tarpininkaujantį vardan mūsų. Tai yra naujosios Sandoros vilties ir pažado pagrindas.

Kaip jaučiatės suprasdami, kad ir dabar Jėzus vardan jūsų tarnauja danguje ir pateikia savo kraują? Kiek su išganymu susijusio pasitikėjimo ir užtikrintumo tai jums suteikia?

Tolesniam tyrinėjimui: „Dalydamasis su mokiniais duona ir vynu, Kristus įsipareigojo jiems, kaip jų Atpirkėjas. Jis patikėjo jiems Naująją Sandorą, kurioje visi Jį priimantys tampa Dievo vaikais ir bendraįpėdiniais su Kristumi. Šioje Sandoroje jiems priklauso visi palaiminimai, kuriuos dangus gali suteikti šiame ir būsimajame gyvenime. Ši Sandora turi būti patvirtinta Kristaus krauju. Ji turi priminti mokiniams tą begalinę auką už kiekvieną iš jų individualiai, kaip už didžiulės  nupuolusios žmonijos visumos dalį.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p.612)

„Ryškiausia šios ramybės Sandoros savybė yra nepamatuojami malonės turtai, išreikšti nusidėjėliui, jei jis atgailauja ir nusisuka nuo savo nuodėmės. Šventoji Dvasia apibūdina Evangeliją kaip išganymą švelniu mūsų Dievo gailestingumu. ‘Aš atleisiu jiems nedorybes’, – sako Viešpats apie tuos, kurie atgailauja, – ‘ir nebeprisiminsiu jų nuodėmių’ (Hbr 8, 12). Ar Dievas nusigręžia nuo teisingumo rodydamas gailestingumą nusidėjėliui? Ne. Dievas negali paniekinti savo Įstatymo, laužydamas jį nebaudžiamumu. Pagal naująją Sandorą tobulas paklusnumas yra gyvenimo sąlyga. Jei nusidėjėlis atgailaus ir išpažins savo nuodėmes, jam bus atleista. Kristaus auka vardan jo užtikrina jam atleidimą. Kristus įvykdė Įstatymo reikalavimus kiekvienam atgailaujančiam, tikinčiam nusidėjėliui.“ (E. Vait, „God’s Amazing Grace“, p.138)

Klausimai aptarimui:

1. Kuo pranašesnis Įstatymas, įrašytas širdyje, o ne tik ant akmens plokščių? Kurį lengviau pamiršti, Įstatymą, užrašytą ant akmens, ar Įstatymą, įrašytą širdyje?

2. Nuo pat žmonijos nuopuolio išganymas buvo tik Jėzuje, net jei šios tiesos apreiškimas įvairiose istorijos epochose buvo skirtingas. Ar su Sandora ne taip pat?

3. Perskaitykite antrąją E. Vait citatą šioje dalyje. Ką ji turi omeny, kad „tobulas paklusnumas“ yra reikalavimas Sandoros santykiams? Kas vienintelis pasiekė „tobulą paklusnumą“? Kaip šis paklusnumas įvykdo mums keliamus Įstatymo reikalavimus?

Santrauka: Naujoji Sandora yra didesnis, išsamesnis ir geresnis Atpirkimo plano apreiškimas. Mes, jos dalininkai, priimame ją tikėjimu, kuris pasireikš paklusnumu Įstatymui, įrašytam mūsų širdyje.