Birželio 19–25 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Jn 1, 4; Jn 5, 24; Rom 3, 24–25; 2 Kor 5, 21; 1 Jn 4, 16; Apr 2, 11; Apr 20, 6. 14; Apr 21, 8.

Įsimintina eilutė: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.“ (Jn 10, 10)

Šį ketvirtį tyrinėjome Sandorą, kuri (kalbant paprastai, aiškiai), iš esmės, yra toks Dievo pasakymas: „Aš taip išgelbėsiu tave iš nuodėmės“.

Nors rezultatas, didysis Sandoros pažado finalas, be abejo, yra amžinasis gyvenimas naujame pasaulyje, mes neprivalome to sulaukti, kad jau šiandien galėtume mėgautis Sandoros palaiminimais. Viešpačiui dabar rūpi mūsų gyvenimas; dabar Jis nori mums to, kas geriausia. Sandora nėra kažkokia sutartis, kai jūs darote tą ir aną, o kažkada sulaukiate savo atlygio. Atlygis, dovanos – tai palaiminimai, kuriais tie, kurie tikėjimu sudarė Sandorą, gali mėgautis čia ir dabar.

Šią savaitę, paskutinėje mūsų su Sandora susijusių tyrinėjimų dalyje, apžvelgsime kai kuriuos iš šių jau dabar pasiekiamų palaiminimų, kai kuriuos pažadus, kuriuos teikia Dievo malonė, kurie išliejami į mūsų širdį, nes, išgirdę, kaip Jis beldžiasi, mes atvėrėme duris. Žinoma, palaiminimų yra daugiau nei galime aptari šią savaitę. Bet tai tik pradžia to, kas tikrai niekada nesibaigs.

Savaitė trumpai: Kodėl turėtume jausti džiaugsmą? Kuo remiantis galime melsti šio pažado įvykdymo? Kas yra Sandoroje, kas turėtų mus išvaduoti nuo kaltės naštos? Ką reiškia turėti naują širdį?

I. DŽIAUGSMAS

„Ir tai mes rašome, kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas.“ (1 Jn 1, 4)

Pažiūrėkite, ką Jonas čia parašė. Keliais paprastais žodžiais jis išreiškia tai, kas turėtų būti vienas iš didžiausių privalumų, kuriuos turime mes, Sandoros žmonės, t.y. džiaugsmo pažadą.

Krikščionims dažnai sakoma, kad nereikia vadovautis jausmais, kad tikėjimas nėra jausmas ir kad mes turime žengti toliau mūsų jausmų, ir visa tai yra tiesa. Tačiau tuo pat metu mes nebūtume žmonės, jei nebūtume jausmų, emocijų ir nuotaikų kūriniai. Mes negalime paneigti mūsų jausmų; tačiau turime suprasti juos, suteikti jiems tinkamą vaidmenį ir, kiek įmanoma, išlaikyti juos pavaldžius. Bet jų neigimas reiškia buvimo žmogumi neigimą (mes taip pat galime sakyti, kad apskritimas nėra apskritas). Iš tiesų, kaip sakoma pateiktoje eilutėje, mes ne tik turėtume jausti (šiuo atveju džiaugsmą), bet jis turėtų būti tobulas. Nepanašu, kad jausmus reikėtų neigti, ar ne?

1. Perskaitykite aukščiau pateiktos eilutės kontekstą, pradedant skyriaus pradžia. Ką Jonas rašė ankstyviesiems krikščionims, tikėdamasis, kad jų džiaugsmas bus tobulas? Ir kas jiems turėtų suteikti džiaugsmo?

Jonas buvo vienas iš pirmųjų Dvylikos. Jis buvo beveik nuo Kristaus trejų su puse metų tarnystės pradžios, kai kurių nuostabiausių Jėzaus dalykų liudininkas (jis buvo ir prie kryžiaus, ir Getsemanėje, ir per atsimainymą). Taigi, kaip liudytojas, jis tikrai buvo kvalifikuotas kalbėti šia tema.

Vis dėlto dėmesio centre ne jis pats, bet tai, ką Jėzus padarė dėl mokinių, kad jie dabar galėtų turėti bendrystę ne tik tarpusavyje, bet ir su pačiu Dievu. Jėzus atvėrė mums kelią užmegzti šį artimą ryšį su Viešpačiu; ir vienas iš šios bendrystės – šių santykių – rezultatų yra džiaugsmas. Jonas nori, kad skaitytojai žinotų, jog tai, ką jie girdėjo apie Jėzų, yra tiesa (jis matė, lietė, jautė ir girdėjo Jį), taigi ir jie gali užmegzti džiaugsmingus santykius su savo dangiškuoju Tėvu, kuris juos myli ir pasiaukojo per savo Sūnų už juos.

Tam tikra prasme Jonas pateikia savo asmeninį liudijimą. Koks jūsų pačių liudijimas apie jūsų santykius su Jėzumi? Ką galėtumėte pasakyti, kas galėtų padėti padidinti džiaugsmą Viešpatyje, kaip to čia norėjo Jonas?

II. BE KALTĖS

„Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje.“ (Rom 8, 1)

Jauna moteris buvo žiauriai nužudyta, jos žudikas nerastas. Policija jos kape paslėpė mikrofoną. Vieną vakarą, praėjus daugeliui mėnesių po jos mirties, jaunas vyras priėjo prie jos kapo ir, atsiklaupęs bei raudodamas, maldavo moters atleidimo. Policija, aišku, fiksuodama jo žodžius, suėmė jį už nusikaltimą.

Kas atvedė vyrą prie kapo? Kaltė, o kas dar?

Žinoma, nors nė vienas iš mūsų (tikėtina) nepadarėme nieko tokio blogo, kaip tas jaunas vyras, mes visi esame kalti, visi esame padarę tai, ko gėdijamės, ką norėtume ištaisyti, bet negalime.

Jėzaus ir naujosios Sandoros kraujo dėka nė vienas iš mūsų neturi gyventi paženklinti kaltės. Pasak šios dienos eilutės, mums nebėra pasmerkimo. Galutinis teisėjas laiko mus nekaltais, tarsi nebūtume padarę tų dalykų, dėl kurių jaučiamės kalti.

2. Kaip šios eilutės padeda mums suprasti Rom 8, 1? Jn 5, 24; Rom 3, 24–25; 2 Kor 5, 21.

Vienas iš didžiausių pažadų gyvenant Sandoros santykiuose su Viešpačiu yra tas, kad mums nebereikia gyventi su kaltės našta. Dėl Sandoros kraujo mums, pasirenkantiems užmegzti tuos Sandoros santykius su Dievu, pasirenkantiems laikytis tikėjimo, atgailos, paklusnumo sąlygų, galime jaustis, kad kaltės našta buvo paimta. Kai šėtonas siekia mums į ausis šnibždėti, jog esame blogi, jog esame kalti, jog esame pernelyg nuodėmingi, kad Dievas mus priimtų, galime daryti tai, ką darė Jėzus, kai šėtonas gundė Jį dykumoje – galime cituoti Šventąjį Raštą ir viena iš geriausių visų cituojamų eilučių yra Rom 8, 1. Tai nereiškia, kad neigiame nuodėmės tikrovę mūsų gyvenime; tai reiškia, kad dėka Sandoros santykių su Viešpačiu mes nebegyvename smerkiami nuodėmės. Jėzus sumokėjo už mus kainą ir dabar stovi Tėvo akivaizdoje, permaldaudamas savo krauju vardan mūsų, pateikdamas savo kraują, o ne mūsų nuodėmes.

Kokį skirtumą jūsų gyvenime nulemia tai, kad Viešpats atleido jums už visas padarytas nuodėmes? Kaip ši tikrovė padeda jums bendrauti su kitais, kurie jums nusidėjo? Kaip tai turėtų paveikti jūsų elgesį su tais žmonėmis?

III. NAUJA SANDORA IR NAUJA ŠIRDIS

„Kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, idant būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės.“ (Ef 3, 17–19)

Kaip parodė ankstesnės šio ketvirčio temos, naujoji Sandora yra ta, kurioje Viešpats įdiegia Įstatymą į mūsų širdį (Jer 31, 31–33). Širdyje yra ne tik Įstatymas, bet ir, pasak šiandienos eilučių, Kristus, kas, be abejo, yra suprantama, nes Kristus ir Jo Įstatymas yra itin glaudžiai susiję. Taigi turėdami Kristaus Įstatymą širdyje ir su širdyje gyvenančiu Kristumi (graikiškas žodis, išverstas ankstesnėje eilutėje – „gyvenančiu“, taip pat reiškia „apsigyventi“, suteikiant pastovumo idėją) mums tenka dar viena didelė Sandoros nauda – nauja širdis.

3. Kodėl mums reikia naujos širdies? Kokie pokyčiai pasireikš tiems, kurie turi naują širdį?

Dar kartą perskaitykite šios dienos eilutę. Atkreipkite dėmesį, kad Paulius pabrėžia meilę sakydamas, jog turime būti joje „įsišakniję ir įsitvirtinę“. Šie žodžiai reiškia stabilumą, tvirtumą ir pastovumą meilėje. Mūsų tikėjimas nieko nereiškia, jei jo šaknys neįleistos į meilę Dievui ir meilę kitiems (Mt 22, 37–39; 1 Kor 13). Ši meilė neatsiranda tuštumoje. Priešingai, ji gimsta todėl, kad mes pamatome Dievo meilę mums (meilę, kuri „pranoksta pažinimą“), kaip apreikšta per Jėzų. Dėl to keičiasi mūsų gyvenimas, keičiasi širdis ir tampame naujais žmonėmis, turinčiais naujų minčių, naujų troškimų ir naujų tikslų. Tai yra mūsų reakcija į Dievo meilę mums, kuri keičia mūsų širdį ir įskiepija meilę kitiems. Galbūt tai bent iš dalies paaiškina Pauliaus žodžius apie mūsų pripildymą Dievo pilnybės.

4. Perskaitykite 1 Jn 4, 16. Kaip ši eilutė susijusi su tuo, ką Paulius rašė Ef 3, 17–19?

Perskaitykite šiandien tyrinėtas eilutes. Ką galite padaryti, kad pažadai šiose eilutėse būtų įgyvendinti jumyse? Ar yra dalykų, kuriuos būtina pakeisti, kurie galbūt trukdo patirti Dievo pilnybę (Ef 3, 19)? Sudarykite sąrašą, ką turite pakeisti savo gyvenime. Pasidarykite tokį sąrašą sau ir, jei jaučiatės patogiai, pasidarykite tokį sąrašą, kuriuo galėtumėte pasidalyti su klase. Kaip galite padėti vieni kitiems atlikti būtinus pokyčius?

IV. NAUJOJI SANDORA IR AMŽINASIS GYVENIMAS

„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki Mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki Mane, neragaus mirties per amžius.“ (Jn 11, 25–26)

Amžino gyvenimo pusės yra dvi. Dabartinė pusė tikinčiam žmogui atneša gausaus gyvenimo patyrimą dabar (Jn 10, 10), į kurį įeina daugybė pažadų, kurie mums duoti dabartiniam mūsų gyvenimui.

Ateities pusė, žinoma, yra amžinasis gyvenimas – kūno prisikėlimo pažadas (Jn 5, 28–29; Jn 6, 39). Nors tai bus ateityje, dėl šio įvykio, apgaubiančio visas mūsų kaip krikščionių viltis, verta ištverti visa kita.

5. Patyrinėkite šios dienos eilutę. Ką sako Jėzus? Kur slypi amžinasis gyvenimas? Kaip mes suprantame Jo žodžius, kad tie, kurie gyvena ir tiki Juo, net ir mirę neragaus mirties? (žr. Apr 2, 11; Apr 20, 6. 14; Apr 21, 8)

Žinoma, mes visi mirštame, tačiau, pasak Jėzaus, ši mirtis yra tik miegas, laikina pertrauka, kuri – tiems, kurie Juo tiki – baigsis prisikėlimu gyvenimui. Kristui sugrįžus mirusieji Kristuje prisikels nemirtingi, o gyvi Kristaus sekėjai viena akimirka bus pakeisti nemirtingumu. Ir mirusieji, ir gyvieji, kurie yra Kristaus, turės tą patį prisikėlimo kūną. Tuo metu Dievo tautai prasideda nemirtingumas.

Didelis džiaugsmas žinoti dabar, kad mūsų pabaiga nėra kape, bet kad nėra pabaigos, kad turėsime naują gyvenimą, kuris truks amžinai.

„Kristus tapo vienu kūnu su mumis, kad mes galėtume tapti viena dvasia su Juo. Dėl šios vienybės mes galėsime prisikelti iš kapų, ir tai bus ne tik Kristaus galios apsireiškimas, – per tikėjimą Jo gyvybė tampa mūsų. Tie, kurie regi tikrąjį Kristaus charakterį ir priima Jį į širdį, turi amžinąjį gyvenimą. Kristus gyvena mumyse per Dvasią, o Dievo Dvasia, tikėjimu priimta į širdį, yra amžino gyvenimo pradžia.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p.353)

Kaip dabar galime mėgautis amžinojo gyvenimo teikiama nauda? Kitaip tariant, ką šis pažadas duoda mums dabar? Užrašykite privalumus, kuriuos šis amžino gyvenimo pažadas suteikia asmeniškai jums kasdieniame gyvenime. Kaip galėtumėte pasinaudoti šia viltimi ir pažadu bei pasidalyti ja su kuo nors, kas galbūt sielvartauja dėl artimo žmogaus mirties?

V. NAUJOJI SANDORA IR MISIJA

„Tad eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ (Mt 28, 19–20)

Visame pasaulyje žmonės dažnai grumiasi su tuo, ką Pietų Afrikos rašytojas Lorensas Van Der Postas vadino „beprasmybės našta“. Žmonės patiria gyvenimo dovaną, tačiau nežino, ką su ja daryti, nežino, koks yra šios dovanos tikslas, ir nežino, kaip ja naudotis. Tai panašu į kam nors padovanotą retų knygų biblioteką, kurių žmogus neskaitytų, bet jas panaudotų ugniai kurti. Koks baisus brangių knygų švaistymas!

Tačiau naujosios Sandoros krikščioniui su šia problema nereikia grumtis. Priešingai, žinantieji (ir asmeniškai patyrę) nuostabią žinią apie nukryžiuotą ir prisikėlusį Išganytoją, kuris mirė už kiekvieno žmogaus nuodėmes, kad visi turėtų amžinąjį gyvenimą, pažįsta džiaugsmą. Atsižvelgiant į aiškų Mt 28, 19–20 kvietimą, tikintysis tikrai turi savo gyvenime misiją ir tikslą, t.y. skelbti pasauliui nuostabią tiesą, kurią jis pats yra patyręs Kristuje Jėzuje. Kokia privilegija! Visa kita, ką darome šiame pasaulyje, pasibaigs, kai pasibaigs šis pasaulis. Tačiau Evangelijos skelbimas kitiems yra toks darbas, kuris paliks žymę amžinybėje. Štai jums misija ir tikslas!

Suskirstykite šiandienos eilutes. Kokius konkrečius dalykus mums liepia daryti Jėzus ir ką kiekvienas iš tų dalykų įtraukia? Koks pažadas suteikia tikėjimo ir drąsos daryti tai, ką liepia Kristus?

  Kaip naujosios Sandoros krikščionims, mums Viešpats davė aiškų pavedimą. Kas mes bebūtume, kad ir kokia būtų mūsų padėtis gyvenime, kad ir kokios būtų mūsų ribos, visi galime atlikti savo vaidmenį. Ar jūs ką nors darote? Ar galite daryti daugiau? Ką jūsų klasė gali kartu daryti, kad atliktų didesnį vaidmenį šiame darbe?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Didžioji kova, 2011, p.550–558; Kelias pas Kristų, p.107–118.

„Šventasis Dievo Sūnus neturėjo jokių savo nuodėmių ar širdgėlos – Jis nešė kitų sielvartą; nes Jam buvo užkrauti mūsų visų nusižengimai. Per dangaus užuojautą Jis tampa viena su žmogumi ir, kaip žmonijos atstovas, Jis leidžiasi būti laikomas nusižengėliu. Jis žvelgia į mūsų prarają, kurią mums atvėrė mūsų nuodėmės, ir siūlo panaikinti šią žmogaus atskyrimo nuo Dievo prarają.“ (E. Vait, „Bible Echo and Signs of the Times“, 1892 m. rugpjūčio 1 d.)

„Ateik, mano broli, ateik toks, koks esi, nusidėjęs ir suterštas. Atiduok savo kaltės naštą Jėzui ir tikėjimu laikykis Jo nuopelnų. Ateik dabar, kol suteikiama malonė; ateik išpažinti, ateik su atgailaujančia dvasia, ir Dievas atleis. Nedrįsk praleisti dar vienos progos. Įsiklausyk į gailestingumo balsą, kuris dabar maldauja tave keltis iš numirusių, kad Kristus suteiktų šviesą. Kiekviena dabartinė akimirka tarsi tiesiogiai siejasi su nematomo pasaulio likimais. Tad neleisk puikybei ir netikėjimui dar labiau atmesti siūlomą gailestingumą. Jei taip pasielgsi, tau teks paskutinė rauda: ‘Pjūtis jau praėjo, vasara pasibaigė, bet mes tebesame neišgelbėti!’“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 5t., p.353)

Klausimai aptarimui:

1. Franciskas Moreno (Francisco José Moreno ) rašė: „Mes matome save santykyje su kosmosu, ir mes suvokiame savo neišmanymą ir galutinį bejėgiškumą; taigi ir mūsų nesaugumą. Todėl mes bijome.“ (Between Faith and Reason: Basic Fear and the Human Condition (New York: Harper & Row, Publishers, 1977), 7 p.) Palyginkite šį teiginį su tuo, ką šią savaitę tyrinėjote Ef 3, 17–19. Aptarkite skirtumus tarp šių dviejų minčių.

2. Dievas mums kaip tikintiesiems Jėzų žada džiaugsmą. Ar džiaugsmas yra tas pat, kas laimė? Ar turėtume visada būti laimingi? Jei nesame laimingi, ar mūsų krikščioniškas patyrimas yra kažkuo negeras? Ką gali atskleisti Jėzaus gyvenimas, kuris padeda suprasti atsakymus į šiuos klausimus?

3. Toliau aptarkite mintį būti pripildytiems „Dievo pilnybės“ (Ef 3, 19). Ką tai reiškia? Kaip mes galime tai patirti savo gyvenime?

Santrauka: Sandora nėra tik tam tikra gili teologinė samprata; vietoj to, ji apibrėžia mūsų gelbstinčius santykius su Kristumi – santykius, kurie mums yra palaiminimas dabar ir Jam sugrįžus.