Balandžio 1–7 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Pt 1, 1–2; Jn 3, 16; Ez 33, 11; 1 Pt 1, 3–21; Kun 11, 44–45; 1 Pt 1, 22–25.

Įsimintina eilutė: „Klusnumu tiesai nuskaidrinę savo sielas neveidmainiškai brolių meilei, karštai iš širdies mylėkite vieni kitus.“ (1 Pt 1, 22)

Kaskart tyrinėjant Raštą, ypač dėmesį sutelkiant į vieną knygą ar knygos skyrių, būtina atsakyti, jei įmanoma, į keletą klausimų.

Pirma, būtų pravartu žinoti, kokiai auditorijai skyrius buvo skirtas. Antra, ir galbūt tai net svarbiau, būtų naudinga žinoti, dėl kokios tiksliai priežasties buvo rašoma. Kokia buvo konkreti problema, (jei tokia buvo) kurią autorius norėjo išspręsti? (pavyzdžiui, Pauliaus Laiškas galatams dėl teologinių klaidų, susijusių su išganymu ir Įstatymu) Žinome, kad didelė Naujojo Testamento dalis buvo parašyta kaip laiškai, o pastaruosius žmonės paprastai rašo tam, kad perteiktų konkrečią žinią gavėjams.

Kitaip tariant, mums skaitant Petro laišką būtų naudinga žinoti, kiek įmanoma, istorinį šio laiško kontekstą. Ką ir kodėl apaštalas norėjo pasakyti? Ir, žinoma, visų svarbiausia: kokią žinią laiške mes (kuriems, Dvasios įkvėpimu, šis laiškas taip pat yra skirtas) galime įžvelgti sau?

Ir, kaip mes netrukus tyrinėsime, net keliose pirmose eilutėse Petras turi mums šiandien atskleisti svarbią tiesą, praėjus šimtmečiams nuo tada, kai jis šį laišką parašė.

PAKELEIVIAMS

Gavę popieriaus skiautę, kuri prasidėtų kreipiniu: „Gerbiamasis“, – suprastumėte skaitantys laišką. Ir pamanytumėte, kad laiškas turbūt atėjo iš neartimo jums asmens.

Lygiai kaip šiuolaikiniai laiškai turi įprastą formą, pastarąją turi ir senovės laiškai. Petro pirmas laiškas prasideda kaip ir bet kuris kitas senovės laiškas. Jame paminėtas autorius ir tie, kuriems laiškas buvo siųstas.

Perskaitykite 1 Pt 1, 1. Ko moko ši viena eilutė, kuri mums suteikia šiokį tokį kontekstą?

Petras save įvardijo. Jo vardas – tai pirmasis žodis laiške. Tačiau jis iš karto save įvardijo kaip „Jėzaus Kristaus apaštalas.“ Kaip tai dažnai darė Paulius, (Gal 1, 1; Rom 1, 1; Ef 1, 1) Petras nedelsiant įvardijo „įgaliojimus“, pabrėždamas savo dangišką pašaukimą. Jis buvo „apaštalas“, t.y. „siųstasis“, ir jį siuntė pats Viešpats Jėzus Kristus.

Petras paminėjo vietoves, kurioms jo laiškas buvo skirtas: Pontui, Galatijai, Kapadokijai, Azijai ir Bitinijai. Pastarosios yra Mažojoje Azijoje, maždaug prilygstančiai šiuolaikinei Turkijai į rytus nuo Bosforo.

Diskutuojama, ar Petras rašė daugiausia įtikėjusiems žydams, ar įtikėjusiems pagonims. Petro pavartoti žodžiai 1 Pt 1, 1 „pakeleiviams / tremtiniams“, „pasklidusiems“ [diasporos] – tai terminai, kuriais paprastai buvo nusakomi žydai, gyvenę ne Šventojoje žemėje pirmame šimtmetyje. 1 Pt 1, 2 pasirinktas žodis pašventinimu yra taikytinas ir žydams, ir krikščionims. Nepriklausančiųjų bendruomenei apibūdinimas kaip „pagonių“ (1 Pt 2, 12; 4, 3) taip pat pabrėžia, kad Petras rašė žydams.

Kai kurie komentatoriai aiškina, kad tai, ką apaštalas rašė 1 Pt 1, 18; 4, 3 labiau tiktų į krikščionybę atsivertusiems pagonims, nei įtikėjusiems žydams. Galų gale, ar Petras būtų rašęs žydams apie tai, kad „esate atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos?“ Arba, ar jis būtų rašęs žydams: „Gana, kad praėjusį laiką buvote pasidavę pagonių valiai, gyvendami begėdystėmis, geiduliais, girtavimu, pokyliavimu, išgėrimais ir neleistinomis stabmeldystėmis?“ (1 Pt 4, 3)

Tačiau mums svarbiau yra pati žinia, o ne tai, kokiai auditorijai laiškas skirtas.

IŠANKSTINIU DIEVO NUMATYMU

Perskaitykite 1 Pt 1, 2. Ką dar mums ši eilutė pasako apie tuos, kuriems Petras rašė? Kaip jis juos pavadino?

Ar rašė konkrečiai įtikėjusiems žydams ar pagonims, Petras buvo užtikrintas dėl išankstinio Dievo numatymo. (1 Pt 1, 2)

Tačiau čia reikia būti atsargiems. Tai nereiškia, kad Dievas iš anksto numatė kai kuriuos žmones išganyti, o kitus pražudyti, ir tie, kuriems Petras rašė, buvo Dievo pasirinkti išganymui, o kiti – pražūčiai. Raštas moko ne to.

Perskaitykite 1 Tim 2, 4; 2 Pt 3, 9; Jn 3, 16; Ez 33, 11. Kaip šios eilutės padeda mums suprasti, ką Petras turėjo omeny rašydamas: „Išankstiniu Dievo Tėvo numatymu?“

Raštas aiškiai moko, kad Dievas suplanavo tai, jog kiekvienas būtų išgelbėtas. Tai vardan jų buvo sumanyta dar prieš žemės sukūrimą: „mus išsirinkdamas Jame prieš pasaulio sutvėrimą.“ (Ef 1, 4) „Visi“ yra „išrinktieji“ ta prasme, kad pirminis Dievo tikslas buvo tai, jog visi būtų išgelbėti ir niekas nepražūtų. Jis iš anksto visą žmoniją išsirinko amžinajam gyvenimui. Tai reiškia, kad išganymo planas buvo pakankamas, jog visi būtų atpirkti, net jei ne visi priimtų tai, ką atpirkimas siūlo.

Dievo išrinktųjų numatymas – tai tiesiog išankstinis žinojimas, ką jie laisvai apsispręs dėl išgelbėjimo. Šis išankstinis numatymas jokiu būdu nepriverčia asmens labiau pasirinkti, nei mamos žinojimas iš anksto, kad jos vaikas apsispręs pasirinkti šokoladinį tortą, o ne šparagines pupeles, ir kad jos numatymas kažkaip privertė jos vaiką apsispręsti būtent taip.

Kokį patikinimą galite įžvelgti padrąsinančioje tiesoje, kad Dievas iš anksto numatė jus išgelbėti?

PAGRINDINĖS TEMOS

Perskaitykite 1 Pt 1, 3–12. Kokia yra Petro esminė žinia šiose eilutėse?

Pasveikinime skaitytojams 1 Pt 1, 1–2 apaštalas jau paminėjo Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. (1 Pt 1, 2) Trys Dievystės nariai – tai 1 Pt 1, 3–12 objektas. Tėvas ir Sūnus yra 1 Pt 1, 3–9 tema, o Šventoji Dvasia ­– 1 Pt 1, 10–12.

Petrui rašant apie Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios darbą, apaštalas pristato daug temų, prie kurių jis dar sugrįš.

Krikščionys, pradeda Petras, (1 Pt 1, 3; taip pat žr. Jn 3, 7) yra atgimę. Visas jų gyvenimas buvo pakeistas Jėzaus prisikėlimo ir didžio palikimo, kuris krikščionims laikomas danguje. (1 Pt 1, 3–4)

Čia, kaip ir daugybėje kitų Naujojo Testamento vietų, Jėzaus prisikėlimas yra esmė krikščioniškai vilčiai.

Ši viltis suteikia krikščionims priežastį džiaugtis, nepaisant to, kad daugelis skaitančiųjų Petro pirmąjį laišką kenčia. Šios kančios išmėgina ir tobulina jų tikėjimą, kaip ugnis išgrynina auksą. Nors šio laiško skaitytojai nematė Jėzaus per Jo žemišką tarnystę, jie Jį myli ir Jį tiki. Ir šio jų tikėjimo rezultatas – tai išgelbėjimas ir pažadas dėl nenykstančio, nesutepto, nevystančio palikimo, „kuris laikomas jums danguje.“ (1 Pt 1, 4)

Petras taip pat jiems rašė, kad senovės pranašai skelbė „jiems skirtą malonę.“ (1 Pt 1, 10) Senojo Testamento pranašai „šito išganymo ieškojo,“ (1 Pt 1, 10) kurį šie žmonės dabar patiria Jėzuje.

Jiems kenčiant persekiojimus dėl savo tikėjimo, Petras nurodo, kad jie yra daug didesnės kovos tarp gėrio ir blogio dalis. Galų gale, jis siekia padėti jiems likti ištikimiems tiesai, net išmėginimuose.

1 Pt 1, 4 prašyta, kad danguje jums yra palikimas. Pagalvokite apie tai asmeniniame lygmenyje; tik jums asmeniškai danguje yra saugoma konkreti vieta. Kaip jūs turėtumėte asmeniškai reaguoti į šį nuostabų pažadą?

IŠGANYMO GYVENIMAS

Perskaitykite 1 Pt 1, 13–21. Pasak šių eilučių, kas turėtų paskatinti krikščionišką elgesį?

Žodis – todėl, kuriuo prasideda 1 Pt 1, 13, rodo, kad tai, ką Petras tuoj pasakys, kyla iš to, ką jis tik ką pasakė. Prieš tai tyrinėjome, kad Petras tik ką kalbėjo apie Dievo malonę ir viltį, kurią krikščionys turi Jėzuje Kristuje. (1 Pt 1, 3–12)

Dėl šios malonės ir vilties Petras ragina skaitytojus susijuosti „savo dvasios strėnas.“ (1 Pt 1, 13) Tai yra, reaguodami į išganymą, kurį jie turi Jėzuje, jie privalo parengti savo dvasią, kad būtų tvirti ir ištikimi. (1 Pt 1, 13)

Perskaitykite 1 Pt 1, 13. Ką reiškia visiškai pasitikėti Jėzuje apreikšta malone?

Neabejotina, Petras rašė, kad jų viltis yra pagrįsta tik Jėzumi. Bet tada jis pabrėžia, kad iš krikščionių yra tikimasi tam tikro elgesio, kaip jų išganymo padarinio. Jis pažymi tris didžias paskatas, kurios slypi už krikščioniško elgesio: Dievo charakteris, (1 Pt 1, 15–16) būsiantis teismas (1 Pt 1, 17) ir atpirkimas. (1 Pt 1, 17–21)

Pirmas dalykas, paskatinantis krikščionišką elgesį – tai Dievo charakteris. Pastarąjį galima apibendrinti šitaip: Dievas yra šventas. Petras citavo Kun 11, 44–45, kai jis rašė: „Būkite šventi, nes Aš esu šventas.“ (1 Pt 1, 16) Todėl tie, kurie seka Jėzų, taip pat turi būti šventi. (1 Pt 1, 15–17)

Antra krikščioniško elgesio paskata yra suvokime, kad Dievas, kuris yra šventas, visus nešališkai teis pagal kiekvieno darbą. (1 Pt 1, 17)

Trečia paskata kyla iš didžios tiesos, kad krikščionys yra atpirkti. Tai reiškia, kad jie buvo nupirkti už kainą, labai didelę kainą – „brangiuoju krauju Kristaus.“ (1 Pt 1, 19) Petras pabrėžia, kad Jėzaus mirtis nebuvo atsitiktinumas istorijoje, bet kažkas, kas buvo numatyta dar prieš pasaulio sukūrimą. (1 Pt 1, 20)

Kas jus paskatina būti krikščioniu? Ką galėtumėte atsakyti ir kodėl, jei kažkas paklaustų: Kodėl tu krikščionis? Paruoškite savo atsakymus pristatyti klasėje.

MYLĖKITE VIENAS KITĄ

Toliau Petras nukreipia krikščionis į aukščiausiąją išraišką, koks bus šventas ir ištikimas gyvenimas.

Perskaitykite 1 Pt 1, 22–25. Kokią esminę mintį jis čia užrašė apie tai, ką reiškia būti krikščioniu?

Petras pradėjo tuo, kad krikščionys jau nuskaidrinti („nuskaidrinę“) ir gyvena klusnumu tiesai. (1 Pt 1, 22) Žodis „nuskaidrinti“ arba „apvalyti“ yra glaudžiai susijęs su žodžiais – šventi ir šventumas, kurie nurodo į tai, ką Petras rašė keletą eilučių anksčiau. (1 Pt 1, 15) Per pasišventimą Jėzui ir per krikštą (palyginkite su 1 Pt 3, 21–22) krikščionys nuskaidrino save Dievui, ir jie tai padarė paklusdami tiesai.

Šis jų gyvenimo pokytis turi natūralų padarinį ir jie dabar atsiduria glaudžiuose santykiuose su tais, kurie dalijasi panašia pasaulėžiūra. Šie santykiai yra tokie artimi, kad jiems apibūdinti Petras vartojo šeimos kalbą. Krikščionys turi veikti iš broliškos meilės. Graikiškas žodis, pavartotas 1 Pt 1, 22, kai jis rašė apie „brolių meilę“ – filadelfia, tiesiog reiškia „meilę broliui / seseriai.“ Taip vienas kitą myli šeimos nariai.

Graikų kalboje yra keli skirtingi žodžiai, kurie verčiami žodžiu „meilė“: filia (draugystė), eros (aistringa meilė vyrui ar žmonai), agape (tyra meilė, trokštanti kitam gero). Žodis, kurį Petras vartojo rašydamas: „karštai mylėkite vienas kitą,“ (1 Pt 1, 22) – yra susijęs su agape, kuri paprastai reiškia tyrą meilę, trokštančią kitiems gero. Todėl jis pridūrė: „iš širdies,“ (1 Pt 1, 22) – tokios širdies, kuri susiformuoja „atgimus“ (1 Pt 1, 23; taip pat žr. 1 Pt 1, 3) per pasiliekantį Dievo Žodį. Tokia meilė ateina tik iš Dievo; to neapreikš savanaudiška, egocentriška, neatsinaujinusi širdis, todėl Petras didelį dėmesį skyrė nuskaistinimui ir klusnumui tiesai. (1 Pt 1, 22) Tiesa – tai ne tik kažkas, kuo tikima, bet ir gyvenama.

Kaip mes galime išmokti labiau mylėti? Kokius turime priimti sprendimus, kad galėtume parodyti tokią meilę „iš širdies“?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Rinktiniai raštai, 1 t., 374–376; 365–368 p.

Nuostabu, koks turtingas ir gilus yra 1 Petro pirmas skyrius ir kiek jis apima. Petras laišką pradėjo apmąstydamas Dievystės charakterį, įskaitant Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Tėvas parūpino savo Sūnuje Gelbėtoją Jėzų Kristų ir mes esame Jame pasirinkti pašventinimui ir paklusnumui. Mes pamilstame Jėzų ir Juo itin džiaugiamės, nes per Jo mirtį ir prisikėlimą mes turime nenykstančio palikimo danguje pažadą. Net išmėginimuose mes galime džiaugtis mums Kristuje pasiūlytu išgelbėjimu. „Jo [Petro] laiškai atgaivino ryžtą ir stiprino tikėjimą tų, kurie kentė sunkumus bei išbandymus, ir paskatino geriems darbams tuos, kuriems dėl įvairių pagundų kilo pavojus prarasti pasitikėjimą Dievu.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 384 p.) Tuo tarpu Šventoji Dvasia darbavosi per pranašus apibrėždama dienas, kuriomis gyveno Petras ir jo laiško skaitytojai. Todėl krikščionys turėtų gyventi šventai, būti paklusnūs tiesai bendruomenėse, kurioms būdinga meilė iš tyros širdies.

Klausimai aptarimui:

Klasėje aptarkite jūsų atsakymus į klausimą ketvirtos dalies pabaigoje: kas mus paskatina būti krikščionimis? Kas jūsų atsakymuose bendro? Kuo jie skiriasi?

Pirmajame skyriuje (1 Pt 1, 3. 21) Petras du kartus paminėjo Jėzaus prisikėlimą. Kodėl prisikėlimas yra itin svarbus mūsų tikėjimui?

Petras kalbėjo apie „nenykstantį palikimą.“ (taip pat žr. Dan 7, 18) Ką tai reiškia? Pagalvokite apie visus dalykus šiame pasaulyje ir šiame gyvenime, kurie išnyks arba kurie gali būti akimirksniu sunaikinti. Ką tai turėtų pasakyti, koks išties nuostabus yra mums pažadėtas palikimas?

Kaip mūsų tikėjimas gali augti išmėginimuose? Tai yra, kokius galime priimti sprendimus, kurie padėtų mums mokytis iš tų blogų mūsų patiriamų dalykų?