Spalio 5–11 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Neh 1–2; Įst 7, 9; Ps 23, 1–6; Sk 23, 19.

Įsimintina eilutė: „Išgirdęs šiuos žodžius atsisėdau ir verkiau. Keletą dienų raudojau, pasninkaudamas ir melsdamasis dangaus Dievui. Aš meldžiausi: ‘O Viešpatie, dangaus Dieve, didingasis ir šiurpą keliantis Dieve, Tu laikaisi Sandoros ir ištikimos meilės su tais, kurie Tave myli ir laikosi Tavo įsakymų‘“ (Neh 1, 4–5).

Iki šio laiko į Judą sugrįžo dvi belaisvių grupės, bent jau iš dalies išsipildant Dievo pažadams žydų tautai.

Tačiau yra dar viena tremtinių grupė, kurią Dievas rengia. Paskutinei belaisvių grupei pavesta išspręsti problemą. Nors pirmosios dvi grupės sugrįžo atstatyti Jeruzalę ir užbaigti dalį šio projekto baigiant atstatyti Šventyklą, statybos buvo nebaigtos dėl aplinkinių tautų priešpriešos. Tų apylinkių žmonės nenorėjo, kad izraelitai statytų miestą su sienomis, nes bijojo, kad jie gali tapti galinga tauta, kaip anksčiau (Ezr 4, 6–24). Taigi izraelitų sugrįžimas pasirodė esąs grėsmė, kurią jie nusprendė sustabdyti. Tačiau Dievas nepašaukė savo tautos, kad ją paliktų proceso metu, jai darant tai, kam Jis ją pašaukė.

Todėl Jis ruošė kitą žmogų, įvykdysiantį Jo valią ir tikslus. Jo vardas buvo Nehemijas ir mes tyrinėsime jį ir Viešpaties jam pavestą darbą.

NEHEMIJAS SULAUKIA BLOGOS ŽINIOS

Nehemijo knyga prasideda panašiai kaip Danieliaus knyga (sk. Dan 1, 1–2), tai yra bloga žinia. Taip, daug žydų sugrįžo į savo protėvių tėvynę, bet reikalai jiems klostėsi ne itin gerai.

Perskaitykite Neh 1, 1–4. Kodėl Nehemiją apėmė sielvartas? Kaip jis reagavo į gautą blogą žinią?

Kai kurie žydai, anksčiau paimti į nelaisvę, buvo atvesti į Sūzus, vieną iš keturių Persijos imperijos administracinių centrų, kur Nehemijas karaliaus rūmuose tarnavo taurininku. „Hananis, vienas iš mano brolių“, – greičiausiai nusako kraujo brolį, nes Neh 7, 2 yra panašūs, tačiau šeimyniškiau Hananį nusakantys žodžiai, nors taip gali būti apibūdinamas ir eilinis izraelitas. Tikėtina, kad pokalbis su Hananiu vyko laikotarpiu nuo lapkričio vidurio iki gruodžio vidurio 445 m. prieš Kristų, maždaug 13 metų po to, kai Ezra sugrįžo į Jeruzalę. Hananis praneša, kad padėtis Jeruzalėje yra baisi. Žmonės nesugebėjo atstatyti Jeruzalės, o priešas sunaikino miesto sienas, palikdamas jį neapsaugotą.

Nehemijas galėjo girdėti gandų, kad samariečiai sugriovė miesto sienas, bet iki šiol jis neturėjo tikslaus atsakymo. Todėl pats karalius Artakserksas sugniuždė grįžtančiųjų viltį sustabdydamas statybas, kai Užupio žmonės skundėsi (Ezr 4).

Nors Šventykla buvo atstatyta, ji neveikė visu pajėgumu, nes Šventyklos tarnybai reikalingi žmonės negalėjo gyventi Jeruzalėje. Aplinkybės nuliūdino Nehemiją, kai naujienų padariniai įsiskverbė į jo sielą – žydai nešlovino Dievo, nors jie grįžo šiam tikslui. Vietoj to jie pamiršo Dievo Namus ir Šventąjį miestą dėl savo priešų baimės ir priespaudos.

Todėl Nehemijas automatiškai kreipiasi į Dievą. Jis nesiskundžia, kad Judo žmonėms trūksta tikėjimo ir nevadina jų bailiais, nei jis priima aplinkybes kaip esamą padėtį. Nehemijas tiesiog klaupiasi ir pradeda melstis bei pasninkauti.

Išgirdęs šią blogą žinią, Nehemijas verkė, pasninkavo ir meldėsi. Ką tai turėtų mums pasakyti apie tai, kaip, ypač išmėginimų metu, turime kreiptis į Viešpatį?

NEHEMIJO MALDA

Perskaitykite Nehemijo maldą Neh 1, 5–11. Kokios yra skirtingos sudedamosios maldos dalys? Kodėl jis į maldą įtraukia save kartu su kaltais?

  1. Dieve, Tu esi didingas ir gailestingas (Neh 1, 5).
  2. Išklausyk mane (Neh 1, 6).
  3. Nuodėmių išpažinimas (Neh 1, 6–7).
  4. Prisimink savo pažadus (Neh 1, 8–9).
  5. Tu atpirkai mus (Neh 1, 10).
  6. Išklausyk mane (Neh 1, 11).
  7. Dieve, suteik sėkmę ir malonę (Neh 1, 11).

Nehemijo malda yra gražus rinkinys, atmenant Dievo didybę, savo nuodėmingumą ir baigiant pagalbos prašymu. Ši malda panaši į Danieliaus maldą Danieliaus 9, ir tikėtina, kad Nehemijas buvo su ja susipažinęs. Pažymėtina, kad Nehemijas nepradeda pagalbos prašymu, bet pirmiausia išdėsto tiesą apie tai, koks yra Dievas, didingas ir nuostabus. Jis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Dievas laikosi Sandoros ir yra gailestingas tiems, kurie Jį myli, tarsi primindamas Dievui, kad Jis visada buvo ištikimas ir dabar Jis negali būti kitoks.

Malda yra specialios struktūros (pavaizduotos aukščiau), kurios centras 8 eilutė, kurioje Nehemijas prabrėžia Dievo pažadus. Nehemijas maldavo – „Atsiminti!“ Kitaip tariant, atsimink, Dieve, kad pažadėjai išblaškyti mus, jei būsime neištikimi, bet taip pat pažadėjai sugrąžinti mus ir viską atkurti. Kadangi neištikimybė jau buvo, dabar atėjo laikas įvykdyti kitą pažadą, kadangi mes grįžtame pas Tave. Nehemijas nebijo melsti Dievo pažadų įvykdymo ir priminti juos Dievui. Juk nėra taip, kad Dievas nežinotų ar neprisimintų savo pažadų. Vietoj to Dievas džiaugiasi mūsų noru melsti jų įvykdymo. Jis nori, kad mes tikėtume jais ir garsiai juos Jam primintume. Žodžiais išreikšdami tai, ką Dievas pažadėjo, mes galime sustiprinti savo pačių ryžtą pasikliauti šiais pažadais, ypač tuo metu, kai viskas atrodo beviltiška.

Kokių Dievo pažadų įvykdymo sau dabar galite melsti? Kodėl svarbu niekada nepramiršti melsti šių pažadų įvykdymo? (Galų gale, jei atsisakytumėte tą daryti, kas jums liktų?)

NEHEMIJAS KALBA

Neh 1, 11 parašyta, kad Nehemijas yra karaliaus taurininkas. Mums tai gali atrodyti kaip nereikšmingas darbas, bet taurininkai galėjo būti itin įtakingi žmonės, nes jie turėjo nuolatinę prieigą prie karaliaus. Taurininkai ragaudavo karaliaus gėrimų, kad apsaugotų karalių nuo ligų ar mirties. Herodotas mini, kad persai taurininkus itin gerbė, nes jie buvo laikomi aukštais pareigūnais. Pavyzdžiui, Asirijos karaliaus Esarhadono taurininkas buvo ir vyriausiasis karalystės ministras. Taigi Nehemijas užėmė aukštą vietą karalystėje, ir dėl savo prieigos prie karaliaus jis prašo Dievą naudoti jį pokalbyje su karaliumi apie padėtį Jude.

Perskaitykite Neh 2, 1–8. Ką lėmė Nehemijo maldos ir pasninkavimas?

Nisano mėnesį į maldą neatsakoma, t.y. maždaug 444 m. prieš Kristų balandį. Praėjo keturi mėnesiai nuo Hananio ir žydų nerimą keliančios praneštos žinios apie Jeruzalę. Keturis mėnesius Nehemijas meldėsi ir pasninkavo, ir kasdien jam atrodė, kad Dievas negirdi. Tačiau Dievo laikas visada yra nepriekaištingas. Dievas paruošė karalių išgirsti Nehemiją ir atsakyti palankiai.

Tai ne kasdienis atvejis, kai taurininkas buvo atleistas nuo savo pareigų tam, kad taptų valdytoju kitame krašte. Dievas kalbėjo per Nehemiją ir įkvėpė persų karalių Artakserksą I Nehemiją padaryti valdytoju Judo teritorijoje. Karalienės paminėjimas rodo, kad tai galėjo būti privati ​​proga, nes karalienei nebuvo įprasta dalyvauti oficialiuose pokyliuose. Nehemijas nemini Jeruzalės iš karto, kad karaliui nekiltų išankstinių minčių, bet jis apeliuoja į karaliaus jausmus apie kažką asmeniško. Kol paminima konkreti vieta, karalius buvo laimėtas.

Kaip galime pamatyti paralelę tarp Nehemijo pozicijos šiuose rūmuose ir Danieliaus Babilone? Ką tai pasako apie Nehemijo charakterį, kad karalius atrodo teigiamai nusiteikęs jo atžvilgiu?

NEHEMIJAS SIUNČIAMAS

Karalius su Nehemijumi siuntė laiškus Sanbalatui Horoniečiui ir Tobijai Amonitui, aukštiems Užupio pareigūnams, kad nutiestų kelią Nehemijo darbų įvykdymui. Be to, karalius įsakė savo miškų prižiūrėtojui Asafui aprūpinti Nehemiją mediena, reikalinga miesto, sienų ir vartų atstatymui.

Perskaitykite Neh 2, 9–10. Ką šios eilutės pasako apie priešpriešą, su kuria susidurs Nehemijas ir žydai apskritai?

Nehemijas į Jeruzalę atvyko apytiksliai 445/444 metais. Priešprieša pasirodė dar prieš Nehemijo bandymą imtis bet kokių veiksmų, kada dėl valdytojams pateikto prašymo kyla problemų. Nors Tobijas yra žydiškas vardas, reiškiantis – „Viešpats yra geras“ (jo sūnus Jehohananas taip pat turėjo žydišką vardą – „Viešpats yra maloningas“), jis buvo Amono valdytojas. Tad Jeruzalę supo priešai – Samarijos valdytojas Sanbalatas šiaurėje, Amono valdytojas Tobijas rytuose ir Gešemas arabas pietuose (Neh 2, 18–19), užėmęs Edomą ir Moabą. Gaila, kad šio regiono valdytojai Nehemijo vengė todėl, kad jis rūpinosi „engiamųjų“ gerove. Mušeikos nesidžiaugia dėl tų, kuriuos jie baugina.

Tačiau Nehemijo „atvykimas į Jeruzalę su kariuomenės palyda, parodančia, kad jis atvyko su svarbia misija, sukėlė pagonių, gyvenusių šalia miesto, pavydą, kurie dažnai savo priešiškumą prieš žydus išreikšdavo jiems kenkdami ir juos įžeidinėdami. Pirmieji šitame blogame darbe buvo tam tikri šių genčių vadai, Sanbalatas Horonietis, Tobijas Amonitas ir Gešemas arabas. Nuo pat pradžių šie vadovai kritiškai stebėjo Nehemijo darbą ir visomis įmanomomis priemonėmis stengėsi užkirsti kelią jo planams ir trukdė jo darbui“ (E. Vait, Prophets and Kings, 635 p.).

Kokių kitų Rašto pasakojimų galite rasti, kurie parodė, kaip Dievo pašauktieji vykdyti Jo valią susidūrė su priešprieša? Paruoškite savo atsakymą pristatyti klasėje sabatą.

NEHEMIJAS RENGIASI UŽDUOČIAI

Neabejotina, kad Viešpats pašaukė Nehemiją šiai užduočiai ir parūpino viską, ko jam reikės. Apsiginklavęs Dievo pažadais ir Dievo pašaukimo tikrumu, Nehemijas pradėjo veikti. Bet į priekį jis žengė atidžiai ir melsdamasis. Kitaip tariant, nors jis žinojo, kad Dievas yra su juo, tai jo iš esmės nesulaikė nuo apmąstymo, ką jis darys.

Perskaitykite Neh 2, 11–20. Ką Nehemijas daro, kad pasirengtų sienos atstatymo projektui?

Vadovavimo pamokos. 1 pamoka: Nehemijas niekam nieko nesakė apie planus, „ką Dievas buvo įdėjęs man į širdį padaryti Jeruzalei“ (Neh 2, 12). Jis nieko nesakė ne tik priešui, bet ir žydų vadovams. Jis žvalgėsi ir aiškinosi, ką reikia padaryti. 2 pamoka: Prieš kažką pristatydamas, Nehemijas atlieka namų darbus ir suplanuoja visą būtiną darbą. 3 pamoka: Kalbėdamas apie užduotį, Nehemijas pirmiausia išdėsto tai, ką Dievas padarė iki šiol vadovaudamas šiai ekspedicijai, ir tada prideda karaliaus žodžius. Jis padrąsina, prieš paprašydamas įsipareigoti. Beveik stebuklas, kad žydai taip palankiai reaguoja ir nusprendžia statyti, nepaisant ateisiančio pasipriešinimo. Dievas paruošė ne tik karalių per Nehemijo maldas ir pasninką, bet ir žydų tautą, kad ji drąsiai reaguotų.

Perskaitykite Neh 2, 19–20. Ką šios eilutės pasako apie Nehemijo tikėjimą? Kaip Nehemijui galėjo padėti šios eilutės: Įst 7, 9; Ps 23, 1–6; Sk 23, 19?

Mūsų pokalbiai parodo, kas mes esame ir ką iš tikrųjų tikime. Nehemijas kalbėjo sutvirtinančius žodžius. Jis nebijo įtraukti Dievą į viską, ką jis sako, ir Jį pašlovinti, net kai žmonės iš jo tyčiojasi ir juokiasi. Nors Nehemijas žinojo, kad priešai jiems jautė panieką, jis nešvelnina žodžių ir pokalbyje mini Dievą. Kaip ir Juozapas Egipte prieš daugelį metų, Nehemijas nebijo aukštinti Dievą tarp žmonių, kurie netiki Juo.

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „Prophets and Kings“, 628–634 p.

Nehemijas buvo maldos žmogus: „Vardan savo tautos Nehemijas dažnai išliedavo savo sielą. Bet jam meldžiantis dabar, jo mintyse formavosi šventas tikslas. Jis nusprendė, kad jei jis gautų karaliaus leidimą ir būtiną pagalbą priemonėms ir medžiagoms įgyti, jis pats imtųsi užduoties atstatyti Jeruzalės sienas ir atkurti nacionalinę Izraelio jėgą. Jis prašė Viešpaties suteikti jam malonę karaliaus akyse, kad šis planas būtų įgyvendintas. ‘Maldauju suteikti sėkmę šiandien Tavo tarnui, nuteikti tą žmogų būti jam maloningą!‘ Keturis mėnesius Nehemijas laukė palankios progos pateikti savo prašymą karaliui“ (E. Vait, Prophets and Kings, 629 p.).

Klausimai aptarimui:

Atsakant į ketvirtos dalies klausimą, ką reiškia, kad Rašte – Senajame Testamente, Naujajame Testamente – Dievo pašauktieji susidūrė su milžiniška priešprieša? Iš tiesų, ką tai reiškia, kad jie beveik visais atvejais su tuo susidūrė? Galbūt geresnis klausimas galėtų būti šis: Kokių galite pateikti pavyzdžių, kada Dievo valią pašauktas vykdyti asmuo nesusidūrė su priešprieša? Ką tai mums pasako apie neišsigandimą, kai net ir vykdydami Dievo valią susiduriame su didelėmis kliūtimis, mums įgyvendinant tai, ką mūsų įsitikinimu Viešpats mus pašaukė atlikti?

Perskaitykite Neh 2, 18. Ką tai mums pasako apie asmeninio liudijimo galią ir kaip Nehemijui buvo itin svarbu gauti teigiamą atsakymą iš žydų?

Nei Ezra, nei Nehemijas negalėjo nieko padaryti be karaliaus pagalbos. Kitaip tariant, šie Dievo vyrai dirbo kartu su politinėmis valdžiomis, kurios taip pat buvo pagoniškos. Ko galime pasimokyti iš to, kada ir kaip mes, kaip bažnyčia, galime bendradarbiauti su politinėmis jėgomis, kokios jos bebūtų? Tuo pačiu metu, tai darydama, kodėl bažnyčia turi būti labai atsargi?

Klasėje perskaitykite Nehemijo maldą (Neh 1, 1–11). Ko galite iš jos pasimokyti, kad sustiprėtų jūsų santykiai su Dievu? Ko ji moko apie atsidavimą, išpažintį ir pažadų įgijimą?