Liepos 3–9 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Sk 11, 1–33; Sk 12, 1–13; Sk 13, 27–33; Sk 14, 1–23; 1 Kor 10, 1–11; Sk 14, 39–45.

Įsimintina eilutė: „Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje.“ (1 Kor 10, 11)

Per amžius daug žmonių pastebėjo keistą, neramų šunų ir kitų naminių gyvūnų elgesį prieš didelius žemės drebėjimus.

Mokslininkai dabar nustatė, kad gyvūnai jaučia pirmąją žemės drebėjimo seisminę bangą – slėgio bangą – kuri jaučiama prieš antrinę drebėjimo bangą. Tai tikriausiai paaiškina pranešimus, kad gyvūnai būna suglumę ar neramūs prieš pat žemės drebėjimą. Kai kurie gyvūnai, pavyzdžiui, drambliai, gali jausti žemų dažnių garso bangas ir pirminių smūgių virpesius, kurių žmonės visiškai nejaučia.

Kelios minutės prieš 5,8 balų žemės drebėjimą 2011 m. rugpjūčio 23 d. Vašingtono valstijoje, kai kurie Smithsonian instituto nacionalinio zoologijos sodo gyvūnai pradėjo keistai elgtis. Tarp jų buvo lemūrai, pradėję garsiai staugti maždaug 15 minučių iki žemei pradedant drebėti.

Šią savaitę tyrinėsime keletą keisto žmogaus neramumo pavyzdžių, kurį sukėlė ne artėjanti stichinė nelaimė, kaip, pavyzdžiui, žemės drebėjimas, bet veikiau puolusių žmonių, nepatyrusių tokios atgaivos, kurią Kristus siūlo visiems, ateinantiems pas Jį tikėjimu ir paklusnumu, nuodėmingumas.

I. NERAMŪS DYKUMOJE

Izraelis turėjo jaustis neramus ir nelaimingas, kai išėjo iš Sinajaus ir keliavo į Kanaaną. Praėjo daugiau nei vieneri metai, kai izraelitai išvyko iš Egipto (Sk 1, 1). Jie buvo pasirengę įžengti į Pažadėtąjį kraštą. Jie buvo suskaičiuoti ir organizuoti. Jie matė neįtikėtiną dangaus palankumą ir aiškius Dievo artumo ženklus. Vis dėlto po išėjimo iš Sinajaus jie pirmiausia murma.

1. Perskaitykite Sk 11, 1–15. Kuo skundėsi izraelitai?

Izraelitai užsimanė Egipto mėsos, agurkų, melionų, porų, svogūnų ir česnakų. „Kas duos mums mėsos pavalgyti? Atsimename žuvis, kurias Egipte dykai valgydavome, agurkus, melionus, porus, svogūnus ir česnakus. Mūsų stemplės susitraukė! Visiškai nieko nėra! Vien maną temato mūsų akys“ (Sk 11, 4–6). Prisimindami maistą, bet pamiršę vergiją ir neįtikėtinus sunkumus, jie taip pat turėjo kentėti dėl atminties sutrikimų (palyginkite su Išėjimo 1).

Jie daugiau nei metus maitinosi Dievo mana; vis dėlto jie jautėsi neramūs ir norėjo kažko kito. Paveiktas buvo net Mozė. Stengtis vadovauti neramių žmonių grupei nėra lengva. Bet Mozė žinojo, į ką kreiptis. „Kodėl taip blogai elgiesi su savo tarnu? – klausė Mozė Viešpatį. – Kodėl neradau malonės Tavo akyse, kad užkrovei ant manęs visų šių žmonių naštą?“ (Sk 11, 11)

2. Kaip Dievas reaguoja į skundus? Perskaitykite Sk 11, 16–33.

Dievas nėra kurčias mūsų poreikiams, kai jaučiamės neramūs. Izraelio atveju Jis parūpino putpelių, kad numalšintų mėsos alkį. Bet iš tikrųjų Izraelis norėjo ne mėsos. Kai esame nelaimingi, neramūs ir pikti, tai, dėl ko pykstame, dažnai yra tik detonatorius, o ne pykčio priežastis. Mes kovojame, nes kažkas blogai yra giliau, kas daro įtaką mūsų pagrindiniams santykiams. Izraelis maištavo prieš Dievo vedimą, dėl ko mes visi turime būti atsargūs, nesvarbu, kokia yra mūsų padėtis ir aplinkybės, nes tai padaryti lengviau nei mums atrodo.

Kodėl itin lengva prisiminti praeitį geresnę, nei ji buvo iš tikrųjų?

II. TAI UŽKREČIAMA

3. Perskaitykite Sk 12, 1–3. Kas jaudino Mirjamą ir Aaroną?

Matyt, Mirjama ir Aaronas nebuvo patenkinti Mozės žmona kušite. Cipora buvo pašalietė, kilusi iš Midjano (žr. Iš 3, 1). Net tarp Izraelio „elito“ atsiskleidžia puolusi prigimtis, ir ne labai maloniu būdu. (Ar būna kitaip?)

Tačiau biblinis tekstas aiškiai rodo, kad tai yra pretekstas. Pagrindinis jų skundo akcentas yra pranašiškoji dovana. Ankstesniame skyriuje Dievas liepė Mozei paskirti septyniasdešimt Izraelio vyresniųjų, kurie padėtų Mozei nešti administracinę vadovavimo naštą (Sk 11, 16–17. 24–25). Aaronas ir Mirjama taip pat atliko pagrindinius vadovavimo vaidmenis (Iš 4, 13–15; Mch 6, 4), tačiau dabar jie jautė grėsmę dėl naujos vadovybės raidos ir sakė: „Argi Viešpats tik per Mozę kalbėjo? Argi Jis nekalbėjo ir per mus?“ (Sk 12, 2)

4. Kaip Dievas reagavo į šį skundą? Perskaitykite Sk 12, 4–13. Jūsų manymu, kodėl Dievas reagavo taip ryžtingai?

Dievo atsakymas yra greitas ir nepalieka vietos interpretacijai. Pranašiška dovana nėra ginklas didesnei galiai. Mozė buvo tinkamas vadovavimui, nes suvokė, koks yra priklausomas nuo Dievo.

Tai, kad 1 eilutėje Mirjama paminėta prieš Aaroną, leidžia manyti, jog ji galėjo būti užsipuolimo prieš Mozę pradininkė. Šiuo metu Aaronas jau ėjo vyriausiojo Izraelio kunigo tarnystę. Jei jis būtų ištiktas raupsais, jis nebūtų galėjęs įeiti į padangtę ir tarnauti vardan žmonių. Mirjamos nubaudimas laikinais raupsais aiškiai parodo Dievo nepasitenkinimą jais abiem ir padeda pakeisti nusistatymą, ko šiai šeimai reikėjo. Aarono malda dėl jos patvirtina, kad jis taip pat buvo įsitraukęs (Sk 12, 11), ir dabar vietoj kritikos bei neramumo mes matome, kaip Aaronas meldžiasi už Mirjamą, ir matome, kaip Mozė ją užtaria (Sk 12, 11–13). Tokį nusistatymą Dievas nori matyti savo tautoje. Jis išgirdo ir išgydė Mirjamą.

Nors visada lengva kritiškai vertinti bet kokio lygmens bažnyčios vadovus, kiek geresnis būtų mūsų bažnyčios ir mūsų pačių dvasinis gyvenimas, jei, užuot skundęsi, užtartume vadovus net tada, kai su jais nesutariame?

III. NERAMUMAS VEDA PRIE MAIŠTO

Pasakojimas prasideda teigiamai. Izraelitai pagaliau pasiekė Kanaano prieigas, ir 12 žvalgų siunčiami ištyrinėti kraštą. Jų ataskaita nepaprasta.

5. Perskaitykite žvalgų ataskaitą Sk 13, 27–33. Kuriuo metu žlunga izraelitų lūkesčiai?

Nepaisant Kalebo įsikišimo, vyrauja abejojančių ir skeptikų balsai. Izraelis nesiruošia užkariauti to, ką jiems pažadėjo Dievas. Nerimstančiomis širdimis jie renkasi verksmą ir murmėjimą, užuot įžygiavę ir skelbę pergalę.

Kai mūsų širdis nerami, sunku gyventi tikėjimu. Vis dėlto neramumas veikia ne tik mūsų jausmus. Mokslininkai mums sako, kad poilsio stoka (įskaitant miego trūkumą) ir blogų sprendimų priėmimas yra tiesiogiai susiję priežastimis ir padariniais, vedančiais prie nutukimo, priklausomybės, daugiau neramumo ir nelaimingumo.

6. Perskaitykite Sk 14, 1–10. Kas nutiko toliau?

Aplinkybės greitai pakrypsta nuo blogų prie blogesnių. Į beviltišką Kalebo prašymą „tik nemaištaukite prieš Viešpatį“ (Sk 14, 9) neatsižvelgiama, ir visi susirinkusieji ruošėsi užmušti savo vadovus. Neramumas sukelia maištą, o maištas galiausiai – mirtį.

„Neištikimieji žvalgai viešai pasmerkė Kalebą ir Jozuę, ir pasigirdo raginimai juos užmušti akmenimis. Pamišusi minia pasičiupo svaidykles ir jomis jau ketino nužudyti ištikimuosius vyrus. Pakvaišusiai šaukdami jie metėsi pirmyn, – ir staiga akmenys iškrito jiems iš rankų, jie prarado žadą ir ėmė drebėti iš baimės. Dievas sutrukdė jų žmogžudiškam sumanymui. Jo šlovė, pasirodžiusi kaip liepsnojanti šviesa, nušvietė Padangtę. Visi žmonės regėjo tą Viešpaties ženklą. Apsireiškė Tas, kuris buvo galingesnis už juos, ir niekas neišdrįso daugiau priešintis. Pateikusieji klaidingų žinių žvalgai, siaubo apimti, susigūžę ir sulaikę kvapą puolė slėptis į savo palapines.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 310)

Tačiau tuo metu Viešpaties šlovė pasireiškė viešai. Skaitant Skaičių 14 atrodo, kad viskas sustojo ir dabar mes asmeniškai klausomės Dievo pokalbio su Moze. Dievas pripažįsta, kad nors akmenys skirti Mozei, Kalebui ir Jozuei, maištas galiausiai nukreiptas prieš patį Dievą.

IV. UŽTARĖJAS

7. Kokią galimybę Dievas siūlo Mozei šio maišto akivaizdoje? Perskaitykite Sk 14, 11–12.

Dievas siūlo sunaikinti izraelitus ir padaryti visiškai naują tautą iš Mozės, kaip visos jos tėvo.

8. Kaip Mozė reaguoja į šį maištą ne tik prieš jį, bet ir prieš Dievą? (Sk 14, 13–19)

Tai akimirka, kai galime pamatyti tikrąjį Dievo žmogų. Mozės atsakymas, įrėžtas laike, numato Užtarėją, kuris po daugiau nei 1400 metų melsis už savo mokinius jų sielvarte (Jn 17). Iš tikrųjų šiame Mozės elgesyje daugelis teologų ir Rašto tyrinėtojų įžvelgia pavyzdį, ką Kristus daro dėl mūsų. Jų, mūsų kalte net nedvejojama. Vis dėlto Mozė meldžia: „Atleisk, maldauju, šios tautos kaltę dėl savo ištikimos meilės didybės“ (Sk 14, 19). Ir kaip Viešpats tada atleido dėl Mozės užtarimo, taip Jis atleidžia mums dėl Jėzaus, dėl Jo mirties, prisikėlimo ir užtarimo.

Taigi, Mozė meldėsi:„ Atleisk, maldauju, šios tautos kaltę dėl savo ištikimos meilės didybės, kaip atleidai šiai tautai nuo Egipto iki čia“ (Sk 14, 19). Malonė savo esme kovoja su maištu ir neramumu. Atleidimas suteikia naują pradžią.

Vis dėlto yra kaina. Malonė niekada negali būti pigi. Nors tautai atleista, ją ištiks maištavimo padariniai, ir ta karta neįžengs į Pažadėtąjį kraštą (Sk 14, 20–23).

Taip, Dievas juos išlaikys dar 38 metus dykumoje. Jis juos maitins. Jis kalbės su jais iš Padangtės. Jis bus jų pusėje dykumoje. Bet tada jie mirs, o nauja karta turės perimti estafetės lazdelę ir rasti ramybę Pažadėtame krašte.

Tai primena teismą; vis dėlto tai tikrai malonė. Kaip ši karta galėtų užkariauti galingus Kanaano miestus, jei ji dar neišmokusi Juo pasikliauti? Kaip ji bus šviesa tautoms, kai ji pati klumpa tamsoje?

Kokias sunkias pamokas, susijusias su atleistos nuodėmės padariniais, supratote?

V. TIKĖJIMAS PRIEŠ PRIELAIDĄ

9. Kokius panašumus matote tarp Izraelio klajonių dykumoje ir Dievo tautos, gyvenančios prieš pat Jėzaus antrąjį atėjimą? (žr. 1 Kor 10, 1–11)

Per visą istoriją Dievo tauta klajoja dykumoje, ieškodama Pažadėto krašto. Ši dykuma turi daug veidų. Šiuo metu ji primena nesibaigiančią žiniasklaidos užtvanką, nuolatinius gaunamų pranešimų pyptelėjimus ir gilų nesibaigiančių pramogų ošimą. Žiniasklaida bando mums parduoti pornografiją vietoje meilės ir materializmą kaip atsakymą į mūsų problemas. Jei mes tiesiog galėtume būti šiek tiek atletiškesni, šiek tiek jaunesni, šiek tiek turtingesni, šiek tiek seksualesni – tai išspręstų visas mūsų problemas.

Kaip ir izraelitai, mes neramūs ieškodami ramybės, todėl dažnai jos ieškome netinkamose vietose.

10. Kaip izraelitai reagavo į Dievo teismą Sk 14, 39–45?

Izraelio reakcija į dangaus teismą yra įprasta. Mes nusidėjome, sakė jie. „Esame pasirengę eiti į tą vietą, apie kurią Viešpats kalbėjo“ (Sk 14, 40).

Pusiau pasišventimas yra tarsi blogai atlikta vakcinacija – ji neveikia. Šiandien gydytojai rekomenduoja skiepytis nuo hepatito B iškart po gimimo per pirmąsias 24 valandas. Tai gera pradžia. Tačiau po šio pirmojo skiepo, jei nėra dviejų ar trijų papildomų skiepų deramu laiku ir atitinkamomis dozėmis, tuomet nėra jokios apsaugos nuo hepatito B.

Maištingas Izraelio posūkis, apie kurį parašyta paskutinėse Skaičių 14 eilutėse, nulėmė mirtį ir nusivylimą, nes izraelitai dabar atsisako priimti naujus Dievo nurodymus ir atkakliai pradeda puolimą be Sandoros Skrynios ar Mozės vadovavimo.

Prielaida brangiai atsiėjo; ji atnešė mirtį. Labai dažnai spėliones lemia baimė. Kadangi kažko bijome, priimame tokius sprendimus, dėl kurių vėliau gailimės.

Pagalvokite apie metą, kai vadovavotės tikėjimu, ir metą, kai pasikliovėte prielaida. Koks buvo esminis skirtumas?

Tolesniam tyrinėjimui: „Dabar atrodė, kad jie ima nuoširdžiai gailėtis savo nuodėmingo elgesio. Tačiau jie sielvartavo ne dėl savo nedėkingumo ir neklusnumo, bet dėl nedoro elgesio pasekmių. Sužinoję, kad Viešpats nesušvelnino savo nuosprendžio, vėl priešgyniavo ir pareiškė negrįšią į dykumą. Įsakydamas jiems atsitraukti nuo priešų žemės, Dievas išbandė jų tariamą klusnumą ir įsitikino, jog jis netikras. Jie žinojo, kad labai nusidėjo, pasidavę gaivališkiems jausmams ir mėginę užmušti tuos žvalgus, kurie ragino juos paklusti Dievui. Jie su siaubu suvokė padarę baisią klaidą, kurios pasekmės žadėjo pražūtį. Jų širdys nepasikeitė, ir atsiradus progai prasiveržtų dar vienas panašus priešiškumas. Proga atsirado, kai Mozė, Dievo įpareigotas, įsakė jiems grįžti į dykumą.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 311)

„Tačiau tikėjimas jokiu būdu nesusijęs su perdėtu pasitikėjimu savimi. Nuo to apsaugotas tik žmogus, kurio tikėjimas tikras. Mat perdėtas pasitikėjimas savimi – tai šėtono atkirtis tikėjimui. Tikėjimas remiasi Dievo pažadais ir duoda paklusnumo vaisių. Pernelyg didelis pasitikėjimas savimi taip pat pretenduoja į pažadus, bet panaudoja juos taip, kaip šėtonas – kad pateisintų nuodėmę. Tikėjimas skatino mūsų pirmuosius tėvus pasitikėti Dievo meile, paklusti Jo įsakams. Pernelyg didelis pasitikėjimas savimi paskatino juos nusižengti Jo Įstatymui, manant, kad nuo nuodėmės pasekmių juos išgelbės Jo didžiulė meilė. Tikėjimas nepretenduoja į dangaus malonę, jeigu neįvykdytos sąlygos, pagal kurias ta malonė suteikiama. Tikras tikėjimas remiasi pažadais ir Šventojo Rašto pranašystėmis.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p.106)

Klausimai aptarimui:

1. Aptarkite skirtumą tarp tikėjimo ir perdėto pasitikėjimo savimi. Kodėl Kanaano krašto užkariavimas pirmiausia turėtų būti vertinamas kaip tikėjimo poelgis, o vėliau, kai izraelitai atakavo, tai laikoma perdėto pasitikėjimo savimi poelgiu? Kaip motyvas ir aplinkybės atlieka didelį vaidmenį skiriant tikėjimą ir perdėtą pasitikėjimą savimi? 2. Apmąstykite tai, kad nors nuodėmę galima atleisti, mes dažnai turime patirti nuodėmių padarinius. Kaip galite padėti tiems, kurie sielvartauja žinodami, kad jiems atleista ta nuodėmė, kurios padariniai vis dėlto neigiamai veikia juos ir, galbūt, net jų artimuosius?