NERAMUS PRANAŠAS

Rugsėjo 11–17 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jon 1–4; Jer 25, 5; Ez 14, 6; Apr 2, 5; Lk 9, 51–56; Jud 1–25.

Įsimintina eilutė: „Argi neturėčiau Aš gailėtis Ninevės, to didžiojo miesto, kuriame yra daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, nemokančių atskirti kairės nuo dešinės, ir daug galvijų?“ (Jon 4, 11)

Vienas įdomiausių Šventojo Rašto pasakojimų yra apie Joną. Štai jis buvo Dievo pranašas, pašauktas Dievo, ir vis dėlto – kas? Jis bėgo nuo Dievo kvietimo. Tada, dramatiškai įtikintas persigalvoti ir paklusti Viešpačiui, jis elgėsi tinkamai, bet ką padarė vėliau? Skundėsi, kad žmonės, kuriems jis buvo pašauktas liudyti, iš tikrųjų atgailavo ir išvengė sunaikinimo, grėsusio jiems priešingu atveju!

Puikus pavyzdys, kai kažkas nerimsta, nėra ramus – net iki tokio lygio, kad sako: „Tad, Viešpatie, maldauju atimti man gyvybę, nes geriau man mirti, negu gyventi“ (Jon 4, 3).

Pats Jėzus minėjo pasakojimą apie Joną sakydamas: „Ninevės gyventojai teismo dieną kelsis drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė, išgirdę Jonos pamokslus, o štai čia daugiau negu Jona“ (Mt 12, 41). Iš tikrųjų, daugiau negu Jona! Priešingu atveju Jis negalėtų būti mūsų Išganytoju.

Šią savaitę tyrinėsime apie Joną ir tai, ko galime pasimokyti iš jo neramumo ir ramybės stokos.

I. PABĖGIMAS

Jona buvo nepaprastai sėkmingas misionierius. Tuo pačiu metu jis taip pat buvo labai nenorintis, bent jau iš pradžių. Kad ir ką veikė Jona, Dievo kvietimas iš esmės įsikišo į jo gyvenimą. Užuot ėmęs Dievo jungą ant savo pečių ir pats supratęs, kad Jo „jungas švelnus“ ir Jo „našta lengva“ (Mt 11, 30), Jona nusprendė susiieškoti savo „poilsį“, ir tai buvo bėgimas priešinga kryptimi, nei kur Dievas kvietė jį eiti.

1. Kur Jona tikėjosi rasti ramybę ir atgaivą nuo Dievo pašaukimo? Kaip jam tai sekėsi? Perskaitykite Jonos 1.

Jona iškeliauja priešinga kryptimi, nei Dievas jį pašaukė. Jis net nenustojo diskutuoti kartu su Dievu, kaip darė daugelis kitų Rašto pranašų, kai buvo pašaukti būti Dievo pasiuntiniais (žr., pvz., Iš 4,13).

Įdomu tai, kad tai ne pirmas kartas, kai Jona buvo pašauktas kalbėti Dievo vardu, kaip teigia 2 Kar 14, 25. Tačiau anuo atveju, atrodo, Jona padarė tai, ko Viešpats prašė. Tačiau ne šį kartą.

Kodėl?

Iš istorinių ir archeologinių įrašų aišku, kad Naujosios Asirijos valdovai, dominavę senovės Artimuosiuose Rytuose aštuntame šimtmetyje prieš Kristų, tuo metu, kai Jona tarnavo Izraelyje, buvo žiaurūs. Maždaug po 75 metų Naujosios Asirijos karalius Sanheribas užpuolė Judą. Izraelis ir Samarija jau buvo užimti maždaug prieš dvidešimt metų, ir karalius Ezekijas, matyt, prisijungė prie vietinės koalicijos prieš Asiriją.

Dabar atėjo laikas asirams suvesti sąskaitas. Raštas (2 Kar 18; Iz 36), istoriniai asirų dokumentai ir Sanheribo rūmų Ninevėje sieniniai reljefai pasakoja mums apie žiaurų Lachišo užėmimą, vieną svarbiausių pietinių Ezekijo tvirtovių. Viename užraše Sanheribas teigia paėmęs daugiau nei du šimtus tūkstančių belaisvių iš 46 įtvirtintų miestų, kuriuos jis teigė sugriovęs. Asirijos karaliui užėmus Lachišą, šimtai ar tūkstančiai belaisvių buvo pamauti ant baslio; užkietėjusiems karaliaus Ezekijo šalininkams buvo gyviems nudirta oda, o likusieji buvo išsiųsti į Asiriją kaip vergai, pigi darbo jėga.

Asirai buvo nepaprastai žiaurūs net pagal ano meto pasaulio standartus. O Dievas siuntė Joną į pačią šios imperijos širdį?

Tad kokia čia nuostaba, kad Jona nenorėjo eiti?

Bėgti nuo Dievo? Ar jūs kada nors tai darėte? Jei taip, kaip jums sekėsi? Ko turėtume pasimokyti iš šios klaidos?

II. TRIJŲ DIENŲ POILSIS

Jonos bėgimas nuo Dievo atnešė bėdų. Jo trumpalaikis „poilsis“ buvo sutrikdytas, kai Dievas stebuklingai įsikišo audra. Joną nuo vandens kapo išgelbėjo Dievas, kuris liepė žuviai išgelbėti Joną.

Tačiau tik Jonai atsidūrus priverstiniame trijų dienų poilsyje didžuvės pilve jis supranta, kaip labai priklauso nuo Dievo. Kartais mus reikia nuvesti ten, kur neturime nieko, ką gali pasiūlyti šis pasaulis, kad suprastume, jog Jėzus yra tas, kurio mums išties reikia.

2. Perskaitykite Jonos maldą žuvies pilve (žr. Jon 2, 1–9). Ko jis meldė?

Nors jis buvo gelmėje, labai pavojingose aplinkybėse, Jonos malda susijusi su šventykla. Jis regės „Tavo šventąją buveinę“.

Kas čia vyksta?

Šventykla yra pagrindinė šios maldos vieta, ir šventykla apskritai turėtų būti esminė maldai. Senajame Testamente yra tik viena vieta, kur galima rasti Dievą. Jis yra šventykloje (žr. Iš 15, 17; Iš 25, 8). Šventykla yra pagrindinė maldos ir bendrystės su Dievu vieta.

Vis dėlto Jona nemini šventyklos Jeruzalėje. Veikiau jis kalba apie dangiškąją šventyklą (Jon 2, 7). Čia yra jo viltis, nes iš ten tikrai ateina Dievas ir Jo išgelbėjimas.

Jona pagaliau supranta šią svarbią tiesą. Jis patyrė Dievo malonę. Jis buvo išgelbėtas. Kai didžuvė jį išspjovė, jis asmeniškai supranta Dievo meilę jam, pabėgusiam pranašui. Jis tikrai suprato (net jei ir aplinkkeliais), kad vienintelis saugus kelias bet kuriam tikinčiajam yra siekis būti Dievo valioje.

Taigi dabar jis nusprendžia atlikti savo pareigą ir paklusti Dievo paliepimams, galiausiai keliauja į Ninevę, neabejotinai tikėjimu, eidamas link nepaprastai pikto miesto, kurio gyventojams gali nepatikti, kad šis svetimšalis pranašas jiems sakys, kokie jie nedori.

Kartais mums gali tekti tiesiog atsitraukti nuo visko, kad naujai pažvelgtume į aplinkybes. Nors pasakojimas apie Joną, kuris stebuklingai išgyveno žuvies pilve, yra gana kraštutinis atvejis, kaip išėjimas iš sau įprastos aplinkos gali padėti pažvelgti į ją nauju ir galbūt būtinu požiūriu?

III. MISIJA ĮVYKDYTA

Lyginant su bet kuriuo Izraelio miestu, Ninevė buvo didelė. Tai „buvo labai didelis miestas; jį pereiti reikėjo trijų dienų“ (Jon 3, 3).

3. Perskaitykite Jon 3, 1–10. Kaip reaguoja ši nedora vieta? Kokių pamokų galime įžvelgti šiame pasakojime, stengdamiesi liudyti kitiems?

Vaikščiodamas po miestą, Jona skelbia Dievo žinią: „Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus sunaikinta!“ (Jon 3, 4) Žinia yra aiški. Nors detalės nepateikiamos, paaiškėja, kad žinia pasiekia imlias ausis, o Ninevės žmonės (visi!) tiki Jonos įspėjimu.

Ninevės karalius, kaip įprasta Artimuosiuose Rytuose, paskelbia įsaką, kad parodytų savo širdies pasikeitimą. Visi – įskaitant gyvulius – turi pasninkauti ir apsivilkti ašutinėmis (kaip tai daro gyvuliai, neparašyta). Karalius pakyla iš savo sosto ir sėdasi į pelenus – tai labai svarbus simbolinis poelgis.

4. Perskaitykite Jon 3, 6–9. Palyginkite su Jer 25, 5; Ez 14, 6 ir Apr 2, 5. Kurios karaliaus kalbos dalys parodė, kad jis supranta, kas yra tikroji atgaila?

Pamokslas buvo trumpas, aiškus, bet kupinas teisingos teologijos, susijusios su tikra atgaila. Kol Jona skelbė, Šventoji Dvasia turėjo sunkiai dirbti Ninevės žmonių širdyse.

Šio miesto gyventojams neteko išgirsti visų pasakojimų apie Dievo švelnų vedimą, kaip izraelitams, ir vis dėlto jie į Jį sureagavo teigiamai. Jie tarsi sakė: „Kliaukimės Dievo gailestingumu, o ne savo nuopelnais! Pasikliaukime visiškai Jo gerumu ir malone“.

Keista, tačiau Jona, patyręs Dievo malonę asmeniškai, mano, kad Dievo malonė yra kažkas tokio išskirtinio, jog joje rasti atgaivą gali tik išrinktieji.

Kodėl atgaila yra itin svarbi krikščioniško patyrimo dalis? Ką iš tikrųjų reiškia atgailauti už savo nuodėmes, ypač už tas, kurias darome vėl ir vėl?

IV. PIKTAS, NERAMUS MISIONIERIUS

Deja, pasakojimas apie Joną nesibaigia 3 skyriumi.

5. Perskaitykite Jon 4, 1–11. Kokia yra Jonos bėda? Kokią pamoką galime įžvelgti gana ydingame jo charakteryje?

Jonos 4 prasideda pranašo pykčiu prieš Dievą, nes jo misija buvo labai sėkminga. Jona nerimauja dėl to, kad atrodys kvailai. Dievas skiria laiko pasikalbėti ir padiskutuoti su pranašu, kuris elgiasi kaip mažas vaikas, ištiktas susierzinimo priepuolio.

Čia yra įrodymas, kad tikriems Dievo sekėjams – net pranašams – gali tekti augti ir įveikti sunkumus.

„Kai Jona sužinojo apie Dievo tikslą išgelbėti miestą, kuris, nepaisant savo nedorumo, atgailavo pelenuose su ašutine, jis turėjo pirmasis džiaugtis dėl nuostabios Dievo malonės; bet vietoj to jis pradėjo svarstyti galimybę būti palaikytu netikru pranašu. Rūpestingai saugodamas savo reputaciją, jis nebematė be galo didelės sielų vertės tame nedorame mieste.“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, p. 271)

Stebina Dievo kantrybė pranašui. Atrodo, kad Jis ketino naudoti Joną, o kai pranašas pabėga, Dievas siunčia audrą ir didžuvę, kad sugrąžintų bėglį. Ir net dabar, kai Jona prieštarauja, Dievas bando diskutuoti kartu su Jona ir jo nederamu nusistatymu, sakydamas jam: „Ar dera tau taip širsti?“ (Jon 4, 4)

6. Perskaitykite Lk 9, 51–56. Kaip šis pasakojimas šiek tiek primena įvykius pasakojime apie Joną?

„Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16) arba, kaip Dievas sako Jon 4, 11: „Argi neturėčiau Aš gailėtis Ninevės, to didžiojo miesto, kuriame yra daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, nemokančių atskirti kairės nuo dešinės, ir daug galvijų?“ Turėtume būti itin dėkingi, kad galų gale Dievas, o ne mes, yra širdies, minčių ir motyvų teisėjas.

Kaip mes galime išmokti būti tokie atjautūs ir kantrūs kitiems, koks yra Dievas, ar bent išmokti atspindėti šią atjautą ir kantrybę?

V. DVIKRYPTĖ GATVĖ

Atrodo, kad Jona yra ne naudingas, bet labiau pritraukiantis bėdas. Ninevė buvo pavojinga, tačiau pasakojime apie Joną neatrodo, kad problema yra Ninevės žmonės. Jie supranta žinią ir greitai atgailauja. Misionierius Jona, atrodo, yra silpnoji grandis šiame pasakojime.

Dievas nepalieka nenoringo pranašo, nes žino, kad Jonai reikia misionieriškos kelionės į Ninevę tiek, kiek Ninevės žmonėms reikėjo išgirsti misionieriaus žinią.

7. Perskaitykite Judo laišką. Kaip mes galime „išsilaikyti Dievo meilėje“ (Jud 21). Ką tai reiškia?

Šiame trumpame Naujojo Testamento laiške Judas liepia (Jud 21) mums: „Išsilaikykite Dievo meilėje laukdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo amžinajam gyvenimui“.

Asmeniškas Dievo meilės ir malonės patyrimas nėra vienkartinis įvykis. Vienas iš užtikrintų būdų „išsilaikyti Dievo meilėje“ yra ištiesti ranką kitiems. Kitose eilutėse Judas liepia pasigailėti ir gelbėti kitus, traukiant juos iš ugnies.

8. Perskaitykite Jud 20–23. Kas čia parašyta, kas susiję su pasakojimu apie Joną, ir ko tai moko mus?

Dievas pašaukė Joną vykti į Ninevę, nes Jona tikriausiai neskyrė daug laiko santykių su asirais apmastymui prieš šį konkretų pašaukimą. Tikriausiai jis žinojo, kad jie jam nepatinka, tačiau pranašas nė neįsivaizdavo, kaip jis jų nekenčia ar kokių imsis kraštutinumų, kad jų išvengtų, net ir sulaukęs pašaukimo. Jona nebuvo pasirengęs danguje turėti kaimyną iš Ninevės. Jona neišmoko mylėti taip, kaip myli Dievas. Dievas pašaukė Joną vykti į Ninevę, nes Dievas myli šio miesto žmones ir nori, kad jie būtų Jo karalystėje. Bet Dievas taip pat pašaukė Joną, nes Jis jį myli. Jis nori, kad Jona augtų ir taptų panašesnis į Jį, jiems bendradarbiaujant. Dievas nori, kad Jona atrastų tikrą atgaivą, kuri patiriama tik palaikant gelbstinčius santykius su Juo ir vykdant Dievo valią, kuri apima ir rankos ištiesimą kitiems bei nurodymą į mūsų turimą tikėjimą ir viltį.

Kiek laiko jūs praleidžiate darbuodamiesi kitų išganymui? Dvasine prasme, kaip šis darbas mums padeda atrasti tikrą atgaivą Jėzuje?

Tolesniam tyrinėjimui: „Su pavesta užduotim, Jonai teko didelė atsakomybė; vis dėlto Tas, kuris liepė jam eiti, sugebėjo išlaikyti savo tarną ir užtikrinti jam sėkmę. Jei pranašas būtų nedvejodamas paklusęs, jis būtų išvengęs daugybės karčių patyrimų ir būtų gausiai palaimintas. Vis dėlto Jonos nevilties valandą Viešpats jo neapleido. Per daugybę išbandymų ir keistų apvaizdų buvo atgaivintas pranašo pasitikėjimas Dievu ir Jo begaline galia išgelbėti.“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, p. 266)

„Tūkstančiai gali būti pasiekti paprasčiausiu ir nuolankiausiu būdu. Išsilavinę žmonės, į kuriuos žiūrima kaip į apdovanotus vyrus ir moteris, dažnai būna pastiprinti, išgirdę paprastus žodžius to, kuris myli Dievą ir kuris gali kalbėti apie tą meilę taip natūraliai, kaip pasaulietis kalba apie dalykus, kurie jį labiausiai domina.“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, p. 202)

Klausimai aptarimui:

1. „Dievo pranašas“, nusiminęs dėl to, kad žmonės, kuriems Dievas pašaukė jį liudyti, priėmė išganymą? Kaip mes turime suprasti šį Jonos nusistatymą? Koks galingas Dievo kantrybės Jo tautai pavyzdys, net kai ji elgiasi priešingai turimai šviesai!

2. Panašu, kad pasakojimas apie Joną rodo, jog Dievas ne tik gelbsti paklydusius žmones, bet ir labai rūpinasi savo sekėjų pakeitimu. Kaip mes galime gauti „naują širdį“ ir „naują dvasią“, net jei jau pažįstame Viešpatį ir žinome turimą tiesą? Kuo skiriasi tiesos žinojimas ir pakeitimas tiesa?

3. Dar kartą perskaitykite Judo laišką. Kokia yra esminė Judo laiško žinia ir kodėl ji yra aktuali mums kaip bažnyčiai šiandien?

4. Kaip darbavimosi dėl kitų išganymo patyrimas mums taip pat išeina į naudą? 5. Kad ir kokių svarių priežasčių Jona turėjo ar manė turėjęs, jog nereikėtų eiti į Ninevę, Dievas jam parodė, kaip jis iš tikrųjų klydo. Koks mūsų nusistatymas kitų atžvilgiu gali atspindėti tą patį nederamą požiūrį, kurį parodė Jona?

Leave a Comment

Your email address will not be published.