Gegužės 25–31 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mk 5, 22–24. 35–43; 1 Pt 5, 6–7; Pr 37, 17–28; Lk 16, 13; Rom 6, 16; 1 Kor 15, 26.

Įsimintina eilutė: „O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl Jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų“ (Fil 3, 8).

Tą akimirką, kai Adomas ir Ieva suvalgė gero ir pikto pažinimo vaisiaus, jie patyrė pirmąją, t.y. nekaltumo netektį. Ir šią netektį pakeitė savanaudiškumas, nesutarimas, kaltė, noras valdyti ir turėti viršenybę vienas kito atžvilgiu.

Netrukus po nuopuolio jie pirmą kartą tapo liudytojais gyvybės netekties, kai jiems buvo parūpinti kailiai jų nuogumui uždengti. Dėl draudimo artintis prie gyvybės medžio, kad nevalgytų ir negyventų amžinai, jie taip pat prarado tobulus namus sode, o po kurio laiko jie prarado ir savo sūnų Abelį, nuo jo brolio Kaino rankos. Galų gale vienas iš jų neteko savo sutuoktinio, o tas, kuris gyveno ilgiau, irgi mirė. Tiek daug netekčių dėl vieno sprendimo.

Taip, mums visiems pažįstama skausmo ir praradimo tikrovė, ir daugeliui iš mūsų pastaroji jaučiama giliausiai, kai ji paliečia mūsų šeimą. Ir tai nestebina, nes šeima mus saisto labiausiai; tad ši netektis, su daugybe skirtingų savo formų, mus paliečia giliausiai.

Šią savaitę, mums toliau tyrinėjant šeimos gyvenimą, mes pažvelgsime į ją įvairių netekčių kontekste.

SVEIKATOS NETEKIMAS

Prie gyvybės medžio neprieiname jau tūkstančius metų; ir visi tai jaučiame, ypač kai kalbame apie mūsų fizinę sveikatą. Anksčiau ar vėliau, jei nežūsime dar būdami jauni, mes visi susidursime su atšiauria sveikatos netekimo tikrove.

Jau pats savaime sveikatos praradimas yra skausmingas, tačiau argi ne dar skaudžiau, kai tai ištinka ne tik mus, bet mūsų šeimos narį? Kiek tėvų, ypač kai susirgo jų vaikas, norėjo, kad sirgtų jie patys, tėvai, o ne vaikas? Deja, mes to pasirinkti negalime.

Kuo panašūs visi šie pasakojimai? Mk 5, 22–24. 35–43; Mt 15, 22–28; Lk 4, 38–39; Jn 4, 46–54.

Kiekviename iš šių ir, be abejonės, daugybėje kitų atvejų šeimos narys prašė Jėzaus pagalbos kitam šeimos nariui.

Neabejotina, mes pripažįstame, kad kenčiame dėl to, jog gyvename puolusiame pasaulyje. Nuodėmei atėjus į pasaulį, atsirado ne tik mirtis, bet ir lėtinis skausmas, ligos bei negalios. Susidūrę su lėtinėmis ar neišgydomomis ligomis, galime patirti šoką, pyktį, neviltį ir net galime norėti šaukti: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai? Kodėl Tu toks tolimas, toli nuo mano maldos, nuo mano dejonės šauksmo?“ (Ps 22, 2) Kaip Dovydas, mes taip pat gerai darome išsakydami savo klausimus, pyktį ir skausmą Dievui.

Daugeliu atvejų liga ir kančios liks slėpiniais tol, kol mirtį galutinai nugalės Jėzaus sugrįžimas. Tuo pačiu metu galime tyrinėti svarbias Dievo Žodžio tiesas. Nors Jobas ištvėrė neapsakomą skausmą, jis patyrė gilesnį Dievo artumą. Jis aiškino: „Buvau girdėjęs gandus apie Tave, bet dabar mano akys mato Tave“ (Job 42, 5). Paulius sirgo kažkokia lėtine liga, ir jo elgesys mums pasako, kad kančios gali mums padėti paguosti kitus, jos gali mums padėti atjausti kitus, kurie kenčia skausmą, ir jos gali mums padėti veiksmingiau tarnauti (2 Kor 1, 3–5), t.y., jei neleisime kančioms mus palaužti.

Jei mes ar šeimos nariai kenčia nuo ligos, kokiais pažadais mes galime remtis? Kodėl tokiu metu Jėzaus, mūsų Viešpaties, kančios ant kryžiaus tikrovė mums yra itin svarbi? Ko Jis ant kryžiaus moko mus apie nepaliaujamą Dievo meilę, netgi esant ligai mūsų šeimoje?

PASITIKĖJIMO PRARADIMAS

Mes visi nuodėmingi, sugedę žmonės, kurie tam tikru metu įrodysime esantys nepatikimi asmeniui, kuris mumis pasitikėjo. Ir kas nėra tapęs pasitikėjimo auka? Ir kad ir koks sunkus būtų pasitikėjimo praradimas, visada yra daug blogiau, kai mes išduodame šeimos narį arba esame jo išduoti.

Kartais gali atrodyti, kad praradimui sumažinti verčiau bėgti, mums nusprendus, jog neverta stengtis santykius atkurti. Žinoma, tą padaryti nėra lengva, kai reikalas susijęs su šeimos nariu, pvz., sutuoktiniu. Gal net pasakytumėte, kad vienas iš santuokos tikslų yra išmokyti mus, kaip atkurti pasitikėjimą, kai pastarasis yra sugriaunamas.

Sugriovus pasitikėjimą santykiais, kaip pasitikėjimas ir santykiai gali būti atkurti ir išgelbėti? 1 Pt 5, 6–7; 1 Jn 4, 18; Jok 5, 16; Mt 6, 14–15.

Sugriauto pasitikėjimo atkūrimas primena kelionę; būtina kiekvieną žingsnį žengti neskubant. Kelionė prasideda nuoširdžiu skausmo pripažinimu ir tiesos išpažinimu, nepriklausomai nuo prasižengimo ir prasižengusiojo.

Svetimavimo atveju gijimas prasideda prasižengusiojo išpažintimi. Kaip gijimo proceso dalis, išpažintis turi būti visiškai atvira iš išdavusiojo pusės. Nieko negalima slėpti, kitu atveju, kai viskas išaiškės (o taip bus), tai sugriaus atkurtą pasitikėjimą. O antrą kartą sugriautą pasitikėjimą atkurti dar sunkiau nei pirmą kartą.

Pasitikėjimo atkūrimas reikalauja laiko ir kantrybės. Kuo rimtesnis prasižengimas, tuo daugiau laiko reikės atkūrimui. Priimkite tai, nors kartais atrodys taip, tarsi po dviejų žingsnių į priekį žengiami trys žingsniai atgal. Vieną dieną atrodo, kad rytoj laukia viltis, o kitą dieną norite pabėgti. Tačiau daugelis sugebėjo atkurti jų sugriautus santykius ir sukurti gilesnę, intymesnę, labiau tenkinančią ir laimingesnę santuoką.

Kokie santuokos gydymo principai gali būti taikomi kitokio sugriauto pasitikėjimo atveju? Tuo pačiu metu, kokia gali būti situacija, kai, nors yra atleidimas, daugiau pasitikėjimo nėra ir neturėtų būti?

PASITIKĖJIMO PRARADIMAS. Tęsinys

Kitas būdas pasitikėjimui prarasti – smurtas šeimoje. Sunku patikėti, tačiau tyrimai rodo, kad namai yra ta vieta, kur smurto yra daugiausia. Smurtas šeimoje apima įvairiausias šeimas, įskaitant krikščionių namus. Smurtas yra bet koks užsipuolimas – žodinis, fizinis, emocinis, seksualinis, aktyvus ar pasyvus neatsargumas – kurio griebiasi vienas ar daugiau asmenų prieš kitą šeimos narį.

Raštas pasakoja apie smurtą šeimoje, netgi Dievo tautos gretose. Apie ką jūs susimąstote ir ką jaučiate skaitydami šias eilutes? Kodėl, jūsų manymu, šie pasakojimai buvo išsaugoti Rašte? (Pr 37, 17–28; 2 Sam 13, 1–22; 2 Kar 16, 3; 17, 17; 21, 6)

Smurtavimas yra sąmoningas asmens apsisprendimas panaudoti jėgą ir kontrolę kito asmens atžvilgiu. To negalima paaiškinti ar pateisinti alkoholizmu, stresu, poreikiu patenkinti seksualinius norus, geresnės pykčio kontrolės poreikiu ir jokiu aukos elgesiu. Aukos nėra atsakingos už smurtautojo smurtą. Smurtautojai iškreipia meilę, nes „meilė nedaro nieko pikta“ (Rom 13, 10). Profesionali pagalba gali pagerinti smurtautojo elgesį, bet tik tuo atveju, jei asmuo prisiima atsakomybę už savo elgesį ir siekia tokios pagalbos. Tiems, kurie atsivers Jo artumui, Dievas padarys itin daug, kad padėtų smurtautojams nustoti smurtauti, atgailauti dėl jų nusistatymo ir elgesio, visokeriopai atlyginti žalą ir priimti agape meilės savybes, kad jų širdis išgytų ir mylėtų kitus (žr. Ef 3, 20).

Pamėginkite įsivaizduoti save patyrusio smurtą asmens vietoje. Kokius priėmimo, paguodos ir vilties žodžius norėtumėte išgirsti? Kodėl svarbu užtikrinti saugumą ir rūpestingą priėmimą, užuot patarinėjus, kaip geriau gyventi su smurtautoju?

LAISVĖS PRARADIMAS

Tik vienas Dievas žino, kiek milijonų ar net milijardų žmonių kovoja su kokia nors priklausomybe. Iki šios dienos mokslininkai vis dar nesupranta, kas ją sukelia, nors kai kuriais atvejais jie iš tiesų gali pamatyti tą smegenų dalį, kurioje yra norai ir troškimai.

Deja, tokių priklausomybių vietų nustatymas yra ne tas pat, kas išlaisvinimas iš priklausomybių.

Priklausomybė negailestinga visiems, o ne tik ją turintiesiems. Šeimos nariai – tėvai, sutuoktiniai, vaikai – visi labai kenčia, kai kuris nors šeimos narys yra užvaldytas galios, kurios, atrodo, neįmanoma atsikratyti.

Narkotikai, alkoholis, tabakas, azartiniai lošimai, pornografija, seksas, netgi maistas – šiuos dalykus priklausomybe padaro įprastas ir progresyvus jų vartojimas ar piktnaudžiavimas jais. Asmuo negali sustoti netgi žinodamas, kad tai jam kenkia. Mėgaudamasis pasirinkimo laisve asmuo tampa priklausomybės vergu, ir jis iš tikrųjų netenka savo laisvės. Petras turi paprastą paaiškinimą priklausomybei ir pastarosios rezultatams: „Jie žada šiems laisvę, patys būdami sugedimo vergai; juk nugalėtasis tampa nugalėjusiojo vergu“ (2 Pt 2, 19).

Kokie dalykai gali sukelti žmonėms priklausomybę? Lk 16, 13; Rom 6, 16; Jok 1, 13–15; 1 Jn 2, 16.

Nuodėmė ir priklausomybė nebūtinai yra viena ir tas pat. Galima padaryti tokią nuodėmę, kuri nėra susijusi su jūsų priklausomybe, nors dažnai tokia nuodėmė gali tapti priklausomybe. Daug geriau, Dievo galia, sustabdyti nuodėmę prieš pastarajai virstant priklausomybe. Ir, žinoma, vienintelis ilgalaikis problemos sprendimas nuodėmei ir priklausomybei yra gauti naują širdį. „Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais“ (Gal 5, 24). Paulius taip pat paaiškina romiečiams, ką reiškia mirti šiai nuodėmingai, priklausomybę sukeliančiai prigimčiai, kad galėtume gyventi Kristui (Rom 6, 8–13), o tada priduria: „Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių“ (Rom 13, 14).

Kas asmeniškai nepatyrė kovos su priklausomybe, ar su mūsų pačių, ar kitų, gal net šeimos narių? Kaip galite padėti žmonėms suvokti, kad tai nėra dvasinės nesėkmės priėmimas, net jei jiems kaip krikščionims vis tiek reikėtų profesionalios pagalbos?

GYVYBĖS NETEKTIS

Žmonės suvokia mirties tikrovę. Mes apie tai skaitome, mes tai matome ir galbūt netgi mums patiems teko prie jos priartėti.

Perskaitykite 1 Kor 15, 26. Kaip mirtis aprašyta ir kodėl ji apibūdinta būtent taip?

Kas, praradęs mylimą žmogų, pats nesupranta, koks didelis priešas yra mirtis? Kita vertus, mirusiems yra „gerai“. Jei jie užmerkia akis Viešpatyje, po to, kas jiems atrodo it akimirka, jie yra prikeliami nemirtingumui. „Tikinčiajam mirtis yra mažareikšmis dalykas… Krikščioniui mirtis yra tik miegas, ramybės ir tamsos valandėlė. Su Kristumi Dieve slypi gyvybė, ir ‘kai apsireikš Kristus jūsų gyvastis, su Juo ir jūs pasirodysite šlovingi‘“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 730 p.).

Ne, tai gyvieji, ypač gyvi draugai ar šeimos nariai, patiria tikrą skausmą ir sielvartą po artimo mirties. Aišku, liūdesys yra natūrali, normali reakcija į netektį. Mes patiriame emocinę kančią, kai kažkas, ką mes mylėjome, yra atimamas.

Gedėjimo procesas nėra vienodas visiems, bet apskritai dauguma žmonių patiria kelis jo etapus. Pirmoji ir labiausiai paplitusi reakcija į mylimo žmogaus mirtį yra šokas ir neigimas, net jei mirties buvo tikimasi. Šokas – tai jūsų emocinė apsauga nuo pernelyg staigiai ištiktos netekties, ir jis gali trukti nuo dviejų iki trijų mėnesių. Jūs taip pat galite išgyventi laikotarpį, kai nuolat galvojate apie savo artimą, net įprastų, kasdienių darbų metu. Dažnai pokalbiai krypsta link jūsų netekties ar artimo. Šis laikotarpis gali trukti nuo šešių mėnesių iki metų.

Nevilties ir depresijos stadija yra ilgas gedėjimo periodas, tikriausiai skaudžiausias ir ilgiausiai trunkantis gedinčiajam etapas, kurio metu jis pamažu priima netekties tikrovę. Šiame etape galima patirti daugybę emocijų – pyktį, kaltę, apgailestavimą, liūdesį ir nerimą. Gedėjimo tikslas nėra atsikratyti viso skausmo ar su netektimi susijusių prisiminimų. Paskutiniu atsistatymo etapu pradedama vėl domėtis kasdienine veikla ir kasdien normaliai funkcionuojama.

Kokias paguodžiančias mintis įžvelgiate šiuose tekstuose? Rom 8, 31–39; Apr 21, 4; 1 Kor 15, 52–57.

Tolesniam tyrinėjimui: Daugelis nukentėjo nuo priklausomybių. Jie tapo savo norų vergais ir neteko pinigų, darbo, sveikatos ir laisvės. Tačiau Jėzus atėjo suteikti mums laisvę nuo nuodėmės ir nuo visų mūsų priklausomybių, „tad jei Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi“ (Jn 8, 36). Jėzus taip pat pažadėjo visada būti su mumis (Mt 28, 20; Iz 43, 2); taigi mes neprivalome kovoti šią kovą vieni. Tiesą sakant, turime prisiminti, kad mūšis yra Viešpaties (1 Sam 17, 47), ir Jis žada pergalę (1 Pt 1, 3–9). Šiandien jūs galite pradėti eiti pergalės keliu prieš bet kokią priklausomybę ir gauti norimą laisvę bei tai, ko jums nori Dievas. Tai nereiškia, kad nebus sunku, tai nereiškia, kad kartais gali nepasisekti. Bet gera žinia yra ta, kad tol, kol pasikliausite Viešpačiu, Jis nepasiduos. Taip, nėra blogai ieškoti profesionalios pagalbos. Kaip Viešpats gali panaudoti medicinos specialistą, kuris padės jums išspręsti sveikatos problemas, Jis taip pat gali panaudoti profesionalų patarėją.

„Kai mus supa sunkumai ir išmėginimai, turėtume eiti pas Dievą ir tikėtis iš Jo pagalbos, nes Jis galingas ir gali išgelbėti. Mes turime paprašyti Dievo palaiminimo, jei norime jį gauti. Malda yra pareiga ir būtinybė; bet ar mes neužmirštame šlovinimo? Ar mums nederėtų dažniau dėkoti visų mūsų palaiminimų Teikėjui? Turime puoselėti dėkingumą. Mes turėtume dažnai apmąstyti ir skaičiuoti Dievo malones, girti ir šlovinti Jo šventą vardą, net patirdami sielvartą ir vargą: (E. G. White, Selected Messages, book 2, 268 p.).

Klausimai aptarimui:

Kokį vaidmenį atleidimas atlieka prarasto pasitikėjimo ir sugriautų santykių atstatymui? Mt 6, 12–15; 18, 21–22. „Meilė… pamiršta, kas buvo bloga“ (1 Kor 13, 5).

Kokia nauda apmąstyti ir skaičiuoti Dievo malones, kai mes liūdime ir patiriame vargą?

Kaip praktiškai jūsų bažnyčios šeima apskritai gali padėti patiriantiems kokią nors netektį?