Birželio 3–9 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Pt 2, 1–22; Jn 8, 34–36; Mt 12, 43–45; Jud 4–19; Pr 18, 16–33.

Įsimintina eilutė: „Jie žada šiems laisvę, patys būdami sugedimo vergai; juk nugalėtasis tampa nugalėjusiojo vergu.“ (2 Pt 2, 19)

Pirmame savo laiške Petras su dideliu ganytojo rūpestingumu siekė padrąsinti skaitytojus dėl persekiojimo pavojų. Nors mums nežinoma, apie kokią konkrečiai persekiojimo formą jis kalbėjo, aišku, kad Bažnyčią ištiko baisūs išbandymai, kai pagoniška Romos imperija siekė sunaikinti augantį žmonių, vadinamų krikščionimis, judėjimą.

Tačiau šėtonas pradėjo dviejų krypčių išpuolį. Žinoma, persekiojimai iš išorės, tai yra, brutali jėga ir smurtas, buvo galingas įrankis. Tačiau Bažnyčia susidūrė su kita grėsme, gal net pavojingesne už persekiojimus. Tai – grėsmė iš vidaus. Kaip žydų tautai praeityje teko susidurti su netikrais pranašais, Jėzaus sekėjams Petro dienomis teko susidurti su netikrais mokytojais, kurie „slapta įves pražūtingų klaidamokslių“ (2 Pt 2, 1) į pačią Bažnyčią. Bet blogiausia, dėl ko Petras įspėjo, kad „daugelis paseks jų pasileidimu.“ (2 Pt 2, 2)

Dėl kokių klaidamokslių Petras įspėjo? Kaip Petras į juos reagavo, ir ko mes šiandien galime pasimokyti iš šių įspėjimų, ir mums susiduriant su grėsmėmis iš vidaus?

NETIKRI PRANAŠAI IR MOKYTOJAI

Kartais lengva idealizuoti ankstyvąją Bažnyčią, galvojant apie ją kaip didžiosios ramybės ir darnos laikotarpį tarp ankstyvųjų tikinčiųjų Jėzų.

Tai būtų klaida. Net anomis Jėzaus dienomis Bažnyčia susidurdavo su sunkumais, dažnai vidiniais (pagalvokite apie Judą). Naujojo Testamento laiškai rodo, jog daugelį problemų lėmė klaidingi mokymai. Ankstyvoji Bažnyčia kentėjo ne tik nuo išorinių persekiojimų, bet taip pat ir dėl vidinių problemų. Šiame laiške Petras palietė kai kurias šias vidaus problemas. Kokios jos? „Buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie slapta įves pražūtingų klaidamokslių, išsigindami net juos išpirkusio Valdovo, ir užsitrauks greitą žlugimą. Daugelis paseks jų pasileidimu, ir dėl jų bus piktžodžiaujama tiesos keliui. Iš godumo jie bandys jus išnaudoti suktais žodžiais. Bet nuo seno pasmerkimas jų laukia ir jų pražūtis nesnaudžia.“ (2 Pt 2, 1–3) Vargu ar šie žodžiai primena ramybės ir vidinės darnos laikotarpį tarp brolių ir seserų, ar ne?

Perskaitykite 2 Pt 2, 1–3. 10–22. Dėl ko Petras čia įspėja? Kokios klaidos buvo skatinamos Bažnyčiose?

2 Pt 2, 1 greičiausiai atskleidžia priežastis, kodėl Viešpats įkvėpė Petrą parašyti šį laišką. Apaštalas įspėjo, kad kaip praeityje buvo netikrų pranašų, taip ateityje bus netikrų mokytojų. Petras užrašė nemažai kaltinimų šiems mokytojams, nuo „pražūtingų klaidamokslių“ (2 Pt 2, 1) iki neatsargiųjų pavergimo (2 Pt 2, 19) ir daugybės kitų klaidų. Iš to, ką Petras užrašė, matome, jog tai buvo iš tiesų labai pavojingi mokymai, tad tai paaiškina, kodėl apaštalas taip stipriai prieš juos sureagavo. Petras negalvojo, kad doktrina yra nesvarbu.

Pažvelkite, kaip stipriai Petras reaguoja į šiuos klaidamokslius. Ką tai turėtų pasakyti apie tiesos svarbą? Kaip mes galime apsaugoti save nuo bet kokių ir visų bandymų įnešti klaidamokslius į bažnyčią?

LAISVĖ KRISTUJE?

„Skelbdami išpūstas ir tuščias kalbas, kūno geismais ir pasileidimu jie pavilioja tuos, kurie vos paspruko nuo gyvenančių paklydime.“ (2 Pt 2, 18) Dėl ko Petras įspėjo šioje eilutėje? Ką apaštalas sako 2 Pt 2, 19, kas padeda paaiškinti jo susirūpinimą? Kuo svarbus yra žodis „laisvę“ 19 eilutėje?

Pačiais griežčiausiais žodžiais Petras įspėjo laiško skaitytojus dėl netikrų mokytojų pavojaus. 2 Pt 2, 18–21 apaštalas perspėjo, kad šie netikri mokytojai, žadėdami laisvę, iš tiesų stumia žmones į vergiją.

Koks visiškas Evangelijos iškreipimas! Laisvė Kristuje turėtų reikšti laisvę nuo nuodėmės vergijos. (Rom 6, 4–6) Bet tokios laisvės Kristuje samprata, kuri palieka žmogų nuodėmės vergijoje, yra klaidinga, dėl kurios Petras ir įspėjo. Nors tyrinėtojai svarsto, dėl kokių tiksliai klaidamokslių apaštalas čia įspėjo, akivaizdu, kad įspėjimas yra susijęs su nuodėmės klausimu ir vergavimu nuodėmei.

Perskaitykite Jn 8, 34–36. Kaip Kristaus žodžiai čia padeda mums suprasti, ką sako Petras?

Kad ir ką šie netikri mokytojai skelbė, jie vedė savo aukas – neseniai įtikėjusius Viešpatį Jėzų žmones – atgal prie jų senos nuodėmingos gyvensenos. Nesunku įsivaizduoti nuvertintos malonės Evangeliją, kada neakcentuojamas tyrumas ir šventumas, kažką, kas juos laikė pasaulio sugedime, (2 Pt 2, 19) iš kurio jie tik ką pabėgo. Tad nestebina, kad Petras taip griežtai ir kietai pasisakė prieš šiuos mokymus ir įspėjo dėl to, koks būtų rezultatas jais sekant.

Jūsų supratimu, kas yra laisvė Kristuje? Iš ko Kristus jus išlaisvino?

ŠUO SUGRĮŽO PRIE SAVO VĖMALO

Perskaitykite 2 Pt 2, 17–22; Mt 12, 43–45. Kokių yra pavojų, kai atsivertęs į krikščionybę žmogus grįžta prie savo buvusios gyvensenos?

Petras buvo ypač susirūpinęs dėl tų likimo, kuriuos netikri mokytojai paviliojo grįžti prie ankstesnių nuodėmių. (2 Pt 2, 18) Netikri mokytojai žada laisvę, tačiau, kaip Petras nurodo, jų žadama laisvė radikaliai skiriasi nuo tos laisvės, kurią Jėzus pažadėjo tiems, kurie Jį seka.

Pažvelkite į galingą Petro įspėjimą. „Jiems būtų geriau iš viso niekada nepažinti teisumo kelio,“ (2 Pt 2, 21) nei jį pažinti, o tada grįžti į savo senąjį kelią.

Žinoma, tai nereiškia, kad jų atvejis yra beviltiškas. Mums visiems žinoma pasakojimų, kai nusigręžusieji nuo Viešpaties vėliau sugrįžo. Ir mes žinome, kad Viešpats labai apsidžiaugia, kai jie tai padaro, ir su malonumu juos priima. (žr. Lk 15, 11–32) Tai reiškia, jog nusigręžti yra labai pavojinga ir nemalonu. Šuns sugrįžimas prie savo vėmalo – tai tiesmukiškas ir grubus apibūdinimas, tačiau Petras savo mintį išreiškė būtent taip.

Galbūt Jėzaus žodžių aidas 2 Pt 2, 20 yra sąmoningas. (žr. Mt 12, 45; Lk 11, 26) Jėzus papasakojo palyginimą apie žmogų, kuris buvo išlaisvintas nuo netyros dvasios. Dvasia klaidžioja bevandenėse vietos, o tada sugrįžta pamatyti namų, iš kur išėjo. (Mt 12, 44) Ji sugrįžta ir randa namus tuščius ir iššluotus. Tada eina, pasiima kelias kitas už save dar piktesnes dvasias. Kaip sako Jėzus: „Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma.“ (Mt 12, 45) Jėzaus parodytas ir Petro apibūdintas pavojus yra tikras. Naujai įtikėjęs asmuo turi užtikrinti, kad Šventoji Dvasia pakeis tuos dalykus, kurie kažkada dominavo jo gyvenime. Jei dalyvavimas bažnyčios veikloje ir dalijimasis nauju tikėjimu nepakeičia ankstesnės pasaulietiškos veiklos, tuomet pernelyg lengva grįžti prie senųjų užsiėmimų.

Kaip mes, bažnyčia, galime geriau ugdyti ir mokyti mūsų narius, ypač naujuosius?

PETRAS IR JUDAS

Daug žmonių pastebėjo, kad Judo 4–19 iš esmės pakartoja 2 Pt 2, 1–3, 7 žinią. Kai Raštas pakartoja žinią, turėtume suprasti, kad Dievas nori perteikti kažką svarbaus. Šiose panašiose ištraukose Petras ir Judas skiria daug laiko pranešdami mums svarbią tiesą – nedorėlių likimai yra pavaldūs Dievui. Ir Petras, ir Judas nepaliko mus jokių abejonių, kad Dievas atidžiai stebi pikta. Ar nedora žmonija, ar puolę angelai, Dievas skiria ypatingą dėmesį jų blogiui ir numatė jiems bausmę teismo dienai. (2 Pt 2, 9. 17; Jud 6)

Perskaitykite 2 Pt 2, 1–3, 7 ir Judo 4–19. Kokių ankstesnio Dievo keršto pavyzdžių pateikia Petras ir Judas, pabrėždami tai, kad Dievas rimtai paiso nuodėmės?

Petras ir Judas užrašė tris Dievo keršto praeityje pavyzdžius. Pastarieji apima senovės pasaulio sunaikinimą tvanu, Sodomos ir Gomoros sudeginimą ir angelų laikymą sunaikinimui. (2 Pt 2, 4–6; 3, 7; Jud 6–7) Visos šios eilutės yra susijusios su baigtinumo jausmu. Nors Šventasis Raštas daug kalba apie Dievo gailestingumą ir malonę, Dievo teisingumas taip pat atlieka svarbų vaidmenį galutiniame nuodėmės sunaikinime.

Kokios nuodėmės lėmė tokią sunkią bausmę? Pastarosios apima klaidamokslius; Viešpatystės niekinimą; vergovę tam, kas juos užvaldė; Dievo malonės iškreipimą į palaidumą; Jėzaus Kristaus kaip vienintelio Valdovo ir Viešpaties neigimą; savo kūnų teršimą; išpūstas ir tuščias kalbas bei šmeižtą. (2 Pt 2, 1, 10, 19, Jud 4. 8; 2 Pt 2, 18; Jud 10)

Įdomu tai, kad šie aprašymai neapima smurto ir kitų piktų žiaurumų, kurie mus dažnai piktina. Vietoj to, apibūdintos subtilesnės nuodėmės, kurioms būdingas vienas bendras dalykas. Šios nuodėmės kartais yra teisinamos bažnyčios bendruomenėje. Tai turėtų pažadinti mus, kad reikia itin nuoširdaus atgailavimo ir reformos bažnyčioje.

Perskaitykite 2 Pt 2, 12 ir Jud 10. Čia Petras ir Judas apibūdina tuos, kuriems gresia sunaikinimas, nes jie degradavo iki neprotingų gyvulių, (2 Pt 2, 12) (Jud 10) valdomų instinkto. Kaip šis apibūdinimas palygintinas su tuo, kokius žmones Dievas sukūrė pradžioje, ir kaip jūs galite to išvengti savo gyvenime?

DAUGIAU SENOJO TESTAMENTO PAMOKŲ

Perskaitykite 2 Pt 2, 6–16. Kokius kitus pavyzdžius Petras panaudojo perspėdamas dėl to, kur nuves nedorumas?

Rašte pirmoji esminė nuoroda į Sodomą yra Pr 13, 12–13. Lotas ir Abraomas nusprendė išsiskirti dėl „finansinių“ priežasčių. Lotas pasirinko Jordano slėnį ir „pasistatė savo palapinę prie Sodomos.“ (Pr 13, 12) Tada Raštas sako: „O Sodomos gyventojai buvo nedori ir labai nusidėję Viešpačiui.“ (Pr 13, 13) Vėliau, kai Dievas perspėjo Abraomą, kad Jis ketina sunaikinti Sodomą, Abraomas derėjosi, kad Dievas jos nesunaikintų, jei ten rastųsi 10 teisiųjų. (Pr 18, 16–33) Neįtikimumas, kad Sodomoje rastųsi bent 10 teisiųjų buvo aiškiai parodytas tuo, kas atsitiko su Lotu susitikusiems pasiuntiniams. Miestas buvo deramai sunaikintas; pabėgo tik Lotas ir jo abi dukterys. (Pr 19, 12–25)

Šiame pasakojime Petras įžvelgia dvi pamokas. Pirmoji, du miestai – tai bedieviams teksiančios bausmės pavyzdys. (2 Pt 2, 6) Antroji, kad Viešpats žino, kaip išgelbėti teisiuosius iš mėginimo. (2 Pt 2, 7–9) Tada Petras pastebi savybes tų, kurie buvo sunaikinti Sodomoje ir Gomoroje: pasidavę kūnui, pasineria nešvariuose geismuose ir paniekina Viešpatystę, įžūlūs akiplėšos, piktžodžiauja šlovingiesiems. (2 Pt 2, 10–11) Šios savybės turi panašumų su Petro aprašytais netikrais mokytojais ir jų sekėjais.

Sk 22, 1–24, 25 užrašytas pasakojimas apie Balaamą. Jį pasamdė Balakas, Moabo karalius, kad prakeiktų izraelitus. Iš pradžių jis nenorėjo to daryti, bet galiausiai jis buvo įtikintas imtis šios užduoties dėl didesnės pinigų sumos. (Sk 22, 7–21) Pakeliui jam kelią pastojo „Viešpaties angelas“ ir jis buvo išgelbėtas nuo mirties tik tuomet, kai jo asilė šliejosi prie sienos. Balaamas mušė savo asilę ir suprato savo klaidą tik tuomet, kai jam buvo atvertos akys, ir jis pats pamatė „Viešpaties angelą.“ (Sk 22, 22–35) Galų gale, Balaamas palaimino Izraelį. (Sk 23, 4–24. 24) Petras panaudojo Balaamą kaip pavyzdį nusakydamas tuos, kurie susiviliojo svetimavimu ir godulyste. (2 Pt 2, 14–15) Tokie žmonės yra tarsi Balaamas. Jie paliko kelią, kurio turėtų laikytis.

Pagalvokite apie visa, kas mums buvo suteikta ir Rašte, ir E. Vait raštuose. Tad, kodėl mes, septintosios dienos adventistai, niekada negalime sakyti, kad mes nebuvome įspėti?

Tolesniam tyrinėjimui: Dažnai girdime krikščionis kalbant apie „laisvę Kristuje“. Žinoma, tai galiojanti samprata. Būti laisviems nuo Įstatymo pasmerkimo ir turėti išgelbėjimo garantiją dėl to, ką Kristus dėl mūsų padarė, o ne dėl mūsų pačių darbų – tai išties reiškia laisvę. Martyno Liuterio istorija ir vergovė, kurią jis kentėjo, kol suprato malonę – tai puikus pavyzdys to, ką ši laisvė gali reikšti. Tačiau, kaip tyrinėjome Petro laiške, nuostabi tiesa gali būti iškreipta. „Didžioji mūsų visiškos priklausomybės nuo Kristaus išganymo tiesa yra šalia prielaidos klaidos. Tūkstančiai laisvę Kristuje klaidingai laiko savivale; ir kadangi Kristus atėjo išlaisvinti mus iš Įstatymo pasmerkimo, daugelis teigia, kad pats Įstatymas nebegalioja, ir kad tie, kurie jo laikosi, išsižadėjo malonės. Tad kaip tiesa ir paklydimas atrodo yra artimi ir itin panašūs, protai, kurių neveda Šventoji Dvasia, bus paskatinti priimti paklydimą ir, tai darydami, atsidurs šėtono apgavysčių galioje. Taip vesdamas žmones priimti paklydimą vietoje tiesos, šėtonas stengiasi užsitikrinti protestantų pasaulio pagarbą.“ (E. Vait, „Christ Triumphant“, 324 p.)

Klausimai aptarimui:

Apmąstykite 2 Pt 2, 19 ir kitus Petro pasakytus dalykus apie klaidamokslių rezultatus. Kodėl mes turime būti tikri, kad patys suprantame svarbiausias tiesas, kurias mes įtikėjome? Kaip svarbu, kad mes visi aiškiai sutartume, ką turėtume tikėti? Kada iškyla „pavojus“ idėjų, kurios nesutampa su kitų tikinčiųjų, apmąstymo?

Perskaitykite kietą Petro kalbą dėl bausmės ir teismo: „užsitraukė greitą žlugimą“ (2 Pt 2, 1); „todėl pražus savo sugedime“ (2 Pt 2, 12); „išlaikyti nedoruosius teismo dienai ir bausmei“ (2 Pt 2, 9); „ir jų pražūtis nesnaudžia.“ (2 Pt 2, 3) Ką šios eilutės pasako ne tik apie teismo tikrovę, bet ir apie tai, kaip stipriai Dievas smerkia tuos, kurie veda Jo tautą į paklydimą?

Jūsų nuomone, ką reiškia, kai kalbantieji apie „laisvę Kristuje“ paprastai tai daro ne Įstatymo apskritai kontekste (nors kai kurie tai daro Įstatymo apskritai kontekste), tačiau ketvirto įsakymo, sabatos įsakymo kontekste? Kaip šis argumentas padeda mums pamatyti kitą būdą, kaip „laisvės Kristuje“ idėja gali būti iškreipta?