Gruodžio 16–22 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Rom 12; 13

Įsimintina eilutė: „Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12, 2).

Kad ir kaip Paulius stengėsi atverti romiečiams akis dėl jų klaidingų sampratų Įstatymo atžvilgiu, apaštalas taip pat ragina visus krikščionis laikytis aukšto paklusnumo mato. Šis paklusnumas ateina iš vidinio mūsų širdies ir proto pasikeitimo, kurį lemia tik Dievo jėga, veikianti Jam save pavedusiame asmenyje.

Laiške romiečiams neužsiminta, kad šis paklusnumas ateina automatiškai. Krikščionis reikia apšviesti, kokie yra reikalavimai; jis turi norėti paklusti tiems reikalavimams; ir, galiausiai, krikščionys turėtų siekti galios, be kurios toks paklusnumas yra neįmanomas.

Tai reiškia, kad darbai yra krikščioniško tikėjimo dalis. Paulius niekada nenuvertino darbų; nuo 13 iki 15 skyriaus apaštalas skiria tam daug dėmesio. Tai nepaneigimas to, ką jis anksčiau sakė apie teisumą tikėjimu. Priešingai, darbai yra tikra išraiška, ką reiškia gyventi tikėjimu. Net būtų galima teigti, kad dėl papildomo apreiškimo po Jėzaus atėjimo Naujojo Testamento reikalavimai yra sunkesni nei Senojo. Naujojo Testamento tikintiesiems buvo suteiktas tinkamo moralinio elgesio Jėzuje Kristuje pavyzdys. Jis ir niekas kitas rodo pavyzdį, kuriuo mes turėtume sekti. „Būkite tokio nusistatymo kaip [ne Mozė, ne Danielius, ne Dovydas, ne Saliamonas, ne Debora, ne Elijas] Kristus Jėzus“ (Fil 2, 5).

Aukštesnio mato būti negali.

KAIP DVASINĮ GARBINIMĄ

Su 11 skyriumi baigiasi doktrininė Laiško romiečiams dalis. Nuo 12 iki 16 skyriaus pristatomi praktiniai pamokymai ir asmeniniai pastebėjimai. Nepaisant to, šie baigiamieji skyriai yra labai svarbūs, nes jie parodo, kaip reikia gyventi tikint.

Pradžiai, tikėjimas nėra pakaitalas paklusnumui, tarsi tikėjimas kažkaip panaikina mūsų pareigą paklusti Viešpačiui. Moraliniai priesakai vis dar galioja; jie paaiškinti, net išdidinti Naujajame Testamente. Ir nėra jokių požymių, kad krikščionims savo gyvenime bus lengva vadovautis šiais moraliniais priesakais. Priešingai, mums pasakyta, kad kartais tai gali būti sunku, nes kova su savuoju „aš“ ir su nuodėme visada yra sunki (1 Pt 4, 1). Krikščionims pažadėta dieviška galia ir užtikrinimas, kad pergalė yra įmanoma, bet mes vis dar esame priešo pasaulyje ir turėsime kovoti daug kovų su pagunda. Gera žinia yra ta, kad jei mes pulsime, jei mes suklupsime, mes nesame atstumti, bet turime tokį Vyriausiąjį Kunigą, kuris mus užtaria (Hbr 7, 25).

Perskaitykite Rom 12, 1. Kaip čia pateikta analogija atskleidžia, kaip mes, krikščionys, turime gyventi? Kaip su tuo dera Rom 12, 2?

Rom 12, 1, Paulius nurodo į Senojo Testamento atnašas. Kadangi senovėje Dievui buvo aukojami gyvuliai, dabar krikščionys Dievui turėtų aukoti savo kūnus, ne žudydami save, bet kaip gyvą atnašą, skirtą Jo garbinimui.

Senovės Izraelyje, kiekviena aukojimui skirta atnaša buvo kruopščiai apžiūrima. Nustačius bet kokį gyvulio trūkumą, jis būdavo atmestas, nes Dievas liepė, kad auka būtų be trūkumų. Tad krikščionys yra pašaukti „aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką“. Kad taip būtų, visos jų galios turi būti išlaikytos kuo geresnės būklės. Nors mes visi turime trūkumų, mintis yra ta, kad mes turime kaip įmanydami siekti gyventi nepriekaištingiau ir ištikimiau.

Pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą (Rom 12, 2). Taip apaštalas aprašo (krikščionių) pažangą; jis kreipiasi į tuos, kurie jau yra krikščionys. Krikščioniškas gyvenimas nereiškia stovėti ir nejudėti, bet pereiti nuo to, kas yra gerai, prie to, kas yra geriau“. (Martin Luther, Commentary on Romans, 167–168 p.) Ką reiškia krikščioniškame gyvenime pereiti nuo to, kas gera, prie to, kas geriau?

MANYTI APIE SAVE BLAIVIAI

Šį ketvirtį mes daug kalbėjome apie moralinio Dievo Įstatymo amžinumą ir ne kartą pabrėžėme, kad Pauliaus žinia Laiške romiečiams nemoko, jog Dešimt Dievo įsakymų nebegalioja ar kad tikėjimas juos kažkaip panaikina.

Vis dėlto, lengva pabrėžti Įstatymo raidę ir pamiršti pastarojo dvasią. Ir ši dvasia – tai meilė Dievui ir meilė vienas kitam. Nors kiekvienas gali teigti mylįs, tačiau šios meilės atskleidimas kasdieniame gyvenime gali būti visai kitas reikalas.

Perskaitykite Rom 12, 3–21. Kaip mes turime parodyti meilę kitiems?

Kaip ir 1 Kor 12 bei 13, Paulius, pirma dėstęs apie Dvasios dovanas, išaukština meilę. Meilė (graikiškai – agape) – tai prakilnesnis kelias. „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8). Tad meilė nusako Dievo charakterį. Mylėti reiškia veikti dėl kitų, kaip tai daro Dievas, ir elgtis su jais taip, kaip tai darytų Dievas.

Paulius čia rodo, kaip ši meilė turi būti išreikšta praktiškai. Vienas svarbus principas yra akivaizdus, tai – asmeninis nuolankumas: žmogaus noras „nemanyti apie save geriau negu dera“ (Rom 12, 3), noras „lenktyniauti tarpusavio pagarba“ (Rom 12, 10), noras „nelaikyti savęs išmintingais“ (Rom 12, 16). Kristaus žodžiai apie save: „Imkite ant savo pečių Mano jungą ir mokykitės iš Manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29), – apčiuopia to esmę.

Iš visų žmonių, krikščionys turėtų būti patys kukliausi. Galų gale, pasižiūrėkite, kokie esame bejėgiai. Pažvelkite, kokie esame puolę. Pažvelkite, kokie esame priklausomi ne tik nuo ne mūsų pačių teisumo išgelbėjimui, bet ir galios, veikiančios mumyse, kad pakeistų mus taip, kaip mes niekada negalėtume pasikeisti patys. Dėl ko mes galėtume pasigirti? Kuo mes galime pasigirti? Kuo mes galime didžiuotis? Visiškai niekuo. Paisant šio pradinio taško, susijusio su asmeniniu nuolankumu, ne tik Dievo, bet ir aplinkinių akivaizdoje mes turime gyventi taip, kaip Paulius perspėja mus šiose eilutėse.

Perskaitykite Rom 12, 18. Kiek jūs taikote šį paraginimą savo gyvenime šiuo metu? Galbūt jums reikia pakoreguoti nusistatymą, kad galėtumėte padaryti tai, ką Žodis mums čia liepia?

KRIKŠČIONYS IR VALDŽIA

Perskaitykite Rom 13, 1–7. Kokių esminių principų mes galime įžvelgti šiose eilutėse apie mūsų santykį su pilietine valdžia?

Pauliaus žodžiai įdomūs tuo, kad apaštalas rašė tuomet, kai pasaulį valdė pagoniška imperija, kuri galėjo būti labai žiauri, kuri pačia esme buvo itin sugedusi, kuri nieko nežinojo apie gyvąjį Dievą ir kuri per keletą metų pradėjo masiškai persekioti tuos, kurie norėjo garbinti tokį Dievą. Tiesą sakant, Paulių nubaudė mirtimi tokia valdžia! Tačiau nepaisant viso to, Paulius skelbė, kad krikščionys būtų geri piliečiai, net esant tokiai valdžiai!

Taip. Ir taip yra todėl, kad pati valdžios idėja randama visame Rašte. Tokia samprata, valdžios principas, yra Dievo duotas. Žmonės turi gyventi bendruomenėje su taisyklėmis, įsakais ir matu. Anarchija nėra biblinė samprata.

Tačiau tai nereiškia, kad Dievas pritaria visai valdžiai ar visoms valdymo formoms. Priešingai. Nereikia labai toli žvelgti, nei istorijoje, nei šiandieniame pasaulyje, kad pamatytume žiaurius režimus. Tačiau net ir tokiais atvejais kaip šie, krikščionys turėtų, kiek įmanoma, laikytis tos šalies įstatymų. Krikščionys turi ištikimai palaikyti valdžią, kol pastarosios siekiai neprieštarauja Dievo reikalavimams. Būtina labai pamaldžiai, kruopščiai svarstyti ir pasitarti su kitais, prieš pradedant eiti keliu, kuris priešina jį su valdžia. Mes žinome iš pranašystės, kad vieną dieną visi ištikimi tikintieji Dievą bus laikomi valdančių pasaulį politinių galių priešais (Apreiškimo 13). Iki tol mes turime padaryti viską, ką galime, Dievo akivaizdoje, kad būtume geri piliečiai, kad ir kokioje šalyje mes gyvename.

„Žmonių valdžią mes turime laikyti paskirta Dievo ir mokyti paklusnumo jai kaip šventos pareigos jos juridinėje sferoje. Tačiau kai ji sukyla prieš Dievo reikalavimus, mes turime paklusti ne žmonėms, o Dievui. Dievo Žodis turi būti aukščiau visų žmonių sukurtų įstatymų. […] Iš mūsų niekas nereikalauja nepaklusti valdžiai. Mūsų žodžiai, ištarti ar užrašyti, turi būti gerai apgalvoti, kad nebūtų užrašyta, jog mes kalbėjome kaip įstatymo ar valdžios priešininkai. Mes neturėtume sakyti ar daryti nieko, kas be reikalo užtvertų mums kelią“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 53 p.).

MYLĖTI VIENAS KITĄ

„Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, nes kas myli kitą, tas įvykdo Įstatymą“ (Rom 13, 8). Kaip mes turime suprasti šią eilutę? Ar tai reiškia, kad jei mes mylime, mes nesame įpareigoti paklusti Dievo Įstatymui?

Kaip Jėzus Kalno pamoksle, taip Paulius čia išdidina Įstatymo reikalavimus, parodydamas, kad skatinanti jėga viskam, ką mes darome, turi būti meilė. Kadangi Įstatymas – tai Dievo charakterio išraiška, o Dievas yra meilė, mylėti reiškia įvykdyti Įstatymą. Tačiau tikslių ir išsamių Įstatymo įsakymų Paulius nepakeičia kažkokiu miglotu meilės matu, kaip teigia kai kurie krikščionys. Moralinis Įstatymas vis dar galioja, nes, vėlgi, pastarasis apibrėžia nuodėmę, o kas gali paneigti nuodėmės tikrovę? Tačiau Įstatymo tikrai gali būti laikomasi tik meilės kontekste. Atminkite, kad kai kurie iš tų, kurie privedė Kristų prie kryžiaus, paskui grįžo namo laikytis Įstatymo!

Kuriuos įsakymus, kurie parodo meilės principą Įstatymo laikymesi, Paulius pateikė kaip pavyzdį? Kodėl būtent šiuos? Rom 13, 9–10.

Įdomu tai, kad meilės veiksnys nebuvo naujai įvestas principas. Cituodamas Kun 19, 18: „Mylėsi savo artimą kaip save patį“, – Paulius parodo, kad šis principas buvo neatskiriama Senojo Testamento sistemos dalis. Vėlgi, Paulius nurodo į Senąjį Testamentą patvirtindamas savo Evangelijos skelbimą. Kai kurie, paisydami šių eilučių, teigia, kad Paulius čia moko, jog galioja tik keli paminėti įsakymai. Jei taip, ar tai tuomet reiškia, kad krikščionys gali nebegerbti savo tėvų, garbinti stabus ir turėti kitų dievų, o ne tik Viešpatį? – Žinoma, ne.

Pažvelkite į kontekstą. Paulius čia kalba apie mūsų santykius su vienas kitu. Jis čia kalba apie asmeninius santykius, todėl jis ir nurodo į įsakymus, kurie yra šių santykių centras. Jo argumentas tikrai neturėtų būti aiškinamas taip, tarsi jis niekais laiko likusį Įstatymą (žr. Apd 15, 20; 1 Tes 1, 9; 1 Jn 5, 21). Be to, kaip nurodo rašiusieji Naująjį Testamentą, parodydami meilę kitiems, mes parodome savo meilę Dievui (Mt 25, 40; 1 Jn 4, 20–21).

Pagalvokite apie savo santykius su Dievu ir kaip jie atspindi jūsų santykius su kitais. Kiek tuose santykiuose yra svarbi meilė? Kaip jūs galite išmokti mylėti kitus taip, kaip Dievas myli mus? Kas jums tam pastoja kelią?

DABAR IŠGANYMAS MUMS…

„Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas mums arčiau negu tuomet, kai įtikėjome“ (Rom 13, 11).

Kaip mes tyrinėjome visą ketvirtį, Laiške romiečiams Paulius ypatingą dėmesį skyrė tikėjimo ir darbų vaidmens Naujosios Sandoros kontekste paaiškinimui bažnyčiai Romoje, ypač ten įtikėjusiems žydams. Klausimas buvo susijęs su išgelbėjimu ir kaip nusidėjėliui yra priskiriamas teisumas ir šventumas Viešpaties akivaizdoje. Padėdamas tiems, kurie visą dėmesį skyrė Įstatymui, Paulius Įstatymui priskyrė deramą vaidmenį ir kontekstą. Nors, idealiu atveju, judaizmas net Senojo Testamento laikais buvo malonės religija, Įstatymo raidės prisilaikymas išplito ir padarė daug žalos. Mums, kaip bažnyčiai, reikia saugotis, kad mes nepadarytume tos pačios klaidos.

Perskaitykite Rom 13, 11–14. Apie kokį įvykį Paulius čia kalba ir kaip mes turėtume reaguoti laukdami šio įvykio?

Nuostabu tai, kad Paulius čia kalba tikintiesiems, sakydamas jiems pabusti ir susiimti, nes Jėzus grįžta. Nesvarbu, kad tai buvo parašyta beveik prieš du tūkstančius metų. Mes visada turime gyventi tikintis veikaus Kristaus atėjimo. Kiek tai susiję su mumis, kalbant apie mūsų pačių asmeninius patyrimus, Antrasis atėjimas yra toks pat artimas, kaip ir mūsų pačių mirtis. Nesvarbu, ar užmerkdami akis mirsime kitą savaitę, ar po 40 metų, ir ar mes miegosime tik keturias dienas, ar 400 metų, mums dėl to nėra jokio skirtumo. Netruks, ir Jėzaus antrasis atėjimas įvyks. Kadangi mums visiems mirtis visada gali būti ne už kalnų, dienos iš tikrųjų yra trumpos, išganymas mums yra arčiau negu tuomet, kai įtikėjome.

Nors Laiške romiečiams Paulius nesigilina į antrąjį atėjimą, apie pastarąjį apaštalas daug išsamiau kalba laiškuose tesalonikiečiams ir korintiečiams. Galų gale, tai labai svarbi tema Rašte, ypač Naujajame Testamente. Be antrojo atėjimo ir vilties, kurią jis siūlo, mūsų tikėjimas tikrai yra bereikšmis. Galų gale, ką reiškia „nuteisinimas tikėjimu“ be antrojo atėjimo, kuris šią nuostabią tiesą užbaigs jos nuostabiu išsipildymu?

Jei tikrai žinotumėte, kad Jėzus ateis kitą mėnesį, ką jūs pakeistumėte savo gyvenime, ir kodėl? Jei manote, kad jums reikia kažką pakeisti likus mėnesiui iki Jėzaus atėjimo, kodėl to nepadarius dabar? Koks yra skirtumas?

Tolesniam tyrinėjimui: „Rašte yra apreikšta Dievo valia. Dievo Žodžio tiesos – tai Aukščiausiojo žodžiai. Tas, kuris šias tiesas daro savo gyvenimo dalimi, tampa visomis prasmėmis nauju kūriniu. Tokiam žmogui nesuteikiamos naujos protinės galios, bet tamsa, per nežinojimą ir nuodėmę temdžiusi supratimą, yra pašalinama. Žodžiai duosiu jums naują širdį reiškia – ‘duosiu jums naują mąstymą‘. Širdies pasikeitimą visada lydi aiškus krikščioniškos pareigos suvokimas, tiesos supratimas. Tas, kuris Raštui skiria atidų, maldingą dėmesį, įgis aiškų supratimą ir tvirtą nuovoką, tarsi pats kreipęsis į Dievą jis pasieks aukštesnę suvokimo plotmę“. (E. Vait, „My Life today“, 24 p.)

„Dievas… ateina veikiai, ir mes turime būti pasirengę ir laukti Jo pasirodymo. Kaip šlovinga bus Jį pamatyti ir būti pasveikintiems kaip Jo atpirktiesiems! Mes ilgai laukėme, bet mūsų viltis neturi užgesti. Jei mes pamatysime Karalių Jo grožyje, mes būsime amžinai palaiminti. Jaučiuosi taip, tarsi turėčiau garsiai sušukti: ‘Pakeliui namo!‘ Artinasi laikas, kai Kristus ateis su didžia galybe ir šlove pasiimti savo atpirktųjų į amžinuosius namus“. (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 8 t., 253 p.)

Klausimai aptarimui:

Klasėje aptarkite penktos dalies pabaigoje pateiktus klausimus. Kokius atsakymus žmonės pateikė, ir kaip jie juos pagrindė?

Klausimas, kaip mums būti ir gerais piliečiais, ir gerais krikščionimis kartais gali būti labai sudėtingas. Jei kažkas jūsų teirautųsi patarimo dėl pastovėjimo už tai, kas jo įsitikinimu yra Dievo valia, nors dėl to jam kiltų konfliktas su valdžia, ką jūs pasakytumėte? Ką patartumėte? Kokiais principais reikia vadovautis? Kodėl tai yra kažkas, ką turėtume daryti tik labai rimtai ir su malda apsvarstę? (Galų gale, ne kiekvienas įmestas į liūtų duobę išeina nenukentėjęs.)

Jūsų nuomone, ką sunkiau daryti: griežtai laikytis Įstatymo raidės ar besąlygiškai mylėti Dievą ir aplinkinius? O gal teigtumėte, kad šis klausimas iškelia klaidingą skirstymą? Jei taip, kodėl?

Mums artinantis prie šio ketvirčio pabaigos, klasėje aptarkite, ko išmokote iš Laiško romiečiams, kas padeda suprasti, kodėl Reformacija buvo itin svarbu. Ko Laiškas romiečiams mus moko apie tai, ką ir kodėl mes tikime?