Vasario 15–21 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Dan 7; 2 Tes 2, 1–12; Rom 8, 1; Mk 13, 26; Lk 9, 26; Lk 12, 8; 1 Tim 2, 5.

Įsimintina eilutė: „Karalystė, valdžia ir didybė visų karalysčių po dangumi bus atiduota Aukščiausiojo šventiesiems. Jų karalystė bus amžina karalystė, ir visos valdžios jiems tarnaus ir paklus“ (Dan 7, 27).

Danieliaus 7 skyriaus regėjimas, mūsų šios savaitės tema, yra lygiagretus Danieliaus 2 skyriaus regėjimui. Tačiau Danieliaus 7 praplečia tai, kas buvo apreikšta Danieliaus 2. Pirma, regėjimas vyksta naktį ir vaizduoja keturių vėjų sujudintą jūrą. Tamsa ir vanduo pradeda kūrimo procesą, bet čia kūrimas atrodo kažkaip iškreiptas ar užpuolamas. Antra, žvėrys regėjime yra nešvarūs ir hibridiniai, o tai simbolizuoja sukurtos tvarkos pažeidimą. Trečia, žvėrys pavaizduoti kaip turintys galią; todėl atrodo, kad Dievo Adomui sode suteikta valdžia buvo pasiglemžta šių galių. Ketvirta, atėjus Žmogaus Sūnui Dievo valdžia atkuriama tiems, kuriems ji priklauso. Tai, ką Adomas prarado sode, Žmogaus Sūnus atgauna dangaus teisme.

Toks aprašymas yra panoraminis biblinių simbolių vaizdas, kuris rutuliojasi šio labai simbolinio regėjimo fone. Laimei, angelas paaiškina kai kurias svarbiausias regėjimo detales, todėl galime suprasti esminius šios nuostabios pranašystės kontūrus.

I. KETURI ŽVĖRYS

1. Perskaitykite Danieliaus 7. Kokia yra to, kas Danieliui buvo parodyta, esmė ir apie ką yra regėjimas?

Kiekvienas Danieliui parodytas žvėris atitinka Nebukadnecaro sapnuotą statulos dalį, bet dabar pateikiama daugiau informacijos apie kiekvieną karalystę. Įdomu, kad žvėrys, simbolizuojantys pagoniškas tautas, yra nešvarūs. Be to, išskyrus ketvirtą žvėrį, Danielius juos apibūdina kaip panašius į kai kuriuos žinomus sutvėrimus. Taigi žvėrys nėra asmeniškai pasirinkti simboliai, nes kiekvienam būdingos tam tikros savybės, nurodančios į konkrečią žvėries simbolizuojančios karalystės pusę.

Liūtas – tinkamiausias Babilono simbolis. Sparnuoti liūtai puošė rūmų sienas ir kitus babilonietiško meno kūrinius. Liūtui, pavaizduotam regėjime, galiausiai sparnai nuplėšiami, jis pakeliamas nuo žemės kaip žmogus ir jam duodama žmogaus širdis. Šis procesas simbolizuoja Babilono imperijos smukimą valdant kitiems karaliams.

Meška simbolizuoja Medų-Persų imperiją. Trys iltys nasruose – tai trys pagrindinės Medų-Persų imperijos užkariautos sritys: Lydija, Babilonas ir Egiptas.

Leopardas – greitas leopardas simbolizuoja Aleksandro Didžiojo Graikijos imperiją. Keturi sparnai šį žvėrį padaro dar greitesnį, deramas Aleksandro, kuris per kelerius metus užvaldė visą žinomą pasaulį, simbolis.

Keliantis siaubą ir baisus žvėris – ankstesni žvėrys panašūs į minėtuosius, o ketvirtasis nepanašus į nieką. Tai yra, pirmieji nusakyti „kaip liūtas“, „panašus į mešką“, bet ketvirtasis nepanašus į nieką. Šis žvėris su daug ragų taip pat atrodo vis žiauresnis ir plėšresnis už ankstesnius. Todėl tai yra tinkamas pagoniškos Romos, kuri užkariavo, valdė ir trypė pasaulį geležies kojomis, simbolis.

Visi šie tūkstančiai žmonijos istorijos metų atėjo ir praėjo, kaip ir pranašauta. Kiek paguodos suteikia žinojimas, kad, virš viso triukšmo, klastos, neramumų ir kartais visiško chaoso, Dievas viešpatauja? Ko tai mus moko apie Rašto patikimumą?

II. MAŽASIS RAGAS

2. Perskaitykite Dan 7, 7–8. 19–25. Kas yra tas mažasis ragas, išdygęs iš ketvirto žvėries ir likęs jo dalimi?

Ankstesnėje dalyje sužinojome, kad baisusis žvėris, turintis dešimt ragų, su žiaurumu valdančių pasaulį, simbolizuoja pagonišką Romą. Dabar turime apsvarstyti, kas yra tas mažasis ragas ir jo simbolizuojama galia. Regėjime aišku, kad ketvirtasis žvėris turi dešimt ragų, kurių trys buvo išrauti, kad užtektų vietos mažajam ragui. Šis ragas turi akis, panašias į žmogaus, ir įžūliai kalba (Dan 7, 8). Akivaizdu, kad mažasis ragas išdygo iš baisiojo žvėries, kuris yra pagoniška Roma. Tam tikra prasme ragas išplečia arba tęsia kai kurias pagoniškos Romos savybes. Tai tik vėlesnis tos pačios galios etapas.

Danielius regėjo, kad šis ragas kariauja su šventaisiais. Angelas jam paaiškino, kad šis ragas yra karalius, kuris atliks tris Įstatymui prieštaraujančius veiksmus: (1) žodžiais įžeis Aukščiausiąjį, (2) neduos ramybės Aukščiausiojo šventiesiems, (3) užsimos pakeisti švenčių dienas ir Įstatymą. Šventieji bus atiduoti jam į rankas. Toliau angelas apibrėžia mažojo rago veiklos laiką – vienam laikotarpiui, dviem laikotarpiams ir pusei laikotarpio. Šiuo pranašiškos kalbos atveju žodis laikotarpis reiškia „metus“, todėl pasakymas – laikotarpiui nusako metus, dviem laikotarpiams – dvejus metus. Taigi tai trijų su puse pranašiškų metų laikotarpis, kuris, atsižvelgiant į metų ir dienos principą, nusako 1260 metų laikotarpį. Per šį laikotarpį mažasis ragas rengia puolimą prieš Dievą, persekioja šventuosius ir bando pakeisti Dievo Įstatymą.

Perskaitykite 2 Tes 2, 1–12. Kokie yra panašumai tarp pražūties sūnaus ir mažojo rago? Mūsų nuomone, apie kokią galią čia kalbama ir kodėl? Kokia vienintelė galia yra kilusi iš pagoniškos Romos, bet lieka Romos dalimi, galia, kuri išlieka nuo pagoniškos Romos iki pasaulio pabaigos, o tai reiškia, kad ji vis dar egzistuoja šiandien?

III. TEISMAS SĖDO POSĖDŽIAUTI

Po keturių žvėrių regėjimo ir mažojo rago veiklos, pranašas regi danguje teismą (Dan 7, 9–10. 13–14). Susirinkus teismui, pastatomi sostai ir „Ilgaamžis atsisėdo savo soste“. Atsiskleidžiant dangaus vaizdiniams, tūkstančių tūkstančiai dangiškųjų būtybių tarnauja Ilgaamžio akivaizdoje, teismas sėda posėdžiauti ir atskleidžiamos knygos.

Svarbu pažymėti, kad šis teismas vyksta po 1260 metų mažojo rago veiklos laikotarpio (538–1798 m. po Kristaus; žr. – Tolesniam tyrinėjimui), bet prieš įsikuriant paskutiniajai, t.y. Dievo karalystei. Tiesą sakant, tris kartus regėjime kartojasi tokia seka:

Mažojo rago etapas (538–1798 m. po Kristaus)

Teismas danguje

Amžina Dievo karalystė

3. Perskaitykite Dan 7, 13–14. 21–22. 26–27. Kuo teismas naudingas Dievo tautai?

Senasis Testamentas nusako kelis teismus padangtės ir šventyklos kontekste, tačiau teismas čia yra kitoks. Tai teismas visatos mastu, kuris paveikia ne tik mažąjį ragą, bet ir Aukščiausiojo šventuosius, kurie galiausiai gaus karalystę.

Danieliaus 7 nenusako teismo ir nepateikia informacijos apie jo pradžią ir pabaigą. Tačiau skyrius leidžia suprasti, kad teismas įvyksta po mažojo rago puolimo prieš Dievą ir Jo tautą. Tuomet čia mintis – pabrėžti kosminių proporcijų teismo pradžią. Danieliaus 8 ir 9 (žr. kitas temas) mokys apie teismo pradžią ir tai, kad šis teismas yra susijęs su dangiškosios šventyklos apvalymu dangaus Permaldavimo dieną. Čia mokoma, kad, akivaizdžiai, danguje vyks teismas iki Kristaus atėjimo, kuris bus naudingas Dievo tautai (Dan 7, 22).

Kodėl supratimas apie tai, ką Jėzus atliko dėl mūsų ant kryžiaus, yra itin svarbus tam, kodėl galime būti užtikrinti teismo dieną? Kokią viltį turėtume ar galėtume turėti be Kryžiaus? (žr. Rom 8, 1)

IV. ŽMOGAUS SŪNAUS ATĖJIMAS

4. Perskaitykite Dan 7, 13. Kas yra Žmogaus Sūnus čia ir kaip Jį atpažįstate? (Taip pat žr. Mk 13, 26; Mt 8, 20; 9, 6; Lk 9, 26; 12, 8.)

Vykstant teismui pasirodo svarbiausias asmuo – Žmogaus Sūnus. Kas Jis? Pirmiausia, Žmogaus Sūnus pasirodo kaip individualus dangaus asmuo. Tačiau, kaip rodo pavadinimas, Jam taip pat būdingos žmogiškos savybės. Kitaip tariant, Jis yra dangaus asmuo, ateinantis aktyviai dalyvauti teisme. Antra, Žmogaus Sūnus, ateinantis dangaus debesimis, yra paplitęs Antrojo atėjimo simbolis Naujajame Testamente. Tačiau, konkrečiai Dan 7, 13, Žmogaus Sūnus nėra nusakomas kaip ateinantis iš dangaus į žemę, bet kaip judantis horizontaliai iš vienos vietos danguje į kitą, kad pasirodytų Ilgaamžiui. Trečia, dangaus debesimis ateinančio Žmogaus Sūnaus nusakymas reiškia regimą Viešpaties atėjimą. Tačiau šis simbolis taip pat primena vyriausiąjį kunigą, kuris, apsuptas smilkalų debesies, įžengia į šventų švenčiausiąją Permaldavimo dieną, kad atliktų šventyklos apvalymą.

Žmogaus Sūnus taip pat yra karališkas asmuo. Jam duodama „valdžia, garbė ir karalystė, idant Jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys“ (Dan 7, 14). Žodis „tarnautų“ taip pat gali būti išverstas – „garbintų“. Pastarasis 1–7 skyriuose kartojamas kelis kartus (Dan 3, 12. 14. 17. 18. 28; Dan 6, 17. 21; Dan 7, 14. 27) ir perteikia dievybės garbinimo idėją. Taigi dėl bandymo pakeisti Dievo Įstatymą religinė sistema, simbolizuojama mažojo rago, iškreipia Dievui priklausantį garbinimą. Čia nusakytas teismas rodo, kad tikrasis garbinimas galiausiai atkuriamas. Popiežiaus įsteigta garbinimo sistema, be kitų elementų, puolusį žmogų padaro tarpininku tarp Dievo ir žmonijos. Danielius rodo, kad vienintelis tarpininkas, galintis atstovauti žmonijai Dievo akivaizdoje, yra Žmogaus Sūnus. Kaip Raštas sako: „Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus“ (1 Tim 2, 5).

Iš viso to, ką mes perskaitėme Rašte apie Jėzaus gyvenimą ir charakterį, kodėl itin malonu žinoti, kad Jis yra toks esminis čia nusakytam teismui?

V. AUKŠČIAUSIOJO ŠVENTIEJI

5. Pasak šių eilučių, kas nutinka Dievo tautai? Dan 7, 18. 21–22. 25. 27.

Aukščiausiojo šventieji yra Dievo tautos pavadinimas. Juos puola mažojo rago simbolizuojama galia. Kadangi jie siekia likti ištikimi Dievo Žodžiui, jie persekiojami popiežiaus valdžios laikotarpiu. Krikščionys buvo persekiojami pagoniškos Romos imperijos laikotarpiu (paties ketvirto žvėries), tačiau šventųjų persekiojimas, paminėtas Dan 7, 25, yra atliekamas mažojo rago, kuris iškyla tik pasibaigus pagoniškos Romos etapui.

Vis dėlto Dievo tauta nebus amžinai persekiojama pasaulietinės jėgos. Dievo karalystė pakeis pasaulio karalystes. Įdomu tai, kad regėjime Žmogaus Sūnui „buvo duota valdžia, garbė ir karalystė“ (Dan 7, 14). Tačiau angelo paaiškinime karalystę paveldi „šventieji“ (Dan 7, 18). Čia nėra jokių nesuderinamumų. Kadangi Žmogaus Sūnus yra susijęs su Dievu ir žmonija, Jo pergalė yra ir tų, kuriems Jis atstovauja.

Kai vyriausiasis kunigas klausė, ar Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, Jėzus nurodė į Ps 110, 1; Dan 7, 13–14 ir sakė: „Taip, Aš esu. Ir jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse“ (Mk 14, 62). Todėl Jėzus mums atstovauja dangaus teisme. Jis jau nugalėjo tamsos galias ir dalijasi savo pergale su tais, kurie prie Jo artinasi. Todėl nėra priežasties bijoti. Kaip apaštalas Paulius tiksliai teigia: „Tačiau visa mes lengvai nugalime per Tą, kuris mus pamilo. Aš juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 37–39).

Pažvelkite, kaip tiksliai Danieliaus regėjimas vaizduoja istoriją prieš tūkstančius metų. Kaip tai turėtų mums padėti išmokti pasitikėti visais Dievo pažadais dėl ateities?

Tolesniam tyrinėjimui: Pažvelgus į istoriją aišku, kad po Romos imperijos žlugimo dėl barbarų iš šiaurės antpuolių, Romos vyskupas pasinaudojo trijų barbarų genčių pralaimėjimu ir įsitvirtino kaip vienintelė galia Romoje nuo 538 m. po Kristaus. Šiame procese jis ėmėsi kelių Romos imperatoriaus institucinių ir politinių funkcijų. Iš to atsirado popiežius, turintis pasaulietinę valdžią ir religinę galią, kol Napoleonas 1798 m. jį nuvertė. Tai nulėmė ne Romos, bet tik tam tikro persekiojimo etapo pabaigą. Popiežius ne tik tvirtina, kad yra Kristaus vietininkas, bet taip pat pristato keletą doktrinų ir papročių, prieštaraujančių Raštui. Skaistykla, bausmės už nuodėmes, ausinė išpažintis ir sabatos įsakymo pakeitimas sekmadieniu bei daugybė švenčių dienų ir Įstatymo pakeitimų, įvestų popiežiaus.

„Savo jėgomis žmogus negali atremti priešo kaltinimų. Nuodėmės suteptais drabužiais, patvirtinančiais jo kaltę, jis stovi prieš Dievą. Bet Jėzus, mūsų Užtarėjas, pateikia veiksmingą maldavimą už visus, kurie atgaila ir tikėjimu pavedė savo sielą Jam. Jis už juos permaldauja ir galingais Golgotos argumentais nugalėjo jų kaltintoją. Jo nepriekaištingas paklusnumas Dievo Įstatymui suteikė Jam visą galią danguje ir žemėje, ir Jis įgyja iš savo Tėvo gailestingumą ir sutaikymą kaltam žmogui. Savo tautos kaltintojui Jis skelbia: Tesudraudžia tave Viešpats, šėtone. Jie įsigyti Mano krauju, iš ugnies ištraukti nuodėguliai. Ir tuos, kurie pasikliauja Juo tikėjimu, Jis užtikrina: ‘Žiūrėk, nuėmiau tavo kaltę nuo tavęs ir apvilksiu tave iškilmių apdaru‘“ (Zch 3, 4) (E. Vait, „Prophets and Kings“, 586 p.).

Klausimas aptarimui: 1. Dar kartą ištirkite visas mažojo rago galios, kylančios iš ketvirto žvėries – Romos, savybes. Kokia vienintelė galia prieš daugelį šimtmečių išdygo iš pagoniškos Romos ir be to, kad persekiojo Dievo tautą, išlieka šiandien? Kodėl šis aiškus atpažinimas turėtų padėti mums apsisaugoti nuo spėlionių dėl šios galios tapatybės, įskaitant mintį, kad mažasis ragas simbolizuoja pagonį graikų karalių, kuris iš istorijos išnyko daugiau nei prieš pusantro amžiaus prieš Jėzaus pirmąjį atėjimą? Kaip šie aiškūs atpažinimo ženklai taip pat apsaugo mus nuo įsitikinimo, kad mažasis ragas yra tam tikra galia ateityje?