Vasario 29 – kovo 6 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Dan 9; Jer 25, 11–12; 29, 10; 2 Kar 19, 15–19; Mt 5, 16; Jok 5, 16.

Įsimintina eilutė: „Viešpatie, išgirsk! Viešpatie, atleisk! Viešpatie, išklausyk ir veik! Dėl savęs paties nedelsk, mano Dieve, nes Tavo miestas ir Tavo tauta vadinasi Tavo vardu“ (Dan 9, 19).

Danielius 9 yra viena iš didžiųjų maldų Rašte. Sunkiomis savo gyvenimo akimirkomis Danielius melsdavosi dėl iškylančių iššūkių. Kai Danieliaus ir jo draugų gyvybei kilo grėsmė dėl paslaptingo pagonio karaliaus sapno, pranašas kreipėsi į Dievą maldoje (Dan 2). Ir kai karališkasis įsakas draudė melstis bet kokiam dievui, išskyrus karalių, Danielius ir toliau kasdien melsdavosi Jeruzalėje (Dan 6). Taigi tyrinėdami maldą Danieliaus 9, prisiminkime, kad Danieliaus 8 sk. 2300 vakarų ir rytmečių regėjimas labai paveikė pranašą. Nors bendras šios pranašystės kontūras buvo paaiškintas, Danielius negalėjo suprasti laiko dviejų dangiškųjų būtybių pokalbyje: „Du tūkstančius tris šimtus vakarų ir rytmečių, o po to šventykla bus apvalyta“ (Dan 8, 14). Tik dabar 9 skyriuje pranašui suteikiama daugiau šviesos, ir šį kartą tai taip pat yra atsakas į uolią maldą.

I. DIEVO ŽODŽIO SVARBA

1. Perskaitykite Dan 9, 1–2. Danielius sako stengęsis „suvokti knygose“ pranašystę, kurią jis itin atidžiai tyrinėjo. Kokią Rašto knygą ar knygas jis turėjo omeny?

Tyrinėjant šią maldą paaiškėja, kad ji kyla iš ankstesnio Dievo apreiškimo Mozei ir pranašams. Supratęs iš Jeremijo ritinio, kad jo nelaisvės laikotarpis truks septyniasdešimt metų (žr. Jer 25, 11–12; Jer 29, 10), Danielius suvokia jo išgyvenamos istorinės akimirkos svarbą.

Atminkite, kad Danielius čia maldėsi 539 m. prieš Kristų, tais metais, kai persų imperija nugalėjo Babiloną. Taigi praėjo beveik septyniasdešimt metų nuo tada, kai Nebukadnecaras užkariavo Jeruzalę ir sugriovė šventyklą. Todėl, pasak Jeremijo pranašystės, Dievo tauta netrukus sugrįš į savo tėvynę. Pasitikėdamas Dievo Žodžiu, Danielius žino, kad netrukus jo tautai įvyks kažkas svarbaus, ir kad, kaip Dievas pažadėjo savo Žodyje, netrukus pasibaigs tremtis Babilone ir žydai sugrįš į savo namus.

Iš jam pasiekiamų Raštų tyrinėjimo, Danielius taip pat supranta, kad jo tautos nuodėmės yra itin rimtos. Kadangi žydai nesilaikė Sandoros, jie nutraukė santykius su Dievu; taigi neišvengiamas padarinys yra tremtis (Kun 26, 14–45). Taigi Dievo apreiškimo tyrinėjimas suteikia Danieliui supratimą apie laikus ir pastūmėjo jį suvokti skubumą, kad būtina kreiptis į Dievą vardan tautos.

Artinantis paskutiniosioms Žemės istorijos dienoms mums reikia daugiau nei kada nors tyrinėti ir gyventi laikantis Dievo Žodžio. Tik Raštas gali suteikti mums autoritetingą pasaulio, kuriame mes gyvename, paaiškinimą. Galų gale Šventasis Raštas pasakoja apie didžiąją kovą tarp gėrio ir blogio bei atskleidžia, kad žmogiškoji istorija baigsis blogio sunaikinimu ir amžinos Dievo karalystės įkūrimu. Kuo daugiau tyrinėjame Raštą, tuo geriau galime suprasti šiuolaikines pasaulio aplinkybes ir mūsų vietą jame, taip pat suvokti mūsų viltį, kurios pasaulis nesuteikia.

Kaip Raštas padeda mums iki tam tikro laipsnio suprasti pasaulį, kuris pats savaime gali itin lengvai atrodyti visiškai nesuvokiamas?

II. MALONĖS PRAŠYMAS

2. Perskaitykite Dan 9, 3–19. Kokiu pagrindu Danielius prašo gailestingumo?

Ypatingą dėmesį turėtume atkreipti į keletą šios maldos punktų.

Pirma, Danielius neprašo jokio paaiškinimo dėl nelaimių, užklupusių žydų tautą. Jis žino priežastį. Iš tiesų, didžiąją maldos dalį sudaro paties Danieliaus įvardinta priežastis: „Neklausėme Viešpaties, mūsų Dievo, balso, liepiančio laikytis Jo įstatymų, kuriuos Jis mums davė per savo tarnus pranašus“ (Dan 9, 10). Paskutinį kartą pranašas jautė poreikį kažką suprasti – tai Danieliaus 8 pabaigoje, kai jis sakė, kad nesupranta 2300 vakarų ir rytmečių regėjimo (žr. Dan 8, 27).

Antra, ši malda yra prašymas Dievo malonės, kad Jis atleistų savo tautai, net jei ji nusidėjo ir elgėsi nedorai. Tam tikra prasme čia matome galingą Evangelijos atspindį – nuodėmingi žmonės, neturintys nuopelnų, siekia nenupelnytos malonės ir neužtarnauto atleidimo. Ar tai ne pavyzdys, kur esame kiekvienas iš mūsų asmeniškai Dievo akivaizdoje?

3. Perskaitykite Dan 9, 18–19. Dėl kokios kitos priežasties Danielius prašo Viešpatį išgirsti jo maldą?

Dera paminėti ir kitą Danieliaus maldos pusę – Dievo vardo garbė. Tai reiškia, kad malda nėra paskatinta dėl Danieliaus asmeninio ar jo tautos patogumo, bet paties Dievo labui (Dan 9, 17–19). Kitaip tariant, malda turi būti išgirsta dėl Dievo vardo garbės.

Perskaitykite 2 Kar 19, 15–19. Kaip Ezekijo malda primena Danieliaus maldą? Ką Mt 5, 16 sako apie tai, kaip ir mes galime pašlovinti Dievą?

III. UŽTARIMO VERTĖ

4. Perskaitykite Dan 9, 5–13. Kuo reikšminga tai, kad Danielius nuolat sako, jog „mes“ elgėmės nedorai, priskirdamas sau nuodėmes, kurios galiausiai lėmė šią nelaimę tautai?

Danieliaus malda yra tik viena iš daug reikšmingų užtariančių maldų Rašte. Tokios maldos paliečia Dievo širdį, atitolindamos teismą ir išlaisvindamos iš priešų. Kai Dievas buvo pasirengęs sunaikinti visą žydų tautą, Mozės užtarimas atitolino Jo ranka (Iš 32, 7–14; Sk 14, 10–25). Net kai baisi sausra grasino suniokoti kraštą, Dievas išgirdo Elijo maldą ir išliejo lietų, kad atgaivintų žemę (1 Kar 18).

Mums meldžiantis už šeimos narius, draugus ir kitus žmones ar aplinkybes, Dievas išgirsta mūsų maldas ir gali įsikišti. Kartais laiko gali praeiti daugiau, kol bus atsakyta į maldą, bet mes galime būti užtikrinti, kad Dievas niekada nepamiršta savo vaikų poreikių (žr. Jok 5, 16).

Šiuo atveju Danielius atliko tarpininko ir užtarėjo vaidmenį tarp Dievo ir žmonių. Tyrinėdamas Raštus pranašas suprato, kokie nuodėmingi pasidarė žmonės, laužydami Dievo įstatymus ir atsisakydami klausyti Dievo įspėjimų. Taigi pripažindamas jų beviltišką dvasinę būklę, Danielius meldžia išgydymo ir atleidimo. Bet pranašas taip pat susitapatina su savo tauta. Kai kuriais atvejais Danielius parodo Kristaus kaip mūsų tarpininko vaidmenį (Jn 17). Tačiau yra esminis skirtumas – Kristus yra nenusidėjęs (Hbr 4, 15), todėl Jam nereikia išpažinti asmeninės nuodėmės ar atnašauti auką už atleidimą (Hbr 7, 26–27). Tačiau Jis išskirtinai susitapatina su nusidėjėliais: „Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes Jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21).

„Jei paimtumėte viską, kas žmoguje gera, šventa, kilnu ir miela, ir tai pristatytumėte Dievo angelams kaip dalį žmogaus sielos išgelbėjime ar kaip nuopelnus, pastangos būtų atmestos kaip išdavystė“ (E. Vait, „Faith and Works“, 24 p.). Ko šie žodžiai mus moko apie tai, kad mums reikia Tarpininko?

IV. MESIJO DARBAS

Užtarianti Danieliaus malda atkreipia dėmesį į du esminius klausimus – tautos nuodėmes ir Jeruzalės nuniokojimą. Taigi Dievo atsakymas yra susijęs su šiais dviem prašymais. Per Mesijo darbą tauta bus atpirkta, o šventykla patepta. Tačiau į du konkrečius prašymus atsakoma viršijant esamą istorinį Danieliaus akiratį – Mesijo darbas pasitarnaus visai žmonijai.

5. Perskaitykite Dan 9, 21–27. Koks darbas turėjo būti atliktas per 70 savaičių laikotarpį? Kodėl tik Jėzus galėjo tai įgyvendinti?

1. „Baigsis nusižengimas“. Hebrajų kalbos žodis „nusižengimas“ (peša) nusako sąmoningą nusidėjimą vyresniojo atžvilgiu (pvz. Pat 28, 24). Šis žodis taip pat vartojamas Rašte nusakant atvirą žmonių maištavimą prieš Dievą (Ez 2, 3). Tačiau per Jėzaus kraują maištavimas prieš Dievą yra panaikinamas ir žmonėms siūlomi Golgotos nuopelnai.

2. „Ateis galas nuodėmei“. Čia įžvelgiamas „užantspaudavimas“, reiškiantis, kad nuodėmė atleista. Po nuopuolio žmonija nesugebėjo atitikti Dievo mato, bet Mesijas pasirūpins mūsų nesėkmėmis.

3. „Bus išpirkta kaltė.“ Kaip Paulius sako: „Nes Dievas panorėjo Jame apgyvendinti visą pilnatvę ir, darydamas Jo kryžiaus krauju taiką, per Jį sutaikyti su savimi visa, kas yra žemėje ar danguje“ (Kol 1, 19–20). Čia taip pat tik Jėzus gali įgyvendinti šią tikrovę.

4. „Įvestas amžinasis teisumas“. Kristus užėmė mūsų vietą ant kryžiaus ir suteikė mums palaiminimą būti „teisiais“. Tik tikėjimu galime priimti šį teisumą, kuris ateina iš Dievo.

5. „Užantspauduoti regėjimai ir pranašystės“. Kai Kristus pasiaukojo, Senojo Testamento pranašystės, nurodančios į Jo atperkantį darbą, buvo užantspauduotos ta prasme, kad jos buvo įvykdytos.

6. „Patepta tai, kas švenčiausia“. Čia paminėta švenčiausia yra vieta. Taigi teiginys kalba apie Kristaus tarnystės pradžią dangiškojoje šventykloje (Hbr 8, 1).

V. PRANAŠIŠKAS KALENDORIUS

Pasibaigus 2300 vakarų ir rytmečių regėjimui pranašas yra nustebęs, nes negali jo suprasti (Dan 8, 27). Po dešimties metų Gabrielius padėjo Danieliui suprasti regėjimą (Dan 9, 23). Pastarasis apreiškimas pateikia trūkstamą informaciją ir atskleidžia, kad Mesijo darbas turi būti atliktas septyniasdešimties savaičių pabaigoje. Atsižvelgiant į metų ir dienos principą ir išpranašautų įvykių eigą, septyniasdešimt savaičių turi būti suprantamos kaip 490 metų. Šio laikotarpio pradžia yra įsakymas atkurti ir atstatyti Jeruzalę (Dan 9, 25). Šį įsakymą davė karalius Artakserksas 457 m. prieš Kristų. Jis leido Ezros vadovaujamiems žydams atkurti Jeruzalę (Ezr 7). Pasak Rašto, septyniasdešimt savaičių yra skirtos. Tai rodo, kad 490 metų laikotarpis buvo atskirtas iš didesnio laikotarpio, t.y. 2300 metų, minimų 8 skyriaus regėjime. Iš to kyla, kad 2300 metų ir 490 metų pradžia turi būti ta pati, t.y. 457 m. prieš Kristų.

Septyniasdešimties savaičių pranašystė yra suskirstyta į tris dalis – septynias savaites, šešiasdešimt dvi savaites ir septintąją savaitę.

Septynios savaitės (49 metai) greičiausiai reiškia laiką, kai Jeruzalė bus atstatoma. Po šių septynių savaičių bus šešiasdešimt dvi savaitės (434 m.), privedančios prie „pateptojo vado“ (Dan 9, 25). Taigi 483 m. po Artakserkso įsakymo, t.y. 27 m. po Kristaus, Jėzus Mesijas yra patepamas ir pakrikštijamas Šventosios Dvasios Jo misijai.

Septyniasdešimtą savaitę rutuliosis kiti esminiai įvykiai: (1) „Pateptasis bus nužudytas“ (Dan 9, 26), tai reiškia Kristaus mirtį; (2) „Vieną septynetą Jis (pateptasis) sudarys stiprią Sandorą su daugeliu“ (Dan 9, 27). Tai yra ypatinga Jėzaus ir apaštalų misija žydų tautai. Ji vykdoma paskutinę „savaitę“ nuo 27 m. po Kristaus iki 34 m. po Kristaus; (3) „Per pusę septyneto sustabdys aukojimą ir atnašavimą“ (Dan 9, 27). Praėjus trejiems su puse metų po Jo krikšto (t.y. savaitės viduryje), Jėzus priveda aukojimo sistemą prie pabaigos ta prasme, kad ji daugiau nebeturi pranašiškos reikšmės, nes Jis pasiaukojo kaip galutinė ir nepriekaištinga Naujosios Sandoros atnaša, taip panaikindamas gyvulių aukojimą. Paskutinė 70 savaičių pranašystės savaitė baigiasi 34 m. po Kristaus, kai Steponas miršta kankinio mirtimi ir Evangelijos žinia pasiekia ne tik žydus, bet ir pagonis.

Perskaitykite Dan 9, 24–27. Net esant didžiai Mesijo vilčiai ir pažadui mes skaitome apie smurtą, karą, nuniokojimą. Kaip ši viltis gali padėti mums užtikrinti, kad net gyvenimo nelaimėse vis dar yra viltis?

Tolesniam tyrinėjimui: Žemiau yra diagrama, paaiškinanti, kaip 70 savaičių pranašystė susijusi su Dan 9, 24–27 ir 2300 metų pranašystės pradžia Dan 8, 14. Skaičiuojant 2300 metų nuo 457 m. prieš Kristų (neskaičiuojant neegzistuojančių nulinių metų) gaunami 1844 m.; arba, jei skaičiuojant likusius 1810 metų nuo 34 m. po Kristaus (iš 2300 atimant pirmuosius 490 metų), taip pat gaunami 1844 m. Taigi galima parodyti, kad šventyklos apvalymas Dan 8, 14 prasideda 1844 m.

Taip pat atkreipkite dėmesį į tai, kaip 1844 m. sutampa su tuo, ką tyrinėjome Danieliaus 7 ir 8. Tai yra teismas Danieliaus 7 yra tas pat, kaip šventyklos apvalymas Danieliaus 8 (žr. paskutines dviejų savaičių temas), ir vyksta po 1260 metų persekiojimo (Dan 7, 25), prieš Jėzaus antrąjį atėjimą ir Jo amžinosios karalystės įsteigimą.

Čia įterpkite 2300 metų pranašystės diagramą, kurioje yra ši informacija:

2300 metų pranašystė

490 m.                                       1810 m.

457 m. pr. Kr.    34 m. po Kr.                            1844 m.

________________________________________________

Klausimai aptarimui:

1. Tyrinėjantieji teisingai sakė, kad 2300 vakarų ir rytmečių pranašystė ir 70 savaičių pranašystė yra viena pranašystė. Kodėl jie tai sako? Kokius įrodymus galėtumėte pateikti patvirtinant šį teiginį?

2. Ko mes galime pasimokyti iš užtariančios Danieliaus maldos, kas gali mums padėti, kai mes patys meldžiamės?

3. Kristaus auka vardan mūsų yra vienintelė mūsų viltis. Kaip tai turėtų padėti mums likti nuolankiems ir, svarbiau, padaryti mums labiau mylinčius ir atleidžiančius kitiems? Ką Lk 7, 40–47 turėtų sakyti mums visiems?

4. Pažvelkite, kokį esminį vaidmenį Danieliaus maldai ir jo vilčiai atlieka Raštas. Galų gale tauta buvo žiauriai nugalėta, žmonės ištremti, jų kraštas nuniokotas, o jų kapitalas sunaikintas. Ir vis dėlto jis turi viltį, kad, nepaisant viso to, tauta grįš namo. Kur jis galėjo semtis šios vilties, išskyrus Raštą ir jame užrašytus Dievo pažadus? Ką tai turėtų mums pasakyti apie viltį, kurią galime įžvelgti Žodyje?