Sausio 18–24 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Dan 3; Apr 13, 11–18; Iš 20, 3–6; Įst 6, 4; 1 Kor 15, 12–26; Hbr 11.

Įsimintina eilutė: „Jei mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali mus išgelbėti iš ugnimi plieskiančios krosnies ir tavo rankos, karaliau, teišgelbsti“ (Dan 3, 17).

„Taigi šitie jaunuoliai, kupini Šventosios Dvasios, paskelbė visai tautai savo tikėjimą, kad Tas, kurį jie garbino, yra vienintelis tikras ir gyvas Dievas. Toks jų tikėjimo parodymas buvo iškalbingiausias jų principų pristatymas. Norėdami padaryti stabmeldžiams su gyvojo Dievo galia ir didybe susijusį įspūdį, Jo tarnai turi parodyti savo pagarbą Dievui. Jie turi parodyti, kad garbina tik Jį, ir kad jokie sumetimai, net ir pačios gyvybės išsaugojimas negali jų paskatinti nuolaidžiauti stabmeldystei. Šios pamokos yra tiesioginės ir gyvybiškai svarbios mūsų patyrimui šiomis paskutinėmis dienomis“ (E. Vait, In Heavenly Places, 149 p.). Nors susidūrimas su mirties grėsme dėl garbinimo klausimo gali pasirodyti priešistorinio ir prietaringo laikmečio dalykas, Šventasis Raštas atskleidžia, kad paskutiniaisiais laikais, kai pasaulis labai „pažengs“, įvyks kažkas panašaus, bet visame pasaulyje. Taigi tyrinėdami šį pasakojimą galime įžvelgti klausimus, su kuriais, pasak Šventojo Rašto, susidurs Dievo ištikimieji.

I. AUKSO STATULA

1. Perskaitykite Dan 3, 1–7. Kas greičiausiai paskatino karalių padaryti šią statulą?

Gali būti, kad nuo sapno iki statulos padarymo praėjo maždaug dvidešimt metų. Nepaisant to, atrodo, kad karalius negali pamiršti sapno, jog Babilonas yra pasmerktas būti pakeistas kitų galių. Nepatenkintas tuo, kad yra tik aukso galva, karalius užsimanė, jog jį simbolizuotų visa aukso statula, kad galėtų perteikti savo pavaldiniams, jog jo karalystė tvers per visą istoriją.

Ši puikybė primena Babelio bokšto statytojus, kurie savo išdidumu bando mesti iššūkį pačiam Dievui. Ne mažiau arogantiškas yra Nebukadnecaras. Jis daug pasiekė kaip Babilono valdovas ir negali susitaikyti su mintimi, kad jo karalystei ateis galas. Taigi stengdamasis išsiaukštinti pats jis padaro statulą, kad primintų savo galią ir įvertintų savo pavaldinių ištikimybę. Nors neaišku, ar statula skirta simbolizuoti karalių, ar dievybę, turėtume nepamiršti, kad senovėje ribos, atskiriančios politiką nuo religijos, dažnai buvo neryškios, jei jos iš viso būdavo.

Taip pat turėtume prisiminti, kad Nebukadnecarui teko dvi galimybės pažinti gyvąjį Dievą. Pirma, jis išbandė jaunus hebrajus ir išsiaiškino juos esant dešimt kartų išmintingesnius nei kiti Babilono išminčiai. Tada, kai visi kiti išminčiai jam nepasakė jo sapno, Danielius jam priminė jo mintis, sapną ir jo aiškinimą. Galiausiai karalius pripažino Danieliaus Dievo pranašumą. Tačiau stebėtina, kad šios teologijos pamokos netrukdė Nebukadnecarui grįžti prie stabmeldystės. – Kodėl? Labiausiai tikėtina, kad dėl puikybės. Nuodėmingi žmonės priešinasi pripažinti, kad jų medžiaginiai ir protiniai pasiekimai yra tuštybė ir kad jie pasmerkti išnykti. Kartais mes galime elgtis kaip maži „Nebukadnecarai“, per daug dėmesio skirdami savo pasiekimams ir pamiršdami, kokie beprasmiški jie gali būti amžinybės akivaizdoje.

Kaip mes galime išmokti nepulti, net labai subtiliais būdais, į tuos pačius spąstus, kaip Nebukadnecaras?

II. ĮSAKAS GARBINTI

2. Perskaitykite Dan 3, 8–15 ir Apr 13, 11–18. Kokias paraleles galime įžvelgti tarp to, kas vyksta Danieliaus laikais ir kas įvyks ateityje?

Aukso statula Duros lygumoje, kurios pavadinimas akadų kalba reiškia „apsuptą siena vietą“, šiai sienai suteikia didelės šventovės įspūdį. O jei to neužtektų, netoliese esanti krosnis gali perteikti aukurą. Babilonietiška muzika turi būti liturgijos dalis. Išvardintų septynių muzikos instrumentų rūšys tarsi perduoda garbinimo protokolo išsamumą ir efektyvumą.

Šiandien iš visų pusių esame bombarduojami raginimais priimti naujas gyvensenas, naujas ideologijas ir atsisakyti mūsų pasišventimo Dievo autoritetui, išreikštam Jo Žodyje, bei paaukoti ištikimybę šiuolaikiniams Babilono imperijos tęsėjams. Pasaulio viliojimas kartais atrodo didžiulis, bet turėtume prisiminti, kad mūsų galutinė ištikimybė priklauso Dievui Kūrėjui.

Pasak pranašystės kalendoriaus, mes gyvename paskutinėmis Žemės istorijos dienomis. Apreiškimo 13 skelbia, kad žemės gyventojai bus verčiami garbinti žvėries atvaizdą. Tas žvėris vers „visus, mažus ir didelius, turtuolius ir vargdienius, laisvuosius ir vergus, pasidaryti ženklą ant dešinės rankos arba ant kaktos“ (Apr 13, 16).

Parašyta, kad šešių kategorijų žmonės bus verčiami prisiekti ištikimybę žvėries atvaizdui – maži ir dideli, turtuoliai ir vargdieniai, laisvieji ir vergai. Žvėries skaičius, t.y. 666, taip pat pabrėžia šešis. Tai rodo, kad Nebukadnecaro pastatyta statula yra tik pavyzdys, ką eschatologinis Babilonas darys paskutinėmis dienomis (žr. Dan 3, 1 dėl šešių ir šešiasdešimties simbolikos). Todėl labai gerai darome atkreipdami dėmesį į tai, ką perteikia šis pasakojimas ir kaip Dievas savarankiškai valdo pasaulio reikalus.

Garbinimas nėra tik nusilenkimas prieš kažką ar kažkam atvirai parodant galutinę ištikimybę. Kokie yra kiti būdai, daug subtilesni, kaip galime galiausiai garbinti kažką kitą, o ne mūsų Viešpatį?

III. IŠMĖGINIMAS UGNIMI

Karaliaus įvestas statulos garbinimas trims hebrajams yra akivaizdi klastotė garbinimui šventykloje Jeruzalėje, kurį jie patyrė ankstyvaisiais metais. Nors imperijoje jie užima aukštas pareigas ir yra ištikimi karaliui, jų ištikimybė Dievui riboja jų ištikimybę žmonėms. Jie tikrai nori toliau tarnauti karaliui kaip ištikimi administratoriai; tačiau jie negali dalyvauti apeigoje.

3. Perskaitykite Iš 20, 3–6 ir Įst 6, 4. Ką šios eilutės pasako apie poziciją, kurios, be abejo, šie vyrai laikėsi?

Paklusdami karaliaus įsakui, visi žmonės, išgirdę muzikos instrumentus, lenkėsi ir garbino aukso statulą. Tik trys – Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas – išdrįso nepaklusti karaliui. Kai kurie babiloniečiai nedelsdami šiuo klausimu patraukia karaliaus dėmesį. Kaltintojai stengiasi įsiutinti karalių, sakydami: (1) pats karalius šiuos tris jaunus vyrus paskyrė konkrečiai Babilono provincijai; (2) šie žydai netarnauja karaliaus dievams; 3) jie negarbina aukso statulos, kurią karalius padarė (Dan 3, 12). Tačiau, nepaisant jo rūstybės prieš juos, karalius suteikia trims vyrams antrą galimybę. Karalius nori pakartoti visą procedūrą, kad šie vyrai galėtų atsisakyti savo pozicijos ir garbintų statulą. Jei jie atsisakys, jie bus įmesti į ugnimi plieskiančią krosnį. Nebukadnecaras baigia arogantiškai teigdamas: „Koks dievas gali išgelbėti jus iš mano rankų?“ (Dan 3, 15)

Apdovanoti antgamtine drąsa, jie atsako karaliui: „Jei mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali mus išgelbėti iš ugnimi plieskiančios krosnies ir tavo rankos, karaliau, teišgelbsti. Bet jeigu ne, karaliau, tebūna tau žinoma, kad mes tavo dievams netarnausime ir aukso statulos, kurią tu pastatei, negarbinsime“ (Dan 3, 17–18).

Nors jie žino, kad Dievas gali juos išgelbėti, jie nėra garantuoti, kad Jis tai padarys. Nepaisant to, jie atsisako paklusti karaliaus įsakui, net žinodami, kad jie gali būti sudeginti. Kur mums gauti tokį tikėjimą?

IV. KETVIRTAS ASMUO

4. Perskaitykite Dan 3, 19–27. Kas čia vyksta? Kas yra tas kitas asmuo ugnyje?

Įmetęs ištikimus hebrajus į ugnį, Nebukadnecaras nesupranta, iš kur krosnyje atsirado ketvirtas asmuo. Karalius ketvirtąjį asmenį įvardija – „dangiškoji būtybė“ (Dan 3, 25).

Karalius negalėjo pasakyti daugiau, bet mes žinome, kas tas ketvirtas asmuo. Jis pasirodė Abraomui prieš Sodomos ir Gomoros sunaikinimą, ėmėsi su Jokūbu šalia Jaboko ir apsireiškė Mozei degančiame krūme. Tai Jėzus Kristus prieš įsikūnijimą, atėjęs parodyti, kad Dievas yra su savo žmonėmis sunkmečiu.

E. Vait rašė: „Tačiau Viešpats nepamiršo savųjų. Kai Jo liudytojai buvo įmesti į krosnį, Gelbėtojas jiems apsireiškė asmeniškai ir kartu vaikščiojo ugnyje. Karščio ir šalčio Viešpaties akivaizdoje liepsnos prarado savo galią naikinti“ (Prophets and Kings, 508 p.).

Kaip Dievas sako Izaijo knygoje: „Kai brisi per gilius vandenis, Aš būsiu su tavimi, ir upėse tu nepaskęsi. Kai eisi per ugnį, nesudegsi, ir liepsnos tavęs neprarys“ (Iz 43, 2).

Nors mums patinka tokie pasakojimai, jie iškelia klausimą dėl kitų, kurie nebuvo stebuklingai išgelbėti nuo persekiojimo dėl savo tikėjimo. Tokiais asmenimis gerai žinomi Izaijas ir Zacharijas, kuriuos pražudė bedieviai karaliai. Per visą šventą istoriją, net mūsų dienomis, ištikimi krikščionys išgyveno baisias kančias, kurios jiems baigėsi, bent jau čia, ne stebuklingu išgelbėjimu, bet skausminga mirtimi. Čia yra vienas atvejis, kai tikintieji yra stebuklingai išgelbėjami, bet, kaip žinome, tokie dalykai dažnai neįvyksta.

Kita vertus, kokį stebuklingą išgelbėjimą patirs visi ištikimi Dievo žmonės, nepaisant jų likimo čia? (žr. 1 Kor 15, 12–26.)

V. TOKIO TIKĖJIMO PASLAPTIS

Apmąstydami Šadracho, Mešacho ir Abed Nego patyrimą, mes galime savęs klausti: Kokia tokio tvirto tikėjimo paslaptis? Kaip jie galėjo būti pasiruošę sudegti gyvi, užuot garbinę statulą? Pagalvokite apie būdus, kuriais jie galėjo pateisinti paklusnų nusilenkimą karaliaus įsakams. Vis dėlto, nepaisant suvokimo, kad jie galėjo mirti, kaip ir daugelis kitų, jie vis tiek tvirtai laikėsi.

5. Perskaitykite Hbr 11. Ko šis skyrius mus moko apie tai, kas yra tikėjimas?

Norėdami išsiugdyti tokį tikėjimą, turime suprasti, kas yra tikėjimas. Kai kurie žmonės turi kiekybinį tikėjimo suvokimą; jie matuoja savo tikėjimą sulauktais Dievo atsiliepimais. Vykdami į prekybos centrą jie meldžiasi dėl automobilio stovėjimo vietos. Jei atvykę randa vietos automobiliui, tuomet daro išvadą, kad jų tikėjimas tvirtas. Jei visos vietos būna užimtos, jie gali pamanyti, kad jų tikėjimas nėra pakankamai tvirtas, kad Dievas išklausytų jų maldas. Toks tikėjimo suvokimas tampa pavojingas, nes juo bandoma manipuliuoti Dievu ir nepaisoma aukščiausios Dievo valdžios ir išminties.

Išties tikras tikėjimas, kaip parodė Danieliaus draugai, matuojamas pagal mūsų santykių su Dievu kokybę, vedančią į visišką pasikliovimą Dievu. Tikras tikėjimas nesiekia palenkti Dievo valios, kad ji atitiktų mūsų valią; greičiau mūsų valia pasiduoda Dievo valiai. Tyrinėjome, jog trys hebrajai nežinojo tiksliai, ką Dievas jiems paruošė, kai jie nusprendė mesti karaliui iššūkį ir likti ištikimi Dievui. Jie nusprendė pasielgti teisingai, nepaisant padarinių. Tai iš tikrųjų būdinga brandžiam tikėjimui. Mes parodome tikrąjį tikėjimą melsdami Viešpaties to, ko norime, bet pasikliaudami Juo, kad Jis padarys tai, kas mums geriausia, net jei tuo metu nesuprantame, kas ar kodėl vyksta.

Kaip mes galime kasdien lavinti tikėjimą, net ir „mažuose dalykuose“, kurie gali padėti mūsų tikėjimui augti, kad laikui bėgant būtume pasirengę didesniems iššūkiams? Kodėl daugeliu atžvilgių išmėginimai „mažuose dalykuose“ yra svarbiausi?

Tolesniam tyrinėjimui: „Svarbios yra pamokos, kurias reikia suprasti iš hebrajų jaunuolių patyrimo Duros lygumoje. Mūsų dienomis daugelis Dievo tarnų, nors ir nenusikaltę nusižengimu, bus atiduoti į rankas tiems, kurie, šėtono įkvėpti, yra kupini pavydo ir religinio fanatiškumo, kad patirtų pažeminimą ir engimą. Ypatinga žmonių rūstybė kils tų atžvilgiu, kurie šventu laiko ketvirtąjį įsakymą; ir galiausiai visuotinis įsakas juos paskelbs nusipelnančiais mirties. Vargo laikotarpis iš Dievo tautos pareikalaus nesvyruojančio tikėjimo. Jo vaikai turi parodyti, kad Jis yra vienintelis jų garbinimo objektas ir kad jokios aplinkybės, net dėl gyvybės, negali paskatinti nuolaidžiauti netikram garbinimui. Ištikimai širdžiai nuodėmingų, ribotų žmonių įsakai taps nereikšmingi šalia amžinojo Dievo Žodžio. Tiesai bus paklūstama, net jei rezultatas būtų įkalinimas, tremtis ar mirtis“ (E. Vait, Prophets and Kings, 512 p.).

Klausimai aptarimui:

1. Perskaitykite 1 Pt 1, 3–9. Kodėl Dievas kai kuriuos gelbsti nuo kančių, o kitus – ne? Ar atsakymo į tokius klausimus dabar mes tiesiog nesulauksime? Tais atvejais, kai neįvyksta stebuklingi išgelbėjimai, kodėl mums reikia pasikliauti Dievo gerumu, nepaisant nusivylimų?

2. Jei šis įvykis būtų pasibaigęs hebrajų mirtimi ugnimi plieskiančioje krosnyje, kokias pamokas galėtume jame įžvelgti?

3. Mūsų paskutinių dienų įvykių supratimu, kokia bus išorinio ženklo, klausimo, susijusio su tuo, ką mes garbiname, esmė? Ką tai turėtų mums dabar pasakyti apie sabatos svarbą?

4. Perskaitykite Lk 16, 10. Kaip šie Kristaus žodžiai padeda mums suprasti, ką reiškia iš tikrųjų gyventi tikėjimu?

5. Dar kartą perskaitykite Dan 3, 15, kai Nebukadnecaras sakė: „Koks dievas gali išgelbėti jus iš mano rankų?“ Ką atsakytumėte į šį klausimą?