Kovo 14–20 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Dan 11; Dan 8, 3–8. 20–22; Iz 46, 9–10; Dan 8, 9. 23; Mt 27, 33–50.

Įsimintina eilutė: „Kai kurie išmintingųjų kris, kad būtų išmėginti ugnyje, išgryninti ir padaryti švarūs iki laikų pabaigos, nes ji turi įvykti nustatytu metu“ (Dan 11, 35).

Mums pradedant šį sudėtingą skyrių, pradžioje būtina paminėti kelis dalykus. Pirma, Danieliaus 11 dera su ankstesnėmis Danieliaus pranašystėmis. Kaip 2, 7, 8 ir 9 skyriuose, pranašiška žinia tęsiasi nuo pranašo dienų iki laikų pabaigos. Antra, atsiranda seka pasaulinių galių, kurios dažnai engia Dievo tautą. Trečia, kiekvienos pranašystės kulminacija – laiminga pabaiga. Danieliaus 2 akmuo sugriauna statulą; Danieliaus 7 Žmogaus Sūnui duodama karalystė; o Danielius 8 ir 9 dangiškoji šventykla apvaloma per Mesijo darbą.

11 skyriuje pateikiami trys pagrindiniai punktai. Pirma, skyrius prasideda persų karaliais ir aptaria jų likimą ir baigmės metą, kai šiaurės karalius puola šventą Dievo kalną. Antra, aprašyta mūšių seka tarp šiaurės karaliaus ir pietų karaliaus, ir kaip jie paveikia Dievo tautą. Trečia, viskas baigiasi laimingai, nes šiaurės karalius gauna galą prie „garbingojo šventojo kalno“ (Dan 11, 45). Tokia teigiama išvada nurodo į pikto pabaigą ir Dievo amžinosios karalystės įkūrimą.

I. PRANAŠYSTĖS APIE PERSIJĄ IR GRAIKIJĄ

1. Perskaitykite Dan 11, 1–4. Kas čia mums primena kai kurias anksčiau tyrinėtas Danieliaus knygos pranašystes?

Gabrielius pasako Danieliui, kad Persijoje vis dar iškils trys karaliai. Po jų bus ketvirtas karalius, turtingesnis už visus, ir jis išprovokuos graikus. Po Kyro vienas po kito trys karaliai valdo Persiją – Kambizas (530–522 m. prieš Kristų), „Apsišaukėlis Smerdis“ (522 m. prieš Kristų) ir Darijus I (522–486 m. prieš Kristų). Ketvirtasis karalius yra Kserksas, Esteros knygoje minimas kaip Ahasveras. Jis yra labai turtingas (Est 1, 1–7) ir suburia didžiulę kariuomenę įsiveržimui į Graikiją, kaip išpranašauta. Tačiau, nepaisant jo galios, jį sustabdys mažesnė stiprių graikų karinė jėga.

Nesudėtinga atpažinti Aleksandrą Didįjį kaip galingą karalių, pasirodantį Dan 11, 3, kuris tampa absoliučiu senovės pasaulio valdovu. Jis mirė 32 metų, nepalikdamas įpėdinio imperijai valdyti. Taigi jo karalystę pasidalijo keturi generolai – Seleukui teko Sirija ir Mesopotamija, Ptolemėjui – Egiptas, Lisimakui – Trakija ir dalis mažosios Azijos, o Kasandrui – Makedonija ir Graikija.

2. Palyginkite Dan 11, 2–4 ir Dan 8, 3–8. 20–22. Kaip šios eilutės kartu padeda čia atpažinti Aleksandrą?

Ko galime išmokti iš šių pavadinimų, datų, vietovių ir istorinių įvykių? Pirma, paaiškėja, kad pranašystė įvykdoma, kaip sakė Dievo pasiuntinys. Dievo Žodis niekada nenuvilia. Antra, Dievas yra istorijos Viešpats. Mes galime susidaryti įspūdį, kad politinių jėgų, lyderių ir karalių atsiradimą lemia imperatorių, diktatorių ir įvairiausių politikų ambicijos. Tačiau Raštas apreiškia, kad Dievas viešpatauja ir yra aukščiau už visus ir Jis istoriją pakreipia pagal savo tikslą, kai galiausiai blogis bus sunaikintas ir įsteigta amžina Dievo karalystė.

II. SIRIJOS IR EGIPTO PRANAŠYSTĖS

3. Perskaitykite Dan 11, 5–14. Kas čia rutuliojasi?

Po Aleksandro Didžiojo mirties didžiulę Graikijos imperiją pasidalijo jo keturi generolai. Du iš jų – Seleukas Sirijoje (šiaurėje) ir Ptolemėjas Egipte (pietuose) sukūrė dinastijas, kurios tarpusavyje kovojo dėl žemės kontrolės.

Dauguma Rašto tyrinėtojų supranta, kad karai tarp šiaurės karaliaus ir pietų karaliaus, išpranašauti Dan 11, 5–14, yra nuoroda į daugybę mūšių, susijusių su šiomis dviem dinastijomis. Pasak pranašystės, šias dvi dinastijas bus mėginama suvienyti santuoka, tačiau ši sąjunga bus trumpa (Dan 11, 6). Istoriniai šaltiniai mums sako, kad Seleuko I anūkas Antiochijus II Teos (261–246 m. prieš Kristų) vedė Egipto karaliaus Ptolemėjo II Filadelfo dukrą Berenikę. Tačiau ši sąjunga buvo trumpa ir netrukus prasidėjo tiesiogiai su Dievo tauta susijęs konfliktas. Taigi Danieliaus 11 nagrinėja keletą svarbių įvykių, kurie per šimtmečius po to, kai pranašo Danieliaus nebebus, palies Dievo tautą.

Vėlgi galime savęs paklausti, kodėl Viešpats iš anksto apreiškia visas šias detales apie karus, susijusius su dėl viršenybės toje pasaulio dalyje kovojančiomis karalystėmis. Priežastis paprasta – šie karai paveikia Dievo tautą. Taigi Viešpats iš anksto paskelbia, kad bus daug iššūkių, su kuriais Jo tauta susidurs ateityje. Be to, Dievas yra istorijos Viešpats, o lygindami pranašišką įrašą su istoriniais įvykiais galime pamatyti, kad pranašiškas žodis yra įvykdytas taip, kaip buvo numatyta. Dievas, išpranašavęs tas besikeitusias helenistines karalystes, žino ateitį. Jis vertas mūsų pasikliovimo ir pasitikėjimo. Dievas yra didis, o ne žmogaus vaizduotės sukurtas stabas. Jis ne tik viešpatauja istorinių įvykių eigai, bet gali viešpatauti ir mūsų gyvenimui, jei leisime Jam tai padaryti.

Perskaitykite Iz 46, 9–10. Kokią elementarią krikščionišką teologiją ir didžią viltį galime įžvelgti šiose dviejose eilutėse? Pagalvokite, kokia baisi būtų dešimta eilutė, jei Dievas nebūtų maloningas ir mylintis, bet kerštingas ir piktas.

III. ROMA IR SANDOROS VADAS

4. Perskaitykite Dan 11, 16–28. Nors tekstas sudėtingas, kokius čia pastebite simbolius, kurie naudojami ir kitur Danieliaus knygoje?

Panašu, kad helenistinių karalių laikotarpio perėjimas į pagonišką Romą nusakytas Dan 11, 16: „Jo užpuolikas darys, kas jam patiks, ir niekas neįstengs prieš jį atsilaikyti. Jis apsistos gražiajame krašte, kuris visas bus jo rankose.“ Gražusis kraštas yra Jeruzalė, vieta, kurioje gyveno senovės Izraelis, o nauja galia, kuri perims šį kraštą, yra pagoniškoji Roma. Tas pats įvykis nusakytas horizontaliu mažojo rago, kuris pasiekia gražųjį kraštą, išplitimu (Dan 8, 9). Todėl aišku, kad šiuo laikotarpiu pasauliui vadovaujanti galia yra pagoniškoji Roma.

Papildomos įžvalgos Rašte paremia šį aiškinimą. Pavyzdžiui, reikalaujantysis duoklės greičiausia reiškia Cezarį Augustą. Jam valdant gimė Jėzus, kai Marija ir Juozapas keliavo į Betliejų surašymui (Dan 11, 20). Be to, pasak pranašystės, šį valdovą pakeis „niekšas“ (Dan 11, 21). Kaip rodo istorija, Augustą pakeitė jo įvaikintas Tiberijus. Žinoma, kad Tiberijus buvo ekscentriškas ir niekšas.

Svarbiausia, pasak Rašto, Tiberijaus karaliavimo metu sandoros vadas bus sutriuškintas (Dan 11, 22). Tai aiškiai nurodo į Kristaus, taip pat vadinamo pateptuoju vadu (Dan 9, 25; taip pat žr. Mt 27, 33–50), nukryžiavimą, Jam mirus Tiberijaus karaliavimo laikotarpiu. Čia nuoroda į Jėzų kaip į „sandoros vadą“ yra galingas žymuo, padedantis mums parodyti istorinių įvykių seką, vėl leisdamas skaitytojams pastebėti galingus įrodymus dėl nuostabių Dievo žinių. Dievas buvo teisus dėl visko, kas čia išpranašauta, todėl mes galime Juo pasitikėti, ką Jis sako įvyksiant ateityje.

Net visuose politiniuose ir istoriniuose įvykiuose apreiškiamas Jėzus iš Nazareto, Sandoros Vadas. Kaip tai padeda mums parodyti, kad, nepaisant visų suiručių ir politinės intrigos, Jėzus Rašte lieka esminis?

IV. KITA GALIA

5. Perskaitykite Dan 11, 29–39. Kokia yra ši galia, atsirandanti po pagoniškos Romos?

Dan 11, 29–39 nurodo į naują galios sistemą. Nors ši sistema tęsiasi su pagoniškąja Romos imperija ir paveldi kai kurias jos pirmtako savybes, tuo pačiu metu atrodo, kad kai kuriomis savybėmis ji skiriasi. Raštas sako, kad „šį kartą viskas nesibaigs, kaip anksčiau“ (Dan 11, 29). Žiūrėdami toliau matome, kad ji veikia kaip religinė galia. Jos tikslas – užsipulti daugiausia Dievą ir Jo tautą. Pažvelkime į kai kuriuos šio karaliaus veiksmus.

Pirma, „jis išlies pyktį ant šventosios sandoros“ (Dan 11, 30). Tai turi būti nuoroda į Dievo išganymo Sandorą, kuriai šis karalius prieštarauja.

Antra, šis karalius telks pajėgas, kurios „išniekins šventyklą“ ir pašalins „kasdieninę deginamąją auką“ (Dan 11, 31). Danieliaus 8 skyriuje pažymėjome, kad mažasis ragas išardo Dievo „šventyklos“ pamatą ir atima „kasdieninę deginamąją auką“ (Dan 8, 11). Tai turi būti suprantama kaip dvasinis puolimas prieš Kristaus tarnavimą dangiškoje šventykloje.

Trečia, po šventyklos užpuolimo ši galia pastato „siaubingąją pabaisą“ Dievo šventykloje. Paralelinė išraiška – siaubą kelianti nuodėmė – nurodo į mažojo rago atsimetimą ir maištą (Dan 8, 13).

Ketvirta, ši galia persekioja Dievo tautą: „Kai kurie išmintingųjų kris, kad būtų išmėginti ugnyje, išgryninti ir padaryti švarūs iki laikų pabaigos“ (Dan 11, 35). Tai mums primena mažąjį ragą, kuris nubloškė žemėn keletą žvaigždžių iš dangaus Galybių ir sutrypė jas (Dan 8, 10; palyginkite su Dan 7, 25).

Penkta, šis karalius aukštins save ir laikys save „didesniu už bet kokį dievą, jis kalbės baisius dalykus prieš dievų Dievą“ (Dan 11, 36). Nestebina ir tai, kad mažasis ragas taip pat turi „įžūliai kalbančią burną“ (Dan 7, 8), net prieš Dievą (Dan 7, 25).

Galima paminėti ir kitus panašumus, tačiau, atsižvelgiant į tai, ką tyrinėjome Danieliaus 7 ir 8, kas yra ši galia ir kodėl mums itin svarbu, nepaisant socialinio spaudimo, likti tvirtiems dėl mūsų tapatybės?

V. PASKUTINIEJI ĮVYKIAI

6. Perskaitykite Dan 11, 40–45. Kas čia vyksta?

Toliau pateiktos frazės padeda mums suprasti šias eilutes:

Laikų pabaiga – šis posakis vartojamas tik Danieliaus knygoje (Dan 8, 17; Dan 11, 35. 40; Dan 12, 4. 9). Danieliaus knygos pranašysčių tyrinėjimas parodo, kad laikų pabaiga tęsiasi nuo popiežiaus kritimo 1798 m. iki mirusiųjų prisikėlimo (Dan 12, 2).

Šiaurės karalius – šis vardas pirmiausia geografiškai žymi Seleukidų dinastiją, bet paskui jis reiškia pagonišką ir galiausiai popiežišką Romą. Todėl jis nusako ne geografinę vietovę, bet dvasinį Dievo tautos priešą. Be to, taip pat dera atkreipti dėmesį, kad šiaurės karalius simbolizuoja gyvojo Dievo klastotę, ir kuris Rašte yra siejamas su šiaure (Iz 14, 13).

Pietų karalius – šis vardas pirma žymi Ptolemėjo dinastiją Egipte, į pietus nuo Šventosios žemės. Tačiau pranašystei rutuliojantis jis įgyja teologinę pusę, ir kai kurie mokslininkai jį sieja su ateizmu. E. Vait Apr 11, 8 minimą Egiptą įvardijo kaip ateizmą (Didžioji kova, 233 p.).

Garbingas šventasis kalnas – Senajame Testamente šis posakis buvo sietinas su Sionu, Izraelio sostine ir širdimi, geografiškai įsikūrusia pažadėtame krašte. Po Kryžiaus Dievo tautos nebeapibrėžia etninės ir geografinės ribos. Todėl šventasis kalnas turi simbolizuoti Dievo tautos išplitimą visame pasaulyje.

Taigi galbūt šiuos įvykius galime aiškinti taip:

(1) Pietų karalius puola šiaurės karalių – Prancūzijos revoliucija bandė išnaikinti religiją ir nugalėti popiežių, bet tai nepavyko. (2) Šiaurės karalius puola ir nugali pietų karalių – religijos pajėgos, vadovaujamos popiežiaus ir jo sąjungininkų, galiausiai įveikia ateizmo jėgas ir sudaro koaliciją su nugalėtu priešu. (3) Edomas ir Moabas bei didžioji Amono dalis išsigelbės – kai kurie iš tų, kurie nebuvo priskiriami prie ištikimos Dievo tautos, prisijungs paskutinę valandą. (4) Šiaurės karalius ruošis užpulti garbingąjį šventą kalną, bet gaus galą – blogio jėgos sunaikinamos ir įsteigiama Dievo karalystė.

Kaip galime guostis tuo, kad galų gale Dievas ir Jo tauta bus pergalingi?

Tolesniam tyrinėjimui: Įdomu tai, kad, kalbant apie Dan 11, 29–39, Martynas Liuteris įvardijo, jog siaubinga pabaisa Dan 11, 31 yra popiežius ir jo doktrinos bei papročiai. Taigi Danieliaus 11, Danieliaus 7 ir Danieliaus 8 sąsajos sustiprina Liuterio ir daugelio kitų protestantų požiūrį, kad popiežius ir jo mokymas yra šių pranašysčių istorijoje įvykdymas. Šiuo atžvilgiu E. Vait rašė: „Nė viena bažnyčia, esanti Romai pavaldžioje teritorijoje, ilgai nesidžiaugė sąžinės laisve. Kai popiežija įsigalėjo, ji ėmė triuškinti visus, kurie atsisakė pripažinti jos valdžią, ir bažnyčios viena po kitos jai pasidavė“ (Didžioji kova, 2017, 52 p.).

Klausimai aptarimui:

1. Kaip galime atsižvelgti į kitų žmonių jausmus, bet neiti į kompromisą dėl to, ko Raštas moko apie Romos vaidmenį paskutinėmis dienomis?

2. Dan 11, 33 parašyta: „Išmintingieji tarp žmonių padės daugeliui žmonių suprasti, tačiau jie kurį laiką bus tapę kalavijo ir liepsnos aukomis, kęs nelaisvę ir plėšikavimą.“ Ką ši eilutė sako apie kai kurių ištikimų Dievui žmonių likimą? Ką ši eilutė taip pat sako apie tai, ką kai kurie iš šių ištikimų žmonių daro prieš kančias? Kokia čia yra žinia mums šiandien?

3. Dan 11, 36 parašyta: „Karalius elgsis, kaip jam patiks. Aukštindamas save ir laikydamas didesniu už bet kokį dievą, jis kalbės baisius dalykus prieš dievų Dievą. Jam seksis tik tol, kol nesibaigs pykčio metas ir nebus įvykdyta, kas nuspręsta“. Ką jums tai primena? (žr. Iz 14, 12–17; taip pat žr. 2 Tes 2, 1–4) 4. Dan 11, 27. 29 ir 35 vartojama frazė – „nustatytas metas“. Ką tai mums dar kartą pasako apie Dievui pavaldžią istoriją?