Sausio 11–17 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Dan 2, 1–16; Apd 17, 28; Dan 2, 17–49; Ps 138; Jn 15, 5; Įst 32, 4; 1 Pt 2, 4.

Įsimintina eilutė: „Danielius tarė: ‘Tebūna pašlovintas Dievo vardas nuo amžių per amžius, nes Jo yra išmintis ir galybė‘“ (Dan 2, 20).

Grenlandijos vandenyse yra įvairaus dydžio ledkalnių. Kartais nedideli ledkalniai juda viena kryptimi, o didesni kita. Taip atsitinka dėl to, kad mažuosius gena paviršiniai vėjai, o didžiuosius – gilios vandenyno srovės. Apmąstant tautų atsiradimą ir išnykimą per visą istoriją, jis panašus į paviršinius vėjus ir vandenyno sroves. Vėjai simbolizuoja viską, kas kintama ir nenuspėjama, kaip ir žmogaus valia. Tačiau tuo pačiu metu kartu su šiais gūsiais ir audromis yra dar viena jėga, dar galingesnė ir labai panaši į vandenyno sroves. Tai išmintingi ir aukščiausi Dievo tikslai. Elena Vait rašė: „Tačiau kaip žvaigždės sukasi milžiniška joms skirtąja orbita, taip ir Dievo tikslų išsipildymas nei skuba, nei vėluoja“ (Su meile iš Dangaus, 2011, 26 p.). Nors atrodo, kad tautų, ideologijų ir politinių partijų atsiradimą ir išnykimą nulemia tik žmogiška valia, Danieliaus 2 rodo, kad būtent dangaus Dievas nulemia žmonijos istoriją link jos pabaigos.

I. IŠSKIRTINĖ DIEVO SAVYBĖ

1. Perskaitykite Dan 2, 1–16. Kokią krizę žydai (tremtiniai) patyrė dėl to, kad Viešpats davė karaliui sapną?

Senovės pasaulyje sapnai buvo laikomi labai reikšmingais. Kai sapnas atrodė pranašiškas, jis dažnai reiškė artėjančią nelaimę. Todėl suprantama, kodėl Nebukadnecaras itin nerimavo dėl sapno, o viskas atrodė dar grėsmingiau, kai jis nebegalėjo jo prisiminti. Babilono žinovai tikėjo, kad dievai gali paaiškinti sapną, bet Danieliaus knygos atveju žinovai negalėjo nieko padaryti, nes karalius sapną pamiršo. Jei sapno turinys būtų jiems atskleistas, jie sugalvotų karaliui tinkamą paaiškinimą. Tačiau šiomis precedento neturinčiomis aplinkybėmis, kai sapnų žinovai negalėjo karaliui pasakyti, ką jis sapnavo, jie buvo priversti pripažinti, jog „niekas kitas negali karaliui jo atskleisti kaip dievai, kurių buveinė ne tarp mirtingųjų“ (Dan 2, 11).

Apimtas nevilties, karalius liepia nužudyti visus Babilono išminčius. Toks žiaurumas senovės pasaulyje nebuvo naujiena. Istoriniai šaltiniai patvirtina, kad dėl sąmokslo Darijus I įsakė nužudyti visus magus, o Kserksas liepė nužudyti inžinierius, kurių statytas tiltas sugriuvo. Kai Nebukadnecaras išleido savo įsaką, Danielius ir jo draugai tik ką buvo baigę mokymą ir buvo priimti į karaliaus išminčių ratą. Dėl šios priežasties ir jiems buvo taikytinas mirties įsakas. Iš tikrųjų originalo kalba rodo, kad žudymas prasideda nedelsiant, kiti eilėje yra Danielius ir jo draugai. Bet Danielius „sumaniai ir atsargiai“ (Dan 2, 14) kreipiasi į Arjochą, asmenį, atsakingą už mirties bausmės vykdymą. Galų gale Danielius prašo patį karalių, kad jis duotų laiko įminti sapno paslaptį. Įdomu tai, kad, nors karalius apkaltino magus bandant laimėti sau „laiko“, jis greitai patenkina Danieliaus prašymą. Danielius, be abejo, sutinka su magais, kad nė vienas žmogus negali įminti šios paslapties, bet pranašas taip pat žino Dievą, kuris gali atskleisti sapno turinį ir jį paaiškinti.

Teologai kalba apie išskirtinę Dievo savybę, kad nors Jis ir skiriasi nuo kūrinijos, Dievas vis dar gali būti arti jos. Ko tai, kad Jis davė karaliui Nebukadnecarui sapną, mus moko apie šią Dievo savybę? (Taip pat žr. Apd 17, 28)

II. MALDA

Danielius nedelsdamas pradeda melstis su savo trimis draugais, paaiškinęs, kad jie bus iškart nužudyti, jei Dievas neapreikš sapno. Kai tik susiduriame su didele problema, mes taip pat turėtume pripažinti, jog mūsų Dievas yra pakankamai didis, kad išspręstų net neįveikiamus iššūkius.

2. Perskaitykite Dan 2, 17–23. Kokios čia yra dviejų pobūdžių maldos?

Šiame skyriuje paminėti du maldos pobūdžiai. Pirma malda Danielius prašo Dievą atskleisti sapną ir jo paaiškinimą (Dan 2, 17–19). Šios maldos žodžiai neužrašyti, bet pasakyta, kad Danielius ir jo draugai maldavo „dangaus Dievą pasigailėjimo, kad dėl šios paslapties nežūtų Danielius ir jo draugai drauge su kitais Babilono išminčiais“ (Dan 2, 18). Jiems meldžiantis Dievas patenkina jų prašymą ir apreiškia karaliaus sapno turinį ir aiškinimą. Mes galime būti tikri, kad mums ieškant dangaus Dievo pasigailėjimo, mūsų maldos taip pat bus išklausytos, net jei ne taip dramatiškai, kaip matome čia, nes Danieliaus Dievas yra ir mūsų Dievas.

Reaguodami į Dievo patenkintą jų prašymą Danielius ir jo draugai pradėjo dėkoti ir šlovinti malda. Jie gyrė Dievą, kad Jis yra išminties šaltinis ir kad jam pavaldi kūrinija ir politinė istorija. Čia mums yra svarbi pamoka. Mums meldžiant ir prašant Dievą daugybės dalykų, kaip dažnai mes šloviname Jį ir Jam dėkojame už atsakytas maldas? Jėzaus patyrimas su dešimčia raupsuotųjų yra tinkamas žmogiškojo nedėkingumo pavyzdys. Iš dešimties išgydytųjų tik vienas grįžo „atiduoti Dievui garbę“ (Lk 17, 18). Danieliaus atsakas ne tik primena mums dėkojimo ir šlovinimo svarbą, bet ir atskleidžia Dievo, kuriam meldžiamės, charakterį. Kai meldžiame Jo, galime pasikliauti Juo, kad Jis padarys tai, kas mums naudingiausia, todėl visada turėtume Jį šlovinti ir Jam dėkoti.

Perskaitykite Psalmę 138. Ką galite įžvelgti šioje padėkos maldoje, kas padėtų jums išmokti būti dėkingiems Dievui, nepriklausomai nuo jūsų aplinkybių?

III. STATULA. Pirma dalis

3. Dan 2, 24–30. Ką svarbaus Danielius čia sako, ką mes visada turime prisiminti? (Taip pat žr. Jn 15, 5)

Atsakydamas į maldą Dievas apreiškia sapno turinį ir jo aiškinimą. Danielius nedvejodamas pasako karaliui, kad paslaptis apreiškia „Dievas danguje“. Be to, prieš pranešdamas sapno turinį ir jo aiškinimą, Danielius mini neišreikštas karaliaus mintis ir susirūpinimą, kol jis negalėdamas užmigti guli lovoje. Ši smulki informacija dar labiau pabrėžia žinios patikimumą, nes tokia informacija, žinoma tik karaliui, turėjo būti perduota Danieliui antgamtine galia. Tačiau Danieliui pranešant sapno turinį, jis gali sukelti kitą krizę, nes sapnas nebūtinai yra gera žinia Nebukadnecarui.

4. Perskaitykite Dan 2, 31–49. Ką sapnas sako apie Nebukadnecaro karalystės likimą?

Sapne karalius matė statulą, kurios „galva buvo gryno aukso, krūtinė ir rankos – sidabro, pilvas ir šlaunys – žalvario, kojos – geležies, o pėdos – iš dalies geležies ir iš dalies molio“ (Dan 2, 32–33). Galų gale akmuo „trenkėsi į statulos geležies ir molio pėdas“ (Dan 2, 34), o visa statula buvo sunaikinta ir išsklaidyta kaip pelai vėjyje. Danielius paaiškina, kad skirtingi metalai simbolizuoja vieną po kitos ateisiančias karalystes, kurios per visą istoriją pakeis viena kitą. Nebukadnecarui žinia yra aiški – Babilonas su visa savo galia ir šlove praeis ir bus pakeistas kita karalyste, po kurios iškils dar kita, kol galiausiai jas visas pakeis visiškai kitokia karalystė – amžina Dievo karalystė, kuri tvers amžinai.

Pažiūrėkite, kokie trumpalaikiai ir laikini yra visi žmogiškieji dalykai. Ko tai turėtų mus pamokyti apie didžią viltį Jėzuje ir tik Jėzuje (žr. Jn 6, 54; 2 Kor 4, 18)?

IV. STATULA. Antroji dalis

5. Dar kartą perskaitykite sapną ir jo aiškinimą (Dan 2, 31–49). Ko tai mus moko apie Dievo žinias, susijusias su pasaulio istorija?

Nebukadnecaro sapne perteikta pranašystė yra bendras pranašystės kontūras ir matas, kurio laikantis galima išsamiau gilintis į Danieliaus 7, 8 ir 11 pranašystes. Taip pat Danieliaus 2 nėra sąlyginė pranašystė. Tai yra apokaliptinė pranašystė – galutinė Dievo prognozė, kas iš tikrųjų įvyks ateityje.

1. Aukso galva simbolizuoja Babiloną (626–539 m. prieš Kristų). Iš tiesų joks kitas metalas negalėjo geriau simbolizuoti Babilono imperijos galios. Rašte jis vadinamas „aukso miestu“ (Iz 14, 4, kai kuriuose vertimuose) ir „aukso taurė Viešpaties rankose“ (Jer 51, 7; palyginkite su Apr 18, 16). Senovės istorikas Herodotas rašo, kad auksas gausiai puošė miestą.

2. Sidabro krūtinė ir rankos simbolizuoja Medų-Persiją (539–331 m. prieš Kristų). Kadangi sidabras yra mažiau vertingas nei auksas, Medų-Persų imperija niekada nepasiekė Babilono spindesio. Be to, sidabras taip pat buvo tinkamas simbolis persams, nes mokesčių sistemai jie naudojo sidabrą.

3. Žalvario pilvas ir šlaunys simbolizuoja Graikiją (331–168 m. prieš Kristų). Ez 27, 13 nusako graikus kaip prekybos žalvariu laivus. Graikijos kariai buvo žinomi dėl jų žalvario šarvų. Jų šalmai, skydai ir mūšio kirviai buvo iš žalvario. Herodotas rašė, kad Egipto valdovas Psamtikas I įsiveržiančius graikų piratus laikė pranašystės išsipildymu – „žalvariniai žmonės ateina iš jūros“.

4. Geležies kojos tinkamai simbolizuoja Romą (168 m. pr. Kristų – 476 m. po Kristaus). Danielius paaiškino, kad geležis simbolizuoja gniuždančią Romos imperijos jėgą, išsilaikiusią ilgiau nei bet kuri ankstesnė karalystė. Geležis puikiai simbolizavo imperiją.

5. Pėdos iš dalies geležies ir iš dalies molio simbolizuoja susiskaldžiusią Europą (476 m. po Kristaus –Kristaus antrasis atėjimas). Geležies ir molio mišinys perteikia tinkamą vaizdą, kas įvyko po Romos imperijos iširimo. Nors Europą buvo stengiamasi suvienyti, pradedant karališkųjų namų santuokomis ir giminystėmis iki dabartinės Europos Sąjungos, susiskaldymai ir nesutarimai išliko, ir, pasak šios pranašystės, taip bus, kol Dievas įkurs amžinąją karalystę.

V. AKMUO

6. Perskaitykite Dan 2, 34–35. 44–45. Ko šios eilutės mus moko apie galutinį mūsų pasaulio likimą?

Sapno dėmesys sutelktas į tai, kas „įvyks dienų pabaigoje“ (Dan 2, 28). Kad ir kokios galingos ir turtingos buvo metalo (ir molio) karalystės, jos yra tik preliudija akmens karalystės įkūrimui. Nors iki tam tikro laipsnio metalai ir molis gali būti žmogaus darbo produktai, akmuo sapne pasirodo nepaliestas žmogaus rankų. Kitaip tariant, kiekvienai ankstesnei karalystei buvo pabaiga, o akmeniu simbolizuojama karalystė tvers amžinai. Uolos metafora dažnai simbolizuoja Dievą (pvz., Įst 32, 4; 1 Sam 2, 2; Ps 18, 32), akmuo taip pat gali būti Mesijo simbolis (Ps 118, 22; 1 Pt 2, 4. 7). Todėl už akmenį niekas tinkamiau negali simbolizuoti Dievo amžinosios karalystės įkūrimo.

Kai kurie teigia, kad akmens karalystė buvo įkurta Jėzaus žemiškosios tarnystės metu ir kad Evangelijos skelbimas parodo, jog Dievo karalystė užėmė visą pasaulį. Tačiau akmens karalystė atsiranda tik po to, kai keturios pagrindinės karalystės žlugs, o žmonijos istorija pasieks susiskaldžiusių karalysčių laikotarpį, simbolizuojamą pėdų ir pirštų. Dėl to pranašystės išsipildymas negali būti taikomas pirmajam šimtmečiui, nes Jėzus žemėje tarnavo valdant Romai, ketvirtai karalystei.

Bet „akmuo, trenkęs į statulą, virto dideliu kalnu ir pripildė visą žemę“ (Dan 2, 35). Toks kalnas primena Siono kalną, kur stovėjo šventykla, konkretus Dievo karalystės žemėje simbolis Senojo Testamento laikais. Įdomu tai, kad nuo kalno atkirstas akmuo virsta pačiu kalnu. Šis kalnas, kuris, pasak teksto, jau egzistuoja, greičiausiai nurodo į dangiškąjį Sioną, dangiškąją šventyklą, iš kurios Kristus ateis steigti savo amžinos karalystės. Ir Jeruzalėje, kuri nužengs iš dangaus (Apr 21, 1–22, 5), bus galutinis šios karalystės išsipildymas.

Danielius 2 skyriuje iki šiol teisingai nusakė visas karalystes. Tad kodėl logiška ir pagrįsta pasitikėti šio skyriaus pranašyste, susijusia su galutinės karalystės atėjimu, amžinosios Dievo karalystės? Kodėl nėra pagrindo netikėti šia pranašyste?

Tolesniam tyrinėjimui: Naudinga paminėti, kad Danieliaus 2 statula yra iš aukso ir sidabro, metalų, susijusių su ekonomine galia. Statula taip pat yra iš žalvario ir geležies, kurie buvo naudojami gaminti įrankiams, ginklams, ir keramika, kuri senovės pasaulyje buvo naudojama literatūros ir buities reikmėms. Taigi statula ryškiai nupiešia žmoniją ir jos pasiekimus. Tinkamiausia, kad skirtingos anatominės statulos dalys perteikia pasaulio karalystes ir galutinį nesutarimą, kuris vyraus paskutinėmis žmonijos istorijos dienomis. Tačiau akmuo, aiškiai nusakytas kaip nepadarytas „žmogaus rankomis“ (Dan 2, 45), galingai primena antgamtinę pabaigą, kuri ateis į šį laikiną pasaulį ir ištiks visus jo pasiekimus.

Nors „žmogiškai akiai žmonijos istorija gali pasirodyti chaotiška priešiškų jėgų sąveika,.. Danieliaus knyga mums patvirtina, kad už visko stovi Dievas, žvelgdamas iš aukštai ir veikdamas, kad pasiektų tai, kas geriausia“ (William H. Shea, Daniel: A Reader’s Guide (Nampa, ID: Pacific Press, 2005, 98 p.).

Klausimai aptarimui:

1. Gera žinoti, kad šio pasaulio chaose ir kančiose Dievas galiausiai viešpatauja ir viską prives prie šlovingos pabaigos. Iki tol koks yra mūsų vaidmuo siekiant padaryti viską, ką galime, kad padėtume sumažinti kančias šiame puolusiame pasaulyje?

2. Kaip mes paaiškiname Danieliaus ir belaisvių glaudų ir, matomai, ištikimą bendradarbiavimą su pagonių lyderiu, kuris padarė daug žalos Danieliaus tautai?

3. Tyrinėjome, jog kai kurie teigė, kad ne žmogaus rankomis atkirstas akmuo reiškia Evangelijos skelbimą pasauliui. Taip negali būti dėl kelių priežasčių, įskaitant Dan 2, 35, kur parašyta, kad akmuo sutriuškins ankstesnes tautas ir kad „vėjas juos nupūtė, nepalikdamas nė pėdsakų“. Tai neįvyko po kryžiaus. Be to, kai kurie bandymai sutapatinti akmens karalystę su bažnyčia nepaiso, kad akmens karalystė pakeičia visas kitas žmogiškas valdymo formas. Tai karalystė, apimanti visą pasaulį. Todėl tik Jėzaus antrasis atėjimas gali pradėti procesą, vaizduojantį šio pranašiško sapno kulminaciją. Tad kodėl Jėzaus antrasis atėjimas yra vienintelis tinkamas aiškinimas tam, ką akmuo daro paskutinėmis dienomis?