Rugpjūčio 12–18 d.

Šią savaitę skaitykite: Gal 3, 26–04, 20; Rom 6, 1–11; Hbr 2, 14–18; 4, 14–15; Rom 9, 4–5.

Įsimintina eilutė: „Tad tu jau nebe vergas, bet įsūnis, o jeigu įsūnis, tai Dievo valia esi ir paveldėtojas.“ (Gal 4, 7)

Paulius sako galatams, kad jie neprivalo gyventi ir elgtis kaip vergai, bet kaip Dievo sūnūs ir dukterys, kuriems tenka visos paveldėtojo teisės ir privilegijos, tiesa, kurią reikėjo išgirsti jaunam Martynui Liuteriui. Juo labiau jis jautėsi nusidėjusiu, tuo daugiau šis jaunas vyras siekė savo paties darbais pelnyti atleidimą ir sulaukti ramybės. Jis gyveno itin griežtai, stengdamasis badavimu, budėjimu ir plakimu pavergti savo prigimtinį blogį, iš kurio negalėjo išvaduoti vienuolio gyvenimas. Jis jautėsi sugniuždytas, nes nebuvo aukos, per kurią jis galėtų pasiekti tokį širdies tyrumą, kuris leistų jam stoti nuteisintu prieš Dievą. Jis vėliau pasakė, kad jis buvo pamaldus vienuolis, griežtai laikęsis savo brolijos taisyklių, tačiau jis nerado vidinės ramybės. „Jei vienuolis kada nors ir galėjo pelnyti dangų savo vienuoliškais darbais, man tikrai turėjo tekti tokia teisė.“ Tačiau jam tai nepadėjo.

Jam tik vėliau, pradėjus suprasti tiesą apie išgelbėjimą Kristuje, kaip apreikšta Laiške galatams, jis pradėjo jausti kažkokią dvasinę laisvę ir viltį savo sielai. Kaip rezultatas, mūsų pasaulis jau niekada nebebuvo toks pat.

MŪSŲ BŪKLĖ KRISTUJE (Gal 3, 26–29)

Atsižvelgdami į Gal 3, 25, perskaitykite Gal 3, 26. Kaip ši eilutė padeda mums suprasti mūsų santykį su Įstatymu, kai esame Jėzaus nuteisinti?

Žodelis juk 26 eilutėje rodo, kad Paulius tiesiogiai siejo šią eilutę su ankstesne. Panašiai kaip šeimininko sūnūs buvo pavaldūs auklėtojui kol sulauks pilnametystės, Paulius sako, kad įtikėjusieji Kristų nebėra auklėtojo globoje; jų santykis su Įstatymu pasikeitė, nes dabar jie – suaugę Dievo vaikai Kristuje Jėzuje.

Žinoma, kad tai apima ir vyrus, ir moteris (Gal 3,28). Priežastis, kodėl apaštalas kartais vartoja žodį sūnus vietoj vaikų yra ta, kad jis turi omenyje šeimos palikimą, kuris buvo perduodamas palikuoniui vyrui, kartu su tuo, kad Senajame Testamente fraze „Dievo sūnus“ buvo konkrečiai nusakomas Izraelis (Įst 14, 1; Oz 11, 1). Kristuje ir pagonys dabar mėgaujasi tais ypatingais santykiais su Dievu, nes anksčiau jie buvo išimtinai skirti tik Izraeliui.

Kas krikštą daro tokiu svarbiu įvykiu? Gal 3, 27–28; Rom 6, 1–11; 1 Pt 3, 21.

Pauliaus pavartotas žodis ir 27 eilutėje rodo, kad apaštalas krikštą laikė esminiu sprendimu, suvienijančiu mūsų gyvenimą su Kristumi. Rom 6 apaštalas aprašė krikštą simboliškai, kaip mūsų vienybę su Jėzumi, Jo mirtyje ir prisikėlime. Bet Laiške galatams Paulius jau vartojo kitą metaforą: „Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi“ (Gal 3, 27). Pauliaus terminologija primena nuostabias Senojo Testamento ištraukas, pavyzdžiui, Iz 61, 10; Job 29, 14. „Pauliaus nuomone, krikštas – tai Kristus, apgaubiantis drabužiu tikintį. Nors jis nevartoja šio termino, apaštalas apibūdina tikintiems suteiktą teisumą.“ (Frank J. Matera, Galatians (Collegeville, Minn.: The Liturgical Press, 1992), 145 p.)

Mūsų vienybė su Kristumi per krikštą yra simbolis: tiesa apie Kristų yra tiesa apie mus. Kadangi Kristus yra Abraomo palikuonis, todėl tikintieji yra visų Sandoros pažadų Abraomui ir jo palikuonims paveldėtojai drauge su Kristumi (Rom 8, 17).

Įsigilinkite į šią mintį, kad tiesa apie Kristų yra tiesa apie mus. Kaip ši nuostabi tiesa turėtų veikti kiekvieno iš mūsų būtį?

PAVERGTI PASAULIO PRADMENŲ

Prilyginęs tikinčiuosius Dievo sūnums ir paveldėtojams, Paulius detaliau aiškina šią metaforą, paliesdamas paveldėjimo temą Gal 4, 1–3. Pauliaus terminologija primena aplinkybes, kai didelio turto savininkas mirė, palikdamas visą savo turtą savo vyriausiajam sūnui. Tačiau sūnus vis dar yra nepilnametis. Net ir šiandien testamentuose dažnai pareiškiama tokia tėvo valia, kad jo sūnų prižiūrėtų globėjai ir prievaizdai, kol jis sulauks pilnametystės. Nors sūnus yra paveldėto tėvo turto šeimininkas, būdamas nepilnametis jis praktiškai niekuo nesiskiria nuo vergo.

Šis Pauliaus palyginimas yra panašus į tą Gal 3, 24 apie pedagogą, tačiau šiuo atveju globėjų ir prievaizdų galia yra gerokai pranašesnė ir daug svarbesnė. Jie yra atsakingi ne tik už šeimininko sūnaus auklėjimą, bet ir visus finansinius bei administracinius reikalus, kol sulaukęs pilnametystės sūnus pats imsis šių pareigų.

Perskaitykite Gal 4, 1–3. Kaip šios eilutės turėtų padėti paaiškinti, kokį vaidmenį Įstatymas atlieka mūsų gyvenime, mums esant Kristuje?

Ką būtent Paulius turi omenyje vartodamas frazę pasaulio pradmenys (Gal 4, 3. 9) – tai diskutuotina. Kai kurie vertėjai mano, kad tai pagrindinės visatą sudarančios stichijos (2 Pt 3, 10. 12); kiti – kad tai demoniškos galios, valdančios kunigaikštystes ir valdžias (Kol 2, 15); treti – elementarūs religinio gyvenimo principai, religijos pradžiamokslis (Hbr 5, 12). Nepilnamečiams prilyginta žmonijos padėtis iki Kristaus atėjimo (Gal 4, 1–3) rodo, kad Paulius čia rašė apie elementarius religinio gyvenimo principus. Jei taip, Paulius teigė, kad Senojo Testamento laikotarpis, galiojant apeiginiam Įstatymui, buvo tik Evangelijos pradžiamokslis, išgelbėjimo pagrindai. Taigi, kad ir koks svarbus bei naudingas buvo apeiginis Įstatymas Izraeliui, tai buvo tik ateities šešėlis. Apeiginis Įstatymas negalėjo pretenduoti į Kristaus vietą.

Noras vadovautis šiomis taisyklėmis vietoje Kristaus prilygsta norui grįžti laiku atgal. Galatų grįžimas prie šių pasaulio pradmenų, kai Kristus jau atėjo, prilygtų suaugusio sūnaus, Pauliaus palyginime, norui tapti nepilnamečiu!

Nors tikėti kaip vaikas gali būti naudinga (Mt 18, 3), tai nebūtinai prilygsta dvasinei brandai. Ar būtų galima teigti, kad augant dvasiškai mūsų tikėjimas vis labiau panašėja į vaiko tikėjimą? Ar jūsų tikėjimas panašus į vaiko, t.y. yra toks nekaltas ir pasikliaunantis?

DIEVAS ATSIUNTĖ SAVO SŪNŲ (Gal 4, 4)

„Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų Įstatymui […].“ (Gal, 4, 4)

Pauliaus pasirinktas žodis pilnatvė nurodo į Dievo veikimą, įvykdant savo tikslą žmonijos istorijoje. Jėzus atėjo ne bet kada, bet Dievo Jam skirtu laiku. Istoriškai šis laikas žinomas kaip Pax Romana („Romos taika“), 200 m. sąlyginės taikos periodas Romos imperijoje. Užkariavusi Viduržemio jūros tautas, Roma užtikrino taiką, įsivyravo viena kalba, galimybė keliauti ir bendra kultūra, padėjusi Evangelijai plisti. Bibliniu požiūriu tai buvo laikas skirtas Dievo Pateptajam ateiti (žr. Dan 9, 24–27).

Kodėl Kristui reikėjo tapti žmogumi, kad išpirktų mus? Jn 1, 14; Gal 4, 4–5; Rom 8, 3–4; 2 Kor 5, 21; Fil 2, 5–8; Hbr 2, 14–18; 4, 14–15.

 

Gal 4, 4–5 yra vienas iš glausčiausių Evangelijos pristatymų Rašte. Jėzaus atėjimas nebuvo atsitiktinumas. Dievas atsiuntė savo Sūnų reiškia, kad Jis ėmėsi iniciatyvos mus išgelbėti. Kitaip tariant, iniciatyvos mus išgelbėti ėmėsi Dievas.

Šioje eilutėje taip pat galima įžvelgti esminę krikščionišką doktriną, kad Kristus yra amžinas Dievas (Jn 1, 1–3. 18; Fil 2, 5–9; Kol 1, 15–17). Dievas nesiuntė angelo iš dangaus. Jis atėjo pats.

Nors Jėzus buvo amžinas Dievo Sūnus, Jis taip pat gimė iš moters. Nors šioje eilutėje užsiminta apie pastojimą nuo Šventosios Dvasios, ši eilutė ypatingai patvirtina Jo žmogiškumą.

Frazė pavaldų Įstatymui nurodo ne tik į žydišką Jėzaus kilmę, bet ir faktą, kad Jis prisiėmė mums skirtą pasmerkimą.

Kristui buvo būtina tapti žmogumi, nes mes patys negalėjome savęs išgelbėti. Suvienydamas savo dangišką ir mūsų puolusią žemišką prigimtį, Kristus teisėtai galėjo tapti mūsų Pakaitalu, Išgelbėtoju ir Vyriausiuoju kunigu. Kaip antras Adomas, Jis atėjo atsiimti visko, ką pirmasis Adomas prarado dėl neklusnumo (Rom 5, 12–21). Paklusnumu Jis visiškai įvykdė Įstatymo reikalavimus, taip atpirkdamas Adomo klaidą. Todėl Jėzus turi teisę atpirkti visus, ateinančius pas Jį tikėjimu, patikint save Jam.

ĮSŪNYSTĖS PRIVILEGIJOS (Gal 4, 5–7)

Gal 4, 5–7 Paulius išplečia savo temą, pabrėždamas, kad Kristus atpirko esančius Įstatymo valdžioje (4–5 eilutės). Žodis atpirko reiškia – susigrąžinti sumokant kainą. Šis žodis būdavo taikomas įkaitų ar vergų išlaisvinimui apibūdinti. Kontekstas rodo, kad apaštalas čia kalba neigiama prasme: žmogui reikia atpirkimo.

Tačiau iš ko mes turime būti atpirkti? Naujajame Testamente nurodytos keturios priežastys: (1) iš velnio ir jo gudrybių (Hbr 2, 14–15); (2) iš mirties (1 Kor 15, 56–57); (3) iš nuodėmės, kuri mus pavergia (Rom 6, 22) ir (4) iš Įstatymo pasmerkimo (Rom 3, 19–24; Gal 3, 13; 4, 5).

Kokia nauda mums iš atpirkimo, kurį turime Kristuje? Gal 4, 5–7; Ef 1, 5; Rom 8, 15–16. 23; 9, 4–5.

Tai, ką Kristus atliko, dažnai vadiname išgelbėjimu. Nors tai tiesa, šis žodis neprilygsta Pauliaus vartojamam – įsūnystė (gr. – huiothesia). Nors Paulius vienintelis vartojo šį žodį Naujajame Testamente, įsūnystė buvo žinoma teisėta procedūra graikų ir romėnų pasaulyje. Pauliui gyvenant keli Romos imperatoriai pasinaudojo įsūnystės procedūra pasirenkant paveldėtoją, kada nebuvo teisėto įpėdinio. Įsūnijimas garantavo daug privilegijų: „(1) įsūnytas berniukas tapdavo tikru globėjo sūnumi; (2) globėjas sutinka pasirūpinti vaiku tinkamai, t.y. parūpinti maisto, aprangą ir kitus būtinus dalykus; (3) globėjas negali išsižadėti įsūnyto vaiko; (4) vaikas negali būti pavergiamas; (5) tikri vaiko tėvai neturi jokios teisės reikalauti grąžinti jį; (6) įsūnystė suteikia teisę paveldėti.“ (Derek R. Moore-Crispin, „Galatians 4, 1–9: The Use and Abuse of Parallels,“ The Evangelical Quarterly, vol. LXI/No. 3 (1989), 216 p.)

Jei šitos teisės yra garantuotos žemiškuose reikaluose, tik įsivaizduokite, kiek labiau jos yra garantuotos Dievo vaikams!

Perskaitykite Gal 4, 6. Atsižvelkite į tai, kad hebrajišką žodį Abba vartodavo vaikai, kreipdamiesi į savo tėvą. Šiandien jis prilygsta žodžiams tėveli ar tėti. Jėzus taip kreipėsi į Tėvą maldoje (Mk 14, 36). Kadangi esame Dievo vaikai, mums teko privilegija kreiptis į Dievą – Abba. Ar mėgaujatės tokiu artimu bendravimu su Dievui? Jei ne, kodėl? Ką reiktų pakeisti, kad būtumėte artimesni Dievui?

KAM VĖL VERGAUTI? (Gal 4, 8–20)

Perskaitykite Gal 4, 8–20. Apibendrinkite, ką Paulius sakė. Ar apaštalas rimtai vertino klaidingą mokymą tarp galatų?

Paulius tiksliai neapibūdina religinių galatų įpročių, bet aišku, kad apaštalas turėjo omeny klaidinančią garbinimo sistemą, kuri buvo dvasinės vergovės priežastis. Iš tikrųjų Paulius tai laikė tokiu dideliu pavojumi, kad parašė aistringą laišką, įspėdamas galatus, kad tai, ką jie darė, buvo panašu į nusisukimą nuo įvaikinimo prie vergovės.

Nors detalės nepaminėtos, kokį būtent galatų elgesį apaštalas laikė nepageidautinu? Gal 4, 9–11.

Daugelis interpretuoja Pauliaus užuominą apie dienas, mėnesius, laikotarpius ir metus (Gal 4, 10) kaip priekaištą ne tik dėl apeiginio Įstatymo, bet ir sabatos. Tačiau toks aiškinimas neatitinka įrodymų. Pirmiausia, jei Paulius iš tikrųjų būtų norėjęs išskirti sabatą ir kitas žydams būdingas apeigas, iš Kol 2, 16 aišku, kad jis būtų paprasčiausiai jas įvardinęs. Antra, Paulius aiškiai pareiškė, kad galatų elgesys atitolino juos nuo laisvės Kristuje ir pavergė. „Jei septintos dienos – sabatos paisymas padaro žmogų vergu, turbūt pats Kūrėjas buvo vergas, laikydamasis pirmosios sabatos!“ (SDA Biblijos Komentarai, t. 6, 967 p.) Taip pat, kodėl Jėzus ne tik pats laikėsi sabatos, bet ir mokė kaip tai daryti, jei sabatos paisymas kažkokiu būdu atimtų iš žmonių laisvę, kurią jie turi Jame? (žr. Mk 2, 27–28; Lk 13, 10–16.)

Ar tam tikra nusistovėjusi tvarka septintosios dienos adventistų bendruomenėse galėtų kažkokiu nors būdu atimti iš tikinčiųjų laisvę, kurią jie turi Kristuje? Galbūt problemas sukelia ne pati tvarka, bet mūsų nusistatymas jos atžvilgiu? Kaip netinkamas požiūris gali paskatinti mus vergauti, dėl ko Paulius taip aistringai įspėjo galatus?

Tolesniam tyrinėjimui: „Dangaus taryboje buvo nuspręsta, kad nors žmonės yra nusižengę, jie neturi pražūti nepaklusnume, bet tikėjimu Kristumi kaip pakaitalu ir laiduotoju galėtų tapti Dievo išrinktais, kuriems iš anksto buvo lemta tapti Viešpaties vaikais dėka Jėzaus Kristaus pagal Jo valią. Dievas nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti. Todėl Jis davė savo Sūnų, kad žmonės būtų atpirkti. Pražus tik atsisakę būti priimti kaip Dievo vaikai per Kristų Jėzų. Žmogaus išdidumas trukdo jam priimti išgelbėjimą, tačiau jo nuopelnų nepakaks, kad siela galėtų būti pas Dievą. Tik per tikėjimą Kristaus malone žmogus gali būti priimtinas Dievui. Negali būti jokio pasitikėjimo darbais ar jausmais kaip įrodymu, kad žmogus yra pasirinktas Dievo, nes pasirenkami esame per Kristų.“ (E. Vait, „Chosen in Christ,“ Signs of the Times, 1893 m. sausio 2)

Klausimai aptarimui:

Dar kartą pagalvokite, ką tai reiškia būti Dievo vaikais. Kokias vaikiškas savybes turime laikyti pavyzdžiu tikėjime ir santykiuose su Dievu? Tuo pačiu metu, ar tai darydami galime nueiti per toli? Aptarkite.

Kodėl žmones gąsdina mintis apie malonę, apie išgelbėjimą tik tikėjimu? Kodėl daug žmonių norėtų pabandyti pelnyti išgelbėjimą, jei tai būtų įmanoma?

Klasėje aptarkite paskutinį penktos dalies klausimą. Kaip galime, kaip septintosios dienos adventistai, vėl imti vergauti tam, iš ko buvome išvaduoti? Kaip galime žinoti, kad mums tai nutiko, jei taip įvyko, ir kaip galime būti išvaduoti?

Santrauka: Kristuje mes buvome įvaikinti į Dievo šeimą kaip Jo sūnūs ir dukterys. Kaip Dievo vaikams mums tenka visos šeimos teisės ir privilegijos. Susivienyti su Dievu tik taisyklių pagrindu būtų kvaila. Tai būtų panašu į sūnų, norintį atsisakyti padėties ir palikimo bei tapti vergu.