Liepos 15–21 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Gal 2, 15–21; Ef 2, 12; Fil 3, 9; Rom 3, 10–20; Pr 15, 5–6; Rom 3, 8.

Įsimintina eilutė: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.“ (Gal 2, 20)

Praėjusią savaitę tyrinėjome, kad Paulius viešai pasipriešino Petrui Antiochijoje dėl nuoseklumo jo išpažįstamame tikėjime ir elgesyje stokos. Petro sprendimas nebevalgyti su buvusiais pagonimis rodė, kad jie buvo antrarūšiai krikščionys, geriausiu atveju. Jo elgesys reiškė, kad jei jie tikrai norėjo būti Dievo šeimos dalis ir mėgautis visiškos bendrystės prie stalo palaiminimais, jie pirmiausia turėjo paklusti apipjaustymo apeigai.

Ką Paulius iš tikrųjų pasakė Petrui ta įtempta proga? Šią savaitę mes tyrinėsime tai, kas, tikėtina, yra šio įvykio santrauka. Šiose eilutėse yra vienas iš glausčiausių Naujojo Testamento tekstų, ir tai yra labai reikšminga, nes čia esame pirmą kartą supažindinami su keletu žodžių ir frazių, kurie yra pamatiniai ir suprantant Evangeliją, ir likusią Pauliaus Laiško galatams dalį. Štai keletas šių raktažodžių: nuteisinimas, teisumas, Įstatymo darbai, tikėjimas, ir ne tik tikėjimas, bet Jėzaus tikėjimas.

Ką Paulius norėjo pasakyti šiomis sąvokomis, ir ko jos moko mus apie išganymo planą?

„NUTEISINIMO“ KLAUSIMAS (Gal 2, 15–16)

Gal 2, 15 Paulius rašo: „Mes gimimo žydai ir ne pagonių kilmės nusidėjėliai“. Jūsų manymu, ką jis norėjo pasakyti?

Pauliaus žodžiai turi būti suprantami jų kontekste. Bandydamas laimėti bendraminčius žydus krikščionis, kad jie pritartų jo pozicijai, Paulius pradėjo nuo to, su kuo jie sutiktų, t.y. nuo tradicinio skirtumo tarp žydų ir pagonių. Dievas žydus išsirinko, patikėjo jiems savo Įstatymą ir jie mėgavosi Sandoros santykių su Dievu nauda. O pagonys buvo nusidėjėliai; Dievo Įstatymas nevaržė jų elgesio, ir jie nebuvo pažado sandorų dalimi (Ef 2, 12; Rom 2, 14). Nors akivaizdu, kad pagonys buvo „nusidėjėliai“, 16 eilutėje Paulius perspėja žydus krikščionis, kad jų dvasinės privilegijos nepadaro jų priimtinesnių Dievui, nes niekas nėra nuteisinamas „Įstatymo darbais“.

Gal 2, 16–17 žodį nuteisinti Paulius pavartojo keturis kartus. Ką jis turėjo omenyje? Perskaitykite Iš 23, 7 ir Įst 25, 1.

Žodis nuteisinti yra pagrindinis Pauliaus terminas. Iš trisdešimt devynių kartų Naujajame Testamente, dvidešimt septynis kartus šis žodis yra užrašytas Pauliaus laiškuose. Laiške galatams apaštalas jį pavartojo aštuonis kartus, įskaitant keturis kartus Gal 2, 16–17. Nuteisinimas – tai teisinis terminas, vartojamas teismuose. Jis susijęs su teisėjo ištartu nuosprendžiu, kai asmuo yra paskelbiamas nekaltu dėl jam pareikštų kaltinimų. Tai – pasmerkimo priešingybė. Be to, kadangi žodžiai teisus ir nuteisintas kyla iš to paties graikų kalbos žodžio, būti nuteisintu reiškia būti laikomu teisiu. Tad nuteisinimas apima daugiau, nei tik atleidimą; tai teigiamas pareiškimas, kad asmuo yra teisus.

Tačiau kai kuriems žydams krikščionims nuteisinimas taip pat buvo priklausomas nuo santykių. Jiems nuteisinimas buvo susijęs su santykiais su Dievu ir Jo Sandora. Būti „nuteisintu“ taip pat reiškia, kad asmuo buvo laikomas ištikimu Dievo Sandoros bendruomenės nariu, Abraomo šeimos nariu.

Perskaitykite Gal 2, 15–17. Ką Paulius jums čia sako, ir kaip jūs galite taikyti šiuos žodžius savo krikščioniškam patyrimui?

ĮSTATYMO DARBAI

Gal 2, 16 Paulius tris kartus pasako, kad žmogus negali būti nuteisintas „Įstatymo darbais“. Ką jis norėjo pasakyti fraze „Įstatymo darbai“? Kaip šios eilutės (Gal 2, 16–17; 3, 2. 5. 10; Rom 3, 20. 28) padeda mums suprasti apaštalo žodžių reikšmę?

Tam, kad mes suprastume frazę „Įstatymo darbai“, pirmiausia reikia suprasti, ką Pauliui reiškė žodis Įstatymas. Pastarasis („nomos“ – graikų kalboje) Pauliaus laiškuose užrašytas 121 kartą. Šis žodis gali reikšti skirtingus dalykus, įskaitant Dievo valią savo tautai, pirmąsias penkias Mozės knygas, visą Senąjį Testamentą ar net tiesiog bendrą principą. Tačiau pagrindinis būdas, kaip Paulius šį žodį vartoja, tai – nurodant į visus Dievo įsakymus, duotus Jo tautai per Mozę.

Tad frazė „Įstatymo darbai“ greičiausiai reiškia visų Dievo per Mozę duotų įsakymų reikalavimus, ar moralinius, ar apeiginius. Pauliaus mintis yra ta, kad nesvarbu, kaip žmogus stengiasi laikytis ir paklusti Dievo Įstatymui, mūsų paklusnumo niekada nepakaks, kad Dievas mus nuteisintų, t.y. paskelbtų mums teisiais Dievo akivaizdoje. Mat Jo Įstatymas reikalauja absoliučios ištikimybės mintimis ir elgesiu ne tik kažkurį tai laiką, bet visada, ir ne tik laikantis kai kurių Jo įsakymų, bet visų.

Nors frazė „Įstatymo darbai“ neužrašyta Senajame Testamente, o Naujajame Testamente ją užrašė tik Paulius, šios frazės reikšmę stulbinančiai patvirtino 1947 metais atrasti Negyvosios jūros ritiniai, raštų kolekcija, kurią kopijavo viena žydų grupė, vadinama esėjais, gyvenusiais Jėzaus laikais. Nors parašyti hebrajiškai, viename iš ritinių yra būtent ši frazė. Ritinio pavadinimas – Miqsat Ma’as Ha-Tora, kurį galima būtų išversti taip: „Svarbūs Įstatymo darbai“. Ritinyje aprašyti klausimai, susiję su Rašto Įstatymu, kad šventi dalykai nebūtų padaryti netyrais, įskaitant kelis, kuriais žydai pažymimi kaip atskirti nuo pagonių. Pabaigoje autorius rašo, kad laikantis šių „Įstatymo darbų“, žmogus Dievo akivaizdoje bus laikomas teisiu. Skirtingai nei Paulius, autorius nepateikia skaitytojui teisumo tikėjimo pagrindu, bet ​​elgesio pagrindu.

Iš savo patirties, kaip gerai jūs laikotės Dievo Įstatymo? Ar tikrai jaučiatės, kad laikotės jo taip gerai, kad Dievo akivaizdoje galite būti nuteisinti Įstatymo laikymosi pagrindu? (žr. Rom 3, 10–20) Jei ne, kodėl ne, ir kaip jūsų atsakymas padeda jums suprasti Pauliaus mintį čia?

MŪSŲ NUTEISINIMO PAGRINDAS

„Ir būčiau Jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia Įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu.“ (Fil 3, 9)

Neturėtume manyti, kad žydai krikščionys teigė, jog tikėjimas Kristų nėra svarbu; galų gale, jie visi buvo tikintieji Jėzų. Jie visi tikėjo Jį. Tačiau jų elgesys parodė, kad vis dėlto jie manė, jog tik tikėjimo nepakako; pastarasis turėjo būti papildytas paklusnumu, tarsi mūsų paklusnumas kažką prideda prie nuteisinimo. Nuteisinimas, teigtų jie, buvo ir tikėjimas, ir darbai. Tai, kaip Paulius ne kartą priešpriešino tikėjimą į Kristų Įstatymo darbams rodo jo griežtą nepritarimą šiam „abu ir“ įsitikinimui. Tikėjimas ir tik tikėjimas yra nuteisinimo pagrindas.

Taip pat, Pauliui tikėjimas yra ne tik abstrakti sąvoka; ji neatskiriamai susijusi su Jėzumi. Tiesą sakant, frazė Gal 2, 16, du kartus išversta – „tikėjimu į Kristų“ yra gerokai turtingesnė nei gali perteikti vertimas. Graikų kalboje ši frazė išversta pažodžiui – Jėzaus „tikėjimas“ arba „ištikimybė“. Šis pažodinis vertimas atskleidžia galingą Paulius kontrastą tarp Įstatymo darbų, kuriuos mes atliekame, ir Kristaus dėl mūsų atlikto darbo, darbų, kuriuos Jis, per savo ištikimybę (taigi Jėzaus „ištikimybė“), atliko dėl mūsų.

Svarbu prisiminti, kad pats tikėjimas nieko neprideda prie nuteisinimo, tarsi tikėjimas pats iš savęs turėtų kažkokį nuopelną. Vietoj to, tikėjimas yra priemonė, kurios pagalba mes laikomės Kristaus ir Jo dėl mūsų atliktų darbų. Mes nuteisinami ne mūsų tikėjimo pagrindu, bet Kristaus ištikimybės mums, kurios mes laikomės tikėjimu, pagrindu.

Kristus atliko tai, ko nepavyko nė vienam žmogui, tai yra: Jis vienintelis buvo ištikimas Dievui viskame, ką Jis darė. Mūsų viltis yra Kristaus, o ne mūsų pačių ištikimybėje. Tai nuostabi ir svarbi tiesa, kuri, be kita ko, įžiebė Protestantiškąją Reformaciją, tiesa, kuri išlieka labai svarbi šiandien, kokia ji buvo ir tuomet, kai Martynas Liuteris pradėjo ją skelbti prieš kelis šimtmečius.

Ankstyvas Gal 2, 16 vertimas iš sirų kalbos gerai perteikia tai, ką Paulius norėjo pasakyti: „Tačiau žinome, kad žmogus negali būti nuteisintas Įstatymo darbais, bet tik tikėjimu į Jėzų Mesiją, ir mes tikime [Jį], Jėzų Mesiją, kad dėl [Jo] tikėjimo, t.y. Mesijo tikėjimo, esame nuteisinti, o ne dėl Įstatymo darbų“.

Perskaitykite Rom 3, 22. 26; Gal 3, 22; Ef 3, 12; Fil 3, 9. Kaip šios eilutės ir tai, ką mes perskaitėme anksčiau, padeda mums suprasti nuostabią tiesą, kad Kristaus ištikimybė mums, Jo tobulas paklusnumas Dievui, yra vienintelis mūsų išgelbėjimo pagrindas?

TIKĖJIMO KLUSNUMAS

Paulius aiškiai pasakė, kad krikščioniškam gyvenimui tikėjimas yra pamatinis dalykas. Tai yra priemonė, kurios pagalba mes laikomės pažadų Kristuje. Bet kas tiksliai yra tikėjimas? Ką pastarasis apima?

Ko šios eilutės mus moko apie tikėjimo kilmę? Pr 15, 5–6; Jn 3, 14–16; 2 Kor 5, 14–15; Gal 5, 6.

Tikras biblinis tikėjimas visada yra reakcija į Dievą. Tikėjimas – tai ne kažkoks jausmas ar nusistatymas, kurį žmonės vieną dieną nusprendžia turėti, nes Dievas to reikalauja. Priešingai, tikras tikėjimas kyla iš širdies, paliestos dėkingumo ir meilės už Dievo gerumą. Todėl, kai Raštas kalba apie tikėjimą, pastarasis visada seka iniciatyvas, kurių Dievas ėmėsi. Abraomo atveju, pavyzdžiui, tikėjimas yra jo reakcija į nuostabius Dievo jam duotus pažadus (Pr 15, 5–6), o Naujajame Testamente Paulius sako, kad tikėjimas galiausiai yra įsišaknijęs mūsų suvokime, ką Kristus padarė dėl mūsų ant kryžiaus.

Jei tikėjimas – tai reakcija į Dievą, kas turėtų įeiti į šią reakciją? Apsvarstykite, ką šios eilutės sako apie tikėjimo prigimtį. Jn 8, 32. 36; Apd 10, 43; Rom 1, 5. 8; 6, 17; Hbr 11, 6; Jok 2, 19.

Daugelis žmonių tikėjimą apibrėžia kaip „įsitikinimą“. Šis apibrėžimas yra problemiškas, nes graikų kalboje žodis „tikėjimas“ – tai tiesiog veiksmažodžio „tikėti“ daiktavardžio forma. Vienos formos panaudojimas apibrėžiant kitą prilygsta pasakymui, jog „tikėjimas“ – tai turėti tikėjimą. Toks apibrėžimas mums nieko nepasako.

Atidus Rašto tyrinėjimas rodo, kad tikėjimas yra susijęs ne tik su žiniomis apie Dievą, bet sutikimas arba pritarimas protu šioms žinioms. Tai viena iš priežasčių, kodėl itin svarbu susidaryti aiškų Dievo paveikslą. Dėl iškreiptų idėjų apie Dievo charakterį iš tikrųjų gali būti sunkiau tikėti. Tačiau pritarimo Evangelijai protu nepakanka, nes šia prasme „net demonai tiki“. Tikras tikėjimas taip pat turi įtakos tam, kaip žmogus gyvena. Rom 1, 5 Paulius rašo apie „tikėjimo klusnumą“. Paulius nesako, kad klusnumas yra tas pat, kas ir tikėjimas. Jis sako, kad tikras tikėjimas paveikia visą žmogaus gyvenimą, o ne tik protą. Tikėjimas reiškia įsipareigojimą mūsų Viešpačiui ir Gelbėtojui Jėzui Kristui, o ne tik taisyklių sąrašui. Tikėjimas tiek pat yra tai, ką mes darome, kaip gyvename ir kuo kliaujamės, kaip ir tai, ką mes tikime.

AR TIKĖJIMAS SKATINA NUODĖMĘ?

Vienas iš pagrindinių kaltinimų Pauliui buvo tai, kad jo nuteisinimo tik tikėjimo Evangelija skatino žmones nusidėti (žr. Rom 3, 8; 6, 1). Neabejotina, kaltintojai argumentavo, kad jei žmonėms nereikia laikytis Įstatymo, jog jie būtų priimtini Dievui, kodėl jiems turėtų rūpėti tai, kaip jie gyvena? Ir Liuteris susidūrė su panašiais kaltinimais.

Kaip Paulius reagavo į kaltinimus, kad nuteisinimo tik tikėjimu doktrina skatina nuodėmingą elgesį? Gal 2, 17–18.

Paulius į savo priešininkų kaltinimus reaguoja griežčiausiais žodžiais: Nieku būdu! Nors įmanoma, kad atėjęs pas Kristų žmogus gali nusidėti, atsakomybė už tai tikrai tektų ne Kristui. Jei mes sulaužome Įstatymą, mes patys esame Įstatymo laužytojai.

Kaip Paulius apibūdina savo sąjungą su Jėzumi Kristumi? Kaip šis atsakymas paneigia jo priešininkų iškeltus prieštaravimus? Gal 2, 19–21.

Pauliui jo oponentų argumentai atrodo tiesiog absurdiški. Priimti Kristų tikėjimu nėra kažkas trivialaus; tai nėra žaidimas, kai Dievas laiko žmogų teisiu, nors nėra tikro pasikeitimo, kaip žmogus gyvena. Priešingai, priimti Kristų tikėjimu – tai labai radikalu. Priėmimas tikėjimu apima visišką vienybę su Kristumi ir Jo mirtyje, ir prisikėlime. Dvasiškai kalbant, Paulius sako, kad mes esame nukryžiuoti su Kristumi, o mūsų seni nuodėmingi keliai, įsišakniję savanaudiškume, pasibaigė (Rom 6, 5–14). Su praeitimi mes padarėme radikalų lūžį. Viskas yra nauja (2 Kor 5, 17). Mes taip pat buvome prikelti naujam gyvenimui Kristuje. Prisikėlęs Kristus gyvena mumyse, kasdien daro mus labiau panašius į save.

Tad tikėjimas į Kristų nėra pretekstas nuodėmei, bet kvietimas daug gilesniems, turtingesniems santykiams su Kristumi, kurie nebūtų įmanomi Įstatymu pagrįstoje religijoje.

Kaip jūs suvokiate išganymo tik tikėjimu sampratą, be Įstatymo darbų? Gal pastaroji jus šiek tiek gąsdina ir skatina jus manyti, kad tokia samprata gali prilygti nuodėmės pateisinimui, ar jūs ja džiaugiatės? Ką jūsų atsakymas pasako apie jūsų su išgelbėjimu susijusiu supratimu?

Tolesniam tyrinėjimui: „Man buvo ne kartą parodyta, kaip žmonės priima klaidingas idėjas dėl nuteisinimo tikėjimu. Man buvo daug metų rodoma, kad šėtonas ypatingai darbuosis klaidindamas protus šiuo klausimu. Dievo Įstatymas buvo laikomas ir pristatytas bažnyčioms beveik kaip Jėzaus Kristaus pažinimo stoka, o jo santykis su Įstatymu – kaip Kaino auka. Man buvo parodyta, kad daugelis susilaikė nuo tikėjimo dėl sumaišytų, painių išganymo idėjų, nes tarnautojai neteisingu būdu siekė laimėti širdis. Mintis, kuri man buvo vis primenama daug metų, – tai įskaitytas Kristaus teisumas…

„Nėra minties, kurią reikėtų apmąstyti uoliau, kartoti dažniau ar labiau užtvirtinti visuose protuose, nei puolusio žmogaus negalimumas kažką pelnyti savo geriausiais darbais. Išgelbėjimas yra tik per tikėjimą Jėzų Kristų.“ (E. Vait, „Faith and Works“, 18 p.)

„Įstatymas reikalauja teisumo, ir pastarąjį nusidėjėlis yra skolingas Įstatymui; bet jis negali pateikti teisumo. Vienintelis būdas, kuriuo jis gali pasiekti teisumą, – tai tikėjimu. Tikėjimu jis gali atnešti Dievui Kristaus nuopelnus, ir Viešpats įskaito savo Sūnaus klusnumą nusidėjėlio apyskaiton. Kristaus teisumas priimamas vietoj žmogaus nesėkmės, ir Dievas priima, atleidžia, nuteisina atgailaujančią, tikinčią sielą, ir elgiasi su ja taip, tarsi ji būtų teisi, ir myli ją taip, kaip Jis myli savo Sūnų.“ (E. Vait, „Selected Mesaages“, 1 t., 367 p.)

Klausimai aptarimui:

Pirmoje E. Vait ištraukoje pasakyta, kad nėra temos, kurią reikėtų labiau pabrėžti, nei nuteisinimo tikėjimu. Klasėje aptarkite, ar jos pastebėjimai yra taikytini mums šiandien, kaip jie buvo, kai ji juos užrašė daugiau nei prieš šimtą metų, ir, jei taip, tai kodėl.

Pagalvokite apie protestantiškąją Reformaciją ir Liuterį. Kad ir kokie skirtingi būtų laikas, vieta ir aplinkybės, kodėl tiesa, kurią Paulius čia pateikė, buvo toks svarbus veiksnys išlaisvinant milijonus iš dvasinės Romos vergijos?

Santrauka: Petro elgesys Antiochijoje rodė, kad buvę pagonys negalėjo būti tikri krikščionys, jei jie nebus apipjaustyti. Paulius atkreipė dėmesį į tokio mąstymo klaidingumą. Dievas negali laikyti jokio asmens teisiu jo elgesio pagrindu, mat net geriausi žmonės nėra tobuli. Tik priimdami tai, ką Dievas atliko dėl mūsų Kristuje, nusidėjėliai gali būti nuteisinami Jo akyse.