Spalio 21–27 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Rom 3, 19–28.

Įsimintina eilutė: „Mes įsitikinę, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu, be Įstatymo darbų.“ (Rom 3, 28)

Tyrinėdami šią savaitę mes prieisime prie pagrindinės Laiško romiečiams temos: nuteisinimo tikėjimu – didžios tiesos, kuri daugiau nei bet kuri kita tiesa įžiebė Protestantiškąją reformaciją. Ir nepaisant visų prieštaraujančių teiginių, Romos nuostata dėl šios doktrinos šiandien ne itin pasikeitė nuo 1520 m., kai popiežius Leonas išleido bulę, smerkiančią Liuterį ir jo mokymus. Liuteris sudegino šios bulės kopiją, nes jei ir yra viena doktrina, kurios niekada nevalia kompromituoti, tai – nuteisinimas tikėjimu.

Pati frazė yra pagrįsta Įstatymu. Teisėjo akivaizdoje įstatymo laužytojas nuteisiamas mirties bausme už nusižengimus. Bet pasirodo pavaduotojas ir sau prisiima prasižengėlio nusikaltimus, jį išvaduodamas. Priimdamas pavaduotoją, prasižengėlis teisėjo akivaizdoje dabar stovi ne tik nekaltas, bet ir laikomas niekada nepadaręs nusikaltimo, dėl kurio jis pirmą kartą buvo atvestas į teismą. Ir tai todėl, kad pavaduotojas, kurio įrašas yra nepriekaištingas, siūlo prasižengėliui savo nepriekaištingą įstatymo laikymąsi.

Išganymo plane kiekvienas iš mūsų esame prasižengėlis. Pavaduotojo, Jėzaus, įrašas yra nepriekaištingas, ir Jis stovi teisme vietoje mūsų, Jo teisumas priimtas vietoje mūsų neteisumo. Tad mes esame nuteisinti Dievo akivaizdoje ne dėl mūsų, bet dėl ​​Jėzaus darbų, kurio teisumas tampa mūsų, kai mes jį priimame „tikėjimu“. Kokia nuostabi žinia! Tiesą sakant, negali būti geresnės už šią žinią.

ĮSTATYMO DARBAI

Perskaitykite Rom 3, 19–20. Ką Paulius čia sako apie Įstatymą, apie tai, ką pastarasis daro ir ko nedaro ar negali padaryti? Kodėl šią mintį itin svarbu suprasti visiems krikščionims?

Terminą įstatymas Paulius vartoja plačiąja prasme, kaip pastarąjį suprato apaštalo dienų žydas. Terminas Tora, (hebrajiškas žodis, reiškiantis „Įstatymą“) žydui net ir šiandien reiškia Dievo įstatus pirmose penkiose Mozės knygose, taip pat ir visą Senąjį Testamentą apskritai. Moralinis Įstatymas, kartu su įsakais, įstatais, nuosprendžiais ir apeiginėmis nuostatomis buvo šių nurodymų dalis. Dėl to šioje vietoje mes apie Įstatymą galime galvoti kaip apie judaizmo sistemą.

Būti pavaldžiam Įstatymui reiškia būti pastarojo jurisdikcijoje. Tačiau Įstatymas atskleidžia asmens trūkumus ir kaltę Dievo akivaizdoje. Įstatymas negali kaltės panaikinti; ką pastarasis gali – tai paskatinti nusidėjėlį ieškoti apsaugojimo priemonės.

Mums šiandien pritaikant Laišką romiečiams, kai žydų Įstatymas jau nebėra veiksni aplinkybė, mes apie Įstatymą visų pirma galvojame kaip apie moralės Įstatymą. Pastarasis negali mūsų išgelbėti, kaip judaizmo sistema negalėjo išgelbėti žydų. Išgelbėti nusidėjėlį – tai ne moralės Įstatymo funkcija. Pastarojo funkcija – tai apreikšti Dievo charakterį ir parodyti žmonėms, kur jie šio charakterio stokoja.

Nepriklausomai nuo to, ar žmogus laikosi moralės, apeiginio, civilinio įstatymo, ar jų visų, tai Dievo akyse žmogaus nepadarys teisiu. Tiesą sakant, Įstatymui niekada nebuvo skirta tokia funkcija. Priešingai, Įstatymas turi nurodyti į mūsų trūkumus ir vesti mus pas Kristų.

Įstatymas negali mūsų išgelbėti, kaip ligos simptomai negali išgydyti ligos. Simptomai neišgydo; jie nurodo, kad reikia gydymo. Tai – Įstatymo funkcija.

Kiek sėkmingos buvo jūsų pastangos laikytis Įstatymo? Ką jūsų atsakymas turėtų pasakyti apie tai, jog neįmanoma būti išgelbėtu dėl Įstatymo laikymosi?

DIEVO TEISUMAS

„Bet dabar be Įstatymo pasireiškė Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų.“ (Rom 3, 21) Kaip mums suprasti, ką ši eilutė reiškia?

Šis naujas teisumas yra priešpriešinamas Įstatymo teisumui, su kuriuo žydai buvo susipažinę. Naujas teisumas yra vadinamas „Dievo teisumu“; tai iš Dievo ateinantis teisumas, kurį Dievas parūpina, ir tik šį teisumą Dievas laiko tikru teisumu.

Aišku, kad tai tas teisumas, kurį Jėzus įvykdė savo gyvenime, kol čia gyveno žmogaus kūne, ir šį teisumą Jis siūlo visiems, kurie pastarąjį priims tikėjimu, kurie jo mels sau, ne todėl, kad jie to verti, bet todėl, kad jiems to reikia.

„Teisumas – tai paklusnumas Įstatymui. Įstatymas reikalauja teisumo, kurį nusidėjėlis yra Įstatymui skolingas; bet jis neįstengia to pasiekti. Vienintelis būdas, kuriuo jis gali pasiekti šį teisumą, tai – tikėjimu. Tikėjimu jis gali pateikti Dievui Kristaus nuopelnus, ir Viešpats įskaitys savo Sūnaus klusnumą nusidėjėliui. Kristaus teisumas yra priimamas vietoj žmogiškosios nesėkmės, ir Dievas priima, atleidžia, nuteisina atgailaujančią, tikinčią sielą, ir elgiasi su ja taip, tarsi ji būtų teisi, ir myli ją taip, kaip Jis myli savo Sūnų.“ (E. Vait, „Selected Messages, book 1“, 367 p.) Kaip jūs galite išmokti priimti šią nuostabią tiesą sau? Taip pat žr. Rom 3, 22.

Čia Jėzaus Kristaus tikėjimas, be jokios abejonės, – tai tikėjimas Jėzų Kristų. Krikščioniškame gyvenime tikėjimas yra daug daugiau nei pritarimas protu; tai kur kas daugiau nei tik tam tikrų faktų, susijusių su Kristaus gyvenimu ir mirtimi, pripažinimas. Vietoj to, tikras tikėjimas Jėzų Kristų – tai Jo kaip savo Gelbėtojo, Pavaduotojo, Laiduotojo ir Viešpaties priėmimas. Tai apsisprendimas eiti Jo keliu. Tai pasitikėjimas Juo ir siekimas tikėjimu gyventi laikantis Jo įsakymų.

JO MALONE

Atsižvelgiant į tai, ką mes iki šiol tyrinėjome apie Įstatymą ir ko pastarasis negali padaryti, perskaitykite Rom 3, 24. Ką Paulius čia sako? Ką tai reiškia, kad atpirkimas yra Jėzuje?

Kas tai, ši „nuteisinimo“ idėja, užrašyta eilutėje? Graikų kalbos žodis dikaioo, išverstas „nuteisinami“, gali reikšti: „padaryti teisiais“, „paskelbti teisiais“ arba „laikomi teisiais“. Šis žodis turi tą pačią šaknį kaip dikaiosune, „teisumas“, ir žodis dikaioma, „teisus reikalavimas“. Vadinasi yra glaudus ryšys tarp „nuteisinimo“ ir „teisumo“, ryšys, kuris ne visada akivaizdus įvairiuose vertimuose. Mes esame nuteisinami, kai Dievas mus „paskelbia teisiais“.

Prieš šį nuteisinimą žmogus yra neteisus ir todėl nepriimtinas Dievui; po nuteisinimo žmogus yra laikomas teisiu, ir todėl yra priimtinas Dievui.

Ir tai įvyksta tik per Dievo malonę. Malonė reiškia palankumą. Nusidėjėliui atsisukus į Dievą išgelbėjimo, būtent malonės aktu žmogus yra laikomas arba paskelbiamas teisiu. Tai nepelnyta malonė, o tikintysis yra nuteisintas ne dėl kažkokių jo paties nuopelnų, kuriuos jis savo naudai galėtų pateikti Dievui, išskyrus savo visišką bejėgiškumą. Žmogus yra nuteisinamas dėl atpirkimo Jėzuje Kristuje, dėl atpirkimo, kurį Jėzus siūlo kaip nusidėjėlio pavaduotojas ir laiduotojas.

Laiške romiečiams nuteisinimas – tai besitęsiantis aktas; tai yra, nuteisinimas įvyksta tam tikru laiku. Vieną akimirką nusidėjėlis yra nusikaltęs ir nepriimtinas; kitą akimirką – po nuteisinimo, žmogus yra priimtas ir teisus.

Žmogus, kuris yra Kristuje, į nuteisinimą žvelgia kaip į praeities įvykį, kai jis priėmė ir visiškai pavedė save Kristui.

Žinoma, jei nuteisintas nusidėjėlis nupultų ir tada sugrįžtų pas Kristų, nuteisinimas ir vėl įvyktų. Taip pat, jei pasikartojantis atsivertimas yra laikomas kasdieniu patyrimu, tam tikra prasme nuteisinimas gali būti laikomas pasikartojančiu patyrimu.

Kadangi išganymo žinia yra itin gera, kodėl žmonės jos nepriima? O jūsų gyvenime, kokie dalykai sulaiko jus nuo visko, ką Viešpats jums žada ir siūlo?

KRISTAUS TEISUMAS

Rom 3, 25, Paulius toliau plėtoja didžią išgelbėjimo temą. Apaštalas vartoja žodį – permaldavimo. Graikų kalboje šis žodis, hilasterion, Naujajame Testamente pavartotas tik čia ir Hbr 9, 5, kur jis yra išverstas – „permaldavimo dangtį“. Rom 3, 25, apibūdinant nuteisinimo ir atpirkimo atnašą per Kristų, permaldavimas atrodo simbolizuoja visa, kas buvo pavaizduota permaldavimo dangčiu Senojo Testamento Šventykloje. Tai reiškia, kad savo auka ir mirtimi Jėzus buvo padarytas išganymo priemone ir yra tas, kuris parūpina permaldavimą. Trumpai tariant, tai reiškia, kad Dievas padarė tai, ko reikėjo mums išgelbėti.

Tekste taip pat kalbama apie „nenubaudimą už nuodėmes“. Tai mūsų nuodėmės, darančios mus nepriimtinus Dievui. Mes nieko negalime padaryti, kad panaikintume savo nuodėmes. Bet atpirkimo plane Dievas pasirūpino, kaip šios nuodėmės turi būti atleistos per tikėjimą Kristaus krauju.

Žodis – nenubaudė, graikiškai – paresis, pažodžiui reiškia „praeiti“ arba „praeiti pro šalį“. „Praėjimas“ – tai jokiu būdu ne nuodėmių nepaisymas. Dievas gali nenubausti už praeities nuodėmes, nes Kristus sumokėjo kainą už visas žmonių nuodėmes savo mirtimi. Todėl kiekvienas, kas „kliaujasi Jo krauju“, gali sulaukti savo nuodėmių permaldavimo, nes Kristus jau mirė už jį. (1 Kor 15, 3)

Perskaitykite Rom 3, 26–27. Ką Paulius čia sako?

Gera žinia, kuria Paulius buvo pasirengęs pasidalyti su visais, kurie klausosi, buvo ta, kad žmonijai yra skirtas „Jo (Dievo) teisumas“, ir kad pastarasis mums suteikiamas ne darbais, ne mūsų nuopelnais, bet tikėjimu Jėzų ir tuo, ką Jis dėl mūsų atliko.

Dėl Golgotos kryžiaus Dievas gali paskelbti nusidėjėlius teisiais ir visatos akyse išlikti teisus bei teisingas. Šėtonas negali rodyti pirštu ir kaltinti Dievą, nes Dangus parūpino aukščiausią auką. Šėtonas apkaltino Dievą, kad Jis iš žmonijos prašo daugiau, nei Jis pats buvo pasiruošęs duoti. Kryžius tai paneigia.

Tikėtina, kad šėtonas vylėsi, jog po nuodėmės Dievas sunaikins pasaulį; vietoj to, Jis atsiuntė Jėzų pasauliui išgelbėti. Ką tai mums pasako apie Dievo charakterį? Kaip mūsų žinios, susijusios su Jo charakteriu, turėtų paveikti mūsų gyvenseną? Ką darytumėte kitaip per ateinančias 24 valandas dėl to, ką žinote apie tai, koks Dievas yra?

BE ĮSTATYMO DARBŲ

„Mes įsitikinę, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu, be Įstatymo darbų.“ (Rom 3, 28) Ar tai reiškia, kad mes neprivalome paklusti Įstatymui, jei Įstatymas mūsų neišgelbės? Paaiškinkite savo atsakymą.

Istoriniame kontekste, Rom 3, 28, paminėdamas Įstatymą, Paulius kalbėjo plačiąja prasme apie judaizmo sistemą. Nesvarbu, kaip sąžiningai žydas stengėsi gyventi pagal šią sistemą, žmogus negalėjo būti nuteisinamas, jeigu jis nepriėmė Jėzaus kaip Mesijo.

Rom 3, 28 – tai Pauliaus išvada, kad tikėjimo įstatymas nesuteikia galimybės girtis. Jei žmogus nuteisinamas dėl savo darbų, jis gali tuo pasigirti. Bet kai jis yra nuteisintas, nes Jėzus yra žmogaus tikėjimo objektas, tada nuopelnas aiškiai priklauso Dievui, kuris nuteisina nusidėjėlį.

Vait pateikia įdomų atsakymą į šį klausimą: „Kas tai – nuteisinimas tikėjimu?“ Ji rašė: „Tai – Dievo darbas, paguldant žmogiškąją šlovę į dulkes ir padarant dėl žmogaus tai, ko jis negali padaryti pats.“ (E. Vait, „Testimonies to Ministers and Gospel Workers“, 456 p.)

Įstatymo darbai negali atpirkti praeities nuodėmių. Nuteisinimas negali būti pelnytas. Nuteisinimas gali būti gautas tik tikėjimu permaldaujančia Kristaus auka. Šia prasme Įstatymo darbai neturi nieko bendra su nuteisinimu. Būti nuteisintais be darbų reiškia, kad mumyse nėra nieko, kas pelnytų nuteisinimą.

Tačiau daug krikščionių nesupranta ir neteisingai pritaiko šią eilutę. Jie sako, kad žmogui tereikia tikėti, sumenkinant darbus ar paklusnumą, net klusnumą moraliniam Įstatymui. Tai darydami jie neteisingai supranta Paulių. Laiške romiečiams ir kitur Paulius teikia didelę reikšmę moralinio Įstatymo laikymuisi. Tai darė ir Jėzus, ir Jokūbas, ir Jonas. (Mt 19, 17; Rom 2, 13; Jok 2, 10–11; Apr 14, 12) Pauliaus mintis yra ta, kad, nors paklusnumas Įstatymui nėra nuteisinimo priemonė, nuteisinamas tikėjimu žmogus vis dar laikosi Dievo Įstatymo ir iš tiesų yra vienintelis, kuris gali laikytis Įstatymo. Neatgailaujantis žmogus, kuris nebuvo nuteisintas, niekada negali įvykdyti Įstatymo reikalavimų.

Kodėl lengva įpulti į šiuos spąstus ir galvoti, kad dėl to, jog Įstatymas negali mūsų išgelbėti, mums nereikia rūpintis dėl Įstatymo laikymosi? Ar jūs kada nors teisinote nuodėmę dėl nuteisinimo tikėjimu? Kodėl tai itin pavojinga pozicija? Tuo pačiu metu, kur būtume be išganymo pažado, net jei jaučiate pagundą juo piktnaudžiauti?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „Selected Messages, book 1“, 236–239; 331–335; 373–374 p.; Paslėpti lobiai, 105–106 p.

„Nors Įstatymas negali atleisti nuo bausmės už nuodėmę, bet reikalauja iš nusidėjėlio visos jo skolos, Kristus pažadėjo gausią malonę visiems, kurie atgailauja ir tiki Jo malone. Dievo meilė gausiai suteikiama atgailaujančiai, tikinčiai sielai. Nuodėmės žymę sieloje gali panaikinti tik permaldaujančios atnašos kraujas… to, kuris buvo lygus su Tėvu. Kristaus darbas – Jo gyvenimas, pažeminimas, mirtis ir tarpininkavimas dėl puolusio žmogaus – išaukština Įstatymą ir pastarąjį padaro garbingą.“ (E, „Selected Messages, book 1“, 371 p.)

„Jūs įgyjate Kristaus charakterį vietoje savo, ir Dievas priima jus, tarsi niekada nebūtumėte nusidėję.“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 64 p.)

„Apaštalui sakant, kad mes esame nuteisinami ‘be Įstatymo darbų‘, jis nekalba apie tikėjimo ir malonės darbus; nes tas, kuris daro šiuos darbus, netiki, jog jis yra nuteisinamas juos darydamas. (Nors daro šiuos tikėjimo darbus), tikintysis siekia būti nuteisintas (tikėjimu). Terminu ‘Įstatymo darbais‘ apaštalas norėjo nusakyti tuos darbus, kuriais pasikliaunantieji savu teisumu juos daro, tarsi jie yra nutesinti ir yra teisūs dėl savo darbų. Kitaip tariant, nors daro gera, jie nesiekia teisumo, o tik nori pasigirti, kad jie jau turi teisumą per savo darbus.“ (Martin Luther, Commentary on Romans, 80 p.)

Klausimai aptarimui:

Perskaitykite šios savaitės eilutes ir pastraipoje savais žodžiais apibendrinkite, ką jos sako. Pasidalykite savo mintims klasėje.

Perskaitykite ištrauką iš Liuterio komentaro. Kodėl tokia tiesa kaip ši taip jį paskatino? Kodėl tai, ką jis pasakė, yra esminis dalykas net mums šiandien?

„Septintosios dienos adventistai save laiko paveldėtojais ir statytojais ant Reformacijos įžvalgų, susijusių su Rašto mokymu apie nuteisinimą malone per tikėjimą bei apaštališkosios Evangelijos pilnatvės, aiškumo ir pusiausvyros restauratoriais ir šalininkais.“ (Ivan T. Blazen, „Salvation“, Handbook of Seventh-day Adventist Theology (Hagerstown, Md.: Review and Herald® Publishing Association, 2000), 307 p.) Kokių priežasčių mes turime tikėti apie save tai, kas čia parašyta?