Birželio 17–23 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 53, 5–6. 9; Kun 16, 16–19; Kun 11, 44; Rom 13, 1–7; 1 Kor 14, 40; 2 Tim 3, 16.

Įsimintina eilutė: „Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti Jo žaizdomis.“ (1 Pt 2, 24)

Petro pirmas ir antras laiškas buvo parašytas dėl praktiškų tikslų. 1 Petro laiškas, didysis klausimas, kurio Petras ėmėsi – tai persekiojimas, su kuriuo krikščionys susidūrė. 2 Petro laiškas, didysis klausimas – tai netikri mokytojai. Petras rašė ryžtingai ir autoritetingai, drąsindamas laiško skaitytojus ir juos įspėdamas dėl jiems tekusių sunkumų.

Reikšminga tai, kad teologine prasme Petras reaguoja į abu klausimus. Persekiojimų sukeltos kančios paskatino Petrą apmąstyti Jėzaus kančias ir mirtį, kurios rezultatas – tai mūsų išganymas. Netikriems mokytojams teks teismo tikrovė, kai Jėzus sugrįš į šią žemę. Tai tik keletas temų, kurias Petras palietė savo dviejuose laiškuose.

Paskutinę savaitę išsamiau tyrinėsime penkias Petro paliestas temas: Jėzaus kančios, lėmusios mūsų išganymą; mūsų praktinis atsakas į žinojimą, kad Dievas teis mūsų elgesį paskutiniame teisme; mūsų viltis, susijusi su greitu Jėzaus sugrįžimu; tvarka visuomenėje ir bažnyčioje; Rašto mokymo vaidmuo mūsų gyvenime.

KENTĖJIMAI, JĖZUS IR IŠGELBĖJIMAS

Perskaitykite pateiktas ištraukas ir atkreipkite dėmesį, ką kiekviena iš jų atskleidžia apie išganymą: 1 Pt 1, 2; 1 Pt 1, 8–9; 1 Pt 1, 18–19; 1 Pt 2, 22–25;  1 Pt 3, 18

Paprastai išgelbėjimą Petras pamini Jėzaus kaip nusidėjėlių Pavaduotojo kentėjimų kontekste. Pavyzdžiui, 1 Pt 2, 22–24 Petrui rašant apie Jėzaus kentėjimus, apaštalas vartoja kalbą, kuri atspindi Iz 53, 5–6. 9. „[Jėzus] pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus“ ir mes esame „pagydyti Jo žaizdomis,“ (1 Pt 2, 24) atskleidžia pavadavimo ir pasiaukojimo idėjas.

Daugybėje žydų Biblijoje aprašytų aukojimų, nusidėjėliai atnešdavo savo aukas į šventyklą ir uždėdavo ant jų savo rankas. Taip nuodėmė simboliškai nuo nusidėjėlio būdavo perkeliama gyvuliui, kuris vėliau būdavo papjaunamas ir mirdavo vietoje nusidėjėlio. (Kun 4, 29–30. 33–34; 14, 10–13) Dėl nuodėmių ant aukuro susikaupę nešvarumai buvo apvalomi ir pašalinami Permaldavimo dieną. (Kun 16, 16–19)

Aukos kraujas atlikdavo svarbų vaidmenį permaldavime už nuodėmę. Krikščionys yra atpirkti brangiuoju krauju Jėzaus. (1 Pt 1, 18–19) Paulius taip pat išreiškė tą pačią pavadavimo mintį: Jėzų, kuris nepažinojo nuodėmės, Dievas dėl mūsų padarė nuodėme. (2 Kor 5, 21) Kaip teigiama 1 Pt 3, 18, Kristus kentėjo už nuodėmes, teisusis (Jėzus) už neteisiuosius.

Kaip Paulius, (Rom 3, 21–22) Petras pabrėžia tikėjimo būtinybę. Jis rašo savo skaitytojams: „Jūs mylite Jį, nors ir nesate Jo matę; …nes žinotės gausią savo tikėjimo siekinį – sielų išganymą.“ (1 Pt 1, 8–9) Išgelbėjimas nėra pelnomas pamaldžiu elgesiu, bet yra suteikiamas, kai mes tikime tuo, ką Jėzus atliko dėl mūsų, ir priimame Jį kaip savo asmeninį Gelbėtoją. Mūsų užtikrinimas yra Jame, o ne mumyse. Jei užtikrinimas būtų mumyse, kokį užtikrinimą mes iš tikrųjų turėtume?

Kodėl Jėzus, jūsų Pavaduotojas – tai Didžioji išganymo viltis? Kokią paguodą galite įžvelgti šioje nuostabioje tiesoje?

KAIP MES TURĖTUME GYVENTI?

Tema, prie kurios Petras grįžta dažniausiai, – tai ne kas kita, bet šis 2 Pt 3, 11 keliamas apaštalo klausimas: „Jeigu visa turi taip suirti, tai kaipgi jums reikėtų pasižymėti šventu gyvenimu ir maldingumu“?

Perskaitykite šias eilutes. Ką Petras sako apie krikščionių elgesį? 1 Pt 1, 15–17. 22; 1 Pt 2, 1; 1 Pt 3, 8–9; 1 Pt 4, 7–11; 2 Pt 3, 11.

Petras dažnai svarsto apie krikščionišką elgesį savo laiškuose, ir kelios temos nuolat pasikartoja. Pirma, Petras du kartus pabrėžia Dievo teismą ir krikščionišką elgesį. (1 Pt 1, 17 ir 2 Pt 3, 11) Dievas teis kiekvieno asmens elgesį. Tad krikščionys turi gyventi šventai.

Antra, kelis kartus Petras pamini, kad krikščionys turėtų būti šventi. Žydų Biblijoje, šventi dalykai yra atidėti naudojimui šventykloje (Iš 26, 34; 28, 36; 29, 6. 37) arba Dievo tikslui (pavyzdžiui, sabata Pr 2, 3). Iš tiesų, Dievo planas buvo toks, kad Jo tauta būtų šventa, kaip Jis yra šventas. Šią temą Petras taip pat palietė. (Kun 11, 44; 19, 2; 1, 1 Pt 1, 15–16) Kažko atidėjimo kaip švento dalyko procesas vadinamas „pašventinimu“ ir Petro troškimas yra tas, kad jo laiško skaitytojai būtų pašventinti Šventosios Dvasios ir būtų klusnūs Jėzui. (1 Pt 1, 2)

Trečia, Petras įvardijo kai kuriuos ypatumus, koks elgesys yra tinkamas tiems, kurie yra pašventinti. Jie turėtų atmesti visokią blogybę, klastą, veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas. (1 Pt 2, 1) Jie turėtų būti vieningi, mylintys vieni kitus ir nuolankūs. (1 Pt 3, 8–9) Jie turėtų pasižymėti dorybe, maldingumu ir meile. (2 Pt 1, 5–7) Iš tiesų, jie turi išlaikyti nuolatinę meilę. (1 Pt 4, 7–11) Galiausiai, Petras ragina laiško skaitytojus pavesti visus savo rūpesčius Jėzui. (1 Pt 5, 7)

Kaip nekritikuojant mes galime išmokti paraginti vieni kitus gyventi taip, kaip Petras ragina savo laiškuose?

ANTROJO ATĖJIMO VILTIS

Perskaitykite šias eilutes ir atkreipkite dėmesį, kas pasakyta apie būsimus įvykius:

1 Pt 1, 4 1 Pt 1, 17 1 Pt 4, 5–6 1 Pt 4, 17 2 Pt 3, 1–10

Vienas iš svarbiausių klausimų, su kuriuo susidūrė pirmą kartą perskaitę ir išgirdę 1 Petro laišką – tai persekiojimas. Petras guodžia savo skaitytojus mintimi, kad nors jų gyvenimą galėjo apsunkinti persekiojimai, ateityje danguje jų laukia atlygis, kurio neįmanoma atimti. Labai anksti 1 Petro apaštalas pamini, kad krikščionys turi nenykstantį palikimą, laikomą jiems danguje. (1 Pt 1, 4)

Petras pabrėžia du dalykus, kurie įvyks ateityje: paskutinį teismą ir ugnimi sunaikintą blogį. Kitaip tariant, apaštalas rodo, kad nors dabar vyksta persekiojimai, teisingumas ir teismas bus ir tikintieji sulauks amžino atlygio.

Petras teismą pamini tris kartus. (1 Pt 1, 17; 4, 5–6. 17) Jis sako, kad Dievas Tėvas teis visus žmones nešališkai pagal kiekvieno darbą. (1 Pt 1, 17) Jis pažymi, kad pats Jėzus yra pasirengęs teisti gyvuosius ir mirusiuosius. (1 Pt 4, 5) Jis taip pat užrašė intriguojantį pastebėjimą, kad teismas prasideda nuo Dievo namų. (1 Pt 4, 17)

Petras taip pat pabrėžia, kad bedieviai bus sunaikinti ugnimi. (2 Pt 3, 7)

Petras skyrė šiek tiek laiko problemoms, susijusioms su tuo, ar Jėzus iš tiesų grįžta. (2 Pt 3, 1–10) Apaštalas atkreipia dėmesį, Jėzaus antrojo atėjimo „delsimas“ yra tam, kad daugiau žmonių atsiverstų ir būtų išgelbėti. Jis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad atpildo ateityje užtikrintumas turėtų įtikinti visus gyventi šventai ir nesusitepti.

Todėl, kad ir kiek Petras yra orientuotas į čia ir dabar ir į praktišką krikščionišką gyvenseną, apaštalas vis tiek išlaiko laiško skaitytojų akivaizdoje būsimą viltį, kuri jų laukia. Trumpai tariant, kad ir kokios tą akimirką būtų aplinkybės, jie turi laikytis tikėjimo ir paklusnumo.

Kodėl taip pat ir jūs turite laikytis tikėjimo ir paklusnumo, nepriklausomai nuo jūsų aplinkybių? Kokį kitą pasirinkimą turite?

TVARKA VISUOMENĖJE IR BAŽNYČIOJE

Perskaitykite pateiktas eilutes. Ką jose Petras sako apie valdžios ir bažnyčios vadovavimo svarbą, ir kaip krikščionys turėtų reaguoti į jas abi? Kaip apaštalo žodžius reikėtų taikyti mūsų aplinkybėse šiandien, nepriklausomai nuo to, kur mes gyvename?

1 Pt 2, 11–21 1 Pt 5, 1–5

Petras gyveno tokiu laiku, kai krikščionis kartais persekiojo valdžia ir religinės įstaigos. Dėl to dar reikšmingiau, ką jis ir Paulius turi pasakyti apie tinkamą valdžios vaidmenį. (1 Pt 2, 13–17; Rom 13, 1–7) Ir Petrui, ir Pauliui valdžia buvo nuo paties Dievo, kad priešintųsi tiems, kurie daro pikta. Žinoma, kartais valdžia gali būti problema. Su tuo krikščionys susidūrė Petro laikais, ir aplinkybės daugelį metų tik blogėjo.

Bet apskritai, mintis yra ta, kad gera valdžia išlaikytų įstatymą, viešąją tvarką ir saugumą. Net ir šiandien yra pavyzdžių, kai įstatymas ir tvarka buvo sulaužyti ir galima įžvelgti deramos valdžios būtinybę. Tai tiesa; gera valdžia yra vienas iš Dievo žmonijai duotų palaiminimų.

Neabejotina, Petrui buvo būdingas Pauliaus įsitikinimas, kad deramas Bažnyčios valdymas taip pat yra svarbu. Paulius tvirtino: „Tiktai viskas tebūna daroma padoriai ir tvarkingai“ (1 Kor 14, 40) Bažnyčios pamaldose. Petras taip pat prašo Bažnyčių vadovus ganyti jiems „patikėtą Dievo kaimenę.“ (1 Pt 5, 2) Tai daryti jie turi nuolankiai ir tvarkingai. Vietinėms bendruomenėms būtina vadovauti gerai. Geri vadovai užtikrina viziją ir nuoseklumą ir įgalina kitus naudoti dvasines dovanas Dievo šlovei.

1 Pt 5, 5 parašyta, kad reikia būti apsivilkusiems „nuolankumu vieni kitiems“. Kaip mes galime išmokti tai padaryti? Ką jūs patys galite padaryti, kad pritaikytumėte tai sau jūsų sąveikoje su kitais?

ŠVENTOJO RAŠTO AUTORITETAS

Perskaitykite pateiktus tekstus. Ką jie sako apie Raštą, kas gali padėti mums šiandien suprasti, koks turėtų būti Rašto vaidmuo mūsų gyvenimui ir tikėjimui?

1 Pt 1, 10–12 2 Pt 1, 16–20 2 Pt 3, 2 2 Pt 3, 16

Savo antrajame laiške Petras stoja akistaton su netikrais mokytojais. Jis savo skaitytojams nurodo į du autoriteto šaltinius, sakydamas: „kad atsimintumėte šventųjų pranašų iš anksto paskelbtus žodžius ir jūsų apaštalų perduotą Viešpaties ir Gelbėtojo įsakymą.“ (2 Pt 3, 2) Šiandien mes turime tą patį – šventuosius pranašus, t.y. Senąjį Testamentą. Gyvų apaštalų nebėra, žinoma, bet tam tikra prasme mes turime kažką geresnio – jų įkvėptą liudijimą, kaip apreikšta Naujajame Testamente. Matas, Morkus, Lukas ir Jonas mums paliko pavyzdinį pasakojimą apie Jėzaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. Apaštalų darbuose mums užrašyti pasakojimai apie apaštalų veiklą. Ir iš tiesų, mes galime skaityti įkvėptus pačių apaštalų žodžius. Paulius užtikrintai rašė apie Dievo Žodžio autoritetą. (2 Tim 3, 16) Petras nurodo savo skaitytojams į Raštą kaip doktrinos ir moralinio autoriteto šaltinį.

2 Pt 3, 16, Petras perspėja laiško skaitytojus ir klausytojus, kad nors Raštas yra tiesos šaltinis, be atidaus dėmesio žiniai, kurią Šventoji Dvasia turėtų mums padėti suprasti, pats tiesos šaltinis gali būti neteisingai suprastas, o tai gali sukelti baisių padarinių.

Jo žodžiai turėtų mums dabar priminti pagrindinius Rašto tyrinėjimo principus. Šventąjį Raštą turime skaityti su malda. Turėtume jį skaityti atsižvelgiant į skyriaus, knygos ir viso Rašto kontekstą. Ką rašiusysis konkrečiai sakė? Raštą turėtume skaityti paisydami istorinių aplinkybių, kuriomis jis buvo parašytas. (1 ir 2 Petro atveju, – tai pirmojo amžiaus Romos imperija). Raštą turėtume skaityti ieškodami dvasinės įžvalgos ir žinodami, kad išgelbėjimas, pasiektas dėl pasiaukojančios Kristus mirties, – tai biblinės žinios centras. (1 Pt 1, 10–12) Galiausiai, mes Raštą turėtume skaityti mūsų pačių gyvenimo kontekste. Kokių tiesų Dievas nori mus išmokyti? Kaip mes galėtume pritaikyti rašytinį Žodį mūsų gyvenime taip, kad būtų padarytas teigiamas indėlis Dievo karalystei?

Tolesniam tyrinėjimui: Net dėstydamas sudėtingą teologiją, Petras laiškuose didelį dėmesį skiria krikščioniškai gyvensenai ir kaip turėtume vienas su kitu elgtis. Kitaip tariant, taip, mes turime žinoti tiesą Jėzuje. Bet dar svarbiau, kad mes taip pat turime gyventi tiesa. Jau laiško pradžioje užrašyti šie didingi žodžiai: „Klusnumu tiesai nuskaidrinę savo sielas neveidmainiškai brolių meilei, karštai iš širdies mylėkite vieni kitus.“ (1 Pt 1, 22) Atkreipkite dėmesį, kaip apaštalas susieja mūsų sielų nuskaidrinimą su klusnumu tiesai. Tiesa mus keičia ir padaro mus „karštai iš širdies“ mylinčiais vienas kitą žmonėmis. Paklusnumas, tyra širdis ir meilė, visi šie trys yra vienas su kitu susiję. Tai – idealas, kurio turėtume siekti. Ar galite įsivaizduoti, kaip skirtųsi mūsų gyvenimas ir mūsų bažnyčios, jei mes laikytumės šio paliepimo? Pagalvokite, ką šio pavedimo laikymasis reikštų Bažnyčios vienybės jausmui. „Broliai, ar, grįžę į savo namus ir bažnyčias, turėsite su savimi Kristaus dvasią? Ar atsisakysite netikėjimo ir kritikos? Artėja laikas, kai daugiau nei bet kada anksčiau mums reikės stengtis kartu, darbuotis vieningai. Stiprybė yra vienybėje. Nesantaikoje ir nesutarimuose yra tik silpnumas.“ (E. Vait, Rinktiniai raštai, 2 knyga, 373 p.)

Klausimai aptarimui:

2 Pt 3, 12, apaštalas rašė: „kaip laukti Dievo dienos, kaip skubinti jos atėjimą, kai dangūs suirs liepsnose ir stichijos sutirps iš karščio!“ Ką Petras turėjo omenyje, kad mes turime „skubinti“ Dievo dienos atėjimą? Kaip mes galime tai daryti, t.y. skubinti Antrąjį atėjimą?

Sakome, kad gamta – tai „antroji“ Dievo knyga. Deja, kaip ir pirmoji Dievo knyga (Šventasis Raštas), taip ir antroji gali būti klaidingai suprantama. Pavyzdžiui, daugeliui žmonių sumanymo ir tikslo žinia buvo išbraukta iš gamtos, pakeista Darvino atsitiktinių mutacijų ir natūralios atrankos sąvokomis. Mums sakoma, kad pasaulis iš tikrųjų nėra sumanytas; mums tik taip atrodo. Tuomet, kaip mums skaityti ir suprasti šią antrąją knygą? Kokios yra ribos, ko ši antra knyga gali mus išmokyti apie Dievą? Kuo mums gali pagelbėti pirmoji knyga, kad mes teisingai suprastume antrąją? Kas atsitinka, kai mūsų suvokimas, susijęs gamta – antrąja knyga, prieštarauja mūsų aiškinimui, susijusiam su pirmąja, t.y. Šventuoju Raštu? Kur yra problema?