Vasario 13–19 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 40, 1–2; Iz 40, 3–8; Iz 40, 9–11; Iz 40, 12–31.

Įsimintina eilutė: „Užlipk ant aukšto kalno, džiugiosios žinios skelbėjau Sione! Galingai pakelk savo balsą, gerosios naujienos skelbėja Jeruzale! Skelbk, nebijok! Sakyk Judo miestams: ‘Štai jūsų Dievas!ʼ“ (Iz 40, 9)

1945 m. pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, japonų kareivis, vardu Šoiči Jokoi, slapstėsi Guamo salos džiunglėse. Iš JAV lėktuvų nukritę lankstinukai skelbė taiką, tačiau Jokoi manė, kad tai apgaulė. Ištikimas, patriotiškas imperatoriaus karys prisiekė niekada nepasiduoti. Kadangi neturėjo jokio kontakto su civilizacija, jis išgyveno iš to, ką rasdavo džiunglėse, iš tikrųjų negailestinga ir sunki būtis.

1972 m., praėjus 27 metams nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, medžiotojai pamatė Jokoi žvejojantį, ir tik tada jis sužinojo, kad taikos žinia buvo tiesa. Nors likę jo tautiečiai jau dešimtmečius mėgavosi taika, Jokoi išgyveno dešimtmečius trukusį nerimą ir stresą. (Roy Gane, Altar Call (Berrien Springs, Mich.: Diadem, 1999), p.304)

Prieš daug amžių, per pranašą Izaiją Dievas skelbė, kad Jo tautai streso ir kančių laikas tikrai baigėsi: „Paguoskite Mano tautą, – sako jūsų Dievas, – paguoskite ją! Prabilkite į širdį Jeruzalei ir šaukite jai, kad jos lažas baigėsi, kad jos kaltė išpirkta, nes ji dvigubai atsiėmė iš Viešpaties rankų už visas savo nuodėmes“ (Iz 40, 1–2).

Pasiaiškinkime, ką tai reiškia.

I. PAGUODA ATEIČIAI (Iz 40, 1–2)

1. Iz 40, 1–2 Dievas guodžia savo tautą. Jos bausmės laikas pagaliau baigėsi. Kokia tai buvo bausmė?

Yra daugybė atsakymų į šį klausimą. Buvo Asirijos paskirta bausmė, Dievo „įniršio lazda“ (Iz 10), iš kurios Dievas išgelbėjo Judą sunaikindamas Sanheribo kariuomenę 701 m. pr. Kristų (Iz 37). Buvo Babilono bausmė, kuris išgabeno iš Judo grobį ir žmones, nes Ezekijas parodė savo turtus Merodach Baladano pasiuntiniams (Iz 39). Taip pat buvo kita bausmė, kurią vykdė viena iš kitų tautų, prieš kurią Izaijas rašė ištarmes (Iz 14–23).

Tuo tarpu, nors „Asirija“ ir „asirai“ minimi 43 kartus nuo Iz 7, 17 iki Iz 38, 6, ši tauta minima tik vieną kartą likusioje Izaijo knygoje, o Iz 52, 4 kalbama apie ankstesnę Egipto priespaudą ir tik tada asirų. Pastarojoje Izaijo knygos dalyje paminėtas išgelbėjimas iš tremties Babilone (Iz 43, 14; Iz 47, 1; Iz 48, 14. 20), ir būtent persas Kyras, užkariavęs Babiloną 539 m. pr. Kristų, turi išlaisvinti Judo tremtinius (Iz 44, 28; Iz 45, 1; Iz 45, 13).

Izaijo 1–39 pabrėžiami įvykiai, vedę prie išgelbėjimo iš asirų 701 m. pr. Kristų, tačiau 40 skyriaus pradžioje knyga peršoka pusantro šimtmečio į Babilono baigtį 539 m. pr. Kristų, ir žydų sugrįžimą, netrukus po šių įvykių.

2. Ar grįžimo iš Babilono tema yra susijusi su kažkuo ankstesniu Izaijo knygoje? Jei taip, su kuo?

Izaijo 39 yra perėjimas į likusius skyrius, numatant nelaisvę Babilone bent kai kuriems Ezekijo palikuonims (Iz 39, 6–7). Izaijo 13, 14 ir 21 išpranašauja Babilono žlugimą ir laisvę, kurią žlugimas atneš Dievo tautai: „Pasigailėjęs Jokūbo, Viešpats vėl išsirinks Izraelį ir apgyvendins juos jų pačių žemėje. Tą dieną, kai Viešpats suteiks tau atilsį nuo kančios ir baimių, nuo nuožmios vergijos, kurioje vergavai, tu užtrauksi patyčių giesmę Babilono karaliui“ (Iz 14, 1–4). Atkreipkite dėmesį į glaudų ryšį su Iz 40, 1–2, kur Dievas pažada savo tautai, kad jos kančioms bus pabaiga.

Ką Rašto pažadai, susiję su kančios pabaiga, reiškia jums dabar, esant dabartinėms kančioms? Kuo būtų naudingas mūsų tikėjimas be šių pažadų? Tuomet, kodėl itin svarbu jų laikytis, kad ir kas benutiktų?

II. ARTUMAS, ŽODIS IR KELIO DARBAI (Iz 40, 3–8)

3. Kaip Dievo tautai suteikiama paguoda? Iz 40, 1–8.

Neįvardytas skelbėjas praneša, kad Dievas ateina apreikšti savo šlovės (Iz 40, 3–5). Kitas balsas skelbia, kad nors žmonės yra trumpalaikiai kaip žolė, „Dievo Žodis tveria amžinai“ (Iz 40, 8).

Po tremties Dievo tautai sugrąžinama tai, kas jai buvo suteikta prie Sinajaus kalno, kai ji visko išsižadėjo atsimesdama, už ką ji buvo nubausta: Dievo Artumas ir Jo Žodis. Tai yra pagrindinės sudedamosios Dievo Sandoros su Izraeliu dalys, kurios buvo įamžintos Jo šventykloje tarp jų (Iš 25, 8. 16). Kadangi jie nesilaikė Jo Žodžio, Dievas apleido savo šventyklą (Ez 9–11), tačiau Jis sugrįžta. Jo Artumas ir amžinai patikimas Žodis guodžia, išlaisvina ir teikia viltį.

4. Koks pasiruošimas būtinas Viešpaties atėjimui? Iz 40, 3–5.

Karaliui nedera keliauti nelygiu keliu. Taigi prieš jo atvykimą atliekami kelio darbai. Juo labiau karalių Karaliui! Jo atvykimui, matyt iš rytų, kur Jis buvo tremtyje su savo tauta kaip šventykla jiems (Ez 11, 16), reikės iš esmės pertvarkyti vietovę. Tikro greitkelio statymas stačių kalvų vietovėje į rytus nuo Jeruzalės būtų bauginantis net su dinamitu ir buldozeriais. Dievas yra vienintelis, kuris gali atlikti šį darbą; būtent Jis „vingiuotus kelius“ ištiesina (Iz 42, 16). Tačiau kelionėms Jam kelio nereikia, nes Jis turi skraidantį kerubų vežimą (Ez 1, 9–11).

Naujasis Testamentas aiškiai taiko Izaijo pranašystes dvasiniam kelio darbui, kuris buvo atliktas per Jono Krikštytojo skelbimą (Mt 3, 3). Jo žinia buvo: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“ (Mt 3, 2), o jo atliktas krikštas buvo skirtas „nuodėmėms atleisti“ (Mk 1, 4). Taigi kelio darbas buvo atgaila, noras nusigręžti nuo nuodėmės, kad būtų suteikta Dievo atleidimo ir Artumo paguoda.

Jer 31, 31–34 ilgą laiką skelbė tą pačią dvasinę žinią Judo tremtiniams, kad jie suprastų dvasinį Dievo kelio darbo pobūdį. Šioje ištraukoje Viešpats pažada norintiems pradėti iš naujo „naują Sandorą“, kai Jis įdiegia savo Įstatymą jiems į širdį ir pažada būti jų Dievu. Jie pažįsta Jį ir Jo charakterį, nes Jis jiems atleido.

Atidžiai perskaitykite Iz 40, 6–8. Kokią viltį jūs, galintys nudžiūti kaip žolė, įžvelgiate šiose eilutėse? Dėl ko jos turėtų mus įspėti, kad nepasitikėtume veltui?

III. EVANGELIZACIJOS PRADŽIA (Iz 40, 9–11)

5. Koks įvykis aprašytas Iz 40, 9–11?

Vėliau Izaijo knygoje pasirodo gerosios žinios Jeruzalei skelbėjas (Iz 41, 27; Iz 52, 7). Iz 40, 9 skelbėjas ant aukšto kalno, pranešantis – „Štai jūsų Dievas!“, yra moteriškos giminės, tai hebrajų kalboje pabrėžiama.

Psalmėje 68 Dovydas šlovina Dievą, nes Jis „duoda benamiams namus, išlaisvina kalinius gyvus ir sveikus“ (Ps 68, 7). Nors čia šie žodžiai taikytini išėjimui iš Egipto vergijos, Izaijas naudojasi tomis pačiomis mintimis, skelbdamas antrąjį „Išėjimą“ – sugrįžimą iš Babilono nelaisvės.

Tuo tarpu Naujajame Testamente Iz 40, 3–5 taikytinos Jonui Krikštytojui, kuris paruošė kelią Kristui, amžinajam Žodžiui, kuris tapo Viešpaties Artumu kūne tarp savo žmonių (Jn 1, 14).

Anksčiau nei Jonas, kiti kalbėjo apie gerą Jo atėjimo žinią. Tarp pirmųjų iš jų buvo vyresnis Simeonas ir Ona, matę Kūdikį Jėzų, kai Jis buvo pašvęstas šventykloje (Lk 2, 25–38). Kaip skelbėjai Izaijo knygoje, jie buvo vyrai ir moterys. Simeonas nekantriai laukė Izraelio paguodos Mesijo pavidalu (Lk 2, 25–26).

Atsižvelgiant į Izaijo knygos pranašystes, atsitiktinumu neatrodo tai, kad pranašė Ona pirmoji ant šventyklos kalno Jeruzalės žmonėms viešai paskelbė, jog Viešpats atėjo: „Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie Kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo“ (Lk 2, 38). Tai buvo mums žinomos krikščioniškos evangelizacijos pradžia – Evangelijos skelbimas, geros žinios, kad atėjęs Jėzus Kristus atnešė išgelbėjimą. Vėliau Kristus patikėjo kitai moteriai, Marijai Magdalenai, pirmąsias savo pergalingo prisikėlimo naujienas (Jn 20, 17–18), kurios užtikrino, kad Jo Evangelijos misija Žemėje buvo įvykdyta. Kūnas yra kaip žolė, tačiau kūnu tapęs dangaus Žodis yra amžinas (žr. Iz 40, 6–8)!

Perskaitykite Iz 40, 11. Kokia simbolika čia pateikiama? Parašykite sau pastraipą apie tai, kaip jūs asmeniškai patyrėte Viešpaties vedimą. Kodėl naudinga prisiminti mintyse, kaip Viešpats jus vedė?

IV. GAILESTINGAS KŪRĖJAS (Iz 40, 12–31)

6. Kaip Izaijo 40 plėtojamos Dievo gailestingumo ir galios temos?

Šiame skyriuje Dievo gailestingumas ir galia yra susipynę (žr. žemiau) ir netgi susimaišę, nes abu yra būtini, kad Dievas išgelbėtų savo tautą. Jis nori ją išgelbėti, nes yra gailestingas; Jis gali ją išgelbėti, nes yra galingas.

Gailestingumas (Iz 40, 1–5): paguoda, Viešpats ateina išgelbėti.

Galia (Iz 40, 3–8): šlovė, pastovumas prieš žmogišką trapumą.

Gailestingumas (Iz 40, 9–11): gera išgelbėjimo žinia, savo tautos Ganytojas.

Galia (Iz 40, 12–26): neprilygstamas Kūrėjas.

Gailestingumas (Iz 40, 27–31): kaip Kūrėjas suteikia galią silpniesiems.

Pristatęs Dievo galią Jo šlovės ir pastovumo atžvilgiu (Iz 40, 3–8), Izaijas toliau kalba apie Jo galią ir aukštesniąją išmintį, dėl kurių žemė ir žemės gyventojai atrodo menkučiai (Iz 40, 12–17). Izaijo stilius su retoriniais klausimais ir ryškiais palyginimais, susijusiais su žeme ir jos dalimis, primena Dievo atsakymą Jobui (Jobo 38–41).

7. Koks yra atsakymas į retorinį Izaijo klausimą: „Į ką jums panašus Dievas“ (Iz 40, 18)?

Izaijo ir Jobo atsakymas savaime suprantamas – į nieką. Dievas nepalyginamas. Tačiau Izaijas iškelia savo klausimą ir nurodo atsakymą, kurį daugelis senovės žmonių numanė savo elgesiu, t.y., kad Dievas yra tarsi stabas (Iz 40, 19–20).

Į tai Izaijas reaguoja. Jau atrodo kvaila naudoti stabą, pastarąjį lyginant su Dievu, tačiau norėdamas įsitikinti, jog žmonės tai supranta, jis gilinasi į Dievo išskirtinumą ir pateikia nenuginčijamą argumentą, kad Jis yra šventas Kūrėjas (Iz 40, 21–26).

8. Kaip 27 eilutė parodo žmonių nusistatymą, į kurį dėmesį atkreipia Izaijo žinia? Kokiu būdu esame kalti dėl to paties nusistatymo?

Dievo žinios tikslas – paguosti žmones, kuriems to reikia! Kaip ir Jobą, jų kančios juos supainiojo ir atgrasė nuo Jo charakterio.

Peržvelkite šios dalies eilutes. Jos kalba ne tik apie Dievo gailestingumą ir Jo galią, bet ir apie tai, kad Jis yra Kūrėjas. Kodėl šią tiesą itin svarbu suprasti? Kaip sabata kiekvieną savaitę padeda sustiprinti šią esminę mintį?

V. STABMELDYSTĖS PROBLEMA (Iz 40, 19–20)

Stabmeldystė sugriauna išskirtinius, artimus santykius su Dievu, pakeisdama Jį kažkuo kitu (Iš 20, 4–5; Iz 42, 8). Taigi pranašai stabmeldystę vadina dvasine „neištikimybe“ (Jer 3, 6–9; Ez 16, 15–19).

9. Perskaitykite Iz 41, 29. Kaip Izaijas nusako stabus? Kaip jūs suprantate, ką jis čia apie juos sako? Kodėl tai itin tikslus bet kokio stabo apibūdinimas, kad ir kas jis būtų?

Senovės stabmeldžiai tikėjo, kad garbina galingas dieviškas būtybes per jų atvaizdus ar simbolius. Garbinant stabą, simbolizuojantį kitą dievą, nesilaikoma pirmo įsakymo – „Neturėsi kitų dievų, tiktai Mane“ (Iš 20, 3). Bet jei stabas yra skirtas pavaizduoti tikrąjį Dievą, kaip buvo auksinio veršio atveju (Iš 32, 4–5), Viešpats atmeta jį kaip panašų į save, nes niekas nežino, kaip Jį pavaizduoti (Įst 4, 15–19), ir niekas negali parodyti Jo neprilygstamos šlovės ir didybės. Taigi pats stabas tampa kaip kitas dievas, o jo garbinimu sulaužomas pirmasis ir antrasis įsakymai.

Dievo tautai nereikia stabų, nes tikrasis Jo Artumas yra su ja šventykloje. Garbinti stabą reiškia pakeisti ir išsižadėti tikrojo Jo Artumo.

Su kokiomis stabmeldystės apraiškomis mes susiduriame šiandien kaip bažnyčia? Ar šiandien bažnyčioje stabmeldystė yra subtilesnė? Jei taip, kuo subtilesnė?

„Daugelis, pasivadinusiųjų krikščionimis, tarnauja kitiems dievams, o ne Viešpačiui. Mūsų Kūrėjas reikalauja aukščiausio pasišventimo, didžiausios ištikimybės. Viskas, kas sumenkina meilę Dievui ar trukdo Jam tarnauti, tampa stabu.“ (Ellen G. White Comments, The SDA Bible Commentary, 2 t., p. 1011)

Iš senovės raštų žinome, kad stabmeldystė buvo patraukli, nes ji buvo susijusi su materializmu. Naudodamiesi žmonėms priimtinais garbinimo būdais, stabmeldžiai garbino jėgas, jų manymu, suteikiančias jiems vaisingumo ir gerovės. Tai buvo savipagalbos religija. Jums tai kažką primena?

Prieš pat Viešpačiui vėl ateinant, Jam kelią paruošus paskutine Elijo susitaikymo žinia (Malachijo 3), pasirinkimas bus toks pat kaip ir Izaijo dienomis – arba garbinti Kūrėją, arba garbinti kažką kitą (Apr 13–14), nes galų gale mes visada kažką garbiname.

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „Prophets and Kings“, p. 311–321).

„Izaijo laikais dvasinis žmonijos supratimas buvo tamsus dėl klaidinančio Dievo pristatymo. Ilgą laiką šėtonas siekė paskatinti žmones žiūrėti į savo Kūrėją kaip į nuodėmės, kančios ir mirties kūrėją. Tie, kuriuos jis taip apgavo, įsivaizdavo, jog Dievas yra negailestingas ir reiklus. Jie laikė Jį norinčiu kaltinti ir smerkti, nenorintį priimti nusidėjėlio tol, kol tai buvo pateisinama Įstatymu, kad tik jam nereikėtų padėti. Didžiausio apgaviko klaidingai pateiktas meilės įstatymas, kuriuo valdomas dangus, pristatytas kaip žmogaus laimės apribojimas, varginantis jungas, iš kurio žmonėms turėtų būti malonu išsivaduoti. Jis pareiškė, kad Jo įsakų neįmanoma vykdyti ir kad bausmės už nusižengimą skiriamos savavališkai.“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, p. 311)

Klausimai aptarimui:

1. Savo žodžiais apibendrinkite žinią Iz 40, 12–31. Užrašykite ją naudodami šiuolaikinius vaizdinius, pavyzdžiui, šiuolaikinius mokslo atradimus, kurie dar aiškiau parodo nepaprastą mūsų Dievo galią. Pasidalykite ja su klase.

2. Kaip Izaijo aprašytas Dievo Žodžio pastovumas, palyginti su trapiu žmogaus gyvenimo pereinamuoju laikotarpiu (Iz 40, 6–8), kalba jūsų mirties baimei? Kaip jis sietinas su jūsų prisikėlimo viltimi (Job 19, 25–27; Dan 12, 2; 1 Kor 15, 51–57; 1 Tes 4, 13–18)?

3. Kaip galima išgydyti išdidumą ir puikybę, priimant Iz 40, 12–31?Santrauka: Per Izaiją Dievas suteikė paguodos kentėjusiems. Jų vargo laikas pasibaigė, ir Dievas sugrįžo pas juos. Užuot išsigandę ir sutrikę, jie gali pasikliauti Dievu, kad Jis vardan jų panaudos savo kūrybinę galią