Nuo to karto, kai buvo pirmą kartą ištarti, pranašo Izaijo žodžiai įsirėžė į mūsų sąmonę. Yra nepamirštamų žodžių, kupinų ne tik prasmės, bet ir vilties bei pažadų, tokių žodžių, kaip antai: „Dievas su mumis“ (Iz 7, 14); „kūdikis mums gimė“ (Iz 9, 5); „kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas“ (Iz 40, 4); „Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant Jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant Jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti Jo žaizdomis.“ (Iz 53, 5)

Žodžiai sukuria vaizdinius, ​​jie aidi; silpni, menki žodžiai sukuria silpnus, menkus vaizdinius; galingi, išgryninti, gerai apmąstyti žodžiai sukuria galingus, grynus vaizdinius ir garsų, aiškų aidą. Tai, be abejo, paaiškina, kodėl Izaijo žodžiai itin gerai žinomi net po 27 šimtmečių.

Pavyzdžiui, savo poemoje apie tarno kančią (Iz 52, 13–53, 12) Izaijas pateikia tikslesnį Mesijo paveikslą nei bet kur kitur Senajame Testamente. Ir to pakanka pateisinti „Evangelijos pranašo“ vardą.

Be to, su Kyru susijusi jo pranašystė, įvardijant šį karalių pusantro šimtmečio prieš tai, kai jis užkariavo Babiloną (Iz 44, 28–45, 6), yra tokia stulbinančiai tiksli, kad kai kurie mokslininkai didelę dalį Izaijo knygos priskyrė vėlesniam „antram Izaijui“, pramanas tų, kurie nesugeba žvelgti toliau paprasčiausios intelektualios žmogiškos vaizduotės ribų.

Įkvėpta Izaijo knyga, pasižyminti išskirtinai ryškiu vaizdingumu, neprilygstamu poetiniu ritmu ir pusiausvyra, Bethovenui būdingais dramatiškais kontrastais ir turtingų bei gilių temų pyne, kuri kartojasi sudėtingu simfoniniu besitęsiančio plėtojimo ir raidos procesu, yra gerbtina dieviškosios literatūros ir minčių priemonė, aukštesnė už žemiškąją, kaip „aukštas dangus viršum žemės“ (žr. Iz 55, 9). Net išverstai, dėl ko pradingsta žadinantis žodžių žaismas ir hebrajiška aliteracija, pasaulietinėje ar šventoje literatūros istorijoje nedaug kas prilygsta Izaijo knygai.

Mums žinomi jos žodžiai, iškalbingi, poetiški, emocingi ir galingi, bet ar mums pažįstamas žmogus Izaijas ir pasaulis, kuriame jis rašė, meldėsi ir pranašavo? Žiauriai Asirijos imperijai siekiant savo galios viršūnės, tai buvo gniuždančio pavojaus metas. Dar blogiau, Judas, išrinktieji, vis labiau pasidavė moraliniam silpnumui. Gatvėse reiškėsi godumas ir vargas. Kovodami dėl turto ar išlikimo, kai kurie pūtė tuščios euforijos narkotinius garus, kiti vyto iš nevilties. Siekdamas išsaugoti savo tautos tapatybę, vaduodamas likutį iš neigimo ir įtvirtindamas jį tikrovėje, Izaijas ragino savo tautą pamatyti jos Dievą, Izraelio šventąjį, dangaus ir žemės Kūrėją, tą, kuris pašaukė ją vardu ir pažadėjo išgelbėti ją iš ugnies, bet tik tada, jei ji klausys ir paklus.

Izaijas patarinėjo karaliams. Kai Dievo likutis buvo apsiribojęs vienu miestu, kuriam grėsė Asirijos legionų pasmerkimas, būtent pranašingi Izaijo žodžiai sustiprino karalių Ezekiją laukti stebuklo, kuris buvo vienintelė Jeruzalės viltis (Iz 36; 37). Jei Jeruzalė būtų kritusi tada, o ne babiloniečiams po šimtmečio, Asirijos politika išsklaidyti užkariautas tautas galėjo išgarinti Judo tautinę tapatybę. Taigi nebūtų buvę žydų tautybės žmonių, iš kurių kilo Mesijas, pasaulio Gelbėtojas.

Šį ketvirtį tyrinėsime apie Izaiją, jo žodžius, laikmetį, jam nepalankias aplinkybes, bet daugiausia tyrinėsime apie jo Dievą, kuris tada ir šiandien sako mums: „Nebijok, nes Aš išpirkau tave; pašaukiau tave vardu, ir tu esi Mano.“ (Iz 43, 1)

Hebrajų mokslų daktaras Rojus Gan (Roy Gane) dėsto Senąjį Testamentą Septintosios dienos adventistų teologijos seminarijoje Andrews universitete Berien Springse, Mičigano valstijoje.