Gegužės 23–29 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Job 26, 7–10; Pr 1–2; Pr 5; Pr 11; 1 Met 1, 18–27; Mt 19, 4–5; Jn 1, 1–3.

Įsimintina eilutė: „Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina Jo rankų darbą“ (Ps 19, 2).

Šventasis Raštas įkvėpė daug puikių mąstytojų tyrinėti Dievo sukurtą pasaulį; dėl to gimė šiuolaikinis mokslas. Johanesas Kepleris, Izaokas Niutonas, Džonas Rei (John Ray), Robertas Boilis (Rober Boyle) ir kiti ankstyvieji didieji mokslininkai tikėjo, kad jų darbai dar labiau atskleidžia Dievo rankų darbą.

Tačiau po Prancūzijos revoliucijos 19 a. mokslas pradėjo pereiti nuo teistinės pasaulėžiūros prie natūralizmu ir materializmu pagrįstos pasaulėžiūros, dažnai nepaliekančios vietos antgamtiškam. Šias filosofines idėjas išpopuliarino Čarlzo Darvino „Rūšių atsiradimas“ (1859 m.). Nuo to laiko mokslas vis labiau atsiribojo nuo savo biblinių pagrindų, todėl Pradžios knygos pasakojimas buvo iš esmės aiškinamas naujai.

Ar Raštas moko senovinio, nemokslinio požiūrio į kosmologiją? Ar biblinis pasakojimas buvo tiesiog pasiskolintas iš aplinkinių pagonių tautų? Ar Bibliją kultūriškai lėmė jos vieta ir laikas, ar jos įkvėpta prigimtis pakelia mus pažvelgti į tokį atsiradimą, kuris yra užbaigtas savo dieviška struktūra?

Šią savaitę tyrinėsime šiuos klausimus.

I. PLOKŠČIA ŽEMĖ?

Paprastai manoma, kad daugelis senovės pasaulyje tikėjo, jog žemė yra plokščia. Tačiau dauguma žmonių dėl įvairių priežasčių suprato, kad žemė yra apvali. Vis dėlto net iki šių dienų kai kurie tvirtina, kad Raštas moko, jog žemė yra plokščia.

1. Perskaitykite Apr 7, 1; Apr 20, 7–8. Koks šių eilučių kontekstas? Svarbiau, ar jos moko apie plokščią žemę?

Jonas, šių eilučių autorius, rašo su paskutiniaisiais laikais susijusias pranašystes, paminėdamas keturis dangaus angelus, „stovinčius keturiuose žemės kampuose, laikančius keturis žemės vėjus“ (Apr 7, 1). Jis tris kartus pakartojo skaičių – keturi, susiedamas angelus su keturiomis kompaso kryptimis.

Trumpai tariant, jis tiesiog naudojo simbolinę kalbą, kaip mes šiandien sakytume, pavyzdžiui, „saulė leidžiasi“ arba „vėjas pakilo iš rytų“. Reikalauti pažodinio šių pranašystės eilučių aiškinimo, kai kontekstas rodo simbolinę šiaurės, pietų, rytų ir vakarų idėją, reikštų ištraukti jas iš konteksto ir teigti, kad jos moko to, ko iš tikrųjų nemoko. Galų gale, kai Jėzus pasakė: „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, ištvirkavimai, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai“ (Mt 15, 19), – Jis nekalbėjo apie žmogaus fiziologiją ar anatominę žmogaus širdį. Jis naudojo simbolinę kalbą, kad pabrėžtų moralinę mintį.

2. Perskaitykite Job 26, 7–10; Iz 40, 21–22. Ko šios eilutės mus moko apie žemę?

Job 26, 7 nusako žemę, pakabintą kosmose: „Dievas išskleidžia šiaurinį skliautą virš tuštumos, pakabina žemę ant nieko“. Žemė yra rutulys (Job 26, 10). Iz 40, 22 sako: „Jis sėdi soste anapus dangaus skliauto virš žemės, ir jos gyventojai Jam atrodo lyg žiogai“.

Įsivaizduokite save asmens, gyvenusio prieš tūkstančius metų, vietoje. Kokių įrodymų turėtumėte, kad žemė judėjo? O gal įrodymai, kad ji stovi vietoje būtų įtikinamesni? Arba, kokių turėtumėte įrodymų, kad ji plokščia ar apvali?

II. PASAULIO KŪRIMAS SENOVĖS LITERATŪROJE

Archeologai atrado senovės Egipto ir Artimųjų Rytų tekstuose pirmykščius pasakojimus apie pasaulio kūrimą ir tvaną. Pastarieji privertė susimąstyti, ar Pradžios knygos pasakojimas buvo pasiskolintas iš šių kultūrų, ar kažkokiu būdu nuo jų priklausė. Bet, ar taip yra iš tikrųjų?

3. Perskaitykite Pr 1–2, 4, tada perskaitykite šias ištraukas iš epo „Atra-Ḫasis“: „Kai dievai vietoj žmogaus atliko darbus, kėlė naštą, dievams ji buvo per didelė, darbas – per sunkus, per daug vargo… Tesukuria įsčių deivė palikuonių, ir tegul žmogui tenka dievų našta! Geštu-e, dievą, turėjusį protą, jie nužudė sueigoje. Nintu sumaišė molį su savo kūnu ir krauju…“ (Stephanie Dalley, Myths from Mesopotamia: Creation, the Flood, Gilgamesh, and Others (New York: Oxford University Press, 1989), 9, 14, 15 p.). Kokius skirtumus įžvelgiate?

Nors pasakojimuose yra panašumų (pvz., pirmieji žmonės yra padaryti iš molio), skirtumai yra daug aiškesni.

(1) „Atra-Ḫasis“ epe žmogus dirba dievų labui, kad dievai galėtų ilsėtis. Pradžios knygoje Dievas sukuria žemę ir viską, kas joje, žmonėms, aukščiausiam kūrinijos taškui, o paskui Jis su jais ilsisi. Pradžios knygoje žmonės įkurdinami sode ir pakviečiami bendrystei su Dievu bei rūpinimuisi Jo kūrinija – samprata, kurios nėra „Atra-Ḫasis“ epe.

(2) „Atra-Ḫasis“ epe nužudomas nesvarbus dievas, o jo kraujas sumaišomas su moliu, padaryti septyniems vyrams ir moterims. Pradžios knygoje pirmąjį Adomą „padarė“ Dievas, įkvėpęs jam gyvybę, o moteris vėliau yra padaroma jo bendrininke. Dievas nesukūrė Adomo ir Ievos iš nužudyto dievo kraujo.

(3) Pradžios knygos pasakojime nėra jokio konflikto ar smurto, priešingai „Atra-Ḫasis“ epui.

Biblinis pasakojimas yra kilnus, vaizduojantis visagalį Dievą, kuris suteikia žmonijai orų tikslą tobulame pasaulyje. Šis esminis skirtumas privertė mokslininkus padaryti išvadą, kad galų gale tai labai skirtingi pasakojimai apie pasaulio sukūrimą.

Kai kurie teigė, kad per amžius pasakojimai apie pasaulio sukūrimą ir tvaną buvo perduoti, laisvai grindžiant tuo, kas iš tikrųjų įvyko (todėl yra panašumų), tačiau laikui bėgant buvo iškreipti. Priešingai, Mozė, įkvėptas Šventosios Dvasios, atskleidė, kas iš tikrųjų įvyko. Kodėl šis paaiškinimas geriau atspindi keletą panašumų nei mintis, kad Mozė skolinosi pasakojimą iš šių pagoniškų epų?

III. PRADŽIOS KNYGA PRIEŠ PAGONYBĘ

Pradžios knyga, užuot buvusi priklausoma nuo pagoniškų senovės mitų apie pasaulio sukūrimą, atrodo, parašyta taip, kad paneigtų šiuos mitus ir atitolintų nuo jų Dievą Kūrėją.

4. Perskaitykite Pr 1, 14–19. Kaip aprašyti kūriniai, atsiradę ketvirtą dieną, ir kokios jų funkcijos?

Žodžių „saulė“ ir „mėnulis“ buvo vengta todėl, kad hebrajų kalba jie buvo senovės Artimųjų Rytų ir Egipto saulės ir mėnulio dievų vardai (arba su jais glaudžiai susiję žodžiai). Žodžių „didesnį šviesulį“ ir „mažesnį šviesulį“ vartojimas parodo, kad šviesuliai buvo sukurti konkrečioms funkcijoms: ženklinti „metų laikus, dienas ir metus“, „žemei apšviesti!“ (Pr 1, 14–15) T.y., tekstas labai aiškiai parodo, kad saulė ir mėnulis nebuvo dievai, bet kūriniai su konkrečiomis funkcijomis, kaip mes juos šiandien suprantame.

5. Perskaitykite Pr 2, 7. 18–24. Kaip Dievas yra glaudžiai susijęs su Adomo ir Ievos sukūrimu?

Senovės Artimųjų Rytų mitai vieningai vaizduoja žmogaus sukūrimą kaip vėlesnę mintį, kad dievams nereikėtų sunkiai triūsti. Šiai mitinei nuostatai prieštarauja biblinė mintis, kad žmogus turi valdyti pasaulį kaip Dievo prievaizdas. Žmonių sukūrime nebuvo jokių pavėluotų minčių. Tekstas juos nusako kaip kūrinijos kulminaciją, dar akivaizdžiau parodant, kokie skirtingi yra pagoniški ir bibliniai pasakojimai.

Taigi Pradžios knyga pataiso senovės pasaulio mitus. Mozė vartojo tam tikrus terminus ir idėjas, nesuderinamas su pagoniškomis sąvokomis. Ir jis tai padarė tiesiog išreikšdamas biblinį tikrovės, Dievo vaidmens ir Jo tikslo pasaulio sukūrimui supratimą.

Prieš tūkstančius metų biblinis pasakojimas apie pasaulio sukūrimą prieštaravo vyraujančiai kultūrai. Šiandien biblinis pasakojimas apie pasaulio sukūrimą prieštarauja vyraujančiai kultūrai. Kodėl neturėtume tuo stebėtis?

IV. PASAULIO KŪRIMAS IR LAIKAS

6. Perskaitykite Pradžios 5 ir 11 skyrius. Kaip Rašte atsekama žmonijos istorija nuo Adomo iki Nojaus ir nuo Nojaus iki Abraomo?

Šios genealogijos Rašte yra išskirtinės tik dėl vieno – laiko elemento, dėl kurio kai kurie mokslininkai jas teisingai vadina „chronogenealogijomis“. Jose yra pakankamai informacijos, sujungtos su laiko tarpais, kad „kai pirmajam asmeniui išgyvenus x metų, jis augino antrą asmenį. Po to, kai pirmasis asmuo augino antrą asmenį, pastarasis gyveno y metų, ir jis augino kitus sūnus ir dukteris. Pradžios 5 pridedama formulė/frazė: Taigi iš viso pirmasis asmuo gyveno z metų. Ši tarpusavyje susijusi sistema būtų užkirtusi kelią kartų išbraukimui arba pridėjimui. Pradžios 5 ir 11 yra nenutrūkstama kilmės linija, kurią patvirtina 1 Met 1, 17–27, kur nėra pridėtų ar trūkstamų kartų. Tokiu būdu Raštas paaiškina save.

Žydų ir krikščionių aiškintojai beveik 2000 metų rėmėsi šiomis eilutėmis, atspindėdami istoriją ir tiksliai nustatydami tvano datą bei žemės amžių, bent jau po septynių pasaulio kūrimo dienų, kaip nusakyta Pradžios 1–2.

Pastaraisiais dešimtmečiais buvo bandoma iš naujo aiškinti Pradžios 5 ir 11, kad šie skyriai atitiktų ilgesnį amžių, kaip teigiama (klystančių žmonių) atsižvelgiant į kai kuriuos archeologinius ir istorinius duomenis. Tai kelia rimtų klausimų dėl Rašto patikimumo.

Tačiau, jei norime suprasti Dievo laiko sampratą ir jo eigą per visą istoriją, turime pripažinti, kad šie du skyriai yra „ir istoriniai, ir teologiniai, siejantys Adomą su likusia žmonijos dalimi, o Dievą su žmogumi erdvėje ir laike. Pradžios 5 ir 11, 10–26 pateikia laiko rėmus ir žmogišką grandinę, jungiančią Dievo tautą su žmogumi, kurį Dievas sukūrė kaip šios planetos kūrimo per šešias dienas kulminaciją“ (Gerhard F. Hasel, „The Meaning of the Chronogenealogies of Genesis 5 and 11,“ Origins 7/2 [1980], 69 p.).

Nors šios Senojo Testamento eilutės užrašytos dėl svarbių priežasčių, ką Paulius sako 1 Tim 1, 4 ir Tit 3, 9, į ką derėtų atkreipti dėmesį, kalbant apie tokias eilutes?

V. PASAULIO KŪRIMAS ŠVENTAJAME RAŠTE

7. Perskaitykite šias Rašto vietas ir užrašykite, kaip kiekvienas iš rašiusiųjų nurodė į Pradžios 1–11:

Mt 19, 4–5  Mk 10, 6–9 Lk 11, 50–51 Jn 1, 1–3 Apd 14, 15  Rom 1, 20   2 Kor 4, 6

Ef 3, 9 1 Tim 2, 12–15 Jok 3, 9 1 Pt 3, 20 Jud 11. 14  Apr 2, 7; 3, 14; 22, 2–3

Jėzus ir visi rašiusieji Naująjį Testamentą nurodo į Pradžios 1–11 kaip į patikimą pasakojimą. Jėzus minėjo Mozės raštus ir vyro bei moters sukūrimą (Mt 19, 4). Paulius pakartotinai naudojasi pasakojimu apie pasaulio sukūrimą, kad pagrįstų teologinius teiginius savo laiškuose. Išprususiems atėniečiams jis skelbė: „Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose“ (Apd 17, 24). Taigi rašiusieji Naująjį Testamentą rėmėsi Pradžios knygos pamatu, kad šiuolaikiniam skaitytojui parodytų šio pažodinio įvykio svarbą.

Pavyzdžiui, perskaitykite Romiečiams 5. Daugiau nei pusšimtį kartų Paulius tiesiogiai sieja Adomą ir Jėzų (žr. Rom 5, 12. 14–19). Tai reiškia, kad jis priėmė pažodinį istorinio Adomo buvimą – pozicija, kuri iš esmės pastatoma į pavojų, jei evoliucinis kilmės modelis pakeičia pažodinį eilučių skaitymą.

Jei rašiusieji Naująjį Testamentą, įkvėpti Šventosios Dvasios, ir pats Jėzus pasakojimą apie pasaulio sukūrimą laikė patikimu, kodėl mums – puolusiems, klystantiems žmonėms – būtų kvaila elgtis priešingai?

Tolesniam tyrinėjimui: Gerald A. Klingbeil, The Genesis Creation Account and Its Reverberations in the Old Testament (Berrien Springs, MI: Andrews University Press, 2015).

„Raštas yra išsamiausia ir labiausiai pamokanti žmogaus turima istorija. Jis atėjo iš amžinosios tiesos šaltinio, o dieviškoji ranka per visus amžius išsaugojo jo tyrumą… Tik čia mes galime rasti žmonijos istoriją, nesuteptą žmogiškų prietarų ar puikybės“ (E. Vait, „Liudijimai Bažnyčiai“, 5 t., 25 p.).

„Man buvo parodyta, kad be Rašto istorijos geologija nieko negali įrodyti. Žemėje rastos relikvijos daugeliu atžvilgių liudija apie praeities ir dabarties skirtumą. Bet apie jų egzistavimo laiką ir tai, kiek jos išbuvo žemėje, reikia aiškinti tik atsižvelgiant į Rašto istoriją. Galima nekaltai spėlioti, jei mūsų spėjimai neprieštarauja tam, kas randama Šventajame Rašte. Bet kai žmonės nepaiso Dievo Žodžio ir pasakojimo apie pasaulio kūrimą bei siekia Dievo kūriniją paaiškinti gamtiniais principais, jie patenka į beribį neužtikrintumo vandenyną. Dievas niekada neatskleidė mirtingiesiems, kaip Jis pabaigė kūriniją per šešias pažodines dienas. Tai toks pat slėpinys, kaip Jo buvimas“ (E. Vait, „Spiritual Gifts, book 3, 93 p.).

Klausimai aptarimui:

1. Kai dėl su dabartine tikrove susijusių mokslinių paaiškinimų – ką galima paliesti, išgirsti, pamatyti, išbandyti ir pakartotinai patikrinti – kyla diskusijos ir ginčai, kodėl itin daug žmonių neabejodami priima kiekvieną mokslinį teiginį apie įvykius, kurie tariamai rutuliojosi prieš milijonus ar net milijardus metų?

2. Šiuolaikinis mokslas remiasi prielaida (pagrįstai), kad negalima antgamtinėmis priemonėmis paaiškinti gamtinius įvykius. Tai yra, negalima mėginti paaiškinti, pavyzdžiui, bado, teigiant, kad ragana prakeikė žemę. Tačiau kuo ribotas toks nusistatymas, kalbant apie pasaulio kūrimo pasakojimą, kaip parašyta Pradžios knygoje? Kitaip tariant, Pradžios knygos pasakojimas yra grynai antgamtinis įvykis. Jei vis dėlto automatiškai atmesite antgamtinius reiškinius kaip kūrimo priemonę, kodėl bet koks kitas jūsų sugalvotas modelis būtinai bus neteisingas?