Pirmą kartą jis ją pamatė bažnyčioje. Jis tvarkė kasdienius reikalus, užsisklendęs savose mintyse, kai jį pribloškė vaizdas. Paveikslas buvo šiek tiek mažesnis nei dviejų metrų aukščio ir trijų metrų pločio, tačiau jame pavaizduota mergina jaunuoliui padarė keistą įspūdį. Kodėl jis negalėjo atitraukti nuo jos akių? Kas tai buvo? Kiek apmąstęs, jis suprato, kad tai jos akys. Paveiksle matėsi tik jos veidas, o ji įdėmiai į kažką žiūrėjo. Bet ką, ir kodėl ji buvo taip įsitraukusi? Ilgą laiką po to jis negalėjo pamiršti šio paveikslo.
Po kelerių metų tapytojas Arnoldas Jiménezas jam atskleidė kai kurias paveikslo paslaptis. Jis buvo nutapytas, kad žiūrovus patrauktų jos akys, tačiau tikroji paslaptis slypėjo jos vyzdžiuose. Gerai įsižiūrėjęs pamatytum, kad juose atsispindi tai, į ką ji žiūrėjo. Jos akys buvo nukreiptos į nukryžiuotą Jėzų.
Jėzaus paveikslas Laiške hebrajams gali mus paveikti panašiai. Jėzus visų pirma apibūdinamas kaip visatos Valdovas, sėdintis Dievo sosto dešinėje. Nesuskaičiuojami angelai šlovina Jį, garbina Jį ir Jam tarnauja (Hbr 1, 5–14; Hbr 12, 22–24). Jis laimėjo teisę valdyti, nes savo mirtimi užtikrino velnio sunaikinimą (Hbr 2, 14–16). Jėzus taip pat yra išaukštintas Vyriausiasis Kunigas. Be nuodėmės ir visiškai šventas Jis amžinai tarnauja mūsų labui dangiškojoje šventykloje (Hbr 7, 26–8, 5). Jis įgijo teisę tai daryti, nes pasiaukojo kaip tobula auka kartą ir visiems laikams, veiksminga visiems ir amžinai (Hbr 10, 1–14). Jėzus taip pat tarpininkavo Naujajai Sandorai, kuri amžinai išliks tarp Dievo ir Jo tautos (Hbr 8, 6–13).
Jėzaus paveikslas skaitytojus žavi ne tik tuo, ką Jėzus atliko, bet ir tuo, kas Jis yra. Jis gimė iš moters, kaip mes, ir Jis buvo gundomas ir išjuoktas, kaip ir mes. Vis dėlto Jis sėdi visatos galios centre. Žvelgiant į dangų su įvairiais ir nuostabiais dangaus kūnais, mūsų akis traukia Vienas, esantis viso to centre, kuris, kad ir kaip tai stebintų, atrodo kaip mes, nes Jis tapo vienu iš mūsų. Jėzus, mūsų brolis, yra danguje ir atstovauja mums, nepaisant mūsų nuodėmių gėdos ir nuopuolio.
Jėzuje susikryžiuoja trys atpirkimo pasakojimo pusės. Pirmoji yra vietinė, asmeninė pusė. Skaitytojams, pavargusiems nuo priekaištavimo krikščioniškam gyvenimui ir sunkumų (Hbr 10, 32–34), Jėzus yra tikėjimo vadovas ir ištobulintojas. Jie turi žiūrėti į Jį, kuris taip pat kentėjo nuo nusidėjėlių (Hbr 12, 1–4). Antroji yra bendra, nacionalinė pusė. Dievo tautai, kuri keliauja į Dievo pažadėtą šalį, Jėzus yra naujas Jozuė. Ji turi sekti Jo pavyzdžiu (Hbr 3; 4; 11; 12). Trečioji yra visuotinė pusė. Jėzus yra naujasis Adomas, Žmogaus Sūnus, kuriame išsipildo Dievo tikslai žmonijai (Hbr 2, 5–10; Hbr 12, 22–28).
Jėzaus paveikslas, užfiksuojantis Dievo meilės mums plotį, ilgį, aukštį ir gylį, yra šio ketvirčio tema. Ir kaip Jėzaus atvaizdas paveikslo akyse sukaustė jauno žmogaus žvilgsnį, tegul ir Laiške hebrajams pavaizduotas Jėzus sukausto ne tik mūsų žvilgsnį, bet ir meilę bei susižavėjimą Jėzumi, mūsų broliu danguje.
Félixas H. Cortezas-Vallesas yra Naujojo Testamento literatūros docentas Andrews universiteto Septintosios dienos adventistų teologijos seminarijoje. Jis yra vedęs Alma Gloria Alvarez ir turi du vaikus, Hadidą, pastorių Naujajame Džersyje, ir Almą, studijuojančią archeologiją Andrews universitete.