Birželio 4–10 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iš 19, 5–6; Mt 23; Jn 12, 20–26; Mt 24; Jn 14, 1–4; 1 Tes 4, 16.

Įsimintina eilutė: „Mat kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“ (Mt 23, 12).

Jėzaus antrasis atėjimas yra krikščioniško tikėjimo kulminacija. Pirmasis Jėzaus atėjimas ir Jo mirtis ant kryžiaus yra esminiai pirmtakai antrajam atėjimui. Pastarojo negalėtų būti be pirmojo atėjimo, o pirmasis be antrojo būtų bevaisis. Abu atėjimai yra neatskiriamai susiję, ir jei ne laiku, tuomet tikslu – žmonijos atpirkimas ir didžiosios kovos pabaiga. Pirmasis atėjimas jau įvyko ir yra užbaigtas; dabar mes viliamės ir laukiame antrojo.

Šią savaitę mes tyrinėsime tai, kas yra užrašyta Mato 23, su paskutiniuoju Jėzaus paraginimu kai kuriems žydų vadovams atgailauti ir priimti Jį, vienintelę jų išganymo viltį. Be to, pasak Mato 24, Jėzus atsakė į klausimus apie tai, kokie įvykiai rutuliosis prieš Jo antrąjį atėjimą. Čia Jėzus pateikė gana svarbų paveikslą, susiedamas Jeruzalės sugriovimą su tuo, kas vyks prieš Jo sugrįžimą.

Tačiau nesvarbu, kad ir kokie sunkumai ištiktų, ar karas, ar badas, ar išdavystė, mums paliktas pažadas: „Tuomet danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas, o visos žemės tautos ims raudoti ir pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su didžia galybe ir šlove“ (Mt 24, 30). Kitaip tariant, nepaisant sunkumų ir liūdesio, yra visos priežastys džiaugtis.

AKLIEJI VADAI

Izraelitus į Jeruzalę atvedė pats Jėzus, galinga ir pakelta ranka. Ant erelio sparnų Jis išvedė juos iš Egipto ir atsivedė pas Save. „Jūs būsite Mano nuosavybė, brangesnė už visas kitas tautas. Iš tikrųjų Man priklauso visa žemė, bet jūs būsite Mano kunigiška karalystė ir šventa tauta“ (Iš 19, 5– 6).

Tam tikra prasme, Jėzus Izraeliui pasipiršo ant gražaus kalno, vadinamo Sinajumi. Išėjimo 24 parašyta, kad vadai ir seniūnai „užkopė į kalną ir matė Izraelio Dievą. Po Jo kojomis buvo tarsi safyro asla, tarsi pats dangaus skaidrumas. Dievas nepakėlė rankos prieš Izraelio tautos vadus; po Dievo regėjimo jie galėjo valgyti ir gerti“ (Iš 24, 9–11). Kristus Izraeliui pasiūlė Savo Sandoros taurę, kaip vyras siūlo taurę moteriai, kurią jis nori vesti ir kuriai nori suteikti nuostabią ateitį. Izraelis priėmė taurę ir sakė, kad jie nori amžinai gyventi su Juo pažadėtame krašte.

Atsižvelgiant į šį kontekstą, perskaitykite Mato 23. Ką Jėzus sakė Izraelio vadovams? Dėl ko yra įspėjama? Svarbiau, ką galima įžvelgti sau dėl to, už ką Jis juos konkrečiai barė? Kaip mes galime užtikrinti, kad mes nesame kalti dėl to paties?

Mato 23 Jėzus paskutinį kartą mėgino susitaikyti su Savo mylimąja. Bet ji Jį paliko. Jis susitaikė su jos sprendimu, o paskutinį kartą išėjo iš jų namų – šventyklos. Jis pasakė: „Štai jums jūsų namai palikti tušti“ (Mt 23, 38). Jėzui išėjus iš šventyklos, pastaroji tapo dyka, tuščia, apleista, kaip dykuma, iš kurios Viešpats pirmą kartą juos išgelbėjo.

Išganymo istorijoje netrukus įvyks didis perėjimas, ir šie vadovai, kaip ir tie, kuriuos jie suklaidins, šio perėjimo nepastebės. Tuo tarpu daug kitų žmonių, žydų ir vėliau pagonių, taps atviri Šventosios Dvasios vedimui, ir tęs didį Izraelio darbą ir pašaukimą. Jie taps tikrais Abraomo palikuonimis ir paveldėtojais „pagal pažadą“ (Gal 3, 29). Mes šiandien taip pat esame dalis tos pačios tautos, su tuo pačiu dangiškuoju pašaukimu.

PABAIGOS ŽENKLAI

Jėzui sudraudus konkrečius žydų vadovus, kurie Jį atmetė, Jn 12, 20–26 užrašytas stebinantis prašymas. Kristui buvo pranešta apie pagonis, kurie norėjo „pamatyti Jėzų“. Vis dėlto šie pagonys pirmiausia su šiuo prašymu kreipėsi į ištikimus Jėzui žydus. Netrukus kažkas panašaus nutiks daug didesniu mastu: vieni žydai atmes Jėzų, o kiti taps pagrindine priemone, per kurią daug pagonių Jį pažins. Įdomu, jog šis prašymas užrašytas iškart po to, kai Jėzus vadovams pasakė, kad jų namai jiems palikti tušti. Tikrai, sena netrukus užleis kelią tam, kas nauja, tam, kas visada buvo Dievo tikslas – ir pagonių, ir žydų išgelbėjimas.

Mt 24, 1–14, kokį paveikslą Jėzus pateikė ir ištikimiems tikintiesiems, ir pasauliui apskritai?

Šį atsakymą Jėzus davė reaguodamas į klausimus, susijusius su Jo atėjimo ženklu ir pasaulio pabaiga. „Atsakydamas mokiniams, Jėzus nekalbėjo atskirai apie Jeruzalės sugriovimą ir didžiąją Jo atėjimo dieną. Šiuos du įvykius Jis apibūdino kartu. Jeigu jis būtų atskleidęs mokiniams ateities įvykius taip, kaip pats juos regėjo, jie nebūtų ištvėrę to vaizdo. Gailėdamasis jų Jis tik bendrais bruožais apibūdino dvi didžiąsias krizes, palikdamas mokiniams gilintis į Jo žodžių prasmę patiems. […] Šis pasakojimas buvo skirtas ne tik mokiniams, bet ir tiems, kurie gyvens paskutiniaisiais žemės istorijos laikais“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 582 p.).

Jėzaus atsakyme viena yra labai aišku: įvykiai, privesiantys prie Jo sugrįžimo, nėra gražūs. Jėzus neišpranašavo kažkokios žemiškos utopijos ar žemiškojo tūkstantmečio, kai viešpataus taika. Karas, išdavystė, stichinės nelaimės, su persekiojimais susidurianti bažnyčia, netikri mesijai ir net netikri broliai. Labiausiai čia išpranašautas teigiamas dalykas yra pažadas, kad ši karalystės Evangelija bus paskelbta visame pasaulyje (Mt 24, 14).

Mt 24, 13 užrašyti tokie Jėzus žodžiai: „O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“. Ką jūs galite padaryti, siekdami išlikti dvasiškai stipriais išmėginimuose, kurie gali lengvai nuvarginti ir paskatinti jus pasiduoti? Mes matėme, kad tai nutinka kitiems; kodėl mes neturėtume kvailai apgaudinėti savęs, kad mums taip negali nutikti?

JERUZALĖS SUGRIOVIMAS

Perskaitykite Mt 24, 15–22. Apie ką Jėzus čia kalbėjo? Vėlgi, kokį paveikslą Jis pristatė atsakydamas į Jam pateiktus klausimus?

„Sunaikinimo pabaisa“ paprastai suprantama kaip tam tikra šventvagystė ar išniekinimas to, kas yra šventa. Jėzus akivaizdžiai kalbėjo apie Jeruzalės sugriovimą, kuris įvyko 70 m. po Kr. Ankstesnėje dalyje tyrinėjome kaip Jėzus siejo Jo nusakytus šiuos įvykius su aplinka pasaulyje ir pasaulio būkle prieš Jo antrąjį atėjimą. „Jeruzalė Kristui buvo pasaulio simbolis. Ji vaizdavo nepasitikėjimo ir maišto kupiną gyvenimą, kuris susilauks Dievo atpildo“ (E. Vait, Didžioji kova, 17 p.).

Tačiau net per sugriovimą Viešpats siekia išgelbėti visus, kurie bus išgelbėti. Luko evangelijoje Jėzus iš tiesų liepė mokiniams bėgti prieš pasirodant „sunaikinimo pabaisai“. „Kai matysite Jeruzalę, supamą kariuomenės, žinokite, jog prisiartino jos nuniokojimas. Tuomet, kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus, kas mieste, teišeina iš jo, kas apylinkėse, tenegrįžta. Tai bus bausmės dienos, kad išsipildytų Raštai“ (Lk 21, 20–22).

Kai krikščionys pamatė tai vykstant Jeruzalėje, jie pabėgo iš miesto, kaip Jėzus nurodė, o dauguma žydų pasiliko ir žuvo. Manoma, kad per Jeruzalės apgultį žuvo daugiau nei vienas milijonas žydų, o daugiau nei 97 000 buvo paimti į nelaisvę. „Tačiau per laikiną atokvėpį, kai romėnai netikėtai apgulė Jeruzalę, visi krikščionys pabėgo, ir sakoma, kad nė vienas iš jų nežuvo. Jie pabėgo į Pelą, miestą kalnų papėdėje į rytus nuo Jordano upės, apie 27 km. į pietus nuo Galilėjos ežero“ („The SDA Bible Commentary“, 5 t., 499 p.).

Pagalvokite apie laiką, kai kas nors jus dėl kažko įspėjo, tačiau, jūsų nusivylimui, jūs nepaklausėte. Kodėl itin svarbu, kad be to, jog klausomės nuostabių pažadų Dievo Žodyje, mes taip pat klausytume ir įspėjimų?

JĖZAUS ANTRASIS ATĖJIMAS

Jėzaus atsakymas Mato 24 buvo susijęs su klausimu: „koks Tavo atėjimo ženklas?“ (3 eilutė); tai yra, Kristaus atėjimo karaliauti.

Dėl ko dar Jėzus įspėjimo įvykių prieš Jo sugrįžimą kontekste, ir kaip tai jau buvo matyti per visą istoriją? Mt 24, 23–26.

Štai Jėzus, žemiškuoju požiūriu ne kažkas kitas, o tik klajojantis pamokslininkas iš Galilėjos su keliais sekėjais, išpranašavo, kad daug kas ateis prisidengdami Jo vardu, teigdami esantys Jis? Žinoma, būtent tai ir vyko per šimtmečius ir net mūsų dienomis, o tai mums dar galingiau liudija Dievo Žodžio tiesai.

Perskaitykite Mt 24, 27–31. Kaip antrasis atėjimas aprašytas? Kas atsitinka Jam ateinant?

Po įspėjimo, kad daug kas ateis dėdamiesi Kristumi, Jėzus apibūdino, koks iš tikrųjų bus Jo sugrįžimas.

Pirma, Jėzaus antrasis atėjimas yra asmeninis ir tikras. Žemėn sugrįš pats Jėzus. Žodžiai pats Viešpats nužengs iš dangaus (1 Tes 4, 16) akivaizdžiai paneigia tvirtinimus, kad Kristaus sugrįžimas yra idealas ar tiesiog nauja era žmonijos istorijoje. Jo sugrįžimas bus matomas, kaip žaibas danguje. Jį išvys kiekviena akis (Apr 1, 7). Trimito simbolika apreiškia, kad įvykis bus toks garsus, jog net pabus mirusieji! Svarbiausia, jei pirmasis atėjimas buvo susijęs su pažeminimu, antrojo atėjimo metu Jėzus pasirodys kaip pergalingas karalius (Apr 19, 16), paguldantis visus Savo (ir mūsų) priešus (1 Kor 15, 25).

Tokios didelės sumaišties ir neaiškumo mūsų pasaulyje dėl ateities metu, kaip mes galime mokytis asmeniškai semtis stiprybės ir vilties iš antrojo atėjimo pažado?

BUDĖTI

Jėzaus antrasis atėjimas yra visų krikščionių vilties kulminacija; tai – visko, kas mums buvo pažadėta, įvykdymas. Be to, kas belieka? Po mirties supūtume žemėje kaip visa kita. Be Antrojo atėjimo ir visko, ką šis atėjimas reiškia, viskas, kas susiję su mūsų tikėjimu, taptų melu, farsu, viskuo, ką apie tikėjimą teigė kritikai ir oponentai.

Tad nestebina tai, kad kantriai laukdami Jo sugrįžimo, kai kurie krikščionys nustatė Jo sugrįžimo datas. Juk tiek daug priklauso nuo Jėzaus sugrįžimo. Nors mes žinome, kad praeityje nustatytos Kristaus sugrįžimo datos nepasiteisino.

Kaip Mt 24, 36. 42 paaiškina, kodėl nustatantieji datas klysta?

Būtent todėl, kad mes nežinome, kada Kristus sugrįš, mums liepta būti pasirengusiems ir budėti.

Perskaitykite Mt 24, 42–51. Ką Jėzus čia sakė apie tai, ką reiškia budėti ir būti pasirengusiems Antrajam atėjimui?

Jėzus aiškiai pasakė: mes nežinome, kada Jis sugrįš. Tiesą sakant, Jis ateis, kai mes to nesitikėsime. Todėl mes turime visada būti pasirengę, kai Jis galiausiai sugrįš. Mes turime gyventi taip, tarsi Jis galėtų sugrįžti bet kada, net jei mes tiksliai nežinome kada. Galvojant, kad Jis negrįžta jau ilgą laiką, tad aš galiu elgtis taip, kaip užsigeidžia mano širdis, būtent dėl tokio požiūrio Jėzus ir įspėjo. Turėtume stengtis būti ištikimi, nes mylime Viešpatį ir norime daryti tai, kas teisinga, nepriklausomai nuo to, kada Jis sugrįš. Be to, atsižvelgiant į visas eilutes, kuriose esame įspėti dėl teismo, ypač dėl to, jei blogai elgiamės su aplinkiniais, Antrojo atėjimo laikas tikrai nėra aktualus klausimas. Anksčiau ar vėliau, teismas įvyks.

Kaip septintosios dienos adventistai, kurie ilgai tiki Kristaus sugrįžimu, kaip mes galime užtikrinti, kad mes nedarome tos pačios klaidos, net subtiliai, kaip minėtasis blogasis tarnas?

Tolesniam tyrinėjimui: Mato 24 nusakytų įvykių kontekste yra užrašyti tokie Jėzaus žodžiai: „Iš tiesų sakau jums: nepraeis ši karta, iki visa tai įvyks“ (34 eilutė). Ši eilutė sukėlė painiavą, nes, be abejo, visi šie dalykai neįvyko per vienos kartos laikotarpį. Dr. Ričardas Leimanas (Richard Lehmann) Septintosios dienos adventistų teologijos vadove parašė, kad graikiškas žodis, išverstas – karta, atitinka hebrajišką žodį dor, kuris yra dažnai vartojamas nusakyti grupę ar klasę žmonių, pavyzdžiui, „užgaidi ir maištinga karta“ (Ps 78, 8). Tad Jėzus čia pavartojo žodį, nusakantį ne laiką ar datą, bet piktus žmones, į kuriuos Jis nurodė. „Darnoje su šiuo Senajame Testamente vartojamu žodžiu, Jėzus pavartojo terminą ‘ši karta’ ne laiko prasme, bet nusakydamas žmonių klasę. Maištinga karta apimtų visus, kuriems yra bendros piktos savybės (Mt 12, 39; 16, 4; Mk 8, 38)“ (Handbook of Seventh-day Adventist Theology (Hagerstown: Review and Herald ® Publishing Association, 2000), 94 p.). Kitaip tariant, pikta išliks iki laiko pabaigos, kol sugrįš Jėzus.

Klausimai aptarimui:

Kaip septintosios dienos adventistai, kaip mes sprendžiame šio tariamo delsimo klausimą? Ankstesnės adventistų kartos tikėjo, kad Jėzus sugrįš jų gyvenimo laikotarpiu. Argi ne daugelis iš mūsų tikisi to paties mūsų gyvenimo laikotarpiu? Tuo pačiu metu, argi tikėjimasis, kad Jėzus sugrįš kažkuriuo tai laikotarpiu, nėra datos nustatymo forma? Kaip mums rasti tinkamą pusiausvyrą, sprendžiant Antrojo atėjimo klausimą? Kaip mums išvengti „blogo tarno“ nusistatymo, tuo pat metu išvengiant tokio nusistatymo, kai kiekvienoje antraštėje įžvelgiamas nedelsiamos pabaigos ženklas? Koks turėtų vyrauti nusistatymas tarp tų iš mūsų, kurie laukia Antrojo atėjimo?

Dar kartą perskaitykite Jėzaus žodžius, koks bus Antrasis atėjimas. Kuo jis skiriasi nuo kai kurių populiarių Antrojo atėjimo sampratų? Atsižvelgiant į tai, kad eilutės yra aiškios, kodėl tiek daug žmonių tiki tuo, kas prieštarauja Šventajam Raštui? Kokius argumentus jie pateikia gindami savo nuomonę, ir kaip mes turėtume reaguoti?

Kaip mums išmokti gyventi su „delsimu“? Kokios Šventojo Rašto asmenybės turėjo patirti delsimą, ir ko mes galime iš jų pasimokyti? Pavyzdžiui, iš Juozapo, Abraomo ir Saros, Kalebo ir Jozuės? Be to, ką Apr 6, 9–10 pasako apie delsimą?